Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės, Lino Žukausko,

gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui, Aleksandrui Palamarčukui (Aleksandr Palamarčuk), J. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. J. ir K. I. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo: V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimo bausme vieneriems metams, skiriant jam įpareigojimą būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis, bei per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti padarytą žalą.

K. I. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi paskirtoji bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nuosprendžiu skirta bausme, ir K. I. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu K. I. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant įpareigojimus neišeiti iš namų nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei per devynis mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti padarytą žalą.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir A. S. (A. S.) naudai iš nuteistųjų solidariai priteista 5 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 800 Eur atstovavimo teisme išlaidų, t. y. iš viso 6 300 Eur (šeši tūkstančiai trys šimtai eurų).

Kratos metu pas V. J. paimtus 200 Lt, į kuriuos apribotos nuosavybės teisės, saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriuje, bei kratos metu pas T. M. paimtus 200 Lt, į kuriuos nustatytas nuosavybės teisės apribojimas, saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriuje, nuosprendžiui įsiteisėjus nurodyta panaudoti sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. J. ir K. I. pripažinti kaltais ir pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir BK 184 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad padėjo iššvaistyti T. M. patikėtą svetimą turtą, o būtent, kad jie 2014 m. rugsėjo 25 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, kartu su T. M. susitarė padėti inscenizuoti UAB „A“ vardu registruoto Rusijos piliečiui A. S. priklausančio automobilio „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis „Ford Focus“), tuo metu buvusio T. M. žinioje, pagrobimą, o automobilį realizuoti ir gautus pinigus pasidalinti. 2014 m. rugsėjo 25 d. V. J., padėdamas vykdyti šį susitarimą, UAB „B“ raktų dirbtuvėje (duomenys neskelbtini), užsakė pagaminti automobilio „Ford Focus“ rakto dublikatą, kurį tą pačią dieną perdavė T. M.. 2014 m. rugsėjo 26 d. apie 10.00 val. T. M., toliau vykdydamas susitarimo planą, iš anksto aptartoje vietoje – automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje prie prekybos centro „Panorama“ Vilniuje, Saltoniškių g. 9, paliko automobilį „Ford Focus“, grąžino savininko atstovei S. S. originalų automobilio raktą ir dokumentus ir išėjęs šalia prekybos centro perdavė K. I. rakto dublikatą, nurodydamas jam, kur paliko automobilį. 2014 m. rugsėjo 26 d. laikotarpyje nuo 10.00 val. iki 14.00 val. K. I., padėdamas vykdyti bendrą susitarimo planą, pasinaudojęs automobilio rakto dublikatu, iš automobilių stovėjimo aikštelės Vilniuje, Saltoniškių g. 9, paėmė automobilį „Ford Focus“, kuris laikotarpyje nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. lapkričio 20 d. buvo perleistas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims, tokiu būdu V. J. ir T. I. padėjo iššvaistyti UAB „A“ vardu registruotą, Rusijos piliečiui A. S. priklausantį svetimą turtą – automobilį „Ford Focus“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 5 000 Eur vertės.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduotų apeliacinių skundų ribas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK)BPK 320 straipsnio 3 dalis). BK 2 straipsnyje yra apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, kad pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija. Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normomis. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-2012, Nr. 2K-532-2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (pavyzdžiui, 1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 146), 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją (pareiškimo Nr. 33501/96) ir kt.).

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, susipažinusi su skundžiamu nuosprendžiu, apeliacinių skundų argumentais bei įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl V. J. ir K. I. nuteisimo priėmė nesant patikimų pastarųjų kaltės padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodymų. Todėl ši nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad V. J. ir K. I. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

