- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-566-450/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02486-2010-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- uždaros akcinės bendrovės „Paverba“
- Atsakovas
- uždarai akcinei bendrovei „Reitan Convenience Lithuania“
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždaros akcinės bendrovės „Paverba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždaros akcinės bendrovės „Paverba“ ieškinį atsakovui uždarai akcinei bendrovei „Reitan Convenience Lithuania“, trečias asmuo akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, dėl pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas UAB „Paverba“ prašė patvirtinti 1998-01-27 su atsakovu sudarytą paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje (unikalus Nr. 1394-0000-1187) 1/8 dalies, pažymėjimas plane 14E1g, kadastrinių matavimų byloje pažymėta indeksais 1-18 (6,22 kv. m.), 1-19 (1,28 kv. m.), 1-20 (1,45 kv. m.), pirkimo - pardavimo sutartį. Ieškovas nurodo, kad 1996-10-15 bei 1997-01-09 statybos rangos sutartimis UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentūra (dabar pavadinimas UAB „Reitan Convenience Lithuania“) kaip rangovas įsipareigojo pastatyti ir perduoti užsakovams, taip pat ir UAB „Paverba“, dalinės nuosavybės teise aštuonių prekybos darbo vietų prekybinį paviljoną, esantį prie Vilniaus geležinkelio stoties. Paviljonas buvo pastatytas ir įregistruotas Statybos inspekcijoje (1998-01-09 aktas dėl individualaus statinio priėmimo naudoti Nr. 1802). 1998-01-27 UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentūra ir UAB „Paverba“ sudarė paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Paverba“ už 65 900,43 Lt nupirko 1/8 dalį (9,51 kv. m. naudingo ploto) paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje. Ieškovas nurodo, kad sumokėjo atsakovui daikto kainą ir pradėjo naudotis paviljono dalimi pasirašytos sutarties pagrindu. Ieškovo teigimu, atsakovas užsakė statinio kadastrinius matavimus, kuriuose buvo nurodyti neteisingi duomenys (nenurodyta, kad pastatas susietas monolitiniais pamatais), dėl to paviljonas negalėjo būti įregistruotas VĮ Registrų centre kaip nekilnojamasis daiktas. Atsakovas, registruodamas paviljoną Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnyboje, nurodė neteisingus statinio duomenis. Atsakovas po daugybės prašymų įgaliojo UAB „Paverba“ direktorių Aidą Averbuchą atlikti paviljono teisinę registraciją. Ištaisius trūkumus kadastro duomenų byloje, paviljonas 2007-08-17 buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Paviljonas pastatytas valstybinės žemės sklype, kurį nuo 2004-12-26 patikėjimo teise valdo AB „Lietuvos geležinkeliai“. Galutinai įregistravus paviljoną, jo savininkas UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentūra įgijo teisę sudaryti valstybinės žemės nuomos ar pirkimo - pardavimo sutartį žemės sklypui, kuris reikalingas paviljono eksploatacijai. Atsakovas neperleidžia 1/8 paviljono dalies ieškovui UAB „Paverba“ ir vengia įforminti pirkimo - pardavimo sutartį notarine tvarka. Ieškovas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalimi, prašė teismo patvirtinti pirkimo - pardavimo sutarties sudarymą.
Atsakovas UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentūra (dabar pavadinimas UAB „Reitan Convenience Lithuania“) prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovas neneigia 1998-01-27 tarp UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentūros ir UAB „Paverba“ sudarytos paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties. Atsakovo teigimu, teismas negali pripažinti galiojančia sutarties, kuri yra galiojanti ir nesant teismo sprendimo. Atsakovas nurodo, kad kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2009-12-01 sprendimą Nr. 394 ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2009-10-13 sprendimą Nr. IN(5.1.15.)-33688, siekdamas panaikinti paviljono registraciją Nekilnojamojo turto registre, ir skunde nurodė, kad paviljonas priklauso iš viso aštuoniems fiziniams ir juridiniams asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise. Atsakovas nurodo, kad elgiasi sąžiningai, akcentuodamas ne tik savo, bet ir kitų savininkų, įskaitant ieškovo, teises, siekdamas užtikrinti 1998-01-27 UAB „Vilniaus spauda“ Vilniaus agentūros ir UAB „Paverba“ sudarytos paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties vykdymą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 1997 metais tarp AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir atsakovo UAB „Lietuvos spauda“ Vilniaus agentūra bei jo atstovaujamų verslininkų darbdavių konfederacijos narių (tame tarpe ir ieškovo UAB „Paverba“) buvo sudaryta atviro tipo statinio (šaligatvio) nuomos sutartis Nr. 05-86JD-19/N-1 dėl šaligatvio nuomos prekybos paviljono statybai. Ieškovas ir atsakovas, pasirašydami minėtą sutartį, žinojo, kad jiems perduodamas šaligatvis gali būti naudojamas tik laikino prekybos paviljono statybai. Paviljonas buvo pripažintas laikinu statiniu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002. Pagal paviljono statymo metu galiojusius teisės aktus laikinojo tipo statiniai nebuvo teisiškai registruojami. Trečiasis asmuo nurodo, kad patenkinus ieškinį, paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartis būtų pripažinta nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartimi, kas prieštarautų faktui, kad paviljonas yra laikino tipo statinys. Ieškovas, parengęs naują kadastrinių matavimų bylą ir atlikęs formalius pataisymus, kuriems atlikti nebuvo jokio teisinio pagrindo, 2007-08-28 įregistravo paviljoną Nekilnojamojo turto registre. Dėl šios priežasties ieškovo ir atsakovo sudaryta paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartis neatitiko nekilnojamojo turto sandorių formai nustatytų reikalavimų, kadangi tokie sandoriai turi būti tvirtinami notariškai. Trečiasis asmuo nurodo, kad šiuo