Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

2014-06-27 · Civilinė byla Nr. 2-39-443/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-06-27Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-01-08Kauno apygardos teismas
Teismas
Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-06-27
Bylos Nr.
2-39-443/2014
Teisminio proceso Nr.
2-40-3-00824-2013-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Arturas Rauktys
Ieškovas
(duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
Trečiasis asmuo
S. M.
Kategorijos
  • 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-39-443/2014Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00824-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2; 73.2.6.1; 116.1. (N) (S)
ŠAKIŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 27 d.Šakiai

Šakių rajono apylinkės teismo teisėjas Arturas Rauktys, sekretoriaujant E. Macijauskienei, R. Milei, dalyvaujant ieškovo (duomenys neskelbtini) atstovui V. I., atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) vardu veikiančiam jos direktoriui V. J., atsakovės atstovui advokatui V. Vaičiui, trečiajam asmeniui S. M., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB (duomenys neskelbtini) dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, trečiuoju asmeniu byloje esant S. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas, 2014 m. birželio 13 d. teismo posėdyje patikslinęs reikalavimą dėl procesinių palūkanų, prašo priteisti iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini): 9658,23 Lt nuostolių atlyginimą regreso teise; visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 290 Lt žyminį mokestį ir 719,60 Lt procesinių dokumentų vertimo į valstybinę kalbą išlaidas; 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

