Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-19 · Civilinė byla Nr. 2S-1718-431/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-19
Bylos Nr.
2S-1718-431/2012
Teisminio proceso Nr.
2-02-3-05244-2012-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Skolininkas
UAB „Baltria“
Kreditorius
UAB „Tigridia ”
Kategorijos
  • 121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1718-431/2012Teisminio proceso Nr. 2-02-3-05244-2012-7 Procesinio sprendimo kategorija: 121.7; 121.21
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Baltria“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Tigridia ” pareiškimą skolininkui UAB “Baltria” dėl teismo įsakymo išdavimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Kreditorius UAB “Tigridia” kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas išduoti teismo įsakymą išieškoti jam iš skolininko UAB “Baltria” 29 000 Lt skolą, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Kreditorius taip pat prašė pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkui priklausančias pinigines lėšas, o jų esant nepakankamai, kitą skolininkui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartimi kreditoriaus prašymą tenkino.

Teismas kreditoriaus pareikštų reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones areštavo skolininkui UAB „Baltria“ priklausančias pinigines lėšas, o jų esant nepakankamai, kitą skolininkui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą 29 000 Lt sumai, leidžiant skolininkui areštuotomis lėšomis atsiskaityti su kreditoriumi, mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei mokesčius valstybei.

Teismas konstatavo, jog kreditoriaus pareikštų reikalavimų suma yra žymi. Skolininko nevykdymas žymaus dydžio prievolės įrodo grėsmę teismo įsakymo, jei jis įsiteisėtų, įvykdymui. Tad yra pagrindas imtis laikinųjų apsaugos priemonių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Baltria“ prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-25 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

pareiškėjas neįrodė savo pareiškimo pagrįstumo, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie prima facie patvirtintų, jog atsakovas pareiškėjui yra skolingas 29 000 Lt;atsakovas yra sėkmingai veikianti, gaunanti pajamas bendrovė, turinti ne vieną nekilnojamo turto objektą. Teigia, kad atsakovas nuosavybės teise valdo nekilnojamojo turto objektus, kurių vien VĮ Registrų centras nustatyta bendra rinkos vertė yra apie 150 000 Lt, o 2010-12-31 atsakovo balanso duomenimis atsakovas turėjo turto bendrai 1 201 848 Lt sumai, iš jo ilgalaikio turto vertė – 884 482 Lt. Taigi atsakovas yra finansiškai stiprus ir pareiškėjo reikalaujama suma, kuri sudaro tik apie 1/40 atsakovo turimo turto nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones;pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl būtent piniginių lėšų areštas buvo parinktas kaip ieškovo reiškiamų reikalavimų užtikrinimo priemonė, juo labiau, kai atsakovas turi pakankamai turto. Piniginių lėšų areštas taikytinas tik tuomet, kai nėra ar nepakanka kito atsakovo kilnojamojo ar nekilnojamo turto reiškiamiems reikalavimas užtikrinti;teismas, nepranešdamas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes nesant realios grėsmės atėmė iš atsakovo teisę pasisakyti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Be to, skundžiamoje nutartyje nėra nurodyti jokie laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo motyvai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė nėra pagrįsta jokiais įrodymais ar atitinkamais teisės aktais, nėra motyvuotas ir pats pasirinktos laikinosios apsaugos priemonės pobūdis.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą gauta nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-06-25 nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta bei pagrįsta.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009-09-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2010-09-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekis užtikrinti ieškovo turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo principais ir, užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą įvertinti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pareiga pagrįsti šių aplinkybių egzistavimą tenka prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškusiam ieškovui (CPK 178 straipsnis). Nors teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-2 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 29 000 Lt sumos, kurią pirmosios instancijos teismas skolininko UAB „Baltria “ atžvilgiu laikė didele. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Nagrinėjamu atveju, byloje kartu su atskiruoju skundu atsakovas teismui yra pateikęs 2010 metų balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitų kopijas (b.l. 29,30), Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašus apie turimą nekilnojamąjį turtą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atsakovo finansinę padėtį pažymi, kad atsakovo turimo turto vertė, remiantis jo 2010 m. balanso duomenimis, sudarė 1 201 848 Lt, tuo tarpu per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 79 354 Lt (b.l. 29). Kaip matyti iš Juridinių asmenų registrui pateikto atsakovo 2011 m. balanso duomenų (CPK 179 str. 3 d.), atsakovo turtas sudaro 1 722 714 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 849 529 Lt. Taigi atsakovo turto masė padidėjo, ir atėmus trumpalaikius įsipareigojimus vis tiek sudaro ženkliai didesnę sumą nei ieškovo reikalaujama priteisti suma. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog didžiąją turto dalį sudaro ilgalaikis materialusis turtas, o byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad įmonė valdo didelės vertės nekilnojamąjį turtą.