atveju Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 4 dalis negali būti taikoma, kadangi paviljono dalies pirkimo -pardavimo sutarties sudarymo metu paviljonas buvo laikinojo tipo statinys, įstatymai nenustatė šiai sutarčiai notarinės formos. Ieškovas, sudarydamas paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartį, gerai suprato, koks yra paviljono teisinis statusas, kadangi nesiekė notariškai patvirtinti sutarties iš karto po jos sudarymo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė ir teismas padarė išvadą, kad ginčo objektas (paviljonas) buvo teisėtai statomas (sukurtas) kaip laikinas statinys. Šią išvadą patvirtina su trečiuoju asmeniu sudaryta 1997-01-09 nuomos sutartis, kurios pagrindu trečiasis asmuo perdavė atsakovui atviro tipo statinio (šaligatvio) dalį naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui sutartyje apibrėžtam terminui. Šios sutarties pagrindu paviljono statybai buvo išduotas statybos leidimas ir atsakovas įgijo teisę pastatyti būtent tokį statinį (Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, 1996-03-19 redakcija). Tuo atveju, jei būtų buvę numatyta statyti nuolatinį statinį, t. y. statinį, kuris pastoviai tvirtai sujungtas su žeme (Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 1996-03-19 redakcija), prieš išduodant statybos leidimą būtų reikėję spręsti valstybinės žemės paskyrimo ir naudojimo statinio statybai klausimą, kadangi paviljonas buvo pastatytas valstybinės žemės sklypo (unikalus Nr. 0101-8001-0001) dalyje, kurioje šiuo metu yra įregistruotas nekilnojamasis daiktas šaligatvis (t. 2, b. l. 162). Tuo metu galiojusio Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktas (1996-03-19 redakcija) numatė, kad statytojo teisė realizuojama, kai turimas sklypas, įsigytas nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise. Kadangi, kaip minėta, statytojas (atsakovas) paviljono statybai neįgijo nei žemės nuosavybės, nei valstybinės žemės nuomos teisės, o pagal 1997-01-09 nuomos sutartį įgijo teisę naudotis ant valstybinės žemės esančiu šaligatviu laikino prekybos paviljono įrengimui, tai akivaizdu, kad ginčo objektas (paviljonas) buvo teisėtai pastatytas kaip laikinas statinys. Atviro tipo statinio (šaligatvio) nuomos sutartį pasirašė ne tik atsakovas, bet ir ieškovas, todėl ieškovui buvo žinoma, jog perduodamas nuomai statinys (šaligatvis) galės būti naudojamas tik laikino prekybos paviljono statybai ir veiklai. Ieškinio reikalavime nurodoma 1998-01-27 pirkimo - pardavimo sutartimi atsakovas perdavė ieškovui nuosavybės teisę į paviljoną kaip į laikiną statinį. Tokia išvada daroma iš aplinkybių, kad buvo sudaryta paprastos rašytinės formos sutartis, be to, paviljonas tuo metu nekilnojamojo turto registre kaip nuolatinis statinys nebuvo įregistruotas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002-12-04 nutartyje Nr. 3K-3-1476/2002 nustatė, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys, dėl to atsakovas negali būti įpareigojamas atlikti tokio statinio teisinę registraciją (t. 1, b. l. 24-27). Šios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nereikia įrodinėti, nes ji nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.
Kadangi tarp šalių susiklostė rangos teisiniai santykiai dėl laikino statinio – prekybos paviljono pastatymo ir jo dalies perdavimo ieškovo nuosavybėn, ir atsakovas 1998-01-27 sutartimi šį sukurtą objektą (laikiną prekybos paviljoną) perdavė ieškovo nuosavybėn, tai nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių buvo sudarytas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoris, kurį atsakovas vengia įforminti notarine forma (CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Ginčo objektas 2007 m. buvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip pastatas – paviljonas (unikalus Nr. 1394-0000-1187) ir įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į šį pastatą. Tačiau, teismo vertinimu, ši aplinkybė nekeičia byloje padarytų išvadų dėl šalių tarpusavio įsipareigojimų turinio, t. y. kad atsakovas įsipareigojo pastatyti ir perduoti ieškovui laikino tipo statinį. Tai, kad sukurtas daiktas de facto atitinka nekilnojamojo turto požymius, nereiškia, kad kyla atsakovo pareiga įforminti paviljono kaip nekilnojamojo daikto perleidimą ieškovui. Pažymėjo, kad nei statybos metu, nei šiuo metu paviljonui naudoti nėra suteiktas valstybinės žemės sklypas (jo dalis), priešingai, valstybinės žemės sklypo dalis, kurioje yra paviljonas, 2004 m. perduota trečiajam asmeniui valdyti patikėjimo teise. Atviro tipo statinio (šaligatvio) nuomos teisė taip pat yra pasibaigusi. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu civilinėje byloje, kurioje dalyvavo ir šios bylos dalyviai, R. K., Michailas Averbuchas, Mykolo Kanevičiaus IĮ, Rolando Subačiaus IĮ ,,Ridetas“ buvo įpareigoti atlaisvinti atviro tipo statinį (šaligatvį), esantį Geležinkelio g. 16, Vilniuje, išnuomotą ieškovams 1997-01-09 statinio nuomos sutartimi, ir perduoti jį AB ,,Lietuvos geležinkeliai“. Be to, Vilniaus m. apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal trečiojo asmens ieškinį atsakovui dėl šaligatvio atlaisvinimo pasibaigus nuomos sutarčiai (civ. byla Nr. 2-1236-430/2013). Imperatyvi CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostata numato, kad nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta – yra negaliojanti. Todėl teismas negali patenkinti ieškinio reikalavimo ir patvirtinti paviljono kaip nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties, nes tai prieštarautų minėtai imperatyviai nuostatai ir pažeistų trečiojo asmens, valdančio valstybinę žemę patikėjimo teise, interesus. Vien tik ginčo objekto registravimo nekilnojamojo turto registre faktas negali sukurti ieškovui daugiau teisių, nei jis įgijo sandorio (rangos sutarties dėl laikino statinio pastatymo) pagrindu. Esant šioms aplinkybėms, ieškinio reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.