13. Teisėjų kolegija su tokiais apygardos teismo argumentais nesutinka. Iš bylos duomenų matyti, kad T. M. iš tiesų atliko tam tikrus veiksmus, kuriuos nurodė duodamas parodymus. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad T. M. suremontuoti buvo patikėtas A. S. priklausantis turtas – automobilis ,,Ford Focus“, kurio T. M. negrąžino. Byloje apklaustų liudytojų – A. S. draugės S. S., M. K. bei nuteistųjų V. J. ir K. I. parodymais taip pat nustatyta, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. V. J. užsakymu raktų dirbtuvėje buvo pagamintas rakto dublikatas (geležtė), o 2014 m. rugsėjo 26 d. T. M. grąžino S. S. originalų automobilio raktą bei dokumentus. Tačiau susipažinusi su bylos medžiaga, apeliaciniais skundais, atlikusi byloje įrodymų tyrimą, apklaususi nuteistuosius bei tyrimą atlikusią tyrėją teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų apie kitų nuteistųjų K. I. ir V. J. nusikalstamus veiksmus. Bylos duomenimis taip pat patikimai nustatyta, kad T. M. pareigūnui pateikė melagingą pranešimą apie nusikalstamą veiką, kad 2014 m. rugsėjo 26 d. laikotarpyje nuo 10.00 val. iki 14.30 val. iš automobilių stovėjimo aikštelės buvo pagrobtas automobilis ,,Ford Focus“, kad automobilio raktų niekam nedavė ir papildomų raktų nedarė.

13.1. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas nepagrįstai suabsoliutino nuteistojo T. M. parodymus dėl V. J. ir K. I. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, ir priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, jo parodymų nepatvirtina kitų nuteistųjų V. J. ir K. I. parodymai. Kaip minėta, abu nuteistieji viso bylos proceso metu nuosekliai teigė, jog su T. M. bendravo iš draugiškumo (K. I. V. J. prašymu), kad su T. M. nesitarė padėti jam inscenizuoti automobilio pagrobimą, jį realizuoti, o gautus pinigus pasidalinti. Nors iš tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizės matyti, kad kaltinime nurodytomis dienomis tarp nuteistųjų vyko intensyvus bendravimas, tačiau pokalbių turinys byloje nėra nustatytas. Pažymėtina, jog patys nuteistieji neneigė, kad nuolat bendrauja tarpusavyje. Be to, V. J. viso bylos proceso metu teigė, jog T. M. prašymu bandė padėti jam pasidaryti automobilio rakto dublikatą, nes T. M. buvo per brangu, ir, kad nepavykus padaryti raktą ir V. J., pastarasis kreipėsi į K. I.. K. I. neneigė, jog V. J. prašymu bandė padėti T. M. padaryti rakto dublikatą. Taigi skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad nuteistieji V. J. ir K. I. negalėjo paaiškinti tokio intensyvaus bendravimo būtinumo. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog iš tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizės matyti, kad K. I. kaltinime nurodytu laikotarpiu su T. M. bendravo du kartus, t. y. 2014-09-25 20.44 val. bei 2014-09-26 10 val., todėl vertinti tokį bendravimą kaip labai intensyvų, nėra pagrindo. Be to, apygardos teismo nuosprendyje vertinant nuteistųjų parodymus, klaidingai nurodyta, jog K. I. nurodė, kad V. J. ir po automobilio pagrobimo pas jį teiravosi kam būtų galima parduoti šį automobilį. Visų pirma iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog K. I. tokių parodymų niekada nedavė. Kita vertus, tokie parodymai būtų nelogiški tiek T. M. parodymų, tiek pateikto kaltinimo kontekste, kadangi pagal T. M. nurodytą vaidmenų pasiskirstymą, būtent K. I. turėjo realizuoti automobilį. Todėl nelogiška būtų daryti išvadą, jog V. J. po K. I. automobilio paėmimo, pastarojo imtų klausinėti ką jam daryti su jo (K. I.) paimtu automobiliu. Pažymėtina ir tai, kad apygardos teismas nepagrįstai akcentavo nuteistųjų K. I. ir V. J. parodymus apie pastarųjų pokalbius dėl automobilio realizavimo. Nuteistasis K. I. savo parodymuose patvirtino, kad apie automobilio pardavimo kainą klausinėjo ir V. J., ir T. M. (t. 3, b. l. 161), kad jis (K. I.) domėjosi galimu automobilio pardavimu ir kad daužto automobilio niekam nereikėjo. Nuteistasis V. J. taip pat neneigė, kad su T. M. buvo kalbama ir apie galimą automobilio pardavimą. Vertinant šiuos nuteistųjų parodymus, kurie iš esmės yra vieni kitus papildantys ir sutampa, matyti, kad tarp nuteistųjų dar iki T. M. sumanymo negrąžinti automobilį vyko bendravimas dėl automobilio kainos ir galimo jo pardavimo. Akivaizdu, kad tokie nuteistųjų parodymai nepatvirtina T. M. parodymų dėl jų susitarimo inscenizuoti automobilio pagrobimą ir po to jį realizuoti, ir juo labiau negali būti pagrindas išvadai, kad V. J. ir K. I. žinojo, jog padeda T. M. realizuoti jo sumanymą. Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas savo išvadą dėl nuteistųjų susitarimo realizavus automobilį gautus pinigus pasidalinti po lygiai taip pat iš esmės grindė vien tik nuteistojo T. M. parodymais. Iš tiesų nuteistasis T. M. bylos nagrinėjimo teisiamuosiuose posėdžiuose metu negalėjo tinkamai paaiškinti nei kaip jam K. I. perdavė pinigus, nei kokiomis dalimis buvo susitarta pasidalinti pinigus ir kokią sumą, apsiribojęs teiginiais, kad: ,,Gavau savo dalį. Gavau 1300 eurų. Man tą sumą į rankas perdavė K. I.“ (t. 3, b. l. 39); ,,Man atidavė kažkokią dalį pinigų. Iš K. I. gavau 1300 eurų. Kokią dalį pasiliko V. J. ir K. I. nežinau, jie sako, kad nieko negavo ar labai simboliškai, nes automobilis buvo realizuotas labai nepelningai. Kokią sumą norėtų gauti V. J., tiksliai aptarta nebuvo, man atrodo suma turėjo padalinta į tris dalis.“ (t. 3, b. l. 157). Akivaizdu, jog tokie neinformatyvūs ir nekonkretūs nuteistojo T. M. parodymai, kurių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, negali būti pagrindas pripažinti įrodytomis faktines bylos aplinkybes, kad nuteistieji susitarė už realizuotą automobilį gautus pinigus pasidalinti.

