Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-909/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-28
Bylos Nr.: 2A-909/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
Ieškovas: S. G.
Atsakovas: uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“
Trečiasis asmuo: UADBB „FT Broker“

Kategorijos

73.2.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-909/2013Procesinio sprendimo kategorija 73.2.5.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. G. ir atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-92-881/2012 pagal ieškovo S. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Industrijos garantas“, trečiajam asmeniui UADBB „FT Broker“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Industrijos garantas“, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo 516 662,73 Lt draudimo išmokų, 10 610,65 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškinyje nurodė, kad 2010 m. gegužės 20 d. su atsakovu UADB ,,Industrijos garantas“ sudarė Būsto ir namų turto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas gyvenamasis namas, esantis Mikšiūnų k., Joniškio raj., 431 300 Lt atkuriamąja verte, ir jame esantis kilnojamasis turtas 172 510 Lt atkuriamąją verte. Tą pačią dieną buvo sudaryta dar viena Būsto ir namų turto draudimo sutartis, kuria buvo apdrausti gyvenamieji namai, daržinė, lauko virtuvė, pirtys, esantys Mikšiūnų k., Joniškio raj., 925 900 Lt atkuriamąją verte ir tuose statiniuose esantis kilnojamasis turtas – 706 400 Lt atkuriamąja verte. Ieškovas teigė, kad nors visi apdrausti pastatai yra vienoje sodyboje, jis sudarė dvi atskiras draudimo sutartis – dėl gyvenamojo namo, kuriame nuolat gyveno ir nevykdė jokios komercinės veiklos, ir likusių sodybos statinių, kuriuose buvo vykdoma komercinė veikla.

Nurodė, kad 2010 m. gruodžio 20 d. gyvenamajame name, apdraustame pagal pirmąją sutartį, kilo gaisras, kurio metu buvo sugadintas pats namas ir visi jame esantys kilnojamieji daiktai. Draudikas, remdamasis jo paties pasamdyto turto vertintojo parengtu Žalos nustatymo ekspertizės aktu Nr. 264, nustatė, kad tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių gyvenamojo namo atstatymui prireiks 388 000 Lt. Kadangi nustatyta suma neviršija gyvenamojo namo draudimo sumos, draudikui atsirado pareiga visus 362 526,35 Lt išmokėti draudėjui. Pagal atskiras kilnojamųjų daiktų grupes (vaizdo ir garso aparatūros atkūrimas, elektroninės, buitinės ir kitos technikos atkūrimas, kompiuterių ir kompiuterinės įrangos, atkūrimas, baldų, šviestuvų ir t. t. atkūrimas) bendra suma būtų 184 644,12 Lt. Ši suma viršija kilnojamųjų daiktų draudimo sumą, todėl draudikas privalo išmokėti draudėjui sumą, atitinkančią draudimo išmoką, t. y. 172 510 Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad sudegus gyvenamajam namui, jis buvo priverstas nuomotis kitą gyvenamąjį būstą, todėl patyrė 4 200 Lt išlaidų, taigi atsižvelgiant į draudimo išmokų limitą, atsakovas turi išmokėti ieškovui 3 500 Lt išmoką. Nors atsakovas pripažino gaisrą draudiminiu įvykiu, tačiau ieškovui išmokėjo tik 68 778,14 Lt, teigdamas, kad 125 769 Lt negali atlyginti, kol neįsitikins, jog išlaidas draudėjas yra realiai patyręs. Be to, draudikas, atsisakydamas išmokėti visą draudimo išmoką, nurodė, kad draudėjas jam nepateikė visos informacijos apie esmines aplinkybes, galinčias turėti įtakos draudimo rizikai, t. y. nenurodė, kad namas nėra nuolatos gyvenamas ir jame nuo 2009 m. liepos 23 d. vykdoma komercinė veikla, todėl draudimo išmoką už gyvenamajam namui padarytą gaisro padarytą žalą sumažino proporcingai sumokėtos draudimo įmokos ir draudimo įmokos, kuri būtų nustatyta draudėjui, jei jis tą informaciją būtų pateikęs, santykiui, o išmoką už kilnojamiesiems daiktams padarytą žalą mokėti apskritai atsisakė, motyvuodamas tuo, kad vykdant komercinę veiklą, kilnojamieji daiktai nebūtų draudžiami. Be to, dėl šios priežasties draudikas sumažino ir išmoką, susijusią su sudegusio namo liekanų šalinimu, t. y. vietoj ieškovo prašomų 11 755,15 Lt, išmokėjo tik 1 002,28 Lt, taigi draudiko suma draudėjui dėl neišmokėtų draudimo išmokų sudaro 480 511,08 Lt.

Ieškovas taip pat Pažymėjo, kad nepaisant to, jog gyvenamasis namas, kuriame jis gyveno, buvo suprojektuotas ir pastatytas taip, kad jame reikalui esant būtų galima vykdyti ir komercinę veiklą, nė karto ir niekada nuo pat jo pastatymo to nebuvo daroma, jame nuolatos gyveno ieškovas. Komercinės veiklos vykdymui gyvenamajame name nebuvo nei sąlygų, nei draudėjo ketinimų, nei poreikio. Anot ieškovo, dėl šių priežasčių laikytina, kad draudėjas tinkamai vykdė draudimo taisyklėse nustatytas pareigas, todėl draudikas neturėjo jokio teisėto pagrindo mažinti draudimo išmokas. Jei draudikas nepripažįsta, kad draudimo apsauga galioja kilnojamiesiems daiktams dėl to, kad name galimai buvo vykdoma komercinė veikla, o draudėjas yra sumokėjęs 370 Lt už kilnojamųjų daiktų draudimą, tai draudikas į pastarąją įmoką turėjo atsižvelgti, skaičiuodamas proporciją tarp faktiškai draudėjo sumokėtos ir jam priklausiusios mokėti draudimo įmokos už nekilnojamųjų daiktų draudimą. Ieškovas taip pat teigė, kad draudiko pozicija išmokėti tik skirtumą tarp visų namo atstatymo išlaidų ir priskaitymų, turto vertintojo parengtoje sąmatoje įvardintų kaip papildomų medžiagų ir mechanizmų vertė, papildomas darbo užmokestis, soc. draudimo išlaidos, pridėtinės išlaidos, pelnas PVM, yra nepagrįsta, nes prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, suformuotai tokio pobūdžio bylose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo UADB ,,Industrijos garantas“ ieškovui S. G. 380 215,87 Lt dydžio draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 380 215,87 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 509 Lt žyminio mokesčio ir 2 272 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovas gyvenamajame name gyveno nuolat ir nevykdė komercinės veiklos, nors ir ketino tai daryti ateityje, todėl nusprendė, jog draudimo kompanija nepagrįstai sumažino ieškovui mokėtiną draudimo išmoką, motyvuodama tuo, kad ieškovas galimai nepateikė draudėjui visos reikiamos informacijos draudimo rizikai įvertinti ir laikė nustatytu, kad šiose patalpose buvo vykdoma komercinė veikla.

Teismas nurodė, kad tai, jog ieškovas, pildydamas paraišką draudimo sutarčiai sudaryti, suteikė teisingą informaciją atsakovui ir nesiekė nepagrįstos naudos, įrodo ir ta aplinkybė, jog abi draudimo sutartys buvo sudarytos terminuotam vienerių metų laikotarpiui, t. y. ganėtinai trumpam periodui, kas leidžia teigti, jog ieškovas neturėjo ketinimo piktnaudžiauti ir ateityje galimai įvykus draudiminiam įvykiui, mokėdamas mažesnes draudimo įmokas, gauti didesnę draudimo išmoką. Teismas taip pat pažymėjo, kad draudimo sutarties, kuria buvo apdraustas gyvenamasis namas, ir draudimo sutarties, kuria buvo apdrausti visi kiti sodyboje esantys statiniai (2 gyvenamieji namai, daržinė, lauko virtuvė ir trys pirtys) draudimo įmokos, skyrėsi nežymiai, o būtent, už gyvenamojo namo ir jame esančių kilnojamųjų daiktų draudimą ieškovas sumokėjo 818 Lt (448 Lt už nekilnojamąjį daiktą ir 370 Lt už kilnojamuosius daiktus), o už visus kitus sodyboje esančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus 2 124 Lt (1 245 Lt už nekilnojamuosius daiktus ir 879 Lt už kilnojamuosius daiktus).