Ieškinyje, šalindamas ieškinio trūkumus ir teismo posėdžiuose ieškovas nurodė, kad Kėdainių rajone 2006 m. lapkričio 29 d. dėl S. M., vairavusio UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią transporto priemonę M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo Lenkijoje nuolatos gyvenantys asmenys: R. N., M. K., R. P. H. bei buvo sužeisti Lenkijoje nuolatos gyvenantys asmenys: A. S. ir R. B.. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 18 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi, išnagrinėję ieškovo reikalavimą atsakovei dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos išmokėtos 51423,18 Lt dydžio išmokos sugrąžinimo, konstatavo, jog: 1) 2006 m. lapkričio 29 d. eismo įvykio metu atsakovei priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2) už minėto eismo įvykio metu padarytą žalą atsakovė yra atsakinga ne tik kaip minėtos transporto priemonės savininkė, bet ir kaip S. M. darbdavys. Kadangi: 1) eismo įvykio metu nukentėję asmenys nuolat gyvena kitoje E. S. (toliau – ES) valstybėje narėje (šiuo atveju – Lenkijoje); 2) eismo įvykis įvyko ES valstybėje narėje (šiuo atveju – Lietuvoje), kuri nėra nukentėjusių asmenų nuolatinė gyvenamoji/ buveinės vieta, 3) eismo įvykio kaltininko transporto priemonė registruota kitoje ES valstybėje narėje (šiuo atveju – Lietuvoje), nei ta, kurioje yra nukentėjusių asmenų nuolatinė gyvenamoji/ buveinės vieta, anksčiau minėto eismo įvykio metu padarytos žalos administravimui yra taikytinos 2000 gegužės 16 d. E. P. ir Tarybos direktyvos Nr. 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvas 73/239/EEB bei 88/357/EEB (toliau – Direktyva), nuostatos, įgyvendintos Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPDĮ) (TPVCAPDĮ priedo 1 str. 11 d.). M. D. suteikia galimybę nukentėjusiems asmenims kreiptis į savo valstybių Žalų atlyginimo institucijas dėl patirtų nuostolių eismo įvykiuose, kurie įvyko ne toje valstybėje, kurioje nuolat reziduoja žalą patyrusi šalis ir kurie buvo sukelti transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra kurioje nors kitoje ES valstybėje narėje. T. D. nuostatų perkėlimo į Lenkijos nacionalinę teisę pasekmė – Lenkijos nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta teisė Lenkijoje nuolat reziduojantiems asmenims (patyrusiems žalos kitose ES valstybėse įvykusių eismo įvykių metu), nesikreipiant dėl žalos atlyginimo į už eismo įvykį atsakingą asmenį ar į eismo įvykio valstybės (šiuo atveju – Lietuvos) nacionalinį draudikų biurą, grįžti į Lenkiją ir dėl eismo įvykyje patirtos žalos atlyginimo kreiptis į Lenkijos žalų atlyginimo instituciją (Polskie biuro ubezpieczycieli komunikacyjnych). Direktyvos nuostatų perkėlimo į Lietuvos nacionalinę teisę pasekmė yra ta, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, kuriam pavesta vykdyti Žalų atlyginimo institucijos ir Garantinio fondo funkcijas Lietuvoje, privalėjo pasirašyti su kitomis ES valstybių narių (tarp jų ir su Lenkijos) Žalų atlyginimo institucijomis sutartis (susitarimas tarp Žalų atlyginimo institucijų ir Garantinių fondų/ Agreement between Compensation bodies and Guarantee funds (toliau – Sutartis), kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymas, bei vykdyti visas Sutartyje įtvirtintas ir visoms ES valstybių narių Žalų atlyginimo institucijoms privalomas nuostatas – atsiskaityti už bet kokius kitų valstybių narių Žalų atlyginimo institucijų atliktus mokėjimus (Direktyvos 7 str.) dėl eismo įvykių, kuriuos sukėlė Lietuvoje registruotos transporto priemonės. Kadangi nukentėję asmenys nuolat gyvena ne toje valstybėje, kurioje įvyko minėtas eismo įvykis, ir eismo įvykis buvo sukeltas transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra kitoje ES valstybėje narėje, nukentėję asmenys, pasinaudodami Direktyvos suteiktomis teisėmis, dėl minėto eismo įvykio metu patirtos žalos administravimo bei atlyginimo kreipėsi į kompetentingą spręsti šiuos klausimus Lenkijos žalų atlyginimo instituciją. Atsižvelgiant į tai, kad R. P. H. šeimai kasmet yra mokamos periodinės išmokos dėl šeimos maitintojo netekimo, teisę į išmokos gavimą turintiems asmenims šiai dienai yra papildomai išmokėta: už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 5679,46 PLN; už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. – 4398,04 L. V. anksčiau minėtų Direktyvos bei Sutarties nuostatomis, L. Ž. atlyginimo institucija papildomai pareiškė ieškovui, kaip Žalų atlyginimo institucijos ir Garantinio fondo funkcijas Lietuvoje atliekančiam subjektui, 6527,93 PLN ir 5057,75 PLN reikalavimus, kuriuos sudarė nukentėjusiesiems kaip žalos atlyginimas išmokėtos sumos ir žalų administravimo mokesčiai, apskaičiuoti vadovaujantis Sutarties 8.3 punktu, o ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 17 str. 5 d. ir Sutarties 8.6 p., apmokėjo L. Ž. atlyginimo institucijos pateiktuose reikalavimuose nurodytas sumas – iš viso 11585,68 L. K. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir atsakingas už žalos padarymą asmuo neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, o nukentėję asmenys gavo žalos atlyginimą iš savo valstybės Žalos atlyginimo institucijos, ieškovas, sumokėjęs Lenkijos žalų atlyginimo institucijos papildomai reikalaujamas sumas, patyrė iš viso 9658,23 Lt (11585,68 PLN) dydžio žalą. Ieškovas, kaip asmuo atlyginęs žalą, padarytą kito asmens, pretenzija kreipėsi į atsakovę dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka. Atsakovei neatlyginus ieškovui padarytų nuostolių, pastarasis pareiškimu kreipėsi į teismą. Atsakovei pateikus prieštaravimus, teismas pranešimu ieškovui išaiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 439 str. 3 bei 6 dalyse įtvirtintas nuostatas. Iki šio ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovė negrąžino reikalaujamos sumos. Pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Šiuo atveju išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo nustatyti tiek nukentėję asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą (tarp jų ir žuvusio R. P. H. šeima), tiek atsakovės atsakomybė už eismo įvykio metu padarytą žalą. Todėl ieškovas neprivalo pateikinėti šias aplinkybes įrodančių dokumentų, kadangi pastarųjų asmenų teisė į žalos atlyginimą ir atsakovės atsakomybė už padarytą žalą jau buvo nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu – Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012, kuriuo iš atsakovės yra priteistas nuostolių atlyginimas už šeimos maitintojo netekimą periodais nuo 2006 m. lapkričio 29 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. 2006 m. lapkričio 29 d. eismo įvykio metu žuvusio R. H. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis buvo apskaičiuotas remiantis Lenkijos Respublikos ambasados Taline konsulinio skyriaus Lenkijos transporto priemonių draudikų biurui 2008 m. liepos 14 d. pateikta pažyma, kuri 2008 m. liepos 8 d. buvo gauta iš žuvusiojo asmens darbdavio – įmonės (duomenys neskelbtini). Remiantis įmonės išduota pažyma, buvo nustatyta, kad žuvusiajam už 2006 metų rugsėjo mėnesį buvo išmokėtas 6516 EEK darbo užmokestis, o už 2006 metų spalio mėnesį – 5956 EEK darbo užmokestis. Lenkijos transporto priemonių draudikų biuras 2009 m. gegužės 29 d. informavo ieškovą dėl žuvusiojo darbo užmokesčio, konvertuojant mėnesines darbo užmokesčio sumas iš Estijos kronų į Lenkijos zlotus (6516 EEK konvertuota į 1680 PLN ir 5956 EEK konvertuota į 1649,65 PLN). Remiantis šia informacija, buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis – 1664,83 PLN, o atsižvelgus į tai, kad žuvusysis išlaikė 3 asmenis (žmoną ir 2 nepilnamečius vaikus), žuvusiojo vidutinės mėnesio pajamos padalintos į 4 dalis ir taip nustatyta mėnesinė pajamų dalis, tenkanti vienam išlaikytiniam netekus maitintojo – 416,21 PLN kiekvienam išlaikytiniui. Draudimo išmokos yra išmokamos į žuvusiojo žmonos M. H. sąskaitą, kadangi kiti 2 nukentėjusieji asmenys – žuvusiojo sūnus F. H. ir duktė J. H. – yra nepilnamečiai. Ieškovas atkreipia dėmesį, kad 2006 m. lapkričio 29 d. eismo įvykio metu padaryta žala yra tęstinė ir R. P. H. šeimai kasmet yra mokamos periodinės išmokos dėl šeimos maitintojo netekimo, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012 (apeliacinė instancija – Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-2154-640/2012) nustatytos aplinkybės ir ištirti įrodymai turi esminę reikšmę šiai civilinei bylai. Žalos atlyginimo procesas yra tęstinio pobūdžio ir Biuras reguliariai nustatinėja bei atlygina nukentėjusiųjų (išlaikytinių) asmenų negautas pajamas. Skaičiuojant išlaikytinių asmenų negautas pajamas yra visuomet atsižvelgiama į nukentėjusiems (išlaikytiniams) išmokėtas Lenkijos socialinių institucijų išmokėtas išmokas ir šios išmokos yra atimamos iš apskaičiuotos negautų pajamų sumos. Lenkijos transporto priemonių draudikų