Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Milašienės, Vyto Miliaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3151-553/2010 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui E. R. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tretieji asmenys byloje Meilė A. Š. ir D. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovas E. R. ieškinio nepripažino.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

Sprendimas priimtas pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, nėra atskleista bylos esmė. Atsakovas sutarties kopiją gavo kartu su ieškiniu, nes šios sutarties su ieškovu nesudarė (jos nepasirašė, savo, kaip ūkininko, spaudo sutartyje nedėjo), pinigų iš ieškovo negavo. Su ieškovu iki to laiko turėjo bendrų ūkinių-finansinių reikalų, todėl ieškovas (ar kitas asmuo) turėjo galimybę ir suklastojo sutartį bei nepagrįstai reikalauja pinigų. Atsakovas su sklypo savininku trečiuoju asmeniu M. A. Š. vedė derybas dėl jai priklausančių sklypų pardavimo, apie tai kalbėjo su ieškovu, o šis žinojo ne tik apie parduodamus žemės sklypus, bet ir apie M. A. Š. norus suskaidyti jos sklypus, dalį jų realizuoti. Teismas atsisakė tenkinti prašymus tirti papildomus įrodymus, kurie svarbūs nustatant byloje tiesą, užkirto galimybę įrodyti svarbias bylai aplinkybes. Nors ekspertai yra nustatę, kad sutartyje yra atsakovo parašas, jis sutarties nepasirašė. Sutarties sudarymo metu atsakovo nebuvo Lietuvoje, todėl jis negalėjo fiziškai pasirašyti sutarties. Pirmame ieškinyje ieškovas teigė, kad sutartį sudarė 2006 m. sausio 15 d. ir kad šią dieną atsakovas gavo iš jo pinigus. Tokie ieškovo teiginiai teisminio nagrinėjimo metu buvo paneigti, nes tą dieną ieškovo nebuvo Lietuvoje, todėl nei sudaryti sutarties, nei perduoti pinigų jis fiziškai negalėjo. Ieškovas ėmė keisti savo melagingus teiginius ir nurodė, kad sutartį sudarė ir pinigus perdavė tarp vasario mėn. 14 ir 22 d., nors sutartyje nurodyta sudarymo data – 2006 m. sausio 15 d. Atsakovas prašė teismo leisti pateikti įrodymus, kad tuo metu negalėjo būti ieškovo namuose, gauti iš jo pinigų, buvo išvykęs, tačiau teismas to padaryti neleido. Teismas pažeidė rungimosi principą ir atėmė galimybę įrodyti tiesą byloje, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pinigų perdavimo faktas yra esminis byloje, jo nesant neatsiranda prievolė juos grąžinti ieškovui. Teismas padarė išvadą tuo klausimu, kuris nebuvo spręstas, kad atsakovo parašas yra ant atspausdinto sutarties teksto. Toks klausimas ekspertams nebuvo užduotas ir į jį nėra pateiktas atsakymas. Teismas atsisakydamas skirti ekspertizę, užkirto galimybę įrodyti tiesą byloje.Ieškovas nenurodė ieškinio teisinio pagrindo. Šį pagrindą nustatė teismas ir juo išsprendė bylą. Atsakovas visą bylos nagrinėjimo laiką negalėjo atsikirsti ieškovo reikalavimo teisiniam pagrindui, nes jo