Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. Ieškovas A. L. kreipėsi į teismą, ieškiniu (e. b. 1 t., b. l. 1–2) prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Kalara“ 20 000 Eur skolos, 1 683,29 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį, 123,29 Eur priskaičiuotų palūkanų iki ieškinio pateikimo teismui, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovas A. L. 2015-04-20 sudarė paskolos sutartį su atsakove UAB „Kalara“ ir jai paskolino 20 000 Eur. Atsakovė paskolos negrąžino per nustatytą terminą po pareikalavimo, todėl ieškovas įgijo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos.

13. Apeliantė (atsakovė) UAB „Kalara“ apeliaciniu skundu (e. b. 2 t., b. l. 138–145) prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-9-25 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas tiek dėl materialinės teisės, tiek dėl procesinės teisės normų pažeidimų, turėjusių esminės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Teigia, jog teismas sprendime netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.109 str. 1 d., 6.130 str., 6.131 str. normas bei tuo nukrypo reikalavimų perleidimo ir priešpriešinių reikalavimų įskaitymo klausimais formuojamos kasacinio teismo praktikos. Teismas byloje spręsdamas klausimus dėl pagrindinio ieškovo reikalavimo ir atsakovės atsikirtimo dėl prievolės pasibaigimo įskaitymu, netinkamai aiškino bei taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias taisykles, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių dėl esminių bylos aplinkybių, neatliko teismo išaiškinimo pareigos dėl atsakovės tinkamo materialinio teisinio pobūdžio siekio įgyvendinimo, nenustatė visų įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, kas lėmė bylos esmės neatskleidimą (CPK 327 str. 1 d.2 p.)

15. Teismas sprendime netyrė ir nepasisakė dėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo aplinkybių, nevertino šio sandorio teisėtumo aspektu, pasisakydamas tik dėl priešpriešinio reikalavimo įskaitymo pagrįstumo. Nors teismas pats ex officio neatlieka įskaitymo, tačiau jis turi teisę vertinti ir pripažinti atsakovės materialinio teisinio pobūdžio siekio teisėtumą tam, kad pasibaigtų atsakovės reikalavimo teisė, jos reikalavimą įskaičius į ieškovo reikalavimą. Tokiu atveju įskaitytų reikalavimų dalyje šalių prievolės būtų pasibaigę teismo sprendimo paskelbimo momentu (CK 6.130 str. 1 d.) ir šalių ginčas būtų išspręstas galutinai.

16. Tarp šalių buvo kilęs ginčas tik dėl prievolės pasibaigimo teisėtumo, kas suponavo teismo pareigą tirti cesijos sutarties bei jos pagrindu esančios ieškovo ir trečiojo asmens G. S. 2015-04-20 sudarytos Trumpalaikės paskolos sutarties Nr. TPS-01 sudarymo aplinkybes bei pasisakyti dėl šių sandorių teisėtumo.

17. Teismas netinkamai vertino ieškovo informavimo apie reikalavimo perleidimą ir įskaitymą aplinkybes. Atsakovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės buvo tinkamai įvykdžiusi prievolę informuoti ieškovą apie reikalavimo perleidimą ir įskaitymo atlikimą. Ieškovas cesijos sutartį ir įskaitymo aktą taip pat gavo su atsakovės prieštaravimais dėl preliminaraus teismo sprendimo ir pareikšto ieškinio. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu turėjo galimybę reikšti visus atsikirtimus, todėl vien teismo nurodyta aplinkybė, kad ieškovui apie sudarytą cesijos sutartį ir įskaitymą pranešta tik 2018-03-31 (pareiškus ieškinį), savaime nesuponuoja pagrindo konstatuoti, jog tuo ieškovo teisės buvo pažeistos ar suvaržytos bei tapo kliūtimi reikalauti prievolės įvykdymo.

18. Teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi neatsižvelgė į tai, kad nuo pranešimo momento (2018-03-31) trečiojo asmens G. S. (pradinio kreditoriaus) ir atsakovės UAB „Kalara“ (naujojo kreditoriaus) 2018-01-31 sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis buvo pradėjusi veikti ieškovo (skolininko) atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą atsakovė turėjo teisę panaudoti byloje prieš ieškovą; ieškovas reikalavimo perleidimo ir įskaitymo faktų byloje neginčijo, todėl teismas nepagrįstai netyrė ir nepasisakė dėl šių sandorių teisėtumo bei nepagrįstai atsisakė tirti ir vertinti paskolos sutartį, kurios pagrindu buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis.