biuras moka draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims tik suderinęs draudimo išmokų sumas su Biuru ir, išmokėjęs draudimo išmoką, teikia mokėjimo reikalavimą Biurui. Lenkijos transporto priemonių draudikų biuras M. H. – S. pinigus pervedė iš sąskaitos Nr. 41184000072210973008101119, kuri atitinka Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktuose Biurui mokėjimo reikalavimuose nurodytą sąskaitos numerį, t. y. iš šios sąskaitos Lenkijos transporto priemonių draudikų biuras atlieka tiek mokėjimus nukentėjusiems asmenims, tiek į šią sąskaitą vykdo patirtų išlaidų surinkimą. Į atsakovės pastabą, jog ji būtų atlyginusi žalą nukentėjusiesiems, tačiau neturėjo kontaktų, o draudikų biuras į ją nesikreipė dėl geranoriško žalos atlyginimo, ieškovas nurodo, jog, atsižvelgus į šią atsakovės iniciatyvą ir į tai, kad žalos byla nėra pabaigta ir Biurui ateityje teks derinti su Lenkijos transporto priemonių draudikų biuru, kuris veikia kaip Lenkijos žalų atlyginimo institucija, nukentėjusiems mokėtinas draudimo išmokos sumas, UAB (duomenys neskelbtini) turi galimybę susisiekti su nukentėjusiaisiais ir susitarti dėl žalos atlyginimo tarpusavyje tiesiogiai, informuodamas Biurą apie pradėtą tiesioginį žalos atlyginimo procesą. A. B. informuotų Lenkijos transporto priemonių draudikų biurą apie UAB (duomenys neskelbtini) pradėtą tiesioginį žalos atlyginimo procesą nukentėjusiems asmenims.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime ir teismo posėdžio metu nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Dėl bylinėjimosi išlaidų teigė, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti turėtų būti priteisiamos iš ieškovo pagal CPK 93 str. ir 98 str. Atsakovės atstovas nurodė, jog pareikštas ieškinys turi esminių procesinių trūkumų. Su ieškiniu nepateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo nurodytas aplinkybes. Ieškovas faktines aplinkybes įrodinėja iš esmės vienu dokumentu – 2012 m. spalio 31 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2154-640/2012, bet šioje nutartyje nėra konstatuotos būtinos nagrinėjamai bylai aplinkybės: 1. 2006 m. lapkričio 29 d. avarijos metu nukentėję asmenys, turintys teisę į žalos atlyginimą; 2. asmenų, kuriems L. Ž. atlyginimo institucija tariamai išmokėjo žalos atlyginimą, giminystės ryšį ir santuoką įvykio metu su R. P. H. patvirtinančių dokumentų. T. y. nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusių asmenų teisę į žalos atlyginimą. Dar daugiau byloje yra kitokie duomenys – matyti, kad M. H. – S. yra ištekėjusi už S. S. ir ši šeima turi ne du, o tris vaikus (kompensacija prašoma priteisti už du vaikus). Atsakovė taip pat pastebi, kad pagal pateiktą ieškinį ir prie jo pridedamus dokumentus neįmanoma nustatyti, kaip ieškovas apskaičiavo R. P. H. šeimai kasmet mokamas periodines išmokas dėl šeimos maitintojo netekimo: kadangi 2006 m. lapkričio 29 d. avarija įvyko Lietuvoje, žala atlyginama pagal Lietuvos Respublikos teisę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nustatyta tvarka ir sąlygomis. P. Į. 15 str. 5 dalį žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra „<...> išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam“. Į bylą nėra pateikti jokie įrodymai apie žuvusiojo R. P. H. pajamas įvykio dienai (neaišku, kaip ieškovas jo buvusiai sutuoktinei ir dviem vaikams nustatė 416,21 PLN dydžio tenkančią pajamų dalį). Nepateikti jokie įrodymai apie tai, kad dėl 2006 m. lapkričio 29 d. avarijos nukentėjusiems asmenims L. Ž. atlyginimo institucija išmokėjo žalos atlygimą. I. L. žalų atlyginimo institucijai šios reikalaujamas sumas sumokėjo vadovaudamasis įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. („Biuras moka išmoką dėl per eismo Įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei: 1) kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė“) ir 17 str. 6 dalimi („Tais atvejais, kai Lietuvos Respublikoje <...> nukentėjęs asmuo, kuriuo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje E. S. valstybėje narėje, vadovaudamasis savo šalies teisės aktais kreipėsi dėl patirtos žalos atlyginimo į savo šalyje veikiančią žalos atlyginimo instituciją, Biuras privalo išmokėti kitos E. S. valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą esant bent vienai iš šių sąlygų: <...> 2) kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta“), o ieškovas reikalavimą atsakovui remdamasis Įstatymo 23 str. 5 dalimi – „Biuras, išmokėjęs kitos E. S. valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš <...> asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį“. Ieškovas jokių sumų tiesiogiai nukentėjusiesiems neišmokėjo (ieškovas nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų žalos išmokėjimą nukentėjusiems asmenims ar asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą). P. Į. 2 str. 15 dalį – „Nukentėjęs trečiasis asmuo – asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala ir kuris šio įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo“. Neabejotina, kad Lenkijos žalos atlyginimo institucija negali būti laikoma nukentėjusiu asmeniu Įstatymo prasme. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus apie tai, kad jis sumokėjo atitinkamas sumas Lenkijos žalos atlyginimo institucijai, bet nepateikė jokių įrodymų, kad šias sumas ši institucija išmokėjo nukentėjusiems asmenims. Ieškovas iš atsakovo reikalaujamas priteistas sumas sumokėjo ne nukentėjusiems asmenims, o Lenkijos žalos atlyginimo institucijai: 1) 2013 m. vasario 25 d. sumokėjo 5057,75 PLN (dalis 2013 m. vasario 25 d. mokėjimo nurodyme užsienio valiuta Nr. 13050000 nurodytos sumos); 2012 m. kovo 19 d. sumokėjo 6527,93 PLN (dalis 2012 m. kovo 19 d. mokėjimo nurodyme užsienio valiuta Nr. 12530000 nurodytos sumos). Tokiu būdu, ieškovas savo teises atsakovo atžvilgiu galėjo perimti tik iš Lenkijos žalų atlyginimo institucijos ir tik tiek, kiek ši institucija šių teisių įgijo išmokėdama žalos atlyginimo sumas nukentėjusiems asmenims. Dar daugiau – dalis sumokėtos sumos sudaro ne žalos atlyginimas nukentėjusiems asmenims, o žalos administravimo mokesčiai, išmokėti Lenkijos žalos atlyginimo institucijai. Be to, iš su ieškiniu pateiktų įrodymų išvis kyla rimtų abejonių, ar Lenkijos žalos atlyginimo institucija tiesiogiai išmokėjo prašomas priteisti sumas nukentėjusiems fiziniams asmenims. Paprastai maitintojo netekimo kompensaciją moka socialinio draudimo įstaigos. Ieškovas su ieškiniu pateikė 2010 m. kovo 1 d., 2011 m. kovo 1 d. ir 2012 m. kovo 1 d. Socialinio draudimo įstaigos skyriaus Slupske sprendimus dėl pašalpos skyrimo M. H., F. H. ir J. H.. Pagal šiuos dokumentus žalą dėl maitintojo netekimo nukentėjusiems asmenims Lenkijoje išmokėjo ne Lenkijos žalos atlyginimo institucija, o socialinio draudimo įstaiga, todėl neaišku, kuo remiantis Lenkijos žalos atlyginimo institucija savo raštuose ieškovui nurodė, kad nukentėjusiems asmenims (įvardija juos kaip H. šeima) išmokėjo žalos atlyginimą dėl maitintojo netekimo (2013 m. vasario 19 d. prašyme kompensuoti nurodoma, kad H. šeimai išmokėta 4398,04 PLN suma, 2012 m. vasario 28 d. prašyme kompensuoti nurodoma, kad H. šeimai išmokėta 5676,46 PLN suma). Žalos atlyginimo nukentėjusiesiems faktas turėtų būti nustatomas ne susirašinėjimu su į bylą neįtrauktu asmeniu, o konkrečius mokėjimus konkretiems asmenims patvirtinančiais dokumentais. Ieškovas privalėjo atsisakyti tenkinti Lenkijos žalos atlyginimo institucijos reikalavimą sugrąžinti nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, t. y. ieškovas be pagrindo išmokėjo prašomas iš atsakovo priteisti sumas ir tokiu būdu pažeidė Įstatymo reikalavimus. Lenkijos žalos atlyginimo institucija pretenziją (reikalavimą) dėl ieškinyje nurodytų sumų pareiškė praleidusi Įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą, todėl toks jos reikalavimas atlyginti žalą negalėjo būti ieškovo patenkintas. Įstatymo 16 str. 4 dalyje yra nustatyta, kad „Biuras (ieškovas) moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos“. Lenkijos žalos atlyginimo institucija reikalavimus dėl tariamai nukentėjusiems asmenims išmokėtų sumų ieškovui pareiškė parleidusi imperatyvų įstatyme nustatytą 4 metų (nuo 2006 m. lapkričio 29 d. įvykio) terminą – pagal į bylą ieškovo teikiamus įrodymus reikalavimai dėl žalos apskaičiavimo ieškovui pateikti 2013 m. sausio 18 d. ir 2011 m. gruodžio 29 d. (jokie kiti dokumentai dėl Lenkijos žalos atlyginimo institucijos kreipimosi į ieškovą į bylą nepateikti). Ankstesnėje civilinėje byloje (2012 m. spalio 31 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis) taip pat nebuvo reiškiamas reikalavimas žalos ryšium su maitintojo netekimu priteisimo iki vaikai sulauks pilnametystės bei sutuoktinio mirties (buvo priteistos konkrečios sumos už konkretų laikotarpį). Atsižvelgiant į tai, pretenzija dėl ieškinyje nurodytos žalos atlyginimo ieškovui buvo pareikšta praleidus įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą ir negalėjo būti tenkinama. Žalos, kurią prašo priteisti ieškovas, dydis yra ieškovo neįrodytas ir nepagrįstas tinkamais ir leistinais įrodymais. Kaip nurodyta anksčiau, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, apie tai, kad dėl 2006 m. lapkričio 29 d. nukentėjusiems asmenims buvo išmokėtas žalos atlyginimas. Teikiant tokio pobūdžio ieškinį, į bylą pirmiausia turėjo būti teikiami įrodymai apie tai, kad Lenkijos žalos atlyginimo institucija sumokėjo atitinkamas sumas nukentėjusiems asmenims, nes tik po žalos atlyginimo šiems asmenims, iš pradžių ši institucija, o vėliau ir ieškovas, atlyginęs institucijos sumokėtas sumas, įgijo reikalavimo teisę į atsakovą. Byloje nėra nė vieno įrodymo apie tai, kada, kokias sumas ir kokiu būdu Lenkijos žalos atlyginimo institucija išmokėjo nukentėjusiems asmenims. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus apie tai, kad jis sumokėjo atitinkamas sumas Lenkijos žalos atlyginimo institucijai, bet nepateikė jokių įrodymų, kad šias sumas ši institucija išmokėjo nukentėjusiems asmenims. Pareigą įrodyti atlygintinų nuostolių realumą (pateikti išmokėjimus nukentėjusiems asmenims patvirtinančius įrodymus) pagal (duomenys neskelbtini) str. 1 d. turi ieškovas. Vieninteliai netinkami savo turiniu ir forma rašytiniai dokumentai, kuriuose netiesiogiai nurodoma, kad Lenkijos žalos atlyginimo institucija galbūt išmokėjo žalos atlyginimo sumas nukentėjusiems asmenims (net šie asmenys nėra konkrečiai įvardinti, nes kalbama apie žalos atlyginimą H. šeimai) yra šios institucijos prašymai kompensuoti. Išreikalauti pirminius dokumentus, patvirtinančius žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims ypač svarbu, sprendžiant nuostolių, susidariusių mokant šeimos maitintojo netekimo kompensaciją. Kaip nurodyta anksčiau, paprastai maitintojo netekimo kompensaciją moka socialinio draudimo įstaigos, o pagal su ieškiniu pateiktus priedus tai padarė ne Lenkijos žalos atlyginimo institucija, o Lenkijos socialinio draudimo skyrius (2010 m. kovo 1 d., 2011 m. kovo 1 d. ir 2012 m. kovo 1 d. Socialinio draudimo įstaigos skyriaus Slupske sprendimai dėl pašalpos skyrimo M. H., F. H. ir J. H.). N. Į. nėra nuorodos, 2009 m. rugsėjo 16 d. E. P. ir Taryba priėmė direktyvą 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, toliau – 2009 m. direktyva (OL 2009 m. L 263, p. 11), kuria sukodifikavo ankstesniąsias Įstatymo priede nurodytas penkias direktyvas. Pastarosios direktyvos panaikintos, o nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą. Todėl sprendžiant ginčą, priešingai nei nurodo ieškovas, turi būti vadovaujamais 2009 m. direktyva, o ne ieškovo nurodoma 2000 m. direktyva Nr. 2000/E. N. direktyvomis, priešingai nei reglamentais, šalys negali remtis teisminiuose ginčuose, tačiau tai nereiškia, kad nacionalinėse teisės sistemose direktyvos, kaip Bendrijos teisės normos, praranda reikšmę. Visų pirma direktyvos turi būti laiku ir tinkamai perkeltos į nacionalinę teisės sistemą. Netinkamu direktyvos nuostatų perkėlimu laikoma ne tik normos neatitiktis, bet ir direktyvos tikslams prieštaraujanti nacionalinių nuostatų taikymo praktika arba tokias teisės nuostatas aiškinanti nacionalinė jurisprudencija. Jei netinkamai ar ne laiku perkelta direktyvos nuostata yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška, privatūs asmenys galėtų jomis tiesiogiai remtis teismuose (priklausomai nuo reikalavimo) prieš valstybę arba viešosios teisės subjektus, kuriems valstybė suteikė plačius įgaliojimus, nes, vadovaujantis T. T. praktika, tokie subjektai patenka į valstybės sąvoką. Privalomojo draudimo teisiniuose santykiuose tokiais subjektais laikytinas ir ieškovas, kaip viešosios teisės reguliuojamas subjektas, kuriam Įstatymu nustatytos teisės ir pareigos. Be to, teismai bet kokiu atveju turi užtikrinti tokį nacionalinės teisės aiškinimą ir taikymą, kad jis atitiktų E. S. teisę (netiesioginis direktyvų veikimas). Ši nacionalinių teismų pareiga nukreipta į direktyvomis siekiamo tikslo ir įtvirtintų reikalavimų pasiekimą (harmoningas teisės aiškinimas). Pažymėtina, kad 2009 m. direktyvos įžangos 49 punkte nustatyta, kad „Juridiniams asmenims, kurie pagal įstatymą perima nukentėjusiosios šalies teisę pateikti reikalavimus atlyginti žalą eismo įvykį sukėlusiam asmeniui arba jo draudimo įmonei (pavyzdžiui, kitos draudimo įmonės arba socialinio draudimo įstaigos), neturėtų būti suteikta teisė pateikti atitinkamus reikalavimus žalos atlyginimo įstaigai“. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos A. T.. Lietuvos A. T. yra nurodęs, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009; Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009). Tokią išvadą Lietuvos A. T. padarė, konstatavęs, kad „įgyvendindamas išmokų mokėjimo eismo įvykių metu nukentėjusiems asmenims pareigą Biuras vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneris socialinio draudimo įstaigoms. T. B. teisinės padėties vertinimas ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos tais atvejais, kai sužalojama sveikata ar atimama gyvybė, ir įstatymų nustatytais atvejais mokama laidojimo pašalpa įskaitomos į atlygintinos pagal šį įstatymą žalos dydį, taip pat šioje teisės normoje įtvirtintos nuostatos, kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką o kai tokio nėra – į žalą padariusį asmenį, bei nuostata, jog Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis), suponuoja, kad iš įstatymų kilusi socialinio draudimo įstaigos regreso teisė neapima atgręžtinio reikalavimo teisės į Biurą“. Tokiu būdu, jei maitintojo netekimo kompensacija pirmiausia buvo išmokėta Lenkijos socialinio draudimo įstaigos, pagal galiojantį teisinį reguliavimą ieškovas neturėjo atlyginti Lenkijos žalų reguliavimo institucijai šių sumų. Ieškovas be pagrindo prašo iš atsakovės priteisti sumas, kurias jis išmokėjo Lenkijos žalos atlyginimo institucijai kaip žalos administravimo mokesčius (15 procentų nuo tariamai nukentėjusiems asmenims išmokėtų sumų, kas sudarė 851,47 PLN pagal 2012 m. vasario 28 d. reikalavimą ir 659,71 PLN pagal 2013 m. vasario 19 d. reikalavimą, iš viso 1511,18 PLN). Administraciniai žalos atlyginimo mokesčiai nėra tiesiogiai susiję su 2006 m. lapkričio 29 d. avarijos metu padaryta žala. Nukentėjusieji asmenys, iš kurių reikalavimo teises perėmė Lenkijos žalos atlyginimo institucija, neturėjo tokio reikalavimo į už žalą atsakingą asmenį (atsakovę). Asmuo, įgijęs regresinį reikalavimą, negalėjo įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo nukentėjusieji asmenys. Pažymėtina, kad žalos padarymo dieną (2006 m. lapkričio 29 d.) galiojo 2004 m. kovo 5 d. Įstatymu Nr. IX-2041 išdėstyta įstatymo redakcija. Būtent žalos atsiradimo dieną (2006 m. lapkričio 29 d.) galiojusia Įstatymo redakcija rėmėsi tiek ieškovas, tiek Lenkijos žalų atlyginimo institucija, nustatydamos atlygintinos neturtinės žalos dydį pirmojoje byloje. Šios redakcijos Įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad „Biuras privalo išmokėti kitos E. S. valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui“. Atsakovo pareiga pagal Įstatymą (dabar galiojančio Įstatymo 17 str. 6 d. ir 23 str. 5 dalis) atlyginti nustatytą atlygį už žalos administravimą atsirado tik 2007 m. birželio 11 d., kai įsigaliojo 2007 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. X-1137 patvirtinta Įstatymo redakcija (aktuali redakcija šiuo metu). K. Į. nustatyta prievolė atlyginti žalos administravimo išlaidas atsirado daugiau nei po pusės metų, po to, kai atsirado atsakovo deliktinė prievolė atlyginti 2006 m. lapkričio 29 d. įvykio metu padarytą žalą, priteisimas iš atsakovo žalų administravimo mokesčius būtų Įstatymo taikymas atgal. Tokiu būdu ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo sumokėti Lenkijos žalų atlyginimo institucijai kaip atlygį už žalos administravimą išmokėtų sumų (1511,18 PLN). Be to, pagal Susitarimo tarp žalos atlyginimo institucijų ir garantinių fondų 8.8 punktą žalos administravimo mokesčius galima reikalauti tik tada, „kai po rimto reikalavimo atlyginti žalą reikalavimo atlyginti žalą tvarkymo nukentėjusiai šaliai nebuvo išmokėti pinigai“. Akivaizdu, kad šiuo atveju nebuvo nei sudėtingo žalos administravimo, nei nemokėjimo nukentėjusiems asmenims fakto. Atsakovas apie išmokėtas sumas sužinojo tik iš 2013 m. kovo 6 d. ieškovo pretenzijos (pretenzijoje suma jau su administravimo mokesčiu). Iki to laiko, niekas (nei patys nukentėjusieji, nei Lenkijos žalos atlyginimo institucija) į atsakovę nesikreipė. Visos ieškovo išmokėtos sumos yra Lenkijos zlotais. Ieškinyje prašoma priteisti nuostolius Lietuvos valiuta, bet nėra aišku, kokios dienos kursu išmokėtos sumos Lenkijos zlotais buvo konvertuotos į litus.