nebuvo. Pats ieškovas nurodė, kad sutarties tekstą surašė jis pats ir tai padarė 2006 m. sausio 15 d. Tai reiškia, kad už sutarties tekstą, jos surašymą atsakingas ieškovas. Ieškovas žinojo, kad asmuo, pavarde Š., ketina parduoti žemės sklypą, tačiau negalėjo žinoti A. M. Š. asmens kodo, jos vardo ir jos išduoto įgaliojimo turinio. Dėl šių aplinkybių sutartyje nėra įrašyta nei A. M. Š. vardo, nei asmens kodo, nei duomenų apie tai, kokie konkretūs A. M. Š. įgaliojimai išduoti. Atsakovas nėra apgavęs ieškovo, nes nėra nurodęs jam melagingų žinių, kad turi A. M. Š. įgaliojimus parduoti žemės sklypą. Apie turimą įgaliojimą ieškovui atsakovas duomenų neteikė. Taip paneigiamas teismo nustatytas faktas, kad atsakovas pateikė ieškovui A. M. Š. įgaliojimą, kad neva turi teisę veikti už ją ir jos vardu sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas neklaidino ieškovo, nes apie įgaliojimą nesakė, o jis nėra įrašytas sutartyje. Atsakovas ieškovo neapgavo, negalėjo apgauti. Teismo nustatytas ieškinio teisinis pagrindas yra nepagrįstas ir dėl jo neteisingai išspręsta byla. Ieškovas nežinojo žemės sklypo kadastrinio ir unikalaus numerių, o šių duomenų atsakovas jam nesuteikė. Ieškovas savavališkai surašė sutarties tekstą ir į jį neįrašė būtinų tokioms sutartims duomenų. Atsakovo anketiniai duomenys ieškovui buvo žinomi iš bendros ankstesnės veiklos.Teismas įvertino, kad su ieškovu sudaryta preliminari sutartis, tačiau tokiose sutartyse neatliekami mokėjimai. Sutartis, kuri ieškovo pateikta į bylą, negalioja nuo jos sudarymo dienos, nes atsakovas jos nepasirašė. Net ir darant prielaidą, kad sutartis sudaryta, tai vis tiek jos galiojimas pasibaigia 2006 m. lapkričio 15 d. ir nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia. Ieškovui nenurodžius juridinio reikalavimo pagrindo, pats teismas nustatė reikalavimo juridinį pagrindą ir suklydo. Sutartyje pasisakoma dėl didelės pinigų sumos mokėjimo. Jei pripažinti, kad ieškovas tikrai ketino pirkti žemės sklypą ir iš anksto už jį sumokėti 375 000 Lt, pirkti per tarpininką, tai bet koks normalus žmogus stengtųsi, jog tokioje sutartyje būtų įrašyti bent jau minimalūs duomenys apie žemės sklypą, asmenį, kuris parduoda žemę ir nurodyti tikslius duomenis apie įgaliojimą, kurio pagrindu veikia tarpininkas. To sutartyje nėra ir tai rodo, kad be atsakovo žinios surašant sutartį, ieškovas neturėjo nurodytų svarbių sutarties esminių dalių, todėl jų ir neįrašė. Mažai tikėtina, kad kas nors mokėtų 375 000 Lt už ateityje perkamą žemės sklypą nežinant iš ko perkamas žemės sklypas, tikslių duomenų apie sklypo dydį, jo registraciją.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje spręstinas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas ieškovo A. K. ieškinį patenkinti visiškai, yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo pateikė atsakovas.

CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2006 m. sausio 15 d. sutartimi Š., atstovaujama E. R., (pardavėjas) ir A. K. (pirkėjas) sudarė sutartį, kuria pardavėjas įsipareigojo paruošti visus reikalingus dokumentus 4,25 ha žemės sklypo, esančio Trakų r. sav., Glitų k., pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti iki 2006 m. spalio 1 d. E. R. prisiėmė visus pasirašytus įsipareigojimus, kuriuos sudarė su žemės pardavėju, - gauti ir pateikti iš atitinkamų įstaigų ir organizacijų visus dokumentus pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui; parduoti nurodyto žemės sklypo 3,75 ha, esančio Trakų r. sav., Glitų k., sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir patvirtinti pas notarą ne vėliau kaip iki 2006 m. lapkričio 15 d. Pardavėjas patvirtino savo parašu, kad gavo iš pirkėjo 375 000 Lt grynais pinigais. Ši pinigų suma yra apmokėjimas už 4,25 ha žemės sklypą paliekant pardavėjui 0,5 ha bendrame sklype, o pirkėjui lieka 3,75 ha L. J. ir D. K. parašais patvirtino, kad dalyvavo pirkime ir pinigų sumokėjime (3, 35 b. l.).

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, negali sutikti su atsakovo teiginiais, jog sprendimas priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas, jog nėra atskleista bylos esmė.

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamą 2006 m. sausio 15 d. sutartį pagal jos turinį laikė preliminariąja sutartimi. Bylos duomenys patvirtina, kad preliminarioji sutartis nebuvo įgyvendinta, t. y. šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarė pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, todėl prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Vienas esminių preliminariosios sutarties požymių yra tas, kad šalis negali reikalauti jos įvykdymo – pasibaigus preliminariajai sutarčiai, pasibaigia ir šalių įsipareigojimas sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Šis reglamentavimas suponuoja, kad pardavėjas, pažeidęs preliminariojoje pirkimo-pardavimo sutartyje prisiimtą prievolę nustatytu terminu sudaryti pagrindinę sutartį, praranda teisę reikalauti iš pirkėjo sudaryti pagrindinę sutartį, o pirkėjas įgyja teisę reikalauti grąžinti visa, ką jis įvykdė, taip pat atlyginti dėl sutarties neįvykdymo patirtus nuostolius (CK 6.62 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2009). Pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-809/2003; 2006 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2006). Kadangi nagrinėjamu atveju preliminarioji sutartis nebuvo įgyvendinta, pinigai, perduoti nepasiektam tikslui, turi būti grąžinti juos perdavusiam asmeniui. Įstatyme nėra nustatytas ribojimas atlikti mokėjimus pagal preliminariąją sutartį, kas buvo padaryta ir nagrinėjamu atveju, todėl atsakovo argumentai dėl negalėjimo atlikti mokėjimų yra nepagrįsti.

Atsakovas įrodinėjo, kad sutarties su ieškovu nesudarė, o pinigų iš jo negavo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas E. R. neįrodė, jog jis nepasirašė aptariamos sutarties bei jos pagrindu negavo pinigų. Pinigų gavimo faktą patvirtina pats ginčijamos sutarties turinys, be to, liudytoja D. K. paliudijo pinigų perdavimo faktą (214 b. l.). Pinigų perdavimo faktas yra svarbus bylos išsprendimui, jis yra nustatytas, todėl atsakovui kyla prievolė juos grąžinti ieškovui. Atsakovo argumentai, kad jis su ieškovu iki to laiko turėjo bendrų ūkinių-finansinių reikalų, todėl ieškovas (ar kitas asmuo) turėjo galimybę ir suklastojo sutartį bei nepagrįstai reikalauja pinigų, yra grindžiami tik jo subjektyviais svarstymais, tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų, kad aptariama sutartis buvo suklastota. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartimi (96-97 b. l.) buvo paskirta dokumentų ir rašysenos ekspertizė, susijusi su 2006 m. sausio 15 d. sutartimi, pavedant ją atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 11-2930 (08), 11-3050 (08) (114-118 b. l.) padarytos išvados, kad: 1. tirti pateikto 2006 m. sausio 15 d. sutarties originalo tekstas, prasidedantis žodžiu „Trakai“ ir pasibaigiantis žodžiu „tvirtinu“, išspausdintas vienu ir tuo pačiu lazeriniu aparatu ir vienu spausdinimo veiksmu, ši sutartis nėra pagaminta montažo būdu ir joje nedaryti jokie teksto pakeitimai ar papildymai; 2. 2006 m. sausio 15 d. sutarties originale esantis atspaudas „LIETUVOS RESPUBLIKA * TRAKŲ RAJONAS * Ūkininkas E. R.“ ir lyginamajam tyrimui pateikti atspaudų pavyzdžiai yra atspausti tuo pačiu ūkininko E. R. antspaudu. Kategoriškai šito tvirtinti negalima dėl tiriamojoje dalyje nurodytos priežasties; 3-4. 2006 m. sausio 15 d. sutarties originale parašai prie E. R., A. K., L. J., D. K. pavardžių nėra atkelti iš kitų dokumentų, o pasirašyti, pavardės pradžioje esantys pašaliniai elementai nereiškia išankstinio techninio pasiruošimo, o yra atsiradę dėl tiriamojoje dalyje nurodytos priežasties. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008 m. gruodžio 8 d. ekspertizės akte Nr. 11-3118 (08), (121-125 b. l.) padaryta išvada, kad 2006 m. sausio 15 d. sutarties originale E. R. vardu pasirašė E. R.. Kadangi nustatyta, kad sutartyje yra atsakovo parašas, teisėjų kolegija nepritaria skundo teiginiams, jog sutartis, kuri yra ieškovo pateikta į bylą, negalioja nuo jos sudarymo dienos, o atsakovas jos nepasirašė.