13.2. Be to, T. M. viso bylos nagrinėjimo metu tvirtino, kad 2014 m. rugsėjo 26 d. apie 10 val. nuvarė automobilį ir paliko prie prekybos centro ,,Panorama”, o automobilio dokumentus ir originalų raktą atidavė tame prekybos centre dirbančiai A. S. draugei S. S.. Po to jis paskambino K. I. dėl susitikimo degalinėje, esančioje prie prekybos centro ,,Panorama“. Tačiau šie T. M. parodymai nesutampa su byloje užfiksuotais objektyviais bylos duomenimis. Iš tiesų, bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad T. M., atvykęs į prekybos centrą, paliko automobilio raktą ir dokumentus. Bylos duomenys patvirtina, jog liudytoja S. S. dirbo prekybos centre esančioje parduotuvėje ,,X”. Iš viešai prieinamos prekybos centro tinklalapyje talpinamos informacijos apie parduotuvių darbo valandas matyti, jog prekybos centre parduotuvės darbą pradeda 10 val. Vadinasi, T. M., palikęs S. S. automobilio raktą ir dokumentus, išėjęs iš prekybos centro K. I. turėjo paskambinti jau po 10 val. Tačiau tarnybiniame pranešime dėl išklotinių analizės nurodyta, kad T. M. K. I. paskambino 10 val. 00 min. 01 sek. Byloje nėra duomenų, kad T. M. su S. S. būtų kur nors susitikę dar prieš parduotuvės atidarymą, priešingai, S. S. savo parodymuose tvirtino, kad T. M. į parduotuvę atėjo maždaug iki 11 val. ar iki 12 val. (t. 3, b. l. 46). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pranešime dėl išklotinių analizės taip pat nurodyta, jog skambučio metu T. M. mobilaus ryšio įrenginys jungėsi prie celės, esančios Žolyno g. 5 (Antakalnio mikrorajonas). Byloje apklaustas kaip liudytojas informacinių sistemų saugumo vadybininkas A. J. nurodė, kad skambinant telefonu įprastai abonentas jungiasi prie artimiausios celės. Liudytojas atmetė galimybę, kad asmens, skambinusio jam esant prie prekybos centro Saltoniškių gatvėje, abonentas jungtųsi prie celės, esančios prie Spaudos rūmų ar kur nors Naujininkuose. Pasak liudytojo kategoriškų parodymų, jei yra fiksuota celė, vadinasi abonentas buvo tos celės kelių šimtų metrų veikimo ribose (t. 4, b. l. 50, 51). Kaip minėta, pranešime dėl išklotinių analizės nurodyta, kad T. M. abonentas, skambučio K. I. 10 val. 00 min. 01 sek. metu, jungėsi prie celės, esančios Žolyno g. 5. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad T. M., paskambinęs K. I. 10 val. 00 min. 01 sek., buvo celės, esančios Žolyno g. 5, kelių šimtų metrų veikimo zonoje, ir prie prekybos centro ,,Panorama“ (Saltoniškių g. 9), nebuvo.