Trečiojo asmens S. M. atsiliepimo į ieškinį teismas negavo, teismo posėdžio metu S. M. nurodė, kad visiškai palaiko atsakovės poziciją.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

Ieškovė nurodo, o atsakovė neginčija, jog Kėdainių rajone 2006 m. lapkričio 29 d. dėl S. M., vairavusio UAB (duomenys neskelbtini) priklausančią transporto priemonę M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo Lenkijoje nuolat gyvenantys asmenys: R. N., M. K., R. P. H. bei buvo sužeisti Lenkijoje nuolat gyvenantys asmenys: A. S. ir R. B.. Eismo įvykio metu Lietuvos Respublikoje registruota atsakovui priklausanti transporto priemonė M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Įvykio metu tretysis asmuo S. M. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini), o eismo įvykis įvyko jam einant darbines pareigas. Šios aplinkybės nustatytos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012. Dėl jų nekyla ginčo ir šioje civilinėje byloje. Jų teisingumą taip pat patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2154-640/2012, kuria Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012 pakeitė, priteistą 32879,02 Lt nuostolių atlyginimo sumą padidindamas iki 51423,18 Lt, taip visiškai patenkindamas ieškovo reikalavimus.

Ieškovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio nuostatas, nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (prejudiciniai faktai). Pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdyje viso bylos nagrinėjimo metu ieškovas laikėsi pozicijos, kad įrodinėjimo pareiga jam netaikytina, nes tos pačios aplinkybės jau buvo nustatytos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012 bei jį iš dalies pakeitusia Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2154-640/2012. Ieškovas pastebėjo, kad žalos atlyginimo procesas yra tęstinio pobūdžio, ir jis reguliariai nustatinėja bei atlygina nukentėjusiųjų (išlaikytinių) asmenų negautas pajamas, todėl Vilniaus miesto apylinkės 2 teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012 (apeliacinė instancija – Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-2154-640/2012) nustatytos aplinkybės ir ištirti įrodymai turi esminę reikšmę šiai civilinei bylai.

Atsakovė su tokia pozicija sutiko tik iš dalies – dėl to, kad prejudiciniu faktu laikytinos nustatytos aplinkybės, jog UAB (duomenys neskelbtini) priklausančiu automobiliu jos darbuotojas S. M. K. rajone 2006 m. lapkričio 29 d. sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo sužaloti bei žuvo žmonės (tarp jų ir R. P. H.), buvo kaltas dėl šio eismo įvykio. UAB (duomenys neskelbtini) atstovas kategoriškai prieštaravo, jog minėtų teismų sprendimais buvo neginčytinai nustatyta ieškovo teisė regreso tvarka prisiteisti iš atsakovės L. Ž. atlyginimo institucijai sumokėtas sumas už R. P. H. šeimai mokamas periodines išmokas dėl šeimos maitintojo netekimo. Atsakovės atsiliepime buvo nurodyta ir jos atstovas advokatas V. V. teigė įsitikinę, kad privalėjo būti pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovo nurodytas aplinkybes, nes 2012 m. spalio 31 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-2154-640/2012 nėra konstatuotos būtinos nagrinėjamai bylai aplinkybės: nėra įrodymų, patvirtinančių nukentėjusių asmenų teisę į žalos atlyginimą, žalos, kurią prašo priteisti ieškovas, dydis yra ieškovo neįrodytas ir nepagrįstas tinkamais ir leistinais įrodymais. Pagal pateiktą ieškinį ir prie jo pridedamus dokumentus neįmanoma nustatyti, kaip ieškovas paskaičiavo R. P. H. šeimai kasmet mokamas periodines išmokas dėl šeimos maitintojo netekimo, nepateikti jokie įrodymai apie tai, kad dėl 2006 m. lapkričio 29 d. avarijos nukentėjusiems asmenims L. Ž. atlyginimo institucija išmokėjo žalos atlygimą. Pasak atsakovės, ieškovas nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų žalos išmokėjimą nukentėjusiems asmenims ar asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą, dalis sumokėtos sumos sudaro ne žalos atlyginimas nukentėjusiems asmenims, o žalos administravimo mokesčiai, išmokėti L. Ž. atlyginimo institucijai, nors atsakovės pareiga pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą atlyginti nustatytą atlygį už žalos administravimą atsirado tik 2007 m. birželio 11 d., kai įsigaliojo 2007 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. X-1137 patvirtinta įstatymo redakcija (aktuali redakcija šiuo metu). Žalos padarymo dieną (2006 m. lapkričio 29 d.) galiojo 2004 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu Nr. IX-2041 išdėstyta įstatymo redakcija, kur 17 straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad biuras privalo išmokėti kitos E. S. valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui. Be to, žalos administravimo mokesčius galima reikalauti tik tada, kai po rimto reikalavimo atlyginti žalą reikalavimo atlyginti žalą tvarkymo nukentėjusiai šaliai nebuvo išmokėti pinigai (Susitarimo tarp žalos atlyginimo institucijų ir garantinių fondų 8.8 p.). Atsakovė apie išmokėtas sumas sužinojo tik iš 2013 m. kovo 6 d. ieškovo pretenzijos (pretenzijoje suma jau su administravimo mokesčiu). Atsakovė, be to, teigia, kad ieškovas be pagrindo išmokėjo prašomas iš atsakovės priteisti sumas, nes Lenkijos žalos atlyginimo institucija reikalavimą dėl ieškinyje nurodytų sumų pareiškė praleidusi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytą naikinamąjį terminą, todėl toks jos reikalavimas atlyginti žalą negalėjo būti ieškovo patenkintas, o ankstesnėje civilinėje byloje (2012 m. spalio 31 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis) nebuvo reiškiamas reikalavimas žalos ryšium su maitintojo netekimu priteisimo iki vaikai sulauks pilnametystės bei sutuoktinio mirties (buvo priteistos konkrečios sumos už konkretų laikotarpį).

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 18 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi, išnagrinėję ieškovo reikalavimą atsakovei dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos išmokėtos 51423,18 Lt dydžio išmokos sugrąžinimo, konstatavo, jog: 1) 2006 m. lapkričio 29 d. eismo įvykio metu atsakovei priklausanti transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2) už minėto eismo įvykio metu padarytą žalą atsakovė yra atsakinga ne tik kaip minėtos transporto priemonės savininkė, bet ir kaip S. M. darbdavys. Atsakovė sutiko, kad minėti faktai yra prejudiciniai, tačiau prieštaravo dėl to, kad dėl prejudiciškumo šioje byloje nereikia įrodinėti nuostolių, atsiradusių ieškovui sumokėjus L. Ž. atlyginimo institucijos papildomai reikalaujamas sumas, iš viso 9658,23 Lt (11585,68 PLN), kurios susidarė, 2006 m. lapkričio 29 d. eismo įvykio metu žuvusio R. P. H. šeimai kasmet mokant periodines išmokas dėl šeimos maitintojo netekimo.

Ieškovas minėtą 9658,23 Lt (11585,68 PLN) savo patirtų nuostolių sumą grindžia ne tik anksčiau priimtais minėtų teismų sprendimais (t. I, b. l. 4-8, 95-100), bet ir: Susitarimu tarp žalų atlyginimo institucijų ir garantinių fondų su priedais (t. I, b. l. 9-18, 19-22), Čluchovo m. apskrities darbo biržos pažymomis (t. I, b. l. 23-24, 45-46), Čarne burmistro sprendimais (t. I, b. l. 25-28, 47-50), Socialinio draudimo įstaigos Slupske skyriaus Čluchovo m. inspektoriaus sprendimais (t. I, b. l. 29-36, 52-54), Lenkijos biuro 2013 m. sausio 18 d. informacija (t. I, b. l. 37-40, 55-56), Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro išmokėtinų sumų apskaičiavimais (t. I, b. l. 41-42, 57-58), Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro prašymais kompensuoti (t. I, b. l. 43-44, 59-60), mokėjimo nurodymais užsienio valiuta (t. I, b. l. 61, 62), Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro pretenzija UAB (duomenys neskelbtini) su įteikimo pranešimu (t. I, b. l. 63), sąskaitos istorijomis (t. I, b. l. 101-102, 103-104), Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro Žalų administravimo departamento Teisės departamento informacija dėl negautų pajamų skaičiavimo (t. II, b. l. 2-3) bei kitais civilinės bylos dokumentais.