Atsakovo teiginiai, kad jis su sklypo savininku trečiuoju asmeniu M. A. Š. vedė derybas dėl jai priklausančių sklypų pardavimo, apie tai kalbėjo su ieškovu, o šis žinojo ne tik apie parduodamus žemės sklypus, bet ir apie M. A. Š. norus suskaidyti jos sklypus, dalį jų realizuoti, yra nepagrįsti, juos paneigia pačios M. A. Š. parodymai. Pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ginčijamas sandoris M. A. Š. nesukelia teisinių pasekmių. Ji pati nurodė, kad apie pirkimo-pardavimo teisinius santykius jai nebuvo žinoma, ji nėra davusi įgaliojimo parduoti žemės sklypą ar dėl jo derėtis su kitais pirkėjais.

Ieškovo įvardinta atsakovo E. R. apgaulė siejama su tuo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis, o atsakovas E. R. negrąžina gautų pinigų. A. Š. 2008 m. kovo 27 d. išdavė įgaliojimą E. R. VĮ Registrų centre atlikti jai priklausančios žemės sklypo dalies, esančios Glitų k., Trakų r. sav., teisinę registraciją, gauti užregistruotus žemės sklypo nuosavybės dokumentus bei vykdyti statybas jai priklausančioje žemės sklypo dalyje (52 b. l.). M. A. Š. ir A. Š. 2006 m. rugsėjo 21 d. įgaliojimu įgaliojimo E. R. valdyti, tvarkyti joms priklausančiu žemės sklypu, kurio bendras plotas 3,72 ha, esančiu Glitų k., Trakų r. sav. (53 b. l.). Taigi atsakovas neturėjo įgaliojimų parduoti aptariamą žemės sklypą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog ieškovas buvo suklaidintas (apgautas) dėl aptariamos preliminarios sutarties sudarymo, nes atsakovas apskritai neturėjo įgaliojimų sudaryti ginčijamą preliminariąją sutartį. Sutartis pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad ji sudaryta dėl apgaulės, todėl negalima sutikti su atsakovu, kad sutartis ir taip pat esą negalioja, nes jos galiojimas pasibaigė 2006 m. lapkričio 15 d. ir nėra pagrindo ją pripažinti negaliojančia. Nustatyta, kad atsakovas, neturėdamas tam įgaliojimų, pasirašė preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį bei pagal ją jam buvo perduoti pinigai. Atsakovas viršijo trečiojo asmens išreikštą valią. Ši aplinkybė sudaro pagrindą ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Atstovavimo teisinių santykių esmė – juridinę reikšmę turinčių veiksmų atlikimas kito asmens vardu ir interesais; šie santykiai yra fiduciarinio pobūdžio, t. y. jie grindžiami atstovaujamojo ir atstovo tarpusavio pasitikėjimu, atstovo lojalumu atstovaujamajam ir kruopščiu atstovaujamojo nurodymų vykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2002; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2008). Aptariamos sutarties turinys (duomenys apie M. A. Š., įgaliojimo apimtis ir pan.), eksperto išvada nustatyta aplinkybė, kad sutartį pasirašė atsakovas E. R., kuris neturėjo įgaliojimo pasirašyti sutartį, nesudaro pagrindo aptariamą sutartį laikyti galiojančia.