Teismas sutiko su draudiko argumentais, kad sąmatoje nurodyti priskaitymai – papildomų medžiagų ir mechanizmų vertė, papildomas darbo užmokestis ir kt., galėtų būti atlyginami tik tuo atveju, jei draudėjas atliktų ūkines operacijas/mokėjimus už šiuos priskaitymus ir juos įformintų teisės aktų nustatytais turinio bei formos reikalavimais. Teismas nusprendė, kad išankstinė darbų sąmata negali būti laikoma pakankamu pagrindu išmokėti draudėjui minėtus priskaitymus. Teismo vertinimu, šių sumų draudėjas galėtų reikalauti tik tuo atveju, jei atkurdamas sudegusį pastatą, šias išlaidas realiai patirtų ir pagrįstų jų dydį. Teismas ieškovui išaiškino, jog patyręs minėto pobūdžio išlaidas ir draudimo kompanijai minėtų išlaidų nepagrįstai neatlyginus, jam neužkertama galimybė ateityje kreiptis į teismą.

Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas namą jau suremontavo, todėl ieškinio sumą privalo įrodinėti žalos dydį pagrindžiančiais dokumentais, pažymėjęs, kad atsakovas nepateikė teismui jokių šį faktą patvirtinančių duomenų. Teismo vertinimu, atsakovas taip pat nepaneigė lokalinėje sąmatoje nurodytų aplinkybių, susijusių pastato atkūrimui būtinais kaštais - suformuota teismų praktika nedraudžia dėl draudiminio įvykio kilusią žalą įrodinėti ekspertų nustatytu pastato atkūrimo kaštų dydžiu. Teismas padarė išvadą, kad draudikas netinkamai apskaičiavo draudėjui priklausančią draudimo išmoką. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas nusprendė, jog draudikas privalėjo išmokėti draudėjui 262 231 Lt (388 000 Lt - 125 769 Lt = 262 231 Lt) draudimo sumą už nekilnojamąjį daiktą ir 172 510 Lt draudimo sumą (atsižvelgiant į draudimo sumos dydį) už kilnojamuosius daiktus. Teismas nurodė, kad Draudimo taisyklių 5.2 punkte yra nustatyta, jog tuo atveju, jei draudimo sutartimi yra apdraudžiami kilnojamieji daiktai, tai be atskiro draudėjo ir draudiko susitarimo papildomai yra apdraustos išlaidos skirtos apdraustam turtui ir jo liekanoms sutvarkyti po draudžiamojo įvykio, taip pat gyvenamosios vietos nuomos išlaidos, kai apdraustas gyvenamasis pastatas tampa avarinės būklės ar yra sunaikintas. Teismas sprendė, kad draudikas nepagrįstai sumažino ir išmoką, susijusią su sudegusio namo liekanų šalinimu, t. y. vietoj ieškovo prašomų 11 755,15 Lt, išmokėjo 1 002,28 Lt, liko neišmokėta 10 753 Lt suma (11 755,15 Lt – 1002,28 Lt = 10 753 Lt). Teismas taip pat priteisė ieškovui ir 3 500 Lt už gyvenamojo būsto nuomą. Teismas pažymėjo, jog draudikui išmokėjus draudėjui 68 778,17 Lt dydžio draudimo išmoką ir 1 002,28 Lt papildomą draudimo išmoką, šios sumos išskaičiuojamos ir draudėjui iš draudiko priteisiama iš viso 380 215,87 Lt suma ((262 231 Lt + 172 510 Lt + 11 755,15 Lt + 3 500 Lt) – 68 778 Lt – 1 002,28 Lt = 380 215,87 Lt).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeisti, padidinant jam iš atsakovo priteistą 380 215,87 Lt draudimo išmoką iki 505 984,73 Lt bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismo išvada, kad Draudėjas galėtų reikalauti turto vertintojo parengtoje sąmatoje nurodytų priskaitymų – papildomų medžiagų ir mechanizmų vertės, papildomo darbo užmokesčio ir kt. – sumų tik tuo atveju, jei Draudėjas, atkurdamas sudegusį pastatą, šias išlaidas realiai patirtų ir pagrįstų jų dydį, prieštarauja tiek šalių sudarytai draudimo sutarčiai, kurioje draudimo išmokos dydžio nustatymas ir šios išmokos išmokėjimas nesiejamas su minėtų išlaidų realiu patyrimu, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teisės aiškinimo ir taikymo praktikai (bylos Nr. 3K-3-12/2009). Lietuvos apeliacinis teismas byloje Nr. 2A-483/2009 taip pat vadovavosi nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais.

2. Teismas nepagrįstai sprendė, ar išankstinė darbų sąmata gali būti laikoma pakankamu pagrindu išmokėti draudėjui turto vertintojo sąmatoje nurodytus priskaitymus – papildomų medžiagų ir mechanizmų vertę, papildomą darbo užmokestį ir kt. Anot apelianto, Draudėjas savo reikalavimą mokėti 388 000 Lt draudimo išmoką dėl pastatui gaisro metu padarytos žalos grindė ne darbų sąmata, teismo įvardinta išankstine, o UAB „Impeksservis“ parengto Žalos nustatymo ekspertizės akto Nr. 264 išvada (5.1. p.). Lokalinė darbų sąmata (ekspertizės akto 4.5. p.) tėra sudedamoji ekspertizės akto dalis, todėl ji negali būti vertinama kaip atskiras dokumentas atsietai nuo paties ekspertizės akto. Kadangi pats teismas yra nurodęs, kad suformuota teismų praktika nedraudžia dėl draudiminio įvykio kilusią žalą įrodinėti ekspertų nustatytų pastato atkūrimo kaštų dydžiu, todėl, turint omenyje, kad nė viena iš ginčo šalių ekspertizės išvados pagrįstumo ir teisėtumo nekvestionavo, kitokių įrodymų, patvirtinančių Draudėją patyrus kitokią žalą, nei eksperto nustatyta, byloje nėra, teismas Žalos nustatymo ekspertizės aktą Nr. 264 laikė tinkamu įrodymu ir juo rėmėsi. Teismas neturėjo jokio pagrindo pastato atkūrimo kaštais laikyti kitokią, nei Žalos nustatymo ekspertizės akto Nr. 264 5.1. punkte nurodytą 388 000 Lt sumą.

3. Teismas klydo paskirstydamas įrodinėjimo pareigą šalims ir taikydamas šios pareigos neįvykdymo pasekmes – ne Draudėjas turėjo įrodyti ar turėtų įrodinėti, kad jis, atkurdamas sudegusį pastatą, realiai patyrė išlaidas, susijusias su turto vertintojo parengtoje sąmatoje nurodytais priskaitymais (papildomų medžiagų ir mechanizmų vertė, papildomas darbo užmokestis, soc. Draudimo išlaidos, statybvietės išlaidos ir kt.), o Draudikas turėjo įrodyti, kad tokios išlaidos nebūtų patirtos, atkuriant sudegusį pastatą. Todėl teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo šių išlaidų išskaičiuoti iš Draudėjui priteistinos draudimo išmokos.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UADB „Industrijos garantas“ prašo:

Žemesnės instancijos teismas

- prijungti prie bylos išrašą iš Gyventojų registro tarnybos apie S. G. deklaruotą gyvenamąją vietą bei 2012 m. gegužės 21 d. UADB „Industrijos garantas“ Draudimo departamento direktoriaus paaiškinimus;