Teismas sprendžia, kad šių duomenų visiškai pakanka žuvusiojo R. P. H. šeimai (sutuoktinei M. H., jo sūnui F. H. ir dukteriai J. H.) už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. išmokėtai iš viso 10074,50 PLN (5676,46 PLN už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 4398,04 PLN už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.) šeimos maitintojo netekimo kompensacijai pagrįsti. Ieškovo paaiškinimais ir byloje esančiais dokumentais nustatyta, jog Lenkijos žalų administravimo institucija šeimos maitintojo netekimo kompensaciją M. H., F. H. ir J. H. apskaičiuoja atsižvelgdamas į kiekvienam išlaikytiniui tenkančią pagal žuvusiojo gautą atlyginimą apskaičiuotą mėnesinę negaunamų pajamų dalį – 416,21 PLN bei į nukentėjusiems (išlaikytiniams) išmokėtas Lenkijos socialinių institucijų išmokėtas išmokas – šios išmokos yra atimamos iš apskaičiuotos negautų pajamų sumos. Todėl dalis ieškovo pateiktų socialinių institucijų dokumentų, priešingai nei teigia atsakovė, rodo ne tai, jog pagal šiuos dokumentus žalą dėl maitintojo netekimo nukentėjusiems asmenims Lenkijoje išmokėjo ne Lenkijos žalos atlyginimo institucija, o socialinio draudimo įstaiga, o tik tai, kad iš nustatytos negaunamų pajamų dalies buvo atimamos minėtų institucijų išmokos, tokiu būdu nustatant šeimos maitintojo netekimo kompensaciją. Kita dalis Lenkijos socialinių įstaigų dokumentų pagrindžia šeimos maitintojo netekimo išmokų būtinybę, atsižvelgiant į žuvusiojo sutuoktinės šeimos situaciją. Atsižvelgiant į Lenkijos socialinių institucijų išmokėtas išmokas suma kinta, tačiau, kaip matyti iš visais laikotarpiais (2010 m., 2011 m. bei 2012 m.) apskaičiuotų sumų, yra pakankamai panaši.

Vienoje iš savo nutarčių (2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-173/2010) Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose ((duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalis). Tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas – teismo sprendimas gali būti naudojamas kaip reikalavimo pagrindas kitoje byloje. Pozityviojo efekto išraiška įtvirtinta (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 punkte, kuriame nustatyta, kad šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose gali remtis teismo sprendimu kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu ir tų faktų jam nereikės įrodinėti. Taigi, teismo sprendimo prejudicinė galia yra vienas iš res judicata principo padarinių, kurio egzistavimo būtina sąlyga – asmens buvimas dalyvaujančiu asmeniu byloje, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims.

Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nedalyvavo procese nagrinėjant ieškovo reikalavimus atsakovei Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012 bei Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-2154-640/2012, kurių metu nebuvo įrodinėjama šioje civilinėje byloje jo keliamais argumentais. Tačiau teismas vertina, kad atstovo pasikeitimas ir naujų įrodinėjimo priemonių pasirinkimas nesuteikia pagrindo ankstesniais teismo sprendimais nustatytų faktų nelaikyti prejudiciniais. Atsižvelgiant į nuoseklų Lietuvos Aukščiausiojo teismo aiškinimą, ankstesniais teismo sprendimais nustatytų faktų nelaikytume prejudiciniais tada, jei byloje dalyvautų ne tie patys asmenys (šiuo atveju ieškovas, atsakovas ir trečiasis asmuo – tie patys) arba nustatyti faktai ankstesnėje byloje nebuvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad kasacinis teismas šiuo atveju pabrėžė įrodinėjamo fakto reikšmingumą abiejose bylose.

Teismas pripažįsta, kad šioje civilinėje byloje, priešingai nei teigia atsakovė, ieškovas neprivalėjo įrodinėti visų aplinkybių, kadangi prejudiciniais turi būti laikoma daugiau faktų nei pripažįsta atsakovė. Abi šalys pripažįsta, jog 2006 m. lapkričio 29 d. eismo įvykio metu atsakovei priklausanti transporto priemonė M. B., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; už minėto eismo įvykio metu padarytą žalą atsakovė yra atsakinga ne tik kaip minėtos transporto priemonės savininkė, bet ir kaip minėto eismo įvykio kaltininko S. M. darbdavys. Tačiau atsakovė teigia, jog ieškovas, prašydamas priteisti šeimos maitintojo netekimo išmokas už naujus laikotarpius visų pirma dėl to, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-2154-640/2012 nebuvo įrodinėjamos šiai bylai reikšmingos aplinkybės. Jei atsakovė būtų teisi, ieškovas iš tiesų savo ieškinį turėtų įrodinėti, pateikdamas visus atsakovės reikalaujamus duomenis, įrodinėti nukentėjusių asmenų teisę į žalos atlyginimą (giminystės ryšį įvykio metu su R. P. H., teikti duomenis, kaip ieškovas paskaičiavo R. P. H. šeimai kasmet mokamas periodines išmokas dėl šeimos maitintojo netekimo), o teismas privalėtų minėtus duomenis analizuoti, nagrinėti, pagal kokius teisės aktus atlyginama žala, ar turi būti priteistas apskaičiuotas administravimo mokestis, spręsti, taikyti ar ne senatį.

Teismas sutinka su ieškovo argumentu, jog 2006 m. lapkričio 29 d. eismo įvykio metu padaryta žala yra tęstinė, R. P. H. šeimai periodinės išmokos dėl šeimos maitintojo netekimo yra mokamos kasmet, todėl teismas nemano, jog Vilniaus miesto apylinkės 2 teismo civilinėje byloje Nr. 2-418-821/2012 (apeliacinė instancija – Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-2154-640/2012) nustatytas aplinkybes galima būtų laikyti prejudiciniais faktais tik tada, jei būtų buvęs reiškiamas reikalavimas žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo priteisimo iki vaikai sulauks pilnametystės bei sutuoktinio mirties. Dėl žalos tęstinumo, šiuo požiūriu taip pat atmestini atsakovės argumentai dėl taikytinos senaties.

Aiškindamas (duomenys neskelbtini) str. 2 punktą 2012 m. gruodžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2012, kasacinis teismas laikėsi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos A. T. 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. A. v. Varėnos 1–asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. UAB „Dama“, bylos Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. D., bylos Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; kt.).