Teisėjų kolegija, ištyrusi bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas užkirto galimybę įrodyti svarbias bylai aplinkybes, įrodyti tiesą, pažeidė rungimosi principą. Atsakovas turėjo teisę teikti visus įrodymus, byloje buvo paskirta ekspertizė, todėl jis turėjo visas įstatymines galimybes nevilkindamas bylos nagrinėjimo įrodyti ieškovo reikalavimų nepagrįstumą.

Sprendime nurodyta, kad nesant galimybės nustatyti, kurią tiksliai 2006 m. vasario mėnesio dieną ginčo sutartis buvo pasirašyta, atsakovo nurodytos aplinkybės, jog jis gal būt buvo išvykęs iš Lietuvos 2006 m. vasario 16-17 d., nedarytų įtakos sutarties pasirašymo fakto įvertinimui. Byloje yra nustatyta, kad aptariama sutartis tikrai nebuvo pasirašyta joje nurodytą dieną, tačiau atsakovas nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, kad būtent jis pasirašė šią sutartį bei pagal ją gavo 375 000 Lt. Aplinkybes dėl sutarties pasirašymo būtent po 2006 m. vasario 14 d. patvirtino ir liudytoja D. K. (224 b. l.), o dėl to byloje nekilo ginčas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad įstatymas neįpareigoja ieškovo ieškinio pareiškime nurodyti teisinį ieškinio pagrindą. Teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas teismui neprivalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005). Tai reiškia, kad teismas nagrinėdamas bylą turi nustatyti, kokį reikalavimą reiškia ieškovas, ir pagal tai apibrėžti bylos nagrinėjimo dalyką. Antraip teismo procesinė veikla byloje bus netikslinga ir neleis tinkamai pasiekti CPK 2 straipsnyje nurodytų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti teisę.

Nagrinėjamu atveju ieškovas išdėstė faktines aplinkybes bei savo reikalavimą, kuris ir apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jis visą bylos nagrinėjimo laiką negalėjo atsikirsti ieškovo reikalavimo teisiniam pagrindui, nes jo nebuvo. Tai, kad ieškovas ieškinyje nenurodė teisinio ieškinio pagrindo, neribojo atsakovo teisės atsikirsti į pareikštą ieškinį, kurio esminiai elementai yra aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), bei ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas ieškinio teisinis pagrindas yra nepagrįstas ir dėl jo neteisingai išspręsta byla.

Atsakovo argumentai dėl ieškovo ketinimo pirkti žemės sklypą ir iš anksto už jį sumokėti 375 000 Lt, dėl didelės sutarties sumos, dėl pirkimo per tarpininką ir pan., nepaneigia aukščiau nustatytų aplinkybių, jog atsakovas neturėjo įgalinimų pasirašyti preliminariąją pirkimo-pardavimo sutartį bei gauti pagal ją 375 000 Lt, todėl jam kyla pareiga šią sumą grąžinti ieškovui.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto (atsakovo) apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė ir absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 4 d. nutartimi buvo patenkintas atsakovo E. R. prašymas ir jam atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą iki sprendimo priėmimo (b. l. 250). Kadangi teismas šia nutartimi netenkino atsakovo E. R. apeliacinio skundo, iš jo priteistinas į valstybės biudžetą 7 750 Lt dydžio žyminis mokestis, mokėtinas už apeliacinį skundą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 84 straipsnis, 93 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš E. R. (a/k (duomenys neskelbtini) 7 750 Lt (septynis tūkstančius septynis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.