Atsakovo atstovė prašė taikyti 1964 metų CK numatytą ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti šiuo pagrindu. Toks prašymas nepagrįstas. Jei byloje būtų nustatyta, kad atsakovas iš tiesų vengia įforminti pirkimo - pardavimo sutartį notarine tvarka, toks ieškovo teisių pažeidimas būtų kvalifikuotinas kaip tęstinis ir, tokiu atveju, ieškinio senaties terminas prasidėtų kiekvieną atsakovo neveikimo dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), todėl senaties terminas nebūtų praleistas. Tačiau, kaip minėta, byloje nebuvo nustatytas atsakovo vengimas įforminti pirkimo - pardavimo sutartį notarine tvarka, todėl ieškinį atmetė dėl šios priežasties.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-10-01 sprendimą ir ieškovo ieškinį patenkinti. Teismas nevisapusiškai ištyrė įrodymus bei neatskleidė bylos esmės, todėl toks teismo sprendimas yra naikintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Siekiant nustatyti, kokias tarpusavio teises ir pareigas prisiėmė sutarties šalys, pasirašydamos aptariamas sąlygas, būtina sutartį išaiškinti pagal CK 6.193 - 6.195 straipsniuose įtvirtintas sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisykles bei jų pagrindu suformuotą teismų praktiką. Įstatyme tiesiogiai įtvirtintas reikalavimas sutartis aiškinti sąžiningai (CK 193 straipsnio 1 dalis), šios įstatyminės normos pagrindu suformuluota teismų praktikos taisyklė, kad sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo dėl vienos iš šalių. Aiškinant sutartis privalu nepažeisti bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėj ė byloje R. Magalenga v. bendra Lietuvos - Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; kt.).
1996-10-15 bei 1997-01-09 sutartimis sudarytomis tarp Atsakovo ir Ieškovo, šalys susitarė, kad atsakovas organizuoja prekybos paviljono statybos darbus ir pradinį finansavimą, statyba vykdoma gavus atitinkamus leidimus, o pastatyto paviljono teisinė registracija atliekama, apmokėjus visas statybos išlaidas (Sutarčių 1.4 p.) Pastatytą ir apmokėtą paviljoną atsakovas įsipareigojo perduoti užsakovams dalinės nuosavybės teise.
1998-01-27 tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta paviljono dalies pirkimo -pardavimo sutartis, kuria atsakovas pardavė atsakovui paviljono dalį sudarančią 9,51 kv. m. už 65 900,43 Lt. 1997-01-09 statybos rangos sutarties (Nr. 4) 1.4 punkte buvo numatyta, jog pastatyto paviljono teisinė registracija bus atliekama apmokėjus visas statybos išlaidas pagal sąmatą. Įrengto paviljono kaina, kurią sumokėjo ieškovas, buvo pakankamai aukšta - 6 929 Lt už 1 kv. m. Tai neprotinga kaina už laikinos prekybos vietos įsigijimą, todėl tai patvirtina šalių tikruosius ketinimus pastatyti ir įsigyti nekilnojamąjį statinį (jo dalis).
Statinio nuomos sutartį 1997-01-09 sudarė atsakovas su SPAB „Lietuvos geležinkeliai“, o ieškovas su kitais asmenimis joje dalyvavo prisijungimo būdu, nes būtent UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra įsipareigojo mokėti nuomos mokestį. Atsakovas apmokėjęs nuomos mokestį pagal turimas paviljono dalių savininkų dalis, kitiems paviljono dalių savininkams pateikdavo sąskaitas už nuomą. Jokie prievoliniai teisiniai santykiai ieškovo su trečiuoju asmeniu sutarties galiojimo metu nesiejo. Vertinant tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei šalių valią, bylą nagrinėjęs teismas turėjo atskleisti šalių valią visų sudarytų sutarčių kontekste, neapsiribodamas 1997-01-09 statinio nuomos sutartyje numatyta sąlyga, jog atviro tipo statinys išnuomojamas laikino prekybos paviljono įrengimui, įvertinant ir po sutarčių sudarymo įvykusius faktus.