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį tenkino iš dalies – iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini) priteisė ieškovui 32879,02 Lt nuostolių atlyginimo sumą, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. balandžio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Svarbu pažymėti, kad ši suma buvo priteista už Lenkijos žalų atlyginimo institucijos pagal jos 2008 m. birželio 23 d. reikalavimą 2008 m. liepos 18 d. sumokėtą 29835,78 PLN, kuriuos sudaro 25647,13 PLN kompensacija, 341,58 PLN išlaidos ir 15 proc. aptarnavimo mokestis – 3847,07 PLN (prijungtos bylos I t. b. l. 25-27, 29). Pirmos instancijos teismas sprendė, jog ieškovo atlyginti nuostoliai įrodyti pateiktais dokumentais, pagrindžiančiais, jog: iš 25647,13 PLN A. S. sumokėta 2186,51 PLN; R. B. – 711,16 PLN; R. N. tėvams – 6706,28 PLN žala dėl laidojimo išlaidų; M. K. K. giminėms – 5546,59 PLN žala dėl laidojimo išlaidų; R. P. H. šeimai – 10496,59 PLN žala dėl laidojimo išlaidų. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas sprendime nurodė, kad pagrįsdamas nurodytus mokėjimus ieškovas pateikė: 2006 m. gruodžio 6 d. PVM sąskaitą – faktūrą 9978,82 PLN sumai (prijungtos bylos I t. b. l. 146, 147,148), kurioje nurodyta, jog pagal šią sąskaitą „atsiskaityta grynais“ (prijungtos bylos I t. b. l. 148); taip pat 2006 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą (serija KL Nr.00681) 980,22 Lt sumai bei dalinį jos apmokėjimą pagrindžiantį 2006 m. gruodžio 6 d. pinigų priėmimo kvitą TSA Nr.0753236 529,86 Lt sumai (prijungtos bylos I t. b. l. 73-74). Pirmos instancijos teismas pastebėjo, kad kitų įrodymų pagrindžiančių 2008 m. birželio 23 d. reikalavime nurodytos 25647,13 PLN kompensacijos mokėjimą ieškovas nepateikė, todėl laikė, jog atsakovės reikalavimu ieškovo pateikti įrodymai tik iš dalies, t. y. 10496,78 PLN dalyje (9978,82 PLN ir 517,96 PLN (2008 m. birželio 23 d. PLN ir LT kursas 10 PLN/10,2298 Lt), pagrindžia ieškovo atlygintus nuostolius. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas laikė, jog ieškovui nepateikus įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, jog atlygindamas Lenkijos žalų institucijos išmokėtas sumas jis įsitikino nukentėjusių asmenų patirtų nuostolių dydžio pagrįstumu, teismas nusprendė, jog šioje dalyje ieškovui atlygintina 12412,88 PLN (10496,78 PLN+341,58 PLN išlaidos+1574,52 PLN (15 proc.x10496,78 PLN), kas pagal ieškovo mokėjimo dienos Lenkijos zloto ir LT kursą (2008 m. liepos 18 d. PLN ir LT kursas 10 PLN/10,7361 Lt) atitinka – 11977,29 Lt.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje dalyje Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas analizavo A. S. sumokėtos 2186,51 PLN, R. B. – 711,16 PLN, R. N. tėvams – 6706,28 PLN žalos dėl laidojimo išlaidų; M. K. K. giminėms – 5546,59 PLN žalos dėl laidojimo išlaidų bei R. P. H. šeimai – 10496,59 PLN žalos dėl laidojimo išlaidų, iš viso 28544,80 PLN, atlyginimo klausimą. D. R. P. H. šeimai išmokėtos šeimos maitintojo netekimo išmokos laikotarpiais: nuo 2006 m. lapkričio 29 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (17381,86 PLN) bei nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. (4053,06 PLN) pagrindimo pirmos instancijos teismui abejonių nekilo. Teismas nurodė, kad iš ieškovo pateiktų duomenų matyti, jog žuvęs R. P. H. turėjo du nepilnamečius vaikus (prijungtos bylos t. I, b. l. 160, 161, 167, 168), jo sutuoktinė bedarbė registruota Čluchovo darbo biržoje (prijungtos bylos t. I, b. l. 162,163), todėl Lenkijos socialinio draudimo įstaiga (čia teismas suklydo dėl žalą išmokėjusio subjekto, iš bylos duomenų akivaizdu, jog žalą išmokėjo Lenkijos žalos atlyginimo įstaiga analogiškai šiai bylai) žuvusio R. P. H. sutuoktinei ir vaikams apskaičiavo ir išmokėjo minėto dydžio maitintojo netekimo išmokas. Ieškovas pagal 2010 m. vasario 5 d. Lenkijos žalų institucijos reikalavimą 2010 m. vasario 25 d. Tarptautinio mokėjimo nurodymu sumokėjo 20168,16 PLN sumą (17381,86 PLN kompensacija, 179,02 PLN išlaidos ir 2607,28 PLN 15 proc. aptarnavimo mokestis), kas pagal mokėjimo dienos Lenkijos zloto ir LT kursą (2010 m. vasario 25 d. PLN ir LT kursas 10 PLN/8,6266 Lt) atitinka – 17398,27 Lt. Pagal 2011 m. vasario 15 d. Lenkijos žalų institucijos reikalavimą 2011 m. kovo 7 d. Tarptautinio mokėjimo nurodymu ieškovas sumokėjo 4053,05 PLN sumą (3524,40 PLN kompensacija, 528,66 PLN 15 proc. mokestis), kas pagal mokėjimo dienos Lenkijos zloto ir LT kursą (2010 m. vasario 25 d. PLN ir LT kursas 10 PLN/8,6441 Lt) atitinka – 3503,46 Lt.

Taigi, ieškinį tenkindamas iš dalies, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 18 d. sprendimu visiškai patenkino ieškovo reikalavimą atlyginti nuostolius, patirtus dėl R. P. H. šeimai išmokėtos šeimos maitintojo netekimo išmokos laikotarpiais: nuo 2006 m. lapkričio 29 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., iš viso – 20901,73 Lt, ir iš dalies patenkino ieškovo reikalavimą dėl A. S., R. B., R. N. tėvams (žala dėl laidojimo išlaidų), M. K. K. giminėms (žala dėl laidojimo išlaidų) bei R. P. H. šeimai (žala dėl laidojimo išlaidų), iš viso – 11977,29 Lt. Kaip jau buvo minėta, ieškinys buvo patenkintas iš dalies: iš patikslintu ieškiniu ieškovo prašomos priteisti 51423,18 Lt sumos buvo priteista 32879,02 Lt.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2154-640/2012 pakeitė pirmos instancijos teismo nutartį, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui priteisdamas visą patikslintame ieškinyje prašytą 51423,18 Lt sumą, tuo dar kartą patvirtindamas ieškovo reikalavimo dėl R. P. H. šeimai išmokėtos šeimos maitintojo netekimo išmokos pagrįstumą. Pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl pirmos instancijos teismo nustatytų faktų, susijusių su R. P. H. šeimai išmokėtos šeimos maitintojo netekimo išmokos laikotarpiais: nuo 2006 m. lapkričio 29 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., kadangi laikė, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimas dėl šios išmokos R. P. H. šeimai išmokėjimo, jos atlyginimo Lenkijos žalų institucijai yra pagrįstas. Tokią poziciją įrodo tai, kad apygardos teismas ieškovo reikalavimus, įskaitant minėtą šeimos maitintojo netekimo išmokos atlyginimą, tenkino visiškai. Apeliacinės instancijos teismas kaip tik nesutiko su ta pirmos instancijos teismo dalimi, kuria buvo laikytos nepagrįstomis kitos ieškovo Lenkijos žalų institucijai atlygintos sumos.

Teismas sprendžia, jog tai, kad su šios bylos dalyko įrodinėjimu glaudžiai susijusios aplinkybės – dėl R. P. H. šeimai išmokėtų šeimos maitintojo netekimo išmokų atlyginimo buvo ištirtos Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo, aukštesnės instancijos teismas palaikė šią poziciją, priteisdamas ieškovui visą jo prašomą sumą, šioje byloje jos pripažintinos prejudiciniais faktas. Pažymėtina, kad šis nustatytas prejudicinis faktas, atsižvelgiant į Lietuvos A. T. išaiškinimus, taikytinas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo ištirtoms aplinkybėms tiek dėl teisės išmokėti R. P. H. šeimai šeimos maitintojo netekimo išmokas, tiek dėl jų atlyginimo, todėl atmetami atsakovės atstovo argumentai dėl šių išmokų dydžio nustatymo nepagrįstumo, dėl netinkamos R. P. H. darbo sutarties ir su jais susiję. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini ir atsakovės reikalavimai, kad kiekvienąkart į bylą turėtų būti teikiami duomenys, pagrindžiantys M. H., F. H. bei J. H. teisę į žalos atlyginimą, kad vėl turi būti analizuojama ankstesnėse bylose nustatyta negaunamų pajamų dalis, kaip ieškovas paskaičiavo R. P. H. šeimai kasmet mokamas periodines išmokas dėl šeimos maitintojo netekimo. Šie klausimai buvo nustatyti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo pagal tiek šioje, tiek minėtoje ankstesnėje civilinėje byloje dalyvavusių šalių teiktus duomenimis ir šalių argumentus. Dalyvaujantis byloje asmuo, kuris tinkamai remiasi (duomenys neskelbtini) straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, atleidžiamas nuo pareigos jas įrodinėti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės bei Vilniaus apygardos teisme išsamiai buvo ištirtos ir šioje civilinėje byloje prejudiciniais faktais taip pat laikytinos aplinkybės dėl ieškinio senaties termino taikymo Transporto priemonių draudikų biuro regresiniams reikalavimams. Nelaikytina pagrįsta aplinkybė, kad kitas atstovės atstovas advokatas taikė kitus įrodinėjimo būdus ir teikė kitus argumentus. Laikantis priešingos pozicijos, būtų sukuriamos situacijos, kai nei vienos bylos nustatytų faktų nebūtų galima laikyti prejudiciniais – šaliai pakeitus advokatą, atsirastų galimybė teikti naujus duomenis toms pačioms kitų teismų jau išnagrinėtoms aplinkybėms pagrįsti. Naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, civilinio proceso kodeksas numato proceso atnaujinimo galimybę.