13.3. Kaip jau minėta, T. M. taip pat tvirtino, jog paskambinus K. I. dėl susitikimo degalinėje ,,Lukoil” šalia prekybos centro, pastarasis atvyko po maždaug 20 min., T. M. jam perdavė rakto dublikatą ir parodė, kur stovi automobilis, po to K. I. pavežė jį kelis kilometrus, o pats grįžo prie prekybos centro. Nuteistasis K. I. neigė, kad buvo susitikęs su T. M.. Kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių T. M. nurodytas rakto geležtės perdavimo K. I. aplinkybes, byloje nesurinkta. Iš tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizės matyti, jog automobilio dingimo dieną K. I. intensyviai važinėjo po miestą. Iš T. M. parodymų sektų, kad jis su K. I. susitiko tarp 10 val. – 11 val. Tačiau tuo metu užfiksuota, kad K. I. abonentas jungėsi prie celės, esančios R. J. g. 1 (Karoliniškės). Taip pat užfiksuota, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu, kada iš automobilių stovėjimo aikštelės, pasinaudojant rakto dublikatu, buvo paimtas automobilis, t. y. nuo 10 val. iki 14 val., K. I. abonentai, be jau nurodytos celės, esančios Jankausko g. 1, jungėsi prie celių, esančių Srovės g. 10, Gerovės g. 37, Kalno g., Laisvės pr. 60, Architektų g. 67, Kalvarijų g. 110, Žalgirio g. 88, Gedimino pr. 51, Čiurlionio g. 84, Liepkalnio g. ½, Veliučionys, Vilniaus r. Po to K. I. abonentai jungėsi prie celių, esančių Gurių sodų g., Pakalniškės, Vilniaus r., Darbininkų g. 15, Naugarduko g. 55a, Ozo g. 25, Panerių g. 37, Fabijoniškių g. 95, Laisvės pr. 125, S. S. g. 34, Laisvės pr. 55. Paskutinis aptariamos dienos K. I. abonento prisijungimas buvo 21 val. 06 min. 53 sek., prie celės, esančios Viršuliškių g. 43. Atsižvelgiant į apklausto kaip liudytojo informacinių sistemų saugumo vadybininko A. J. paaiškinimus, matyti, kad K. I. visos dienos metu prekybos centro ,,Panorama“ celių veikimo zonose nebuvo. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog bylos duomenys patvirtina, jog T. M. iš tiesų esant prie prekybos centro ,,Panorama“ (Saltoniškių g. 9), tiek 13 val. atvykus E. Č. prašymu, nes jis (E. Č.) nerado automobilio, tiek į įvykio vietą (Saltoniškių g. 9) atvykusiems policijos pareigūnams jų automobilyje pateikdamas melagingą pranešimą apie nusikalstamą veiką, t. y. tarp 14 val. – 17 val., T. M. abonentas paprastai jungėsi prie celių, esančių atitinkamai Blindžių g. 56 ir Saltoniškių g. 9. Kaip minėta, iš užfiksuotų K. I. abonentų jungimosi celių matyti, jog K. I. visos dienos metu intensyviai važinėjo mieste. Akivaizdu, kad pagrobus automobilį būtų pasirinkta kažkokia viena kryptis išgabenti automobilį ir jį paslėpti, tuo tarpu objektyviai užfiksuoti duomenys patvirtina, kad K. I. visos dienos metu intensyviai važinėjo skirtingais maršrutais po įvairias miesto vietas ir už miesto ribų. Tuo tarpu pirmiau aptarti bylos duomenys apie nuteistojo K. I. judėjimo maršrutus, kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog automobilį iš aikštelės paėmė K. I., pagrįstumo. Be to, akivaizdu jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi būtinų pirminio tyrimo veiksmų siekiant surinkti objektyvius duomenis, galinčius patvirtinti T. M. parodymus apie jo susitikimą su K. I. ,,Lukoil” degalinėje. Apeliacinės instancijos teisme apklausta kaip liudytoja tyrimą atlikusi tyrėja V. M. parodė, kad tyrimo metu buvo tikrinamos vaizdo kameros prie prekybos centro ,,Panorama”, tačiau tokių ikiteisminį tyrimą vykdžiusios tyrėjos parodymų patvirtinančių duomenų byloje nėra. Apklausos metu tyrėja patvirtino, jog kitomis vaizdo kameromis Vilniaus mieste užfiksuota informacija nebuvo pareikalauta, ji nebuvo gauta ir ištirta (t. 4, b. l. 158).