Tarp sudarytų atviro tipo statinio (šaligatvio) nuomos sutarties bei rangos ir paviljono pardavimo sutarčių yra akivaizdus prieštaravimas dėl šalių valios, egzistavęs nuo pat jų sudarymo. Svarbiomis aplinkybėmis laikytini faktai, jog šalys susitarė dėl nekilnojamojo daikto, pats atsakovas siekė pastatyto paviljono teisinės registracijos ir šiuos veiksmus atliko jau pasibaigus nuomos sutarties terminui, t. y. po 2007-01-01; atsakovas buvo ginčo pastato statytojas, todėl jis negalėjo nežinoti, jog paviljonas pastatytas su betoniniais pamatais; atsakovas procesiniuose dokumentuose neneigė ieškovo teisės į dalį pastato ir jo nuosavybės teisę pripažįsta. Faktas, kad pastatas - paviljonas yra šiuo metu įregistruotas nekilnojamojo turto registre, taip pat patvirtina ieškovo nurodomą aplinkybę, kad pats paviljonas, kaip objektas atitiko visus nekilnojamojo daikto požymius ir atsakovas pagrįstai tikėjosi įgyti nekilnojamąjį turtą. Pagal 1998-01-27 paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartį ieškovas UAB „Paverba“ nuosavybės teise iš atsakovo įgijo 1/8 dalį paviljono, esančio Geležinkelio g. 16, Vilniuje, sumokėdamas už ją sutartyje nustatytą kainą. Pagal sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį ieškovui buvo perduota atitinkama dalis paviljono patalpų dalinės nuosavybės teise. Nuo 2007-08- 28 pastatas - paviljonas, esantis Geležinkelio g. 16, Vilniuje, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas nekilnojamuoju daiktu, jam suteiktas unikalus Nr. 1394-0000-1187, įregistravimo pagrindas - statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas 1998-01-09 Nr. 1802. Klausimas išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2348/2011. Kadangi tik po pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo paviljonas buvo įregistruotas (pagal statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą 1998-01-09 Nr. 1802), kaip nekilnojamasis daiktas, šiuo metu nuosavybės teisėmis valdomas atsakovo, sudarytos paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties nepatvirtinimas iš esmės pažeidžia ieškovo teises, įteisina faktą, jog ginčo objektas, kuris nuo pat pastatymo nebuvo pakeistas, nuosavybės teise priklauso tik atsakovui, nors atsakovas jo neįgijo. Atsakovo valia buvo parduoti Paviljono dalį, o ieškovo valia įsigyti Paviljono dalį.
Teismas nepagrįstai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 konstatuotą faktą, jog prekybos paviljonas yra laikinas statinys, laikė prejudiciniu. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 pirmos ir apeliacinės instancijos teismai yra nurodę, jog ieškovai nepateikė teismui konkrečių įrodymų, jog statinys yra nekilnojamas. Kasacinis teismas 2002-12-04 nutartyje taip pat nurodo, jog kasatoriaus nurodyti argumentai neleidžia teigti, jog prekybos paviljonas nėra laikinas statinys. Teismai nekonstatavo, jog paviljonas apskritai negali būti nekilnojamuoju statiniu, kaip objektyvios tiesos faktą, bet padarė išvadą, jog statinys yra laikinas pagal byloje surinktus įrodymus. Atsakovas 1997-11-24 užsakė statinio kadastrinius matavimus, kuriuose buvo nurodyti neteisingi duomenys (nebuvo nurodyta, kad pastatas susietas monolitiniais pamatais ir t. t), ko pasėkoje prekybos paviljonas nebuvo įregistruotas VĮ Registrų centre, kaip nekilnojamas daiktas. Valstybės įmonės Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2007-05-16 sprendimu Nr. 168 konstatavo, kad pagal Statinio priėmimo naudoti aktą ir Valstybinės statinių statybos inspekcijos 1997-07-18 leidimo vykdyti statybos darbus Nr. KP97-131 duomenimis šis statinys nėra laikinas, kadangi šiuose dokumentuose apie tai nėra nurodyta. Ištaisius trūkumus, buvo sudaryta nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (2007-08-17) ir paviljonas - pastatas atsakovo vardu 2007-08-22 buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Šiuo metu yra tik vienas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuriame padaryti 2007-08-17 pataisymai ir šis pataisytas aktas nebuvo nagrinėjamas ir vertinamas civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1476/2002. Todėl darytina išvada, jog civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002 nustatytas faktas apie ginčo statinio laikiną pobūdį negali būti laikomas prejudiciniu nagrinėjamoje byloje. Naujai atsiradusios aplinkybės, po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, susijusios su ginčo objektu turėjo būti ištirtos nagrinėjamoje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nagrinėjęs bylą nepagrįstai nevertino ginčo objekto įregistravimo nekilnojam registre pagrindo - t. y. 1998-01-09 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 1802 su visais jo padarytais pataisymais (2007-08-17), kuris patvirtina faktą, kad ginčo objektas - paviljonas yra nekilnojamojo turto objektas. Tas pats pasakytina ir apie iškeltą civilinę bylą dėl atviro tipo statinio (šaligatvio) atlaisvinimo pasibaigus nuomos sutarčiai (civ. byla Nr. 2-1236-430/2013), kuri yra sustabdyta dėl šios nagrinėjamos bylos. Pasikeitus paviljono dalių savininkams į procesą būtų įtrauktas ieškovas su visomis procesinėmis teisėmis ir pareigomis.
Teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Priimtas teismo sprendimas neatitinka, nei teisingumo, nei protingumo kriterijų, nėra pagrįstas objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, įteisinantis atsakovo nepagrįstą praturtėjimą.
