Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Eglės Surgailienės ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto ieškovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. Č. ieškinį atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo panaikinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkai: T. M., L. M., J. T., A. G., A. J., Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, V. M., R. M., L. Š., R. K., E. K., R. T., R. M., R. T.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15. Teismas neturi pagrindo sutikti, kad šiuo atveju turėtų būti taikomas lex benignior retro agit (švelnesnis įstatymas galioja atgal) principas. Ieškovas tokią savo poziciją grindžia baudžiamojoje ir administracinių nusižengimų teisėje suformuota praktika, o šiuo atveju yra susiklostę civiliniai, su nuosavybės teise sietini, teisiniai santykiai. Todėl baudžiamąją ar atsakomybę už administracinį nusižengimą švelninančių įstatymų galiojimo atgal taisyklė nagrinėjamoje byloje negali būti pritaikyta. Šiuo atveju ieškovo reikalavimo pritaikyti įstatymo nuostatas atgaline tvarka patenkinimas neabejotinai galėtų reikšti pakenkimą kitiems teisinių santykių subjektams – ginčo žemės sklypo bendraturčiams. Todėl tokioje situacijoje kaip ši principo lex benignior retro agit taikymas negalimas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17.3. Teismas klaidingai aiškino teisės aktų galiojimo ir lex retro non agit principo taikymo taisykles. Teismas netinkamai aiškinio šią normą, nes būtent, įsigaliojus šiai teisės normai, VTPSI nustačius, kad statinys pastatytas daugiau nei prieš 2 metus iki skundo pateikimo, arba visais atvejais praėjus daugiau nei 10 metų nuo pažeidimo padarymo (ne nuo pažeidimo nustatymo), skundų netiria. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ši taisyklė taikoma tik baudžiamoje ir administracinėje teisėje, o šioje byloje susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Pažymėjo, kad šioje byloje susiklostę ir administraciniai teisiniai santykiai, nes vienas iš teisinio santykio dalyvių yra būtent viešojo administravimo institucija – atsakovė VTPSI. Be to, šioje byloje sprendžiama ne nuosavybės teisiniai klausimai, o atsakomybės panaikinimo klausimas – VTPSI privalomojo nurodymo įvykdymas. Teismo teiginys, kad neva įstatymo taikymas atgaline tvarka „neabejotinai galėtų reikšti pakenkimą kitiems teisinių santykių subjektams – ginčo žemės sklypo bendraturčiams“ visiškai niekuo nepagrįstas. Teismas neatskleidė ir nenurodė, kaip galėtų būti kenkiama kitiems asmenims. Juk dalis tų pačių bendraturčių sutiko su statinio statyba dar 1998 metais.

19.5. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad nagrinėjamuoju atveju turi būti taikoma įstatymo analogija ir taikomos Priežiūros įstatymo 25(1) str. 1 d. 9 p. ir 2 d. nuostatos, o darytina išvada, kad ginčijami administraciniai aktai buvo surašyti pagrįstai ir nėra pagrindo jų naikinti.

22.3. Ieškovas nagrinėjamoje byloje patvirtino, kad statybą vykdė neturėdamas statybą leidžiančio dokumento, VĮ Registrų centro duomenimis jis neturi žemės sklypo dalies sklype, kuriame stovi garažas. Kadangi ieškovas neturi jokių teisinių prielaidų statinio įteisinti, kaip tai numato LR teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnis, nebuvo jokio pagrindo tenkinti ieškinį pripažįstant neteisėtais ir negaliojančiais valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-210923-00094 ir privalomąjį nurodymą Nr. PNSSP-00-210923-00090 bei juos panaikinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

24. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovo ieškinio reikalavimai dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Byloje nustatyta, kad atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2021 m. rugsėjo 23 d. ieškovui R. Č. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-210923-00094, kuriame kaip pažeidimo esmė nurodoma: savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) adresu (duomenys neskelbtini), pastatytas mūrinis garažas, statytojas nevaldo žemės sklypo nuosavybės teise, valstybinė žemė, statyba yra draudžiama (1 t., el. b. l. 11–14). Savavališkos statybos akte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) gyventojų teigimu, mūrinis garažas pastatytas apie 1995 metus, 2005 m. užfiksuotas žemės sklypo plane (pažymėtas indeksu MN 105 kv. m.). Remiantis VĮ „Registrų centras“ 2021 m. liepos 29 d. raštu atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos „Dėl informacijos ir dokumentų kopijų pateikimo“, 2005 m. gegužės 26 d. žemės sklypo plane 105 kv. m. ploto pastatas Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas. Atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuota savavališka statyba, atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2021 m. rugsėjo 23 d. ieškovui R. Č. surašė privalomąjį nurodymą, kurio esmė – nugriauti statinį (ginčo garažą) ir sutvarkyti statybvietę. Ieškovas, nesutikdamas su nurodytu aktu ir privalomuoju nurodymu, pareiškė teismui ieškinį, prašydamas pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais 2021 m. rugsėjo 23 d. savavališkos statybos aktą ir privalomąjį nurodymą bei juos panaikinti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 24 d. sprendimu (toliau – skundžiamas sprendimas) ieškovo ieškinio reikalavimus atmetė.

27. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčo garažas pradėtas ir baigtas statyti 1995 m. Ginčo pastato statybos metu galiojusiame Lietuvos Respublikos Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. Nr. 249 įsakymo „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) patvirtinimo“ patvirtintų Respublikinių statybos normų „Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklės“ (RSN 158-94) (toliau – Taisyklės) 9.1. papunktyje numatyta, kad „Suprastinta leidimų išdavimo tvarka taikoma šių statinių statybai - sodybų ūkinių ir buitinių pastatų ir kitų priklausinių (tarp jų garažų, pavėsinių, pastogių, šiltnamių, lauko tualetų)“. Taisyklių 9 punkte nurodyta, jog „Leidimai šiems statiniams statyti išduodami pateikus miesto (rajono) vyriausiojo architekto suderintą minimalios apimties projektą (aiškiai fiksuotą statinio statybos vietą, statinio planą, pjūvį, fasadus). Kai jie statomi saugomose gamtos, nekilnojamų kultūros vertybių teritorijose bei apsaugos zonose arba sklypuose, kuriems taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, jų projektai turi būti suderinti su institucijomis, nurodytomis minėtose sąlygose.“ Taigi pagal ginčo pastato (garažo) statybos metu galiojusį teisinį reglamentavimą buvo būtina gauti statybos leidimą, taip pat pateikti įrodymus, kad statybos projektas buvo suderintas su miesto (rajono) vyriausiuoju architektu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad ieškovas garažo statybai negavo statybos leidimo. Aplinkybę, kad ginčo pastatas buvo pastatytas neturint statybą leidžiančio dokumento patvirtino ir ieškovo atstovė teismo posėdžio metu.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, t. y., jog statinys statytas 1995 m., pritariant to meto vietos savivaldos institucijoms, seniūnui, neprieštaraujant žemės sklypo naudotojams, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame sprendime nurodytiems argumentams, kad ieškovo pateikti dokumentai negali būti laikomi kaip ginčo garažo statybą leidžiančiais dokumentais ir jokiu būdu negali būti jam prilyginti. Pažymėtina, kad byloje pateiktas gyventojų sutikimas yra be parašų, o teismo posėdžio metu ieškovo atstovė patvirtino, kad ieškovas netgi neturi pasirašyto šio dokumento. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nesivadovavo Vilniaus miesto Žvėryno seniūnijos 1998 m. balandžio 24 d. protokolu, kuriame nurodoma, kad buvo svarstoma „Dviejų sklypų (duomenys neskelbtini) suformavimas, numatomas sklypų užstatymas“, kadangi prie šio dokumento nepridėta jokia lydinti medžiaga, o iš paties dokumento turinio negalima daryti jokių išvadų, kad buvo svarstoma ir ginčo garažo statyba. Taip pat vien tai, kad detaliajame plane yra užfiksuotas garažas nepatvirtina, kad ieškovas teisėtai pastatė šį statinį, juo labiau, kad detaliojo plano rengimo tikslu įvardijamas žemės sklypo padalinimas.

29. Be to, šioje byloje svarbu atkreipti dėmesį tai, kad ieškovas žemės sklypo, kuriame neteisėtai pastatytas ginčo garažas, nevaldė nei nuosavybės teise, nei kitais įstatymuose nustatytais pagrindais. Ieškovas nepateikė į bylą žemės sklypo, kuriame yra ginčo garažas, nuosavybės ar kitą valdymo ir naudojimo teisę pagrindžiančių dokumentų. Tuo tarpu iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad minėtas žemės sklypas nuosavybės teise priklauso byloje įtrauktiems tretiesiems asmenimis, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, ir 247 kv. m. žemės sklypo dalis priklauso Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos. Nacionalinės žemės tarnybos 2021 m. gegužės 6 d. rašte atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos „Dėl tarnybinės pagalbos (duomenys neskelbtini)“ nurodoma, kad tarp šio žemės sklypo bendraturčių nėra nustatytos žemės sklypo naudojimosi tvarkos, taip pat patvirtinama, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip žemės sklypo bendraturtis, nėra išdavusi rašytinio sutikimo statyti statinius žemės sklype.