19. Iš į bylą atsakovės pateikto pareiškimo apie reikalavimo teisės perleidimą ir įskaitymą matyti, jog jo turinys yra aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Jame yra nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovė yra pateikusi įrodymus bei argumentus apie realiai egzistuojančią reikalavimo teisę, kurios pagrindu buvo atliktas įskaitymas, taip pat pateikė argumentus dėl įskaitymo būtinųjų sąlygų egzistavimo.

20. Teismas nemotyvuotai atmetė visus atsakovės pateiktus argumentus dėl ieškovo, kaip bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo bei sudaryto sandorio priešingumo atsakovės interesams ir nepagrįstai rėmėsi vien kitų asmenų (UAB „Constuma“, G. S.) sudarytų sandorių su atsakove aplinkybėmis, kurias vertino vien susiformavusios verslo praktikos aspektu. Priimdamas tokį sprendimą, teismas esmingai nukrypo nuo plačiai išplėtotų kasacinio teismo išaiškinimų dėl bendrovės vadovo, kaip specialaus subjekto teisinės padėties, tuo pažeisdamas ir esminį teisės principą, jog iš neteisės teisė neatsiranda.

21. Teismas netyrė ir nepasisakė dėl atsakovės argumentų dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo, kuriose numatyta, kad bendrovės vadovas negali naudoti juridinio asmens turto asmeninei naudai, privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų interesais, privalo apie sudarytą sandorį pranešti juridinio asmens dalyviams pažeidimo. Tik teismui byloje konstatavus CK 2.87 str. įtvirtintų bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą, atsakovė būtų įgijusi galimybę įrodyti sudaryto sandorio priešingumą jo interesams, kuris CK 2.135 str. 1 d. taikymo prasme yra preziumuojamas. Šią sandorio dalį teismas privalėjo įvertinti ir nustačius jos negaliojimo pagrindus, pripažinti ją negaliojančia ab initio (CK 1.95 str. 1 d.).

22. Teismas taip pat nemotyvuotai ieškovui priteisė akivaizdžiai per dideles bylinėjimosi išlaidas. Nagrinėjama byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo specialių teisinių žinių, didelių ieškovo atstovo darbo sąnaudų, teismų praktikos analizės, byloje nebuvo keliamas joks teisės taikymo ar aiškinimo klausimas, byloje sprendžiam teisiniai klausimai nepasižymėjo naujumu, ieškovo atstovo paruošti procesiniai dokumentai nebuvo didelės apimties, ieškovo atstovui nebuvo būtinybės išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, todėl priteistos 2 468 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos už maksimaliais įkainiais teiktinas teisinių paslaugų valandas, yra akivaizdžiai nepagrįstos ir yra per didelės, todėl turėtų būti sumažintinos.

Šalies argumentai

25. Atsakovė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011, kadangi neskiria dviejų skirtingų institutų – reikalavimo perleidimo ir įskaitymo sandorius reglamentuojančių normų. Aplinkybė, kad atsakovė apie iškeltą bylą sužinojo tik jam įteikus preliminarų sprendimą, neturi CK 6.134 str. 1 d. 1 p. taikymui jokios reikšmės, kadangi, gavęs preliminarų sprendimą, jis savo teises gali ginti pateikdamas prieštaravimus dėl priimto sprendimo. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog pareiškus ieškinį dokumentinio proceso tvarka ir iškėlus civilinę bylą, turėjo būti taikomas CK 6.134 str. 1 d. įtvirtintas įskaitymo draudimas. Teismas skundžiamame sprendime tinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, todėl padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog ginčo prievolė nelaikytina pasibaigusia įskaitymu. Tokiu atveju atsakovės argumentai dėl įskaitymo pagrindo pagrįstumo netenka prasmės. Ieškovas, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, bylos nagrinėjimo metu išdėstė itin išsamius argumentus, vadovaujantis kuriais trumpalaikės paskolos sutartis laikytina nesudaryta, o tai reiškia, kad tiek cesijos sutartis, tiek įskaitymo aktas yra neteisėti ir negaliojantys.