Kita vertus teismas pripažįsta, jog kiekvieną kartą kreipiantis dėl tęstinio periodinio mokėjimo į bylą turi būti pateikiami duomenys, pagrindžiantys konkretaus laikotarpio mokėjimus. Šioje byloje užtenka duomenų, jog Lenkijos transporto priemonių draudikų biuras, suderinęs draudimo išmokų sumas su ieškovu, išmokėjo jas nukentėjusiems asmenims ir pagrįstai pateikė mokėjimo reikalavimą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui. Ieškovas pateikė duomenis – Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktus sąskaitos išrašus (sąskaitos istoriją), kad draudimo išmokos iš sąskaitos Nr. 41184000072210973008101119, kuri atitinka Lenkijos transporto priemonių draudikų biuro pateiktuose Biurui mokėjimo reikalavimuose nurodytą sąskaitos numerį, yra pervedamos į žuvusiojo sutuoktinės M. H. sąskaitą, kadangi kiti nukentėjusieji asmenys – žuvusiojo sūnus F. H. ir duktė J. H. – yra nepilnamečiai.

Atskirai pasisakytina dėl į atlygintų nuostolių sumą įskaičiuoto 1511,18 PLN administravimo mokesčio. Kritiškai vertintina atsakovės pastaba, jog ji būtų atlyginusi žalą nukentėjusiesiems, tačiau neturėjo kontaktų, o draudikų biuras į ją nesikreipė dėl geranoriško žalos atlyginimo. Atsakovė reikalauja iš ieškovo aktyvumo, tačiau pati nesiima jokios iniciatyvos gauti nukentėjusių asmenų kontaktus. Susipažinus su minėtos ankstesnės civilinės bylos medžiaga, teismas nepripažįsta, kad būtų pažeistos Susitarimo tarp žalos atlyginimo institucijų ir garantinių fondų 8.8 punktas. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo įstatymo 23 str. 5 dalies nuostatas ieškovas, išmokėjęs kitos E. S. valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalos padarymo asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį. Minėta suma apima tiek nukentėjusiesiems išmokėtas išmokas, tiek žalų administravimo mokesčius, apskaičiuotus pagal Susitarimo tarp Žalų atlyginimo institucijų ir Garantinių fondų 8.3 punktą. Tai patvirtino ir ankstesni teismai, priteisdami ieškovui žalą iš atsakovės, įskaitant administravimo mokestį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų domėjusis nukentėjusiais asmenimis, žinodama, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu priteistos išmokos dėl šeimos maitintojo netekimo, domėjusis asmenimis, kurie, tikėtina, yra nepilnamečiai išlaikytiniai ar kiti asmenys, negalintys savimi pakankamai pasirūpinti. Atvirkščiai, atsakovė neigia savo pareigą mokėti žalą: ankstesnėje byloje ginčydama privalomojo draudimo nesudarymo faktą, šioje – ginčydama ankstesnėse bylose nustatytus faktus ir teigdama, jog nukentėjusieji į ją nesikreipė. Atsakovės elgesys nesuteikia jokių prielaidų manyti, jog ji būtų ketinusi savo noru atlyginti žalą. Pastebėtina, kad žalų administravimo institucijų paskirtis pirmiausia ir yra ta, kad nukentėjusiems asmenims žala būtų atlyginta kuo operatyviau, kad jiems patiems betarpiškai nereikėtų įsitraukti į sudėtingus teisminius procesus, o specialiai tam įsteigtos žalos institucijos, kurios vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją, prisiteistų žalą regreso tvarka iš kaltų asmenų. Šioje civilinėje byloje paaiškėjo, kad atsakovei parodžius iniciatyvą ieškovas padės atsakovei susisiekti su nukentėjusiaisiais ir susitarti dėl žalos atlyginimo tarpusavyje tiesiogiai, informuojant Biurą apie pradėtą tiesioginį žalos atlyginimo procesą. Tokiu būdu atsakovė išvengs žalos administravimo mokesčių ateityje. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas priteisė ieškovui žalos administravimo mokestį, o Vilniaus apygardos teismas tik patvirtino tokio priteisimo pagrįstumą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į tai, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, į tai, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas pervedė Lenkijos žalų atlyginimo institucijai 6527,93 PLN ir 5057,75 PLN sumas, kurias sudaro 5676,46 PLN ir 4398,04 PLN dėl šeimos maitintojo netekimo žuvusiojo R. P. H. šeimai kompensacijų sumos, iš viso 10074,5 PLN, ir žalos administravimo mokestis – 1511,18 PLN, teismas konstatuoja, kad atsakovas neįvykdė prievolės atlyginti ieškovui už žalą išmokėtos sumos ir ieškinys tenkintinas visiškai. Nors atsakovei nebuvo aišku, kokios dienos kursu išmokėtos sumos Lenkijos zlotais buvo konvertuotos į litus, teismas laiko konvertavimą tinkamu. Tiek šioje civilinėje byloje, tiek ankstesnėje šiai bylai reikšmingai Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo (apeliacinės instancijos – Vilniaus apygardos teismo) nurodyta, jog sumokėtos sumos buvo konvertuotos į litus pagal Lietuvos banko nustatytą oficialų valiutų kursą mokėjimo dienai. Šio teiginio atsakovė neginčijo, taigi laikytina, jog valiuta iš Lenkijos zlotų į Lietuvos Respublikos valiutą konvertuota tinkamai, todėl ieškovei priteistina jos prašoma 9658,23 Lt suma.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 str., 6.210 str. numato atsakovo pareigą mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios yra laikomos minimaliais ieškovo nuostoliais. Todėl, esant ieškovo prašymui, tenkinant ieškinį, iš atsakovės priteistinos 5 % dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugsėjo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Tenkinant ieškinį visiškai, iš atsakovės priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 290 Lt žyminis mokestis (civilinės bylos Nr. L2-843-443/2013 b. l. 4, t. I, b. l. 69) bei kitos pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (t, I, b. l. 67-68, 105-106, 139-140, 148-153, t. II, b. l. 8-9).

Šioje civilinėje byloje valstybė taip pat patyrė 60,32 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškinį tenkinant visiškai, šios išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės.

Įvertindamas tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini)270 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), 9658,23 Lt (devynių tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimt aštuonių litų 23 centų) nuostolių atlyginimą, 5 % (penkių procentų) palūkanas nuo 2013 m. rugsėjo 16 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 290 Lt (dviejų šimtų devyniasdešimties litų) žyminį mokestį ir 996 Lt (devynis šimtus devyniasdešimt šešis litus) kitų bylinėjimosi išlaidų ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, banko kodas (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), 60,32 Lt (šešiasdešimties litų 32 centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.

Teisėjas Arturas Rauktys