Šalies argumentai
Bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai nepriėmė ieškovo patikslintų ieškinių. 2011-10-12 Vilniaus miesto apylinkės teismas nurodė, jog patikslintu ieškiniu ieškovas keičia ir ieškinio pagrindą, ir ieškinio dalyką. Iš esmės 2011-10-04 patikslintu ieškiniu ieškovas išdėstė faktiškais tas pačias aplinkybes, kuriomis grindė savo pirminį ieškinį, atsižvelgdamas į parengiamojo teismo posėdžio metu išdėstytus šalių argumentus, bei į atsakovo atsiliepime nurodytą argumentaciją, įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis kitus šešis paviljono dalių savininkus, bei nurodė, pagal kadastrinių matavimų byloje nurodytus pirkimo - pardavimo sutartimi įgytų patalpų indeksus ir plotus. Tokiu būdu patvirtindamas atsakovo atsiliepime nurodytus teiginius, jog „Atsakovas yra nurodytas kaip vienintelis paviljono - pastato kaip nekilnojamojo daikto (unikalus Nr. 1394-0000-1187) savininkas, o iš tikrųjų, minėtas paviljonas priklauso iš viso 8 fiziniams ir juridiniams asmenims bendrosios dalinės nuosavybės teise, iš kurių tik 1/8 dalis yra atsakovo nuosavybė. Kitos 7 dalys buvo perleisto 1998 ir vėlesniais metais tretiesiems asmenims pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu“, ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad de jure visas paviljonas priklauso atsakovui, o de facto 1998-01-27 pirkimo - pardavimo sutartis patvirtina, kad 1/8 dalį paviljono įsigijo UAB „Paverba“. Mano, kad ieškovas savo 2011-10-04 patikslintu ieškiniu, ieškinio pagrindo nekeitė, pakeisdamas tik ieškinio dalyką, nors įstatymas neįpareigoja ieškovo teisiškai kvalifikuoti ginčo. Teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Be to, nors 2013-06-14 teismui pateiktas patikslintas ieškinys buvo kito turinio ieškinio pagrindas praktiškai visiškai atitiko pirminį ieškinį, o pakeistas tik ieškinio dalykas, teismas 2013-06-26 nutartimi atsisakė patikslintą ieškinį priimti analogiškais motyvais, kaip ir 2011-10-12 nutartimi, tai yra nesigilino į pateikto patikslinto ieškinio turinį, tuo dar kartą pažeisdamas ieškovo teisę iki nutarties skirti bylą teismo posėdyje priėmimo, pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Reitan Convenience Lithuania“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašė palikti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, nepaisant to, kad ieškovas teigia sumokėjęs 65 900,43 Lt už 1/8 dalį paviljono, tačiau šiuo klausimu jokių įrodymų pateikta nebuvo. Vadinasi, nėra būtinos sąlygos taikyti CK 6.309 str. 3 d., kadangi nėra įrodyta, jog 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties šalis - apeliantas - pats būtų įvykdęs šią sutartį (sumokėjęs kainą). Atsakovo nuomone, negalima vienareikšmiškai teigti, kad visas sutartis sudarė ieškovas ir atsakovas: 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutartį ir 1997 m. sausio 9 d. Statinio nuomos sutartį pasirašė fizinis asmuo - Michailas Averbuchas (tarp kitų sutarčių kontrahentų yra ir juridiniai asmenys), o ne juridinis asmuo - Ieškovas. Vien ieškovo antspaudo ant sutarčių teksto buvimas nepatvirtina fakto, kad sutartis pasirašė juridinis asmuo. Taigi, galima teigti, kad ieškovas apskritai galėtų kildinti savo reikalavimus tik iš 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties (Michailo Averbucho, kaip fizinio asmens, ir Ieškovo, kaip juridinio asmens, tarpusavio teisinių santykių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas nepagrindė jokiais dokumentais), o šioje sutartyje nėra net jokios užuominos apie nekilnojamojo turto pirkimą - pardavimą.
Sutarties šalių ketinimai bet kuriuo atveju turi būti teisėti, t.y. atitikti teisės aktų reikalavimus. Ieškovui buvo puikiai žinoma, kad žemės sklypas, ant kurio buvo pastatytas paviljonas, niekada nepriklausė atsakovui, taigi, atsakovas neturėjo teisės su šiuo žemės sklypu elgtis savo nuožiūra, o ieškovas negalėjo tikėtis, kad atsakovas pažeis žemės sklypo savininko teises ir teisėtus interesus dėl to, jog ieškovo tikrieji ketinimai buvo kitokie, negu galėjo būti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Apklaustas liudytoju Rolandas Subačius 2013 m. rugsėjo 11 d. vykusio teismo posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad nei jis, nei apeliantas, nei kiti 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutartį pasirašę asmenys nedėjo pakankamai pastangų išsiaiškinti faktinę ir teisinę žemės sklypo, ant kurio buvo pastatytas paviljonas, situaciją. Vadinasi, tokiu savo elgesiu (nepakankamu apdairumu ir rūpestingumu) jie prisiėmė riziką dėl 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutarties įvykdymo būdo. Pažymėtina ir tai, kad žemės sklypo savininkas (Lietuvos valstybė) nedalyvavo pasirašant 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutartį, taigi, apeliantas negalėjo turėti jokio pagrindo tikėtis, jog ant atsakovui nepriklausančio turto (žemės sklypo ar šaligatvio) bus statomas nekilnojamasis daiktas, kurio dalį įgis apeliantas.
Pažymėjo, kad asmenims, pasirašiusiems 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutartį, po nepilnų trijų mėnesių turėjo būti visiškai aišku, kad ieškovas nestatys jokio nekilnojamojo daikto - 1997 m. sausio 9 d. beveik visos 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutarties šalys pasirašė Statinio nuomos sutartį, kurios 1 punkte buvo aiškiai užfiksuota, jog ieškovas statys laikiną prekybos paviljoną. Tuo metu toks paviljonas buvo laikinas statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą (Statybos įstatymo 2 str.; redakcija, galiojusi nuo 1996 m. rugsėjo 1 d. iki 1997 m. liepos 9 d.). Bet kuri 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutarties ir 1997 m. sausio 9 d. Statinio nuomos sutarties šalis turėjo galimybę atsisakyti tolimesnio dalyvavimo paviljono statybos procese, tačiau bet kuriuo atveju šios dvi sutartys negalėjo jokiai šaliai sudaryti įspūdžio apie tai, jog bus statomas nekilnojamasis turtas. Vėlesnis faktas, kad paviljonas 2007 m. buvo įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas, atsakovo nuomone, nepatvirtina ieškovo ar kitų asmenų prieš 10 metų buvusių tikrųjų ketinimų. Ieškovas, kaip juridinis asmuo, yra pasirašęs tik 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartį ir būtent ši sutartis analizuotina ginčo šalių tikrųjų ketinimų aspektu.