13.4. Taigi jokie objektyvūs bylos duomenys nepatvirtina ir T. M. aiškinimo, kad 2014 m. rugsėjo 26 d. automobilį jis paliko šalia prekybos centro esančioje aikštelėje. Kaip minėta, T. M. nurodytoje aikštelėje vaizdo kameros įrengtos nebuvo. Apklausta kaip liudytoja S. S. parodė, kad ji automobilio nematė ir neįsitikino, kad jis tikrai buvo pastatytas T. M. nurodytoje vietoje (t. 3, b. l. 46-47). Pagristų abejonių kelia T. M. parodymai, jog palikdamas automobilį stovėjimo aikštelėje jis, siekdamas užsitikrinti alibi, tikėjosi būti užfiksuotas vaizdo kameromis, nes tokiam manymui nebuvo jokio pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, jog toje vietoje, kurioje, pasak T. M., jis paliko automobilį, vaizdo kameros įrengtos nebuvo. Tuo tarpu akivaizdu, jog automobilio pastatymas ir jo paėmimas būtų užfiksuotas jį prieš tai pastačius prekybos centro ,,Panorama“ požeminėje automobilio parkavimo aikštelėje, kurioje vaizdo kameros buvo įrengtos. Įvertinusi aptartus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra surinkta jokių objektyvių duomenų, kurie leistų daryti kategorišką išvadą, kad nurodytą dieną T. M. paliko automobilį stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro. Be to, nors bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad automobilis dingo, tačiau objektyvių duomenų, patvirtinančių T. M. nurodytas aplinkybes, kad automobilį iš aikštelės paėmė K. I., byloje nėra. Pagal byloje K. I. pateiktą kaltinimą jis automobilį iš automobilių stovėjimo aikštelės paėmė pasinaudojęs automobilio rakto dublikatu. Byloje nustatyta, kad raktų dirbtuvėje buvo pagaminta tik rakto geležtė, kuria galima automobilį atrakinti, tačiau užvesti – ne. Taigi rakto geležtės pagaminimas nėra priežastiniame ryšyje su automobilio užvedimu ir jo nuvarymu, o duomenų, kokiu būdu jis galėjo būti paimtas iš aikštelės, byloje nėra. Vertinant nuteistojo T. M. parodymus, teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl jų patikimumo ir dėl tos priežasties, kad T. M., iš vakaro susitaręs, jog K. I. iš aikštelės paims automobilį, kurį pastarasis turės realizuoti, žinodamas, kad turimu raktu automobilio užvesti neįmanoma, nesidomėjo, kokiu būdu automobilis bus paimtas. Teisėjų kolegijos nuomone, automobilio paėmimo būdas yra itin reikšmingas susitarime pagrobti automobilį, juo labiau, kad T. M. pastangos įtraukiant kitus asmenis į papildomo rakto gamybą, rodo, kad jis buvo suinteresuotas, jog raktas būtų padarytas iki sutarto laiko grąžinti automobilį. Vadinasi, nepadarius reikiamo rakto, turėjo būti priimtas kitas sprendimas kaip tą automobilį paimti. Todėl nuteistojo T. M. aiškinimas, kad jam buvo neįdomu kaip automobilis buvo paimtas, nurodytų aplinkybių kontekste, yra neįtikinamas.