- išreikalauti šiuos dokumentus: 1. iš Valstybinės mokesčių inspekcijos – S. G. gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2010 ir 2011 metus, taip pat už šį laikotarpį gautas pajamas – patvirtinančius griežtos atskaitomybės dokumentus; 2. iš S. G. – kaimo turizmo sodybos Ąžuolynas svečių registracijos žurnalus bei sudegusio pastato atstatymo faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus;

- panaikinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. teismo sprendimą;

- priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Draudėjas turi pareigą atskleisti visą informaciją, kuri yra esminė, draudikui vertinant prisiimtą draudimo riziką – tokios informacijos neatskleidimas suteikia teisę draudikui mažinti draudimo išmoką. Anot apelianto, prašyme sudaryti Draudimo sutartį ieškovas nurodė, kad gyvenamajame name (unikalus Nr. 4794-1000-9014) yra nuolat gyvenama, per pastaruosius 5 metus įvykių nebuvo, būstas naudojamas asmeninėms reikmėms ir komercinei veiklai vykdyti nenaudojamas. Įvykus draudžiamajam įvykiui, paaiškėjo, kad ieškovo prašyme pateikta informacija buvo neteisinga: iš įvykio tyrimo metu surinktų duomenų paaiškėjo, kad apdraustame sudegusiame pastate buvo vykdoma komercinė veikla (teikiamos kaimo turizmo paslaugos). Anot apelianto, ieškovo pateikta klaidinga informacija turėjo esminės reikšmės, atsakovui vertinant draudimo riziką ir skaičiuojant draudimo įmokas. Todėl, vadovaujantis CK 6.993 straipsnio 6 dalimi bei taisyklių 19.3. p., atsakovas sprendimą sumažinti ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydį priėmė pagrįstai ir teisėtai – teismas be pagrindo priėmė priešingą sprendimą.

2. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai atliko įrodymų, susijusių su pastato naudojimo paskirtimi, tyrimą bei vertinimą, dėl ko padarė klaidingą išvadą ir priėmė nepagrįstą sprendimą (CPK 185 str.).: atsakovas pateikė ne vieną įrodymą, kur užfiksuoti duomenys prieštarauja ieškovo paaiškinimams ir liudytojų parodymams – antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, išrašus iš internetinių svetainių, kuriose pastatas pristatomas kaip komercinis, UAB „Impekservis“ ekspertizės aktą, kuriame užfiksuoti sudegę komercinės paskirties kilnojamieji daiktai. Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į ieškovo deklaruotą gyvenamąją vietą, kuri yra Gasčiūnų k., o ne sudegusio pastato adresu (Mikšiūnų k.); taip pat ieškovo gyvenamoji vieta Gasčiūnų k. nurodyta ir jo prašymuose sudaryti draudimo sutartis, pranešime apie įvykį, prašyme išmokėti draudimo išmoką bei draudimo liudijimuose Nr. BTD 05017 bei Nr. BTD 05033. Anot apelianto, šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas sudegusiame pastate faktiškai negyveno.

3. Draudimo išmoka už sugadintą pastatą buvo apskaičiuota, vadovaujantis UAB „Impekservis“ sudaryta lokaline sąmata bei Taisyklių 16.1.2. p. Lokalinėje sąmatoje apskaičiuota, jog sudegusio pastato atkūrimo bendrastatybiniai darbai sudaro 236 757,80 Lt (be PVM ir priskaitymų), todėl nuo šios sumos atsakovas apskaičiavo ir sumokėjo ieškovui tenkančią, proporcingą sumokėtai draudimo įmokai draudimo išmokos dalį – 236 757,80 Lt x 29,05 procentų = 68 778,14 Lt. Anot apelianto, ieškovas, norėdamas didesnės draudimo išmokos, turėjo įrodinėti realų patirtos žalos dydį ir pateikti jį patvirtinančius dokumentus. Ieškovas tokių dokumentų savo valia neteikė, o teismas netenkino atsakovo prašymo juos išreikalauti, todėl draudimo išmoka teismo sprendime buvo apskaičiuota remiantis ne realiais, bet teoriniais nuostoliais.

4. Atsakovo sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką už sudegusiame pastate buvusius kilnojamuosius daiktus ir būsto nuomą bei sumažinti draudimo išmoką už laužavietės išvalymą yra teisėtas ir pagrįstas. Nustačius, kad apdraustame sudegusiame pastate buvo vykdoma komercinė veikla, pagal Taisyklių 5.4.4. p. atsakovas neturėjo pareigos mokėti ieškovui draudimo išmoką už gaisro metu nukentėjusius kilnojamuosius daiktus; skaičiuojant laužavietės valymo išlaidas, be kita ko, turėjo būti taikoma taisyklių 19.3. p. numatyta proporcija – atsakovas tuo pačiu proporcijos principu (29,05 procentų proporcija) už laužavietės išvalymą apskaičiavo ir išmokėjo ieškovui 1 002,28 Lt. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 3 500,00 Lt išmoką už būsto nuomą – ieškovas sudegusiame pastate pastoviai negyveno, jam priklausančioje kaimo turizmo sodyboje Ąžuolynas yra ne vienas gyvenamasis namas, kuriame jis galėjo apsigyventi, juolab, kad ir paties ieškovo teigimu, ne visi gyvenamieji pastatai turistų buvo pilnai užpildyti. Taigi, kito būsto nuoma ne tik nereikalinga, bet ir neprotinga.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismas neįvertino ir aplinkybės, kad draudimo sutartis su ieškovu sudaryta per draudimo brokerį UADBB „FT Broker“, kuris, atsakovo nuomone, ir turėtų būti laikomas atsakingu prieš ieškovą už neišmokėtos draudimo išmokos dalį. Anot apelianto, atsakomybė už tai, kad nebuvo tinkamai išaiškinti kliento interesai ir jo ketinama vykdyti veikla bei draudimo sutarties sąlygos, turėtų tekti draudimo brokeriui. Atsakovo nuomone, draudimo brokerių darbuotoja T. K. draudimo sutartyje galėjo sąmoningai nurodyti kitokią pastato funkcinę paskirtį, nei yra iš tiesų, norėdama padėti klientui apdrausti pastatą be išankstinio draudiko sutikimo. Žinodamas apie tikrąją objekto funkcinę paskirtį, atsakovas nebūtų davęs sutikimo jį drausti už tokias mažas draudimo įmokas.

6. Teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti atsakovo prašytus įrodymus (S. G. gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2010 ir 2011 metus, taip pat už šį laikotarpį gautas pajamas patvirtinančius griežtos atskaitomybės dokumentus; svečių registracijos žurnalus bei sudegusio pastato faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus), dėl ko jam buvo užkirstas kelias papildomai pagrįsti aplinkybes apie sudegusiame pastate ieškovo vykdomą komercinę veiklą. Tai savo ruožtu taip pat lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą, todėl, apelianto nuomone, atitinkamos aplinkybės vertintinos kaip sudarančios savarankišką apeliacijos pagrindą CPK 329 straipsnio 1 dalies nuostatų kontekste. Apelianto teigimu, šie įrodymai yra tiesiogiai susiję su tinkamu ir teisingu bylos išnagrinėjimu, todėl jis prašo aptariamus įrodymus išreikalauti, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo S. G. apeliacinį skundą atsakovas UADB „Industrijos garantas“ prašo:

- prijungti prie bylos išrašą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinės svetainės, patvirtinantį, kad S. G. yra PVM mokėtojas;

- prijungti prie bylos VšĮ Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro parengtą Kaimo turizmo verslo ABC;

- ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą ta apimtimi, kuria buvo atsisakyta tenkinti ieškovo reikalavimą iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ priteisti 125 768,86 Lt, palikti nepakeistą;

- priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimas

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai vertino, kad prašomi priteisti sąmatoje nurodyti priskaitymai galėtų būti priteisti tik tuomet, jeigu jie iš tiesų būtų patirti. Tokie apelianto reikalavimai prieštarauja tiek turto draudimo veiklos paskirčiai ir funkcijoms, tiek civilinėje teisėje galiojantiems žalos atlyginimo principams bei sudaro prielaidas nepagrįstam praturtėjimui, todėl yra akivaizdžiai nepagrįsti ir neteisėti.