Ginčo atveju apelianto į bylą pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-2348/2011 negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis paviljono teisinį statusą arba ieškovo ir išsprendžiantis atsakovo tarpusavio teisinių santykių pobūdį, kadangi administracinio proceso metu buvo vertinamas viešojo administravimo subjekto - Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo (valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialo) veiksmų teisėtumas Nekilnojamojo turto registro įstatymo rėmuose, o ne buvo nagrinėjamas kitokio pobūdžio ginčas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas sprendime padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas, kad tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudarytas daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoris.
Atsakovo nuomone, Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į kasacinio teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartį. Nepaisant to, kad šios nutarties priėmimo metu paviljono teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre nebuvo atlikta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K- 3-1476/2002 būtent išanalizavo 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangos sutartį (kasacinio teismo nutartyje klaidingai nurodyta Statybos sutarties data - 1997 m. sausio 9 d., kadangi šią dieną buvo pasirašyta ne Statybos rangos sutartis, o Statinio nuomos sutartis) ir konstatavo, kad pagal šią sutartį nebuvo susitarta dėl nekilnojamojo daikto statybos, kadangi pasirašant 1997 m. sausio 9 d. Statinio nuomos sutartį, visoms sutarties šalims buvo žinoma, jog žemės sklype, ant kurio stovi paviljonas, yra leidžiama statyti tik laikino tipo statinius. Šios aplinkybės paviljono, kaip nekilnojamojo daikto, įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, Atsakovo įsitikinimu, negali paneigti ir tokia aplinkybė neabejotinai turi prejudicinę galią civilinėje byloje Nr. 2-20287-790/2013. Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog pastatų teisinė registracija atlieka nuosavybės teisės išviešinimo funkciją (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2012). Atsakovo nuomone, ši taisyklė taikytina ir nagrinėjamoje byloje paneigiant įregistruoto paviljono teisinio statuso (nekilnojamasis daiktas) įtaką ieškovo reikalavimams bei 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties šalių tikriesiems ketinimams.
Be to, iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutarties matyti, kad kasacine tvarka buvo ginčijami teismų sprendimai, priimti po 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, vadinasi, ši sutartis taip pat turėjo įtakos (buvo vertinama) teismams priimant atitinkamus procesinius sprendimus. Vėlesnis paviljono įregistravimas Nekilnojamojo turto registre nekeičia ir negali keisti 1996 m. spalio 15 d. Statybos rangas sutartimi, 1997 m. sausio 9 d. Statinio nuomos sutartimi bei 1998 m. sausio 27 d. Paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartimi prisiimtų šalių tarpusavio įsipareigojimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė kasacinio teismo 2002 m. gruodžio 4 d. nutartyje padarytoms išvadoms.
Be to, ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas du kartus nepagrįstai atsisakė priimti patikslintą ieškinį. CPK 135 str. 1 d. 2 p. yra aiškiai nurodoma, kas laikoma ieškinio pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nereikalavo apeliantą tinkamai teisiškai kvalifikuoti ginčą.
Antrą kartą 2013 m. birželio 26 d. patikslintas ieškinys buvo nepriimtas dėl kelių priežasčių, t.y. dėl to, kad teikiamas analogiškas patikslintas ieškinys, kur jau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2011 m spalio 12 d. nutartimi jau buvo atsisakęs priimti; naujai teikiamu patikslintu ieškiniu keičiamas ieškinio pagrindas ir dalykas, o CPK 141 str. 1 d. leidžia keisti tik vieną iš ieškinio elementų; Apeliantas praleido teismo nustatytą procesinį terminą, nes 2013 m. gegužės 30 d. vykusio parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovui buvo leista pateikti dokumentus per 14 dienų Patikslintą ieškinį teismui apeliantas išsiuntė penkioliktą dieną, t.y. 2013 m. birželio 14 d prieš tai neprašė termino pratęsti. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti ieškovo į bylą teiktus patikslintus ieškinius.
Atsiliepimas
Trečias asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad 1998-01-27 UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra bei UAB „Paverba“ sudaryta paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 10 buvo sudaryta dėl kilnojamojo daikto (laikino paviljono) pirkimo. Tai patvirtina šios aplinkybės: 1997-01-09 Statinio nuomos sutartis, kurią pasirašė ir apeliantas UAB „Paverba“. Sutarties 1 p. aiškiai apibrėžta, kad atviro tipo statinys išnuomojamas naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui. Sutarties 3 p. numatytas nuomos terminas iki 2006-12-31. 1998-01-27 UAB „Lietuvos spaudos“ Vilniaus agentūra bei UAB „Paverba“ sudaryta paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 10 buvo sudaryta paprasta rašytine forma. Nekilnojamo turto sandoriams vadovaujantis sandorio sudarymo metu galiojusio CK (1997-12-23 redakcija) 255 str. buvo nustatyta notarinė sandorio forma bei privaloma registracija turto registravimo įstaigoje. Straipsnyje taip pat numatyta, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartį daro negaliojančia. LAT 1999 m. gegužės 10 d. nutartyje c. b. Nr. 3K-3-122/1999 išaiškino, kad nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarčių sudarymas po 1994 m. birželio 10 d., nesilaikant notarinės jų sudarymo formos ar per 3 mėnesius neįregistravus jų turto registravimo įstaigoje, daro tokias sutartis negaliojančiomis bei nesukuria turto įgijėjui nuosavybės teisės į turtą. LAT 2002-12-04 nutartyje Nr. 3K-3-1476/2002 konstatavo, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys, tad ši aplinkybė ieškovo nebegali būti kvestionuojama. CPK 279 str. 4 d. aiškiai yra įtvirtinta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali /.../ kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
Vienas iš nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarčiai keliamų imperatyvių reikalavimų yra numatytas CK 6.394 str. 1998-01-27 sudarytame sandoryje nėra aptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Reitan Convenience“ nėra žemės, ant kurios stovi paviljonas, savininkas, nevaldo ir nevaldė šios žemės kitu teisėtu pagrindu, jis negali ir neturi teisės įgyvendinti CK 6.394 str. 1 d. numatyto įpareigojimo perduoti atitinkamas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ar kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį.