26. Nurodo, kad atsakovė nepagrindė piniginių lėšų pagal trumpalaikės paskolos sutartį perdavimo ieškovui fakto. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika paneigia atsakovės byloje dėstytą poziciją sutarties nuostatų pripažinimo tariamai pagrindžiančiomis paskolos suteikimą – pinigų perdavimo faktą. Pinigai pagal 2015-04-20 Trumpalaikės paskolos sutartį ieškovui nebuvo perduoti, šalys sudarė naują paskolos sutartį TPS-02, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigojo perduoti lėšas, tačiau to, kaip ir pirmosios sutarties atveju, nepadarė.

27. Priešingai, nei įrodinėjo atsakovė, liudytoja teismo posėdžio metu nepatvirtino atsakovės teiginių, kad ji parengė Trumpalaikę paskolos sutartį bei matė, kaip trečiasis asmuo perdavė ieškovui 20 000 Eur paskolos sumą grynaisiais pinigais. Atsakovės teiginiai, nurodant, kad faktiniu paskolos davėju pagal 2015-04-20 paskolos sutartį buvo trečiasis asmuo prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams: tarp šalių susiklostė praktika, jog tuo atveju, kai iš tikrųjų būdavo skolinami pinigai, ieškovas su atsakovu tiesiogiai pasirašydavo sutartis. Ginčo sutarties atveju pinigai nebuvo perduoti, todėl minėta sutartis sudaryta nebuvo. Tai reiškia, jog trečiasis asmuo, neturėdamas reikalavimo teisės į ieškovą, jos negalėjo perleisti atsakovei cesijos sutartimi, o atsakovas – atlikti vienašališką priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

28. Teismui konstatavus priešpriešinių prievolių įskaitymo fakto neteisėtumą, išsamesnių argumentų, susijusių su trumpalaikės paskolos sutarties ir cesijos sutartimi, neišdėstymas skundžiamame sprendime niekaip nekeičia sprendimo galutinių išvadų bei nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą naikinti. Teismas taip pat neturėjo pareigos pagrįsti byloje aplinkybę, ar ieškovas turėjo pakankamai lėšų paskolai suteikti. Tai paneigia teismų praktika, kurioje nurodoma, kad įstatymas nustato pareigą paskolos davėjui įrodyti paskolos perdavimo faktą, tačiau nenumato pareigos įrodyti, kad jis apskritai turėjo pinigų paskolai suteikti.

29. Nurodo, kad lėšų skolinimas, esant informuotam bendrovės akcininkui, tokiomis palūkanomis, kurios atitiko įprastą bendrovės verslo (skolinimosi) praktiką, teisės aktams aptariamu klausimu nenumatant jokių imperatyvių ribojimų (maksimalios palūkanų normos), nepatvirtina atsakovės minimų fiduciarinių pareigų pažeidimo.

30. Priešingai, nei nurodo atsakovė, nagrinėtas ginčas nebuvo paprastas teisine prasme, ginčas kilo dėl didelės reikalavimo sumos, nuo antro teismo posėdžio ieškovą atstovavo kitas atstovas. Be to, paties atsakovės prašymu byloje įvyko papildomas posėdis. Taigi, ieškovui buvo priteista proporcinga teiktoms teisinėms paslaugos bylinėjimosi išlaidų suma, kurių sumažinti nėra pagrindo.

31. Šiuo atveju nėra absoliučiai jokio pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti ir grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi teismo sprendimas priimtas išsamiai ištyrus visus byloje surinktus įrodymus bei nustačius visas nagrinėtam ginčui reikšmingas aplinkybes. Atsakovė siekia ne naujų įrodymų surinkimo, bet jau esamos medžiagos skirtingo vertinimo. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme.

32. Ieškovas A. L. pateikė teismui papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad po bylos išnagrinėjimo Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1090-565/2019 pagal atsakovės ieškinį ieškovui dėl paskolos sutarčių pripažinimo nesudarytomis bei restitucijos taikymo. Nors Vilniaus apygardos teismo sprendimas šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs, vis dėlto, jame išdėstyti motyvai bei bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės yra reikšmingi ir nagrinėjamam ginčui, kadangi jie patvirtina faktą, kad: 1) ieškovas iki 2015-04-20 paskolos sutarties sudarymo gavo pakankamai dideles pajamas, leidusias jam savo lėšomis suteikti paskolą Bendrovei; 2) paskolų suteikimas, taikant 10 proc. ar didesnes metines palūkanas (nagrinėjamu atveju – 12 proc.), atitiko Bendrovės verslo praktiką, kadangi tokio paties ar panašaus dydžio palūkanomis Bendrovei paskolas daug kartų teikė ir Bendrovės akcininkas (akcininko savininkas).