30. Atsižvelgiant į nurodytą, t. y., į tai, jog ieškovas žemės sklypo nevaldė nei nuosavybės teise, nei kitais įstatymų nustatytais pagrindais, neturėjo statybą leidžiančio dokumento, teisėjų kolegija, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinio reikalavimą dėl savavališkos statybos akto ir privalomojo nurodymo panaikinimo atmetė pagrįstai.

31. Apeliantas taip pat nurodo, kad nuo pastatyto statinio 1995 m. iki 2021 m. rugsėjo mėn. praėjo 26 metai, o šiuo metu nuo statinio statybos praėję 27 metai. Pažymėjo, kad iki pat 2021 m. nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos dėl šio garažo. Nei savavališkos statybos akte, nei privalomajame nurodyme nėra jokių duomenų, kad statinio pastatymu būtų pažeistas viešasis interesas, dėl šio intereso pažeidimų nėra vykdomi jokie tyrimai. Teisės aktai nenumato, kad vien tas faktas, jog žemės sklypo dalis nuosavybės teisėmis valdoma Lietuvos Respublikos savaime reiškia viešąjį interesą. Dėl to, pagal teisinį reguliavimą, praėjus daugiau nei 10 metų, negali būti nagrinėjami jokie skundai dėl statybos teisėtumo ir vertinamas statinio statybos teisėtumo klausimas. Teisėjų kolegija su šiais skundo argumentais nesutinka dėl žemiau nurodytų priežasčių.

33. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešojo intereso pažeidimas, todėl aukščiau nurodyto įstatymo 25 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 10 metų senaties terminas skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo nagrinėjimui, šiuo atveju netaikytinas.

34. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad ,,viešasis interesas, tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Jis suprantamas kaip objektyviai egzistuojantis teisėtas asmens ar asmenų grupės lūkestis, kurį asmuo (asmenų grupė) puoselėja teisinėje valstybėje ir kuris išeina už privataus intereso ribų“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2011 m. balandžio 2 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ,,viešojo intereso sąvoka yra vertinamojo pobūdžio ir jos turinys gali būti atskleidžiamas analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes bei taikant joms konkrečias teisės normas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2010, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-501/2012).

35. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose, kuriose sprendžiami klausimai dėl valstybinės žemės ir jos naudojimo, konstatuota, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017).

36. Nagrinėjamoje byloje pagal Valstybės įmonės Registrų centras duomenis yra nustatyta, kad žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) 0,2024 ha ploto 247/2024 dalis priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise buvo valdoma Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, o kita dalis nuosavybės priklauso fiziniams asmenims. Nors valstybei priklauso tik nedidelė dalis ginčo žemės sklypo, tačiau tai neturi teisinės reikšmės, kadangi naudojimosi tvarka ginčo žemės sklypu nėra nustatyta, o valstybė yra žemės sklypo bendrasavininkė, turinti vienodą teisę kaip ir kiti sklypo savininkai reikalauti savavališkos statybos jos žemės sklype padarinių pašalinimo. Taigi, dalis žemės sklypo, kuriame užfiksuota savavališka statyba yra valstybinė žemė, todėl vykdant statybas valstybinės žemės dalyje buvo pažeidžiami teismų praktikoje įtvirtinti visuomenės lūkesčiai, kad valstybinė žemė būtų naudojama tik teisės aktų nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamos statybos (duomenys neskelbtini), pažeidė viešąjį interesą, todėl Inspekcija pagrįstai ėmėsi veiksmų, kad savavališkos statybos padariniai būtų šalinami teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamuoju atveju, surašant skundžiamus aktus buvo aktualus viešojo intereso gynimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad statybų teisėtumo užtikrinimas yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2008). Remiantis tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija, atmeta apelianto argumentus, jog nagrinėjamu atveju negalėjo būti nagrinėjami jokie skundai dėl statybos teisėtumo ir vertinamas statinio statybos teisėtumo klausimas.

37. Apeliantas taip pat teigia, kad skundžiamame sprendime teismas netinkamai aiškino nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusią naują Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatą, numatančią, jog skundai dėl statybos teisėtumo, pateikti pagal kompetenciją, nenagrinėjami, jeigu paaiškėja, kad statybos darbai atlikti daugiau kaip prieš 2 metus iki skundo pateikimo, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą, arba kai yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Jeigu yra įtarimų dėl galimo viešojo intereso pažeidimų, skundas visais atvejais nenagrinėjamas, jeigu jis paduotas praėjus 10 metų nuo statybos darbų atlikimo. Ieškovo teigimu, šiuo atveju turėtų būti taikoma lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) principo išimtis, kadangi priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią. Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais nesutinka.