2. Turimais duomenimis, ieškovas sudegusį pastatą jau suremontavo, todėl pagal Taisyklių 18.5. punktą visus savo nuostolius, patirtus dėl draudžiamojo įvykio, įskaitant ir eksperto sąmatoje nurodytus priskaitymus, turėjo galimybę patvirtinti pagrindžiančiais dokumentais, tačiau tokių įrodymų ieškovas nepateikė. Atsakovo įsitikimu, tokiu būdu ieškovas stengiasi nuslėpti tikrąją pastato remonto darbų vertę ir galimai siekia pasipelnyti atsakovo sąskaita.

3. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą – pagal CPK 178 straipsnį, būtent ieškovas turėjo įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Pasak atsakovo, jis savo atsiliepime pateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, dėl ko nelaiko ieškovo prašomų priteisti išlaidų pagrįstomis. Ieškovas šių išlaidų taip ir nepagrindė, taigi darytina išvada, kad jos net nebuvo patirtos.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika papildomų išlaidų klausimu nėra vieninga, todėl sprendžiant tokių išlaidų priteisimo klausimą, turėtų būti vadovaujamasi bendraisiais draudimo išmokos mokėjimo principais, galiojančiais turto draudimo teisiniuose santykiuose. Atsakovo įsitikinimu, apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje (3K-3-12/2009) pateikti išaiškinimai šiai bylai neturi precedentinės galios – nagrinėjamos bylos ir minėtos kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos ratio decidendi nesutampa.

5. Eksperto sąmatoje nurodyti priskaitymai galėtų būti atlyginti tik jeigu ieškovas atliktų ūkines operacijas/mokėjimus už šiuos priskaitymus ir juos įformintų teisės aktų nustatytais turinio bei formos reikalavimais. Dėl tokių išlaidų turėtų būti kreiptasi į draudiką tik joms atsiradus.

6. Atsižvelgiant į Lietuvos teismų praktikos išaiškinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3k-7-115/2006, Nr. 3K-3-166/2009, Nr. 3K-12/2009; Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-92/2004), nustatant patirtos žalos dydį bei draudimo išmoką, kiekvienu atveju turi būti vadovaujamasi esminiais Lietuvos privatinę teisę reguliuojančiais principais, inter alia teisingumo, protingumo, sąžiningumo, kadangi draudimo išmoka turi realų, o ne tariamą draudėjo patirtų nuostolių dydį ir neturi tapti priemone draudėjui (ieškovui) nepagrįstai praturtėti draudiko sąskaita.

7. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas turėjo vadovautis tik UAB „Impeksservis“ parengto Žalos nustatymo ekspertizės akto Nr. 264 išvada, o remtis atskirai jame pateikta lokaline darbų sąmata neturėjo teisės. Anot atsakovo, absurdiška manyti, jog teismas, spręsdamas ieškovo reikalavimų pagrįstumo klausimą, neturi teisės įvertinti eksperto nurodyto žalos dydžio, juo labiau žinant, kad atsakovas su prašomu atlyginti žalos dydžiu nesutinka.

Atsiliepimu į atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą ieškovas S. G. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo ginčijama apimtimi palikti nepakeistą, taip pat prašo iš priteisti atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad prašyme sudaryti Būsto ir namų turto draudimo sutartį ieškovas nurodė neteisingą informaciją. Teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas neįrodė buvus kitaip. Joniškio rajono savivaldybės administracijos 2011 m. kovo 7 d. raštas Nr. 07-25/S-470 nelaikytinas įrodymu – jis nepatvirtina, kad ieškovas teikė kaimo turizmo paslaugas ir sudegusiame name. Ieškovo teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo pateikti įrodymai, susiję su internetinėmis svetainėmis ir skelbimais bei pastato išplanavimo ir jame buvusių daiktų pritaikomumu komercinei veiklai, savaime dar neįrodo, kad sudegusiame name iki gaisro buvo teikiamos komercinės paslaugos. Tai, kad ieškovo gyvenamoji vieta yra deklaruota kitu adresu, taip pat savaime nepaneigia, jog ieškovas negalėjo nuolatos gyventi sudegusiame pastate iki gaisro, o byloje esantys liudytojų parodymai netgi patvirtina, kad ieškovas nuolatos gyveno tame name.

2. Teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota esmine įrodymų pakankamumo taisykle, darydamas išvadą apie komercinės veiklos nevykdymą sudegusiame pastate. Pažymi, jog teismas savo sprendime ne pripažino, kad ieškovas nuolatos gyveno sudegusiame pastate, kaip yra teigiama atsakovo apeliaciniame skunde, o konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas tame name nuolatos negyveno – ieškovas neturėjo pareigos įrodinėti, kad jis nuolatos gyveno sudegusiame pastate iki gaisro, o atsakovas turėjo įrodyti ne kokia vieta laikytina ieškovo gyvenamąja, o tai, kad pastarasis sudegusiame pastate iki gaisro nuolatos negyveno. Anot ieškovo, vien aplinkybė, kad jo gyvenamoji vieta yra deklaruota kitu adresu, savaime nepaneigia, kad jis negalėjo nuolatos gyventi sudegusiame pastate iki gaisro.

3. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas savo reikalavimą grindė leistina įrodinėjimo priemone – UAB „Impeksservis“ parengtu Žalos nustatymo ekspertizės aktu Nr. 264, atsakovas jos pagrįstumo nekvestionavo, eksperto nustatytų sudegusio pastato atkūrimo kaštų dydžio neginčijo ir nenuginčijo, todėl teismas visiškai pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą, remdamasis tuo aktu.

4. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 172 510 Lt draudimo išmoką už sudegusius kilnojamuosius daiktus. Kaip matyti iš Draudimo sutarties, atsakovas, prisiėmė ir kilnojamųjų daiktų, buvusių tame pastate, sugadinimo riziką, o aplinkybės, kad ieškovas sudegusiame pastate būtų vykdęs komercinę veiklą, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neįrodė.

Atsiliepimas

5. Atsakovas neįrodžius, kad ieškovas būtų pateikęs jam neteisingą informaciją apie esmines aplinkybes, galinčias turėti įtakos draudimo rizikai, jis neturėjo jokios teisės pagal Taisyklių 19.3. punktą mažinti ieškovui priklausančios draudimo išmokos, susijusios su patirtomis laužavietės valymo išlaidomis ir teismas pagrįstai priteisė atsakovo neteisėtai atsisakytą sumokėti draudimo išmokos, susijusios su patirtomis laužavietės valymo išlaidomis, dalį. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad teismas nepagrįstai priteisė 3 500 Lt išmoką už būsto nuomą. Ieškovo teigimu, jis pagal Taisyklių 5.2.2. punktą neprivalo įrodinėti, kad būsto nuoma buvo neišvengiama ir būtina - atsakovo įsipareigojimo kompensuoti ieškovui gyvenamosios vietos nuomos išlaidas, neviršijančias Taisyklių 17.3.1.2. punkte nurodyto draudimo išmokų limito, vykdymas nėra siejamas su tų išlaidų atitikimu būtinumo ir neišvengiamumo kriterijams.