Vilniaus apygardos teismas 2013-04-05 nutartyje, kuria buvo panaikinta 2012-04-30 Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartis, pažymėjo, kad pagal šalių sudarytą taikos sutartį, paviljono pirkimo - pardavimo sutartis pripažįstama nekilnojamo daikto pirkimo - pardavimo sutartimi, tad tokios taikos sutarties patvirtinimas lemtų, kad ieškovas įgytų savarankišką teisinį pagrindą valstybinės žemės, ant kurios stovi paviljonas, nuomos ar pirkimo - pardavimo sutarties sudarymui (CK 6.551 str. 2 d, LR žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p., 10 str. 5 d. 1 p.), o trečiasis asmuo savo teisių į tą patį žemės sklypą netektų arba jos būtų esmingai apribotos. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus m. apylinkės teisme nagrinėjama byla pagal AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškinį UAB „Reitan Convenience“ dėl šaligatvio atlaisvinimo (c. b. 2- 1236-430/2013). Nepagrįsti apelianto teiginiai, jog trečias asmuo pastato paviljono teisinės registracijos neginčijo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei UAB „Reitan Convenence“ siekė panaikinti prekybos paviljono registraciją administracinėje byloje Nr. A143-2348/2011. Darė išvadą, kad tenkinus ieškovo ieškinį, t. y. patvirtinus 1998-01-27 sutartį, susidarytų analogiška situacija bei kiltų analogiškos neigiamos pasekmės trečiajam asmeniui AB „Lietuvos geležinkeliai“.
Ieškovas teismo posėdyje neįrodė, kad pinigai UAB „Reitan Convenience“ buvo sumokėti. Tuo atveju, jeigu pinigai už laikino paviljono dalį buvo sumokėti, ieškovas turi teisę savo galimai pažeistą teisę apginti, pateikdamas ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo.
Šalies argumentai
Ieškovas teigia, kad 6929 Lt už 1 kv. m. kaina, kurią sumokėjo už laikinos prekybos vietos įsigijimą yra neprotingai aukšta. Ši apelianto nurodyta aplinkybė nebuvo nurodyta pirmos instancijos teisme. CPK 306 str. 2 d. numato, kad apeliacinis skundas negali buti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmos instancijos teisme. Jeigu teismas atsižvelgtų į šią aplinkybę, atsakovo nuomone, kaina, kurią sumokėjo UAB „Paverba“ už laikinos prekybos vietos įsigijimą, yra neprotingai žema. Apeliantas remiantis 1998-01-27 sutartimi galimai sumokėjo 55.847,83 Lt (be PVM) už 9.51 m² laikino paviljono dalį. Atsižvelgiant į tai, kad laikinas statinys paviljonas buvo pastatytas 10 m. laikotarpiui, 1 m² kaina gaunasi 55.847,93/9.51/10/12 = 48,94 Lt per mėnesį. Atkreipė dėmesį, kad faktiškai paviljonas stovi ir apeliantas juo naudojasi daugiau nei 15 metų, t. y. 190 mėnesių, tad faktinė 1 m² kaina nesiekia 31 Lt per mėnesį (55.847,93/9.51/190 = 30,9 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad laikinas paviljonas pastatytas Vilniaus miesto centre, vaizdingoje vietoje, prie Vilniaus geležinkelio stoties, kur yra užtikrintas nuolatinis potencialių pirkėjų srautas, laiko, kad komercinės paskirties patalpų nuomos kaina yra neįprastai maža.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą rašytinio proceso tvarka, iš esmės sutinka su visais pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais. Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmos instancijos teismas šalių pasirašytose sutartyse neatskleidė tikrųjų ketinimų.
Siekdami nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus (valią), teismai turi taikyti įstatyme įtvirtintų ir teismų praktikoje suformuluotų sutarčių aiškinimo būdų visumą: sutartys aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (CK 6.193 straipsnis). Aiškinant sutartį, būtina vadovautis bendraisiais teisės principais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. Nasulevičius, bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; kt.). Svarbios yra ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, jos vykdymu, kitokiais šalių veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010).
Byloje nustatyta, kad 1996-10-15 ir 1997-01-09 statybos rangos sutartimis atsakovas išvardintiems užsakovams, tarp jų ir ieškovui, įsipareigojo pastatyti 8 prekybos vietų paviljoną prie Vilniaus geležinkelio stoties bei perduoti dalinės nuosavybės teise. Atsakovas, kartu atstovaudamas ieškovui, 1997-01-09 su AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarė statinio nuomos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo perdavė atsakovui, kaip nuomininkui, nuomos teise 140 kv. m. bendrojo ploto atviro tipo statinio (šaligatvio) naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui iki 2006 m. gruodžio 31 d. 1997-07-18 Vilniaus apskrities valdytojo administracijos Valstybinė statinių statybos inspekcija atsakovui išdavė leidimą vykdyti prekybos paviljono statybos darbus. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 1998-01-09 aktu prekybos paviljonas buvo priimtas naudoti. Atsakovas rašytinės formos 1998-01-27 paviljono dalies pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė ieškovui 1/8 paviljono dalį (9,51 kv. m.) nuosavybėn. 1998-01-09 statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu 2007 metais pastatas - paviljonas įregistruotas nekilnojamojo turto registre, taip pat įregistruota atsakovo nuosavybės teisė į šį pastatą.