38. Sutiktina su skundžiamo sprendimo argumentais, kad atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas galimas tik tada, jeigu tokia atgalinio veikimo galimybė yra numatyta pačiame teisės akte ir toks taikymas neprieštarautų galiojantiems įstatymams. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatyme, kuriuo buvo priimta nauja 25 ¹ straipsnio redakcija, jokių taisyklės, jog įstatymas atgal negalioja, išimčių nebuvo numatyta. Minėto įstatymo aiškinamojo rašto analizė taip pat neduoda jokio pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjas būtų ketinęs numatyti galimybę taikyti šio įstatymo nuostatas iki įstatymo įsigaliojimo atliktiems tyrimams dėl statybų teisėtumo. Tuo tarpu tyrimas dėl ginčo garažo statybų teisėtumo buvo pradėtas ir užbaigtas galiojant ankstesniajai Priežiūros įstatymo redakcijai, numačiusiai, jog Inspekcija nenagrinėja skundų ir pranešimų dėl statybos teisėtumo, jeigu statybos darbai atlikti anksčiau kaip prieš 10 metų, išskyrus atvejus, kai dėl statybos teisėtumo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą arba yra įtarimų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Taigi nesant aiškios įstatymų leidėjo valios, ginčo teisiniams santykiams nauja įstatymo redakcija atgaline tvarka negali būti taikoma.

39. Taip pat pritartina, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti lex benignior retro agit (švelnesnis įstatymas galioja atgal) principo, kadangi baudžiamąją ar atsakomybę už administracinį nusižengimą švelninančių įstatymų galiojimo atgal taisyklė nagrinėjamoje byloje negali būti pritaikyta, nes šiuo atveju yra susiklostę civiliniai, su nuosavybės teise sietini, teisiniai santykiai. Be to, tokio ieškovo reikalavimo pritaikyti įstatymo nuostatas atgaline tvarka patenkinimas galėtų reikšti pakenkimą kitiems teisinių santykių subjektams – ginčo žemės sklypo bendraturčiams.

40. Galiausiai apeliaciniame skunde teigiama, kad analogiškose situacijose, kai dalis žemės sklypo nuosavybės teisėmis valdoma Lietuvos Respublikos, patikėjimo teisė perduota Nacionalinei žemės tarnybai, Inspekcija netiria skundų, neįpareigoja nugriauti ar perstatyti statinių bei neįžvelgia jokio viešojo intereso pažeidimo. Ieškovo vertinimu, ginčijamais aktais pažeidžiamas lygiateisiškumo principas. Ieškovas nurodo, kad tai, jog analogiškomis aplinkybėms atsakovė atsisako tirti savavališkos statybos atvejus patvirtina atsakovės 2022 m. rugpjūčio 12 d. raštas Nr. 2D-1470.

41. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamo sprendimo išvadai, kad iš byloje pateikto rašto turinio negalima daryti išvados, jog situacijos analogiškos – rašte nurodoma, kad statiniai (ar tam tikra jų dalis) įrengti privačiame žemės sklype, kad statiniai fiksuojami dar 2009–2010 metais. Be to, dėl statinių valstybinėje žemėje prašoma Nacionalinę žemės tarnybą pagal kompetenciją atlikti žemės naudojimo valstybinę kontrolę, taigi negalima spręsti, jog atsakovė neįžvelgia galimo viešojo intereso pažeidimo. Pažymėtina ir tai, kad iš rašto turinio galima spręsti, jog šiuo atveju buvo vadovaujamasi nauja Priežiūros įstatymo 25¹ straipsnio redakcija, kuri nagrinėjamoje byloje netaikytina. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentas dėl galimo lygiateisiškumo principo pažeidimo.

42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

44. Iš byloje pateiktų duomenų (sąskaitos faktūros, mokėjimo nurodymų) nustatyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, atstovaujami advokatės N. Ž., apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 350 Eur teisinių paslaugų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Trečiųjų asmenų patirtos teisinių paslaugų išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio už tokių teisinių paslaugų suteikimą.

45. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tretiesiems asmenims iš ieškovo priteistina 350 Eur teisinių paslaugų išlaidų, t. y. L. Š. – 50 Eur, R. K. – 50 Eur, R. T. – 50 Eur, J. T. – 50 Eur, V. M. – 50 Eur, L. M. – 50 Eur, A. J. – 50 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškovo R. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo R. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, L. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) R. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) J. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) L. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 0 ct) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme, t. y. kiekvienam po 50 Eur (penkiasdešimt eurų 0 ct).

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.