6. Nepagrįstas atsakovo teiginys, kad draudimo brokeris turėtų prisiimti pareigą kompensuoti patirtus nuostolius. Draudimo brokeris prieš ieškovą nėra prisiėmęs jokių sutartinių įsipareigojimų kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius, kad pastarasis galėtų jų iš draudimo brokerio reikalauti, jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kad galėtų kilti jo civilinė atsakomybė prieš ieškovą, be to, draudimo brokerio civilinė atsakomybė nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovo teiginiai, kad brokeris galėjo patarti ieškovui prašyme sudaryti Draudimo sutartį nurodyti tiesos neatitinkančią informaciją apie draudžiamo objekto funkcinę paskirtį, siekdamas padėti ieškovui sumažinti draudimo įmokas, yra nepagrįsti ir nelogiški, nes nuo didesnių draudėjų įmokų draudimo brokeris gauna didesnius komisinius. Jei ieškovas sudegusiame name iš tikrųjų būtų vykdęs komercinę veiklą ir jame nuolat negyvenęs, tai tą namą kartu su kitais komercinei veiklai naudojamais sodybą sudarančiais pastatais būtų apdraudęs viena Būsto ir namų turto draudimo sutartimi.

Atsiliepimas

7. Teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą tiek dėl to, kad jis buvo pateiktas ne laiku, tiek dėl to, kad jo prašyti išreikalauti įrodymai nepatvirtintų jokių bylai reikšmingų aplinkybių. Todėl atsakovo apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas išreikalauti dokumentus atmestinas ir apeliaciniame procese. Anot ieškovo, svečių registracijos žurnalų atsakovas apskritai neprašė išreikalauti pirmosios instancijos teisme, todėl, atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde atsakovas nenurodo jokių motyvų, kodėl jų nebuvo galima reikalauti anksčiau ar kodėl jų išreikalavimo būtinybė iškilo vėliau, toks atsakovo prašymas atmestinas.

8. Priešingai, nei nurodoma atsakovo apeliaciniame skunde, teismas visiškai pagrįstai atsisakė tenkinti jo prašymą išreikalauti iš ieškovo pastato atstatymo realias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Šių dokumentų jis prašė išreikalauti ne dėl to, kad jie būtų reikalingi jo įrodinėjamoms aplinkybėms pagrįsti, o siekdamas nurodyti, kokiais įrodymais ieškovas privalo įrodinėti ieškinio sumą. Todėl teismas visiškai pagrįstai tokį atsakovo prašymą atmetė motyvuodamas tuo, kad pats ieškovas pasirenka įrodinėjimo priemones savo pareikštiems reikalavimams pagrįsti. Anot ieškovo, atsakovo apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas dėl ieškovo pastato atstatymo realias išlaidas pagrindžiančių dokumentų išreikalavimo yra atmestinas ir apeliacinės instancijos teisme.

9. Atsakovo prašymas prijungti prie bylos išrašą iš Gyventojų registro tarnybos apie ieškovo deklaruotą gyvenamąją vietą yra atmestinas, kadangi 1) S. G. gyvenamosios vietos nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, 2) šis išrašas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme (CPK 314 str.). Ieškovas neprieštarauja, kad prie bylos būtų prijungta UADB „Industrijos garantas“ Draudimo departamento direktoriaus T. K. 2012 m. gegužės 18 d. pažyma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ieškovo S. G. apeliacinis skundas tenkintinas. Atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinis skundas netenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimas pakeistinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Šioje byloje kilo draudimo sutarties šalių ginčas dėl to, ar draudikas pagrįstai sumažino draudėjui mokėtiną draudimo įmoką ir atsisakė išmokėti visą draudimo liudijime nurodytą draudimo sumą atkuriamąja verte.

Atsakovas UADB „Industrijos garantas“ savo apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo prijungti prie bylos išrašą iš Gyventojų registro tarnybos apie ieškovo S. G. deklaruotą gyvenamąją vietą bei 2012 m. gegužės 21 d. UADB „Industrijos garantas“ Draudimo departamento direktoriaus paaiškinimus, taip pat prašo išreikalauti šiuos dokumentus: 1. iš Valstybinės mokesčių inspekcijos – S. G. gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2010 ir 2011 metus, taip pat už šį laikotarpį gautas pajamas patvirtinančius griežtos atskaitomybės dokumentus; 2. iš S. G. kaimo turizmo sodybos Ąžuolynas svečių registracijos žurnalus.

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UADB „Industrijos garantas“ taip pat prašo prijungti prie bylos išrašą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinės svetainės, pasak atsakovo, patvirtinantį, kad ieškovas S. G. yra PVM mokėtojas, bei VšĮ Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro parengtą Kaimo turizmo verslo ABC, kuris, atsakovo teigimu, pagrindžia, kad kaimo turizmo paslauga gali būti teikiama visoje ūkininko sodyboje ar individualiame name, kad visi sodybos pastatai yra komercinės paskirties. Šis įrodymas, pasak atsakovo, papildomai pagrindžia jo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jog jis pagrįstai sumažino mokėtinos draudimo išmokos už sudegusį pastatą dydį;

Atsižvelgdama į šiuos prašymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 314 straipsnio nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, jog atsakovas UADB „Industrijos garantas“ 2011 m. lapkričio 10 d. parengiamojo posėdžio metu pateikė teismui prašymą išreikalauti iš ieškovo sudegusio pastato atstatymo faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas šio atsakovo prašymo netenkino, nurodydamas, kad pats ieškovas pasirenka priemones, kuriomis įrodinėja pareikštus reikalavimus (112-114 b. l., 1 t.). Iš 2012 m. sausio 12 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, jog atsakovas nepateikė teismui jokių prašymų (157-168 b. l., 1 t.). 2012 m. kovo 21 d. teismo posėdžio metu atsakovas pateikė teismui prašymą dėl S. G. gyventojų pajamų mokesčio deklaracijų už 2010 ir 2011 metus, taip pat už šį laikotarpį gautų pajamų, patvirtinančių griežtos atskaitomybės dokumentų, išreikalavimo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos. Šio prašymo teismas netenkino, nurodydamas, jog prašymas pateiktas ne savu laiku bei įrodymai nepatvirtins byloje esančių aplinkybių (179-189 b. l., 1 t.). Kaip matyti iš bylos duomenų, prašymo išreikalauti iš ieškovo S. G. kaimo turizmo sodybos Ąžuolynas svečių registracijos žurnalus pirmosios instancijos teisme atsakovas visai nereiškė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog minėtų dokumentų išreikalavimas reikšmingų bylos nagrinėjimui aplinkybių nepatvirtins ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui neturės, todėl šiuos įrodymus išreikalauti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo prijungti prie bylos išrašo iš Gyventojų registro tarnybos apie S. G. deklaruotą gyvenamąją vietą; 2012 m. gegužės 21 d. UADB „Industrijos garantas“ Draudimo departamento direktoriaus paaiškinimų; išrašo iš Valstybinės mokesčių inspekcijos internetinės svetainės, atsakovo teigimu, patvirtinančio, kad S. G. yra PVM mokėtojas, bei VšĮ Joniškio turizmo ir verslo informacijos centro parengto Kaimo turizmo verslo ABC, atsakovo tegugimu, pagrindžiančio, jog kaimo turizmo paslauga gali būti teikiama visoje ūkininko sodyboje ar individualiame name. Dėl pastarųjų įrodymų teisėjų kolegija sprendžia, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, jie taip pat nepatvirtins bylai svarbių faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo S. G. bei atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Byloje nustatyta, kad 2010 m. gegužės 20 d. tarp ieškovo S. G. ir atsakovo UADB „Industrijos garantas“ buvo sudaryta Būsto ir namų turto draudimo sutartis (liudijimo serija BTD Nr. 05017), kuria buvo apdraustas gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4794-1000-9014), esantis Mikšiūnų k., Joniškio raj., 431 300 Lt atkuriamąja verte, ir jame esantis namų turtas pagal plotą 172 510 Lt atkuriamąją verte (9-10 b. l., 1 t.).