Pagal atsakovui statybos leidimo išdavimo metu (1997 m.) galiojusių Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249 patvirtintų Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) 11.2 punktą vienas iš dokumentų, pateikiamų statybos leidimui gauti – tai dokumentas, patvirtinantis, kad statytojui priklauso žemės sklypas, kuriame pagal detaliuosius planus galima tokia statyba. Tai reiškia, kad statybos leidimas konkrečios paskirties statiniui išduodamas atsižvelgiant į sklypo naudojimo sąlygas. Kaip jau nurodyta, statytojas pagal Rangos sutartis UAB „Lietuvos spauda“ (dabar UAB „Reitan Convenience“), 1997-01-09 su trečiuoju asmeniu SPAB „Lietuvos geležinkeliai“ (asmuo valdantis patikėjimo teise valstybinę žemę) sudarė statinio nuomos sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo perdavė atsakovui kaip nuomininkui, nuomos teise 140 kv. m. bendrojo ploto atviro tipo statinio (šaligatvio) naudoti laikino prekybos paviljono įrengimui iki 2006 m. gruodžio 31 d. Tuo atveju, jei būtų buvę numatyta statyti nuolatinį statinį, statinį sujungtą su žeme, prieš išduodant statybos leidimą, būtų reikėjęs spręsti valstybinės žemės paskyrimo ir naudojimo statybai klausimą, kadangi paviljonas pastatytas valstybinės žemės sklype, kurioje registruotas nekilnojamas daiktas - šaligatvis. Būtent sklypo (šaligatvio esančio valstybinės žemės sklype) suteikimo ir naudojimo sąlygos bei aplinkybės lėmė, kad šiuo atveju pagal išduotą Leidimą buvo galimas laikino prekybos paviljono įrengimas (statyba) (Statinio nuomos sutarties 1 p.). Pažymėtina, kad tokią nuomos sutartį pasirašė ir ieškovas, t. y. jam buvo žinoma, kad galima tik laikino paviljono statyba. Pastatytas statinys administracine tvarka pripažįstamas tinkamu naudoti, surašant apie tai aktą. Toks aktas surašytas 1998 m. Ar statomas statinys bus laikinas, sprendžiama pagal statinio paskirtį (kokiai veiklai jis bus naudojamas), žemės sklypo naudojimo sąlygas, statybos projektą. Nors šiame akte nėra nurodyta data, iki kada bus leista naudoti šį statinį, tačiau, kaip teisingai sprendė pirmos instancijos teismas, iš aukščiau nurodytų sutartinių santykių (sutarčių šalių valios), kurią vertino 2002-12-04 Lietuvos Aukščiausias Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1476/2002, nustatyta, kad prekybos paviljonas yra laikinas statinys. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, kad minėtas sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. Aplinkybė, kad vėliau (2007 metais) paviljonas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip nekilnojamas daiktas, negali paneigti teismo sprendime padarytų išvadų, kad statinys buvo laikinas. Tarp šalių susiklosčius rangos teisiniams santykiams ir atsakovui perdavus pagal 1998 m. sausio 28 d. rašytinę dalies statinio (paviljono) pirkimo - pardavimo sutartį laikiną prekybos paviljono dalį ieškovui, aplinkybė, jog vėliau paviljonas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, negali keisti pagal aukščiau nurodytas šalių sudarytas sutartis, jų valios ir prisiimtų šalių įsipareigojimų. Duomenų, kad tarp šalių galėjo būti sudaryta paviljono nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis ir atsakovas vengia šią sutartį įforminti notarine tvarka (CK 1.93 str. 4 d.), nepateikta (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog pagal CK 6.394 str. 2 d. numatyta, kad sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama (naudojimo), o Statinio nuomos sutartyje nekilnojamojo daikto - šaligatvio, ant kurio pastatytas statinys, nuomos terminas yra pasibaigęs.
Įstatymai reikalauja, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, veiktų pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, o teismas, aiškindamas įstatymus (sutartis) ir juos taikydamas, vadovautųsi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šioje situacijoje galėtų susidaryti situacija, kad ieškovui laikinas statinys, nors vėliau ir įregistruotas kaip nekilnojamas daiktas, suteiktų teisę reikalauti teisės į žemės sklypą (galimai daug vertingesnio turto), taip apribojant trečiojo asmens teises.
Nors apeliantas skunde kelia klausimą, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė ieškovo patikslintų ieškinių, kadangi pasak pirmos instancijos teismo, ieškovas patikslintu ieškiniu keitė ieškinio pagrindą bei ieškinio dalyką, tačiau sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu atsikirtimu, kad pirmos instancijos teismas atsisakė priimti ieškinio patikslinimą dėl kelių priežasčių, kurios nurodytos 2013 m. birželio 26 nutartyje (b. l. 123, t. 2). Apeliantui neužkirstas kelias manant, kad jo teisės yra pažeistos, reikšti kitokio pobūdžio reikalavimus atskiroje byloje.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 320 str. 1 d.), atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, tinkamai, visapusiškai vertinant į bylą pateiktus įrodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 270 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui 2013 m. lapkričio 6 d. nutartimi (b. l. 56, t. 3) buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio 1677 Lt mokėjimas už apeliacinį skundą iki teismo sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme, tuo pagrindu, kad apeliacinis skundas atmestas, nesumokėta žyminio mokesčio dalis 1677 Lt, priteistina iš ieškovo valstybei (CPK 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 93 str.
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo uždaros akcinės bendrovės „Paverba“, įmonės kodas 223493440, 1677 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.