14. Tokiu būdu, esant pirmiau aptartiems nuteistojo T. M. parodymams, matyti, kad jų ne tik nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys, priešingai – byloje surinkti duomenys verčia abejoti jų patikimumu. Esant pirmiau aptartiems objektyviems bylos duomenims, liko nepaneigti K. I. ir V. J. parodymai, kad V. J. padėjo T. M. padaryti raktą, o K. I. nuvežė raktą į raktų gaminimo dirbtuves V. J. paprašius, tačiau nežinant tikrųjų T. M. ketinimų. Nepaneigtas ir K. I. tvirtinimas, kad jis su T. M. degalinėje ,,Lukoil” susitikęs nebuvo, automobilio neėmė, jo nerealizavo, dalies pinigų už parduotą automobilį T. M. nedavė.

15. Likus nepašalintų abejonių, negalima daryti išvados, kad nuteistieji V. J. ir K. I. kaltinime nurodytu būdu padėjo T. M. pasisavinti jam patikėtą automobilį. Kaip jau buvo minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Išnaudojus visas galimybes ir nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti aiškinamos nuteistųjų naudai. Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui nepavyko pašalinti abejonių ar iš tiesų T. M. kaltinime nurodytą dieną paliko automobilį stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro ,,Panorama“, nepašalintos abejonės, kas ir kokiu būdu automobilį paėmė, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog šalia prekybos centro T. M. perdavė K. I. rakto dublikatą. Tuo labiau, kad perduotu rakto dublikatu automobilis negalėjo būti užvestas. Todėl net neaišku, kaip aptariamas automobilis iš stovėjimo aikštelės buvo išgabentas – ,,paimtas“. Esant tokiai situacijai V. J. ir K. I. išteisinami padėję iššvaistyti T. M. patikėtą turtą, nes neįrodyta, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad ta aplinkybė, jog V. J. ir K. I. išteisinami nenustačius jų, kaip padėjėjų, dalyvavimo nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje padarymo, savaime nereiškia, jog tuo pačiu turi būti keičiama ir nuteistojo T. M. teisinė padėtis. Byloje surinktais įrodymais – nuteistųjų K. I., V. J., nukentėjusiojo A. S., liudytojų S. S., E. Č., M. K. bei paties T. M. parodymais – patikimai nustatyta, jog A. S. T. M. perdavė automobilį ,,Ford Focus“, jog šis jį Lietuvoje suremontuotų pigesnėmis nei Rusijos Federacijoje kainomis, tačiau susitarimo neįvykdė ir automobilio nesuremontavo. A. S. sužinojęs, jog T. M. automobilio nesuremontavo, nurodė jį grąžinti, perduodant sutartu laiku E. Č.. Sužinojęs, kad automobilis turi būti grąžintas teisėtam savininkui, T. M. skubiai kreipėsi į V. J. dėl rakto dublikato gamybos, automobilį turėjusiam paimti E. Č. nurodė automobilio stovėjimo vietą, tačiau jis ten rastas nebuvo. Apie tariamą vagystę T. M. pranešė policijos pareigūnams. Taigi pirmiau aptartos aplinkybės rodo, jog T. M. buvo patikėtas svetimas – A. S. priklausantis turtas – automobilis ,,Ford Focus“, tačiau neteisėtai, neatlygintinai perleistas byloje nenustatytiems tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymas objektyviai pasireiškia kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto neteisėtu, neatlygintinu perleidimu padarant žalos turto savininkui ar jo teisėtam valdytojui. Šioje byloje nustatyti savarankiški pirmiau aptarti T. M. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje, požymius.

17. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliamas klausimas dėl automobilio ,,Ford Focus“ priklausomybės, pasiremiant bylos duomenimis daroma išvada, kad automobilis pagrobtas nebuvo, o automobilio savininkui teisėtai perleistas kitai bendrovei. Iš tikrųjų pirminiuose Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos į bylą pateiktose pažymose nurodyta informacija prieštaringa. 2014 m. spalio 14 d. rašte Nr. TR/6968/23/LT14 nurodyta, kad nuo 2013 m. vasario 9 d. minėta transporto priemonė yra registruota Rusijoje, šio automobilio savininkas yra bendrovė „D“ (t. 1, b. l. 14). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2014 m. lapkričio 17 d. rašte Nr. TR/6968/23/LT/14 nurodyta, kad minėtas automobilis nuo 2013 m. vasario 2 d. yra registruotas Sankt-Peterburge, jo savininkas – kompanija „D“ (t. 1, b. l. 15). Pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 809/P-2014, nuo 2014 m. gegužės 27 d. minėtas automobilis buvo parduotas D. A. V., gyv. (duomenys neskelbtini), bei perduotas jam 2014 m. birželio 24 d. iki 2014 m. birželio 24 d. automobilis buvo apdraustas CASCO draudimu (t. 1, b. l. 43, 44). Tačiau iš bylos duomenų matyti, jog automobilį „Ford Focus“ 2014 m. gegužės 27 d. A. D. pardavė ne savininkas „D“, o RAB „C“ (t. 1, b. l. 43, 44). Iš byloje esančios 2014 m. rugpjūčio 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad automobilį „Ford Focus“ A. D. pardavė A. S. (t. 3, b. l. 70). Galiausiai, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2017 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. TR/06968/079/LT/14 nurodyta, kad automobilis „Ford Focus“ pirmą kartą buvo įregistruotas 2013 m. rugpjūčio 7 d. bendrovės „D“ vardu, suteikiant valstybinių ženklų numerių lenteles (duomenys neskelbtini). Nuo 2017 m. kovo 14 d. minėto automobilio savininkė yra kompanija „C“, kurios registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilis buvo išregistruotas tą pačią dieną. Išregistravimo priežastis – transporto priemonės pagrobimas Lietuvos Respublikoje (t. 4, b. l. 2). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu T. M., K. I., V. J., automobilio „Ford Focus“ teisėtu savininku prisistatęs nukentėjusysis A. S. (A. S.), liudytojas A. D. (A. D.) taip pat nurodė prieštaringas aplinkybes dėl automobilio įgijimo aplinkybių. Buvo teigiama, kad automobilis buvo pirktas-parduotas Rusijoje, kad jį įsigijo A. D., vėliau automobilį perleido A. S.. Į Lietuvą automobilis pervežtas siekiant pašalinti jo įsigijimo metu buvusius apgadinimus dėl neva mažesnių remonto sąnaudų. Patvirtindami nurodytas aplinkybes, šie asmenys nurodė prieštaringas aplinkybes dėl automobilio priklausomumo ir jo apgadinimų pobūdžio. Nukentėjusysis A. S. teigė, jog automobilis priklausė jam nuo maždaug 2014 metų liepos mėnesio, perkant automobilis jau buvo apgadintas, o T. M. apsiėmė suremontuoti šį automobilį ir tuo tikslu pervarė jį į Lietuvą. T. M. pripažino pervaręs automobilį iš Maskvos į Lietuvą remonto tikslais, tačiau tvirtino, kad automobilio remonto klausimus derino ne su A. S., o su kitu asmeniu – A. D., iš kurio A. S. teigė pirkęs minimą automobilį. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji K. I. ir V. J. remiasi Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos 2017 m. gruodžio 14 d. pateiktu raštu ir teigia, kad jame nurodyta informacija paneigia automobilio dingimo faktą – visą laiką automobilio „Ford Focus“ savininke buvo „D“, kuri dėl automobilio dingimo į teisėsaugos institucija nesikreipė, o 2017 m. kovo 14 d. perleido automobilį „Ford Focus“ bendrovei „C“. Nagrinėjant bylą Apeliaciniame teisme atlikto įrodymo tyrimo metu siekiant objektyviai išnagrinėti bylą, nustatyti automobilio priklausomumą, išspręsti žalos atlyginimo klausimus ir pašalinti pirmiau nurodytus prieštaravimus, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybai išsiųstas prašymas pateikti papildomą informaciją iš Rusijos Federacijos (t. 4, b. l. 110 – 112). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba 2019 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. TR/06968/012/LT/14 pateikė informaciją, kuriame nurodyta, kad pirmoji automobilio ,,Ford Focus”, VIN: (duomenys neskelbtini), savininkė įmonė ,,D” 2013 m. gruodžio 13 d. buvo išregistruota, įmonė ,,C” tapo jos teisių perėmėja. 2014 m. gegužės 27 d. ji pardavė automobilį privačiam asmeniui A. D. (D.). 2014 m. rugpjūčio 28 d. privatus asmuo A. D. (D.) pardavė automobilį privačiam asmeniui A. S.. Pagal duomenų bazes, naujieji automobilio savininkai, t. y. įmonė ,,C, A. D. (D.) ir A. S., automobilio Rusijos Federacijoje neregistravo. 2017 m. kovo 14 d. automobilis buvo išregistruotas įmonės ,,C” prašymu, duomenų bazėje įrašyta žyma ,,dėl vagystės”, įrašai duomenų bazėje taip pat nurodo, kad automobilio paieška inicijuota Lietuvos Respublikos, Rusijos teisėsaugos institucijos automobilio paieškos neskelbė (t. 4, b. l. 127). Taigi, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu gauti duomenys neabejotinai patvirtina, jog T. M. patikėtas automobilis ,,Ford Focus“ priklausė Rusijos Federacijos piliečiui A. S.. Todėl apeliantų skundų argumentas, kad automobilis pagrobtas nebuvo, o automobilio savininkui teisėtai perleistas kitai bendrovei, atmetamas kaip nepagrįstas.