Bylos duomenys patvirtina, jog tą pačią dieną tarp šalių buvo sudaryta dar viena Būsto ir namų turto draudimo sutartis (liudijimo serija BTD Nr.05033), kuria buvo apdraustas gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4400-1860-4598), gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4795-7002-3010), negyvenamasis pastatas – daržinė (unikalus Nr. 4795-7002-3098), negyvenamasis pastatas – lauko virtuvė (unikalus Nr. 4795-7002-3076), negyvenamasis pastatas – pirtis (unikalus Nr. nėra), negyvenamasis pastatas – pirtis (unikalaus Nr.4400-2008-7138), negyvenamasis pastatas – pirtis (unikalus Nr. 4795-7002-3021), esantys Mikšiūnų k., Joniškio raj., 925 900 Lt atkuriamąja verte, ir kilnojamieji daiktai - tuose statiniuose esantis namų turtas 706 400 Lt atkuriamąja verte (11-12 b. l., 1 t.).

Byloje esančio Šiaulių apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Joniškio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2010 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 80-2-4 turinio pagrindu nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 20 d. gyvenamajame name, esančiame Mikšiūnų k., Kepalių sen., Joniškio raj. (unikalus Nr. 4794-1000-9014), apdraustame pagal Būsto ir namų turto draudimo sutartį (liudijimo serija BTD Nr. 05017), kilo gaisras, kurio metu buvo sugadintas pats namas ir visi jame esantys kilnojamieji daiktai (21 b. l., 1 t.).Taip pat nustatyta, jog ginčo dėl gaisro kilimo fakto ir dėl gaisro pripažinimo draudiminiu įvykių tarp šalių nėra.

Bylos duomenys patvirtina, kad draudikas, siekdamas tiksliau ir objektyviau įvertinti sudegusio turto žalos dydį, kreipėsi į UAB ,,Impeksservis“, kuris atliko nekilnojamojo turto (pastato) atkūrimo kaštų dėl gaisro nustatymo ekspertizę (67-92 b. l., 1 t.). 2011 m. sausio 28 d. Nekilnojamojo turto (pastato) atkūrimo kaštų dėl gaisro nustatymo ekspertizės akte Nr. 264 buvo konstatuota, jog sudegusio pastato atkūrimo kaštų suma sudaro 388 000 Lt, o kilnojamojo turto atkūrimo kaštų sumą yra lygi 199 663 Lt (70 b. l., 1 t.) Ginčo dėl eksperto apskaičiuoto sudegusio pastato ir kilnojamųjų daiktų atkūrimo kaštų byloje taip pat nėra.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo S. G. ieškinį, nusprendė, kad išankstinė darbų sąmata negali būti laikoma pakankamu pagrindu išmokėti draudėjui joje nurodytus priskaitymus 125 769 Lt sumai bei nurodė, kad šių sumų draudėjas galėtų reikalauti tik tuo atveju, jei atkurdamas sudegusį pastatą, šias išlaidas realiai patirtų ir pagrįstų jų dydį, todėl ieškinį patenkino iš dalies - priteisė iš atsakovo UADB ,,Industrijos garantas“ ieškovo S. G. naudai 380 215,87 Lt dydžio draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 380 215,87 Lt sumos už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6 509 Lt žyminio mokesčio ir 2 272 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Dėl atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinio skundo

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas savo apeliaciniu skundu, be kita ko, teigia, kad draudėjas turi pareigą atskleisti visą informaciją, kuri yra esminė, draudikui vertinant prisiimtą draudimo riziką – tokios informacijos neatskleidimas suteikia teisę draudikui mažinti draudimo išmoką. Apelianto teigimu, ieškovo pateikta klaidinga informacija turėjo esminės reikšmės atsakovui vertinant draudimo riziką ir skaičiuojant draudimo įmokas, todėl, vadovaujantis CK 6.993 straipsnio 6 dalimi bei Draudimo taisyklių 19.3. p., sprendimą sumažinti ieškovui mokėtinos draudimo išmokos dydį atsakovas priėmė pagrįstai ir teisėtai, o teismas be pagrindo priėmė priešingą sprendimą.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus faktines bylos aplinkybes bei byloje esančių įrodymų visumą, labiau tikėtina, kad ieškovas gyvenamajame name gyveno nuolat ir nevykdė komercinės veiklos, nors ir ketino tai daryti ateityje. Kaip minėta, 2010 m. gegužės 20 d. tarp ieškovo S. G. ir atsakovo UADB „Industrijos garantas“ buvo sudaryta Būsto ir namų turto draudimo sutartis (liudijimo serija BTD Nr. 05017), kuria buvo apdraustas gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4794-1000-9014), 431 300 Lt atkuriamąja verte, ir jame esantis namų turtas pagal plotą 172 510 Lt atkuriamąją verte bei tarp šalių buvo sudaryta dar viena Būsto ir namų turto draudimo sutartis (liudijimo serija BTD Nr.05033), kuria buvo apdraustas gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4400-1860-4598), gyvenamasis namas (unikalus Nr. 4795-7002-3010), negyvenamasis pastatas – daržinė (unikalus Nr. 4795-7002-3098), negyvenamasis pastatas – lauko virtuvė (unikalus Nr. 4795-7002-3076), negyvenamasis pastatas – pirtis (unikalus Nr. nėra), negyvenamasis pastatas – pirtis (unikalaus Nr.4400-2008-7138), negyvenamasis pastatas – pirtis (unikalus Nr. 4795-7002-3021), 925 900 Lt atkuriamąją verte ir tuose statiniuose esantis namų turtas 706 400 Lt atkuriamąja verte, t.y. buvo sudarytos dvi skirtingos būsto ir namų turto draudimo sutartys, kuriomis buvo apdrausti skirtingi objektai, esantys vienoje sodyboje. Pažymėtina, jog abi draudimo sutartys buvo sudarytos gana trumpam periodui - terminuotam vienerių metų laikotarpiui: Būsto ir namų turto draudimo sutarties (liudijimo serija BTD Nr. 05017) galiojimas nuo 2010 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. gegužės 19 d. (9 b. l., 1 t.), Būsto ir namų turto draudimo sutarties (liudijimo serija BTD Nr. 05033) galiojimas nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2011 m. gegužės 20 d. (11 b. l., 1 t.). Taigi, šios faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovas neturėjo ketinimo piktnaudžiauti - pildydamas paraišką draudimo sutarčiai sudaryti, jis suteikė teisingą informaciją atsakovui ir nesiekė nepagrįstos naudos. Byloje nėra duomenų, jog prašyme sudaryti Būsto ir namų turto draudimo sutartį Nr. BTD 05017 ieškovas būtų nurodęs neteisingą informaciją, galėjusią turėti įtakos draudimo rizikai įvertinti. Priešingai, nei teigia atsakovas, tiek liudytojų parodymai ( 164-168, 183-184, 185-186, b. l., 1 t.) patvirtina, kad ieškovas nuolat gyveno name, kuriame kilo gaisras, ir jame nebuvo vykdoma komercinė veikla, tiek ir pats ieškovas neneigė, jog sudegęs gyvenamasis namas buvo projektuojamas ir statomas taip, kad ateityje jį galima būtų pritaikyti komercinės veiklos vykdymui - interneto svetainė buvo kuriama su perspektyva, kuomet persikėlęs gyventi kitur, jis teiks kaimo turizmo paslaugas ir name, kuriame iki gaisro jis gyveno nuolat (158-161 b. l., 1 t.). Nėra pagrindo ne sutikti ir su ieškovo atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą teiginiu, kad teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog atsakovo pateikti įrodymai, susiję su internetinėmis svetainėmis ir skelbimais bei pastato išplanavimo ir jame buvusių daiktų pritaikomumu komercinei veiklai, savaime dar neįrodo, kad sudegusiame name iki gaisro buvo teikiamos komercinės paslaugos, taip pat ir tai, kad ieškovo gyvenamoji vieta yra deklaruota kitu adresu, nepaneigia, jog ieškovas iki gaisro galėjo nuolatos gyventi pastate, kuriame ir kilo gaisras. Atsižvelgiant į aptartas faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad teismas netinkamai atliko įrodymų, susijusių su pastato naudojimo paskirtimi, tyrimą bei vertinimą, dėl ko padarė klaidingą išvadą ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Nėra pagrindo sutikti ir su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, kad atsakovo sprendimas atsisakyti mokėti draudimo išmoką už sudegusiame pastate buvusius kilnojamuosius daiktus ir ieškovo būsto nuomą bei sumažinti draudimo išmoką už laužavietės išvalymą yra teisėtas ir pagrįstas.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 3 500,00 Lt išmoką už būsto nuomą, nes, pasak jo, ieškovas sudegusiame pastate pastoviai negyveno, jam priklausančioje kaimo turizmo sodyboje ,,Ąžuolynas“ yra ne vienas gyvenamasis namas, kuriame jis galėjo apsigyventi, juolab, kad ir paties ieškovo teigimu, ne visi gyvenamieji pastatai buvo pilnai užpildyti turistų. Pasak apelianto, kito būsto nuoma buvo ne tik nereikalinga, bet ir neprotinga.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog pastate, kuriame kilo gaisras, ieškovas būtų vykdęs komercinę veiklą. Būsto ir namų turto draudimo sutartimi Nr. 05017 atsakovas buvo prisiėmęs ir kilnojamųjų daiktų, buvusių tame pastate, sugadinimo riziką – šioje sutartyje nurodyta, kad draudimo objektas yra ne tik gyvenamasis namas, unikalus Nr. 4794-1000-9014, bet ir kilnojamieji daiktai: namų turtas pagal plotą (draudimo suma nustatyta vadovaujantis Draudimo taisyklių 10.3.1. p.). Atsakovui neįrodžius, kad ieškovas būtų pateikęs jam neteisingą informaciją apie esmines aplinkybes, galinčias turėti įtakos draudimo rizikai, darytina išvada, kad jis todėl neturėjo teisės Draudimo taisyklių 19.3. punkte nustatytu pagrindu mažinti ieškovui priklausančios draudimo išmokos, susijusios su patirtomis laužavietės valymo išlaidomis. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai priteisė atsakovo neteisėtai atsisakytą sumokėti draudimo išmokos, susijusios su patirtomis laužavietės valymo išlaidomis, dalį. Pažymėtina, jog Draudimo taisyklių 5.2. punkte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad jei draudimo sutartimi yra apdraudžiami nekilnojamieji daiktai, tai be atskiro draudėjo ir draudiko susitarimo papildomai yra apdrausta: liekanų pašalinimo išlaidos – išlaidos, skirtos apdraustam turtui ir jo liekanoms sutvarkyti po draudžiamojo įvykio (išlikusių pastato dalių nugriovimo, šiukšlių išvežimo, teritorijos sutvarkymo išlaidos, išlaidos nuostoliams likviduoti panaudojant specialius rūbus, papildomas apsaugos priemones, išsiurbiant vandenį ir pan.) – šios išlaidos atlyginamos draudimo taisyklių 17.3.1.2. punkte nustatytose draudiko atsakomybės ribose (5.2.1. p.); gyvenamosios vietos nuomos išlaidos, kuomet apdraustas gyvenamasis pastatas arba butas dėl draudžiamojo įvykio tampa avarinės būklės ar yra sunaikintas arba tuomet, kai dėl gresiančio draudžiamojo įvykio tampa netinkamu gyventi – šios išlaidos aplyginamos Draudimo taisyklių 17.3.1.2. punkte nustatytose draudiko atsakomybės ribose (5.2.2. p.). Taigi, atsakovo įsipareigojimo kompensuoti ieškovui gyvenamosios vietos nuomos išlaidas, neviršijančias Draudimo taisyklių 17.3.1.2. punkte nurodyto draudimo išmokų limito, t.y. 3 500 Lt vienam draudžiamajam įvykiui ir visam draudimo sutarties galiojimo laikotarpiui (39 b. l., 1 t.), vykdymas nėra siejamas su tų išlaidų atitikimu būtinumo ir neišvengiamumo kriterijams.

Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, atsakovas teigia, kad teismas neįvertino ir tos aplinkybės, jog draudimo sutartis su ieškovu sudaryta per draudimo brokerį UADBB „FT Broker“, kuris, atsakovo nuomone, ir turėtų būti laikomas atsakingu prieš ieškovą už neišmokėtos draudimo išmokos dalį. Anot apelianto, atsakomybė už tai, kad nebuvo tinkamai išaiškinti kliento interesai ir jo ketinama vykdyti veikla bei draudimo sutarties sąlygos turėtų tekti draudimo brokeriui. Atsakovo nuomone, draudimo brokerių darbuotoja T. K. draudimo sutartyje galėjo sąmoningai nurodyti kitokią pastato funkcinę paskirtį, nei yra iš tiesų, norėdama padėti klientui apdrausti pastatą be išankstinio draudiko sutikimo – žinodamas apie tikrąją objekto funkcinę paskirtį, atsakovas nebūtų davęs sutikimo jį drausti už tokias mažas draudimo įmokas.

Atsižvelgdama į šiuos atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju draudimo brokeris prieš ieškovą nėra prisiėmęs jokių sutartinių įsipareigojimų kompensuoti ieškovo patirtus nuostolius, kad pastarasis galėtų jų iš draudimo brokerio reikalauti, taip pat byloje nėra duomenų, jog draudimo brokeris būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, dėl kurių galėtų kilti jo civilinė atsakomybė prieš ieškovą. Nėra pagrindo ne sutikti su ieškovo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą išdėstytu argumentu, jog atsakovo teiginys, kad brokeris galėjo patarti ieškovui prašyme sudaryti draudimo sutartį nurodyti tiesos neatitinkančią informaciją apie draudžiamo objekto funkcinę paskirtį, taip siekdamas padėti ieškovui sumažinti draudimo įmokas, yra niekuo nepagrįsti. Kaip minėta, tarp šalių buvo sudarytos dvi skirtingos būsto ir namų turto draudimo sutartys, kuriomis buvo apdrausti skirtingi objektai, esantys vienoje sodyboje, taigi darytina išvada, kad jei ieškovas sudegusiame name iš tikrųjų būtų vykdęs komercinę veiklą ir jame nuolatos negyvenęs, tai tą namą kartu su kitais komercinei veiklai naudojamais sodybą sudarančiais pastatais būtų apdraudęs viena Būsto ir namų turto draudimo sutartimi.

Dėl kitų atsakovo apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes vertinant skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, jie yra teisiškai nereikšmingi.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl ieškovo S. G. apeliacinio skundo

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nepriteisė draudiko sudarytoje sąmatoje nurodytų priskaitymų – papildomų medžiagų ir mechanizmų vertės, papildomo darbo užmokesčio ir kt., viso - 125 769 Lt, ieškovas ją kvestionuoja pagrindiniais argumentais, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog draudėjas galėtų reikalauti turto vertintojo parengtoje sąmatoje nurodytų priskaitymų – papildomų medžiagų ir mechanizmų vertės, papildomo darbo užmokesčio ir kt. – sumų tik tuo atveju, jei draudėjas, atkurdamas sudegusį pastatą, šias išlaidas realiai patirtų ir pagrįstų jų dydį bei nepagrįstai sprendė, ar išankstinė darbų sąmata gali būti laikoma pakankamu pagrindu išmokėti draudėjui turto vertintojo sąmatoje nurodytus priskaitymus – papildomų medžiagų ir mechanizmų vertę, papildomą darbo užmokestį ir kt. Anot apelianto, draudėjas savo reikalavimą mokėti 388 000 Lt draudimo išmoką dėl gaisro pastatui padarytos žalos grindė ne darbų sąmata, teismo įvardinta išankstine, o UAB „Impeksservis“ parengto Žalos nustatymo ekspertizės akto Nr. 264 išvada, o lokalinė darbų sąmata (ekspertizės akto 4.5. p.) tėra sudedamoji ekspertizės akto dalis, todėl ji negali būti vertinama kaip atskiras dokumentas atsietai nuo paties ekspertizės akto.