Taigi iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad UAB „Baltria“ yra stabiliai veikianti ir daug turto turinti įmonė, todėl nėra galimybės egzistuoti abejonei, kad kreditoriui palankaus teismo sprendimo šioje byloje vykdymas ateityje galėtų pasunkėti.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skolininko atskirojo skundo argumentu, jog kreditoriaus pateikti argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti faktinėmis aplinkybėmis. Kreditorius neįvardija priežasčių, dėl kurių skolininko finansinė padėtis turėtų kisti, kaip kisti ir kodėl į blogąją pusę, tiek, kad skolininkas taptų nepajėgus susimokėti ieškinio reikalavimo sumos.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog skolininkui pareikštų reikalavimų suma nėra didelė, nes jis turi pakankamai turto, kurio visiškai pakaktų kreditoriaus reikalavimų patenkinimui, vykdant išieškojimą iš skolininko turto. Remiantis kreditoriaus reikalavimų suma bei skolininko valdomo turto dydžiu, nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog skolininkas gali netekti viso turimo turto, dėl ko teismui išsprendus šalių ginčą ir priėmus teismo sprendimą, jo būtų negalima įvykdyti ar jo vykdymas būtų iš esmės apsunkintas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog skolininko prievolės nevykdymas įrodo grėsmę teismo įsakymo, jei jis įsiteisėtų, įvykdymui. Teismo teigimu skolininko vengimas vykdyti sutartinius įsipareigojimus yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumą ir neteisėtumą apeliantas ginčija dar ir tuo, kad jam nebuvo pranešta apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą.

Pagal anksčiau galiojusio CPK 148 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turėjo pranešti apie tai atsakovui, o šias priemones taikyti nepranešus atsakovui galima buvo tik išimtinais atvejais, kai buvo reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Pagal naujai įsigaliojusio CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostatas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tik tuo atveju, kai teismas mano, kad tai yra būtina. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (CPK 147 str. 1 d.). Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas CPK 148 str. 1 d., 153 str. 2 d. nuostatas yra konstatavęs, kad realiai dėl labai trumpų terminų (3 dienos) atsakovas neturi galimybės pateikti teismui savo argumentų, prašymų ir pan., o kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas susijęs su tam tikrais atsakovui nustatomais ribojimais, pagrindinis informavimo tikslas yra kuo greičiau suteikti atsakovui galimybę prašyti taikyti galimų nuostolių užtikrinimą, pasiūlyti įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą reikalaujamą priteisti sumą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą arba prašyti taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo gali būti panaikinta tik tuomet, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręstas procesinis klausimas (CPK 329 str. 1 d., 338 str.). Be to, nagrinėjamu atveju apeliantui iš karto po laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo buvo suteikta reali galimybė pareikšti savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, sudarytos visos procesinės galimybės pasinaudoti apeliacijos teise bei pateikti visus argumentus ir įrodymus, kurie, jo manymu, yra aktualūs sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas kreditoriaus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to kreditoriaus prašymą išsprendė neteisingai, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartis naikinama, o klausimas išsprendžiamas iš esmės - kreditoriaus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.

Teisėja Laima Gerasičkinienė