18. Nukentėjusysis A. S. viso bylos proceso metu tvirtino, kad aptariamą automobilį pirko iš pažįstamo A. D. ir kad jis priklauso jam (A. S.) (t. 1, b. l. 31, 33; t. 3, b. l. 170-172). Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijų apklaustas A. D. nurodė, kad automobilį ,,Ford Focus” jis pirko iš įmonės ,,C”, o po poros mėnesių jį pardavė A. S. (t. 4, b. l. 31, 32). Įvertinus šiuos duomenis nekyla abejonių, kad automobilis ,,Ford Focus” priklausė būtent A. S.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad T. M. iššvaistė Rusijos Federacijos piliečiui A. S. (A. S.) priklausantį svetimą turtą – automobilį ,,Ford Focus”.

19. Kadangi nuteistieji V. J. ir K. I. išteisinami dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 6 dalyje, BK 184 straipsnio 1 dalyje, naikinama ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria tenkintas civilinis ieškinys ir A. S. (A. S.) naudai iš V. J. ir K. I. Solidariai priteista 5 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 800 Eur atstovavimo teisme išlaidų, t. y. iš viso 6 300 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog solidariąja atsakomybe vadinama dviejų ir daugiau asmenų atsakomybė, iš kurių kiekvienas atsako kreditoriui visa prievole. Todėl V. J. ir K. I. atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį, T. M. toliau liks atsakingas dėl visos nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad net ir nesant apeliacinio skundo nuteistojo T. M. atžvilgiu, jo procesinė padėtis nėra pabloginama. Be to, naikinama ir Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendžio dalis, kuria pas V. J. paimtus 200 Lt nuspręsta panaudoti sprendžiant žalos atlyginimo klausimą. Kratos metu paimti 200 Lt, saugomi Vilniaus apskrities Vyriausiajame policijos komisariate finansų skyriuje, grąžintini V. J..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, BPK 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti ir priimti nuosprendį.

V. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas),

K. I. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, BK 184 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. S. (A. S.) naudai iš V. J. ir K. I. solidariai priteista 5 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 800 Eur atstovavimo teisme išlaidų, t. y. iš viso 6 300 Eur (šeši tūkstančiai trys šimtai eurų).

Kratos metu pas V. J. paimtus 200 Lt, saugomus Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriuje, V. J. grąžinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.