Kaip jau minėta, draudikas, siekdamas tiksliau ir objektyviau įvertinti dėl gaisro ieškovo turtui padarytos žalos dydį, kreipėsi į UAB ,,Impeksservis“, kuris atliko nekilnojamojo turto (pastato) atkūrimo kaštų dėl gaisro nustatymo ekspertizę (67-92 b. l., 1 t.). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ekspertizės akto 4.5. punkto Pastato atkūrimo kaštų nustatymas paskutinėje pastraipoje teigiama, jog vertintojai priima, kad tiksliau (labiau) sudegusio pastato atkūrimo kaštai įvertinti pagal jų sąmatinį skaičiavimą Lokalinėje sąmatoje, todėl galutinė suma sudaro 387 526 Lt, suapvalinus – 388 000 Lt (70 b. l., 1 t.). Taigi, iš esmės pagrįstas ieškovo argumentas, kad lokalinė darbų sąmata tėra sudedamoji ekspertizės akto dalis, todėl ji negali būti vertinama kaip atskiras dokumentas atsietai nuo paties ekspertizės akto.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ieškovo turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte. Pagal Draudimo taisyklių, kurios yra ieškovo ir atsakovo sudarytos Būsto ir namų turto draudimo sutarties BTD Nr. 05017 sudėtinė dalis, 9.3.1. punktą nekilnojamųjų daiktų atkūrimo vertė – analogiškų, tokios pat paskirties, konstrukcijos, panaudojus tokias pat medžiagas ir įrangą, būdinga tai vietovei naujų pastatų atkūrimo (statybinė) vertė, kuri apima pastatų pastatymo, įskaitant konstravimo ir projektavimo, išlaidas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apskaičiuojant atkuriamąją turto vertę, įskaičiuojamos visos sumos, kurias paprastai reikia išleisti, norint atkurti sugadintą turtą iki tokios būklės, kokios šis buvo iki draudžiamojo įvykio. Turto draudimo tikslas – apsaugoti draudėjo interesus, greitai ir efektyviai grąžinant jį į iki draudžiamojo įvykio buvusią padėtį, kompensuojant jo praradimus. Kol negauna draudimo išmokos, draudėjas gali neturėti lėšų dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, taigi tokiais atvejais, tik gavęs draudimo išmoką, jis gali realiai pradėti sugadinto turto remonto darbus. Kita vertus, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama draudėjui nepaisant to, ketina jis atkurti dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą, ar ne. Be to, draudimo išmoką draudėjas gali naudoti savo nuožiūra, t. y. draudėjas gali draudimą išmoką panaudoti dėl draudžiamojo įvykio sugadintam turtui atkurti, tačiau taip pat turi teisę panaudoti gautus pinigus ir kitoms reikmėms (pvz., naujam daiktui įsigyti, turimoms skoloms grąžinti ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009).

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, pagrįstas yra ieškovo teiginys, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog draudėjas galėtų reikalauti turto vertintojo parengtoje sąmatoje nurodytų priskaitymų – papildomų medžiagų ir mechanizmų vertės, papildomo darbo užmokesčio ir kt. – sumų tik tuo atveju, jei jis, atkurdamas sudegusį pastatą, šias išlaidas realiai patirtų ir pagrįstų jų dydį, iš esmės nėra pagrįsta. Pažymėtina, jog laikantis tokios pozicijos, tai reikštų, kad draudimo išmoka turėtų būti apskaičiuota tik pagal faktiškai patirtas turto atkūrimo išlaidas, taigi tol, kol dėl draudžiamojo įvykio sugadintas turtas realiai neatkurtas, draudimo išmoka apskritai negalėtų būti išmokėta. Tokia išvada prieštarautų ginčo šalių sudarytai turto draudimo sutarčiai ir draudimo taisyklėms, kuriose draudimo išmokos dydžio nustatymas ir šios išmokos išmokėjimas nesiejami su faktiškai atliktais apdrausto turto atkūrimo darbais. Ta aplinkybė, kad ieškovas neatliko gyvenamojo namo remonto darbų, nėra pagrindas išskaičiuoti iš jam priteistinos draudimo išmokos, apskaičiuotos pagal dėl draudiminio įvykio sugadinto pastato atkuriamąją vertę, Lokalinėje sąmatoje nurodytus papildomus priskaičiavimus. Minėta, kad draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama, nepaisant to, ketinama atkurti sugadintą apdraustą turtą, ar ne. Nustatant draudimo išmoką, tam tikros sumos neįskaičiuojamos, jeigu draudikas įrodo, kad tokios išlaidos konkrečiu atveju nebūtų patirtos, atkuriant dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009).

Dėl šių argumentų ši teismo sprendimo dalis keičiama, padidinant ieškovui priteistinos draudimo išmokos dydį 125 769 Lt suma (CK 6.1015 str. 2 d., 6.249 str., CPK 179 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Patenkinus ieškovo S. G. apeliacinį skundą ir ieškovui priteistinos draudimo išmokos dydį padidinus 125 769 Lt suma, o atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą atmetus, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad ieškovas patyrė šias išlaidas: 8 907,00 Lt žyminio mokesčio, kurį jis sumokėjo už ieškinio padavimą 2011 m. rugpjūčio 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 532 (8 b. l., 1 t.) bei 260 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2012 m. sausio 12 d. kvitu (152 b. l., 1 t.), viso – 9 167 Lt; iš pateiktų dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų) taip pat nustatyta, kad taip pat patyrė 3 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ( 47-48, 147, 149-150 b. l., 1 t.).

Pirmosios instancijos teismas iš ieškovo S. G. priteisė 9,61 Lt liudytojui J. J. ir 12,93 Lt, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, panaikinamos skundžiamo teismo sprendimo dalys, kuriomis iš ieškovo valstybei priteista 12,93 Lt, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu bei 9,61 Lt liudytojui J. J..

Atitinkamai pakeičiamos teismo sprendimo dalys, kuriomis ieškovui iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ priteistos bylinėjimosi išlaidos ir ieškovui iš šio atsakovo priteistas 6 509 Lt žyminis mokestis, jį padidinant iki 9 167 Lt, išlaidos už advokato pagalbą padidinamos nuo 2 272 Lt iki 3 200 Lt. Taip pat pakeičiamos sprendimo dalys, kuriomis buvo priteistos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos: iš atsakovo liudytojui J. J. priteistos išlaidos padidinamos nuo 23,53 Lt iki 33,15 Lt, valstybei priteista 31,67 Lt suma, susijusi su procesinių dokumentų įteikimu, padidinama nuo 31,67 Lt iki 44,60 Lt.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 93, 94, 96, 961 , 98 straipsnio nuostatos.

Ieškovas S. G. apeliaciniu skundu bei atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo priteisti iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (7, 71 b. l., 2 t.). Iš byloje esančio 2012 m. gegužės 16 d. mokėjimo nurodymo Nr. 722 turinio matyti, jog už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 3 515, 00 Lt žyminio mokesčio (8 b. l., 1 t.), todėl šios išlaidos ieškovui priteisiamos iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ (CPK 93 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo UADB „Industrijos garantas“ apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. procesinis sprendimas apeliacinės instancijos teisme priimamas ne jo naudai, netenkinamas ir jo prašymas priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeisti.

Ieškovui S. G. iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ priteistą draudimo išmokos sumą padidinti iki 505 984,87 Lt, priteistą žyminio mokesčio sumą padidinti iki 9 167 Lt, priteistą išlaidų už advokato pagalbą sumą padidinti iki 3 200 Lt.

Panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis iš ieškovo S. G. liudytojui J. J. priteista 9,61 Lt, o valstybei priteista 12,93 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Padidinti valstybei iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nuo 31,67 Lt iki 44,60 Lt.

Padidinti liudytojui J. J. iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ priteistą 23,53 Lt sumą iki 33,15 Lt.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 19 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti ieškovui S. G. iš atsakovo UADB „Industrijos garantas“ 3 515,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Nijolė PiškinaitėDonatas ŠernasEgidijus Žironas