- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-10
- Bylos Nr.
- 2A-483/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Egidijus Žironas, Danutė Gasiūnienė
- Ieškovas
- O. V.
- Trečiasis asmuo
- S. V., akcinė bendrovė DnB NORD bankas
- Kategorijos
- 73.2.5.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Kazio Kailiūno ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-215-436/2007 pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos bei delspinigių priteisimo. Tretieji asmenys byloje S. V. ir akcinė bendrovė DnB NORD bankas
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė O. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 208 950,33 Lt dydžio draudimo išmoką, 24 029,29 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki 2006 m. sausio 4 d., 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo priteistos draudimo išmokos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad jos sūnus S. V. 2001 m. rugpjūčio 8 d. su AB DnB NORD banku (toliau – Bankas) sudarė kreditavimo sutartį Nr. 599 (toliau - Kredito sutartis), kurios pagrindu jam buvo suteiktas 120 000 Lt kreditas pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijai. Papildomais susitarimais Nr. 1 (2001 m. gruodžio 28 d.) ir Nr. 2 (2002 m. rugpjūčio 28 d.) kredito sutartis buvo pakeista. Remiantis Kredito sutarties 2.1 punktu, kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė O. V. įkeitė Bankui nuosavybės teise priklausantį turtą – parduotuvės pastatą 1E1p su kiemo statiniais ir 0,3 ha namų valdos žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini), o vykdant kredito sutarties 3.12 punktą, 2002 m. rugpjūčio 30 d. sudarė su UAB DK „PZU Lietuva“ Turto draudimo sutartį Nr.039915 (toliau – Draudimo sutartis), pagal UAB „NORD/LB draudimas“ Turto draudimo taisykles Nr.004 (toliau – Draudimo taisyklės), Banko naudai. Sutartyje buvo nustatyta 688 494 Lt dydžio draudimo suma (100 proc. atkuriamosios vertės) ir 12 000 Lt dydžio franšizė. Nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 4 d. apdraustame pastate įvyko draudiminis įvykis (kilo gaisras), todėl CK 6.987 straipsnio bei Draudimo taisyklių 10.2.3 punkto pagrindu atsakovui atsirado prievolė sumokėti draudimo sutartyje nurodytą draudimo išmoką. 2005 m. spalio 21 d. raštu Nr. 09.01-10-383 atsakovas informavo, kad 2005 m. spalio 14 d. priėmė sprendimą išmokėti neginčijamą draudimo išmoką – 54 969,92 Lt už gaisro metu sugadinto pastato remontą bei pervedė minėtą sumą Bankui, o 2005 m. lapkričio 17 d. atsakovas trečiajam asmeniui sumokėjo dar 18 192,75 Lt. Iš viso atsakovas Bankui sumokėjo 73 161,67 Lt dydžio draudimo išmoką, tačiau atsisakė sumokėti likusią draudimo išmokos dalį ieškovei. Ieškovės teigimu, vadovaujantis Draudimo įstatymo 88 straipsniu, draudimo išmokos dydį sudaro atkuriamoji sugadintos turto dalies vertė, kuri pagal UAB „Pastato projektas“ sudarytą objektinę sąmatą Nr.O033 yra 294 112 Lt, todėl, įskaitant atsakovo sumokėtą draudimo išmokos dalį naudos gavėjui Bankui bei draudimo sutartyje numatytą 12 000 Lt išskaitą, iš atsakovo ieškovei turi būti priteista nesumokėta 208 950,33 Lt draudimo išmokos dalis, kadangi atsakovo sumokėta išmoka Bankui visiškai padengė S. V. įsipareigojimus Bankui pagal kredito sutartį. Ieškovė taip pat prašė, vadovaujantis Draudimo taisyklių 14.4 ir 12.7.1 punktais, priteisti iš atsakovo 24 029,29 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki 2006 m. sausio 4 d. bei 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo priteistos draudimo išmokos už laikotarpį nuo ieškinio padavimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.38 str. 1 d., 6.71 str. 1, 3 d., 6.189 str. 1 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. spalio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo 208 950,33 Lt draudimo išmoką, 164 025,96 Lt delspinigių, 250 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei bei 7 479,76 Lt žyminio mokesčio valstybės naudai. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalį, jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė. Teismo teigimu, šalių sudarytos sutarties 8 punktas (papildomos sąlygos) nustato, kad išlyga dėl Banko kaip naudos gavėjo galioja tik iki hipotekos išregistravimo, o bylos duomenimis nustatyta, kad šiuo metu S. V. prievolinių įsipareigojimų Bankui pagal 2001 m. rugpjūčio 8 d. kredito sutartį Nr. 599 neturi, suteiktas jam kreditas padengtas visiškai, hipoteka turtui, kuriuo buvo užtikrintas prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas, išregistruota, todėl ieškovė turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo. Teismas atsisakė taikyti Draudimo taisyklių 12.2 punkte numatytą proporcingumo principą apskaičiuojant draudimo išmoką, kadangi nagrinėjamu atveju draudimo suma ir atkuriamoji turto vertė sutampa, o atsižvelgdamas, kad ginčo šalys pateikė skirtingas turto atstatymo sąmatas, paskyrė sugadinto turto atkuriamosios vertės nustatymo ekspertizę, kuri (2006 m. lapkričio 15 d., Nr. 06-213) nustatė, kad 2004 m. rugsėjo mėnesį sugadinto turto atkuriamąją vertę sudarė 298 500 Lt suma. Teismo nuomone nėra pagrindo abejoti eksperto išvada, be to, atsižvelgdamas, kad ieškovė reikalavimų apimties nedidino, o peržengti pareikštus reikalavimus neleidžiama, teismas tenkino pareikšto dydžio reikalavimą dėl draudimo išmokos priteisimo ir priteisė 208 950,33 Lt draudimo išmoką. Teismas patenkino reikalavimą įskaičiuoti į draudimo išmoką PVM, motyvuodamas, kad ieškovė dėl savo padėties (antros grupės invalidė) negalėtų pasinaudoti išimtimi, kuomet nereikia mokėti PVM, t. y. atlikti darbus ūkio būdu. Be to, apygardos teismas priteisė ieškovės naudai delspinigius už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos (24 029,29 Lt) ir nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (139 996,67 Lt), nurodęs, kad vadovaujasi Draudimo taisyklių 14.4, 12.7 punktais, kurie nustato, jog draudikas, laiku pagal savo įsipareigojimus neišmokėjęs draudėjui išmokos, moka pastarajam delspinigius po 0,1 proc. nuo neatsiskaitytos sumos už kiekvieną dieną, o draudimo išmoka mokama ne vėliau kaip per septynias dienas gavus visą reikšmingą informaciją apie draudiminio įvykio faktą, aplinkybes, pasekmes bei draudimo išmokos dydį. Teismo nuomone, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jis nuo prokuratūros rašto apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą gavimo dienos (2005 m. rugsėjo 5 d.) neturėjo ir negalėjo gauti visos informacijos, numatytos draudimo taisyklių 12.7 punkte, bei duomenų apie tai, kad nuo 2005 m. rugsėjo 5 d. ėmėsi kokių nors veiksmų rinkti informacijai, nurodytai Draudimo taisyklių minėtame punkte. Pirmosios instancijos teismas atsisakė mažinti delspinigių dydį, teigdamas kad atsižvelgiant į ieškovės patirtus nuostolius (159 568 Lt), dėl statybų kainų skirtumo, netesybų dydis nėra nepagrįstai didelis. Ieškovės prašymą priteisti delspinigius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo visiško įvykdymo atmetė.
Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ padavė apeliacinį skundą. Prašo Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimą panaikinti kaip neteisėtą bei nepagrįstą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovės naudai 27 099,33 Lt draudimo išmoką ir paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Skunde išdėsto tokius motyvus:
Teismas neteisingai nustatė žalos dydį, nes vadovavosi netiksliu, neobjektyviu 2006 m. lapkričio 15 d. Nr. 06-213 ekspertizės aktu, kuris buvo sudarytas neįvertinus 2004 m. spalio 11 d. defektinio akto. Teismas privalėjo remtis 2007 m. gegužės 25 d. patikslintu ekspertizės aktu, kadangi ekspertas A. B., prieš sudarydamas patikslintą ekspertizės aktą, buvo įspėtas dėl baudžiamosios, administracinės atsakomybės, o teismui nenustačius tokios atsakomybės pagrindų, nėra pagrindo abejoti patikslinto akto teisingumu. Be to, negali būti vertinami eksperto A. B. 2007 m. rugpjūčio 28 d. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kad 2006 m. lapkričio 15 d. jo ekspertizės akte nustatytas tikras žalos dydis, nes 2007 m. gegužės 30 d. buvo panaikintas A. B. turto vertintojo kvalifikacinis pažymėjimo galiojimas. Draudimo taisyklių 12.1 p. numato, kad draudimo išmoka apskaičiuojama pagal draudiminio įvykio aktą (2004 m. spalio 11 d. defektinis aktas).Nepagrįstai į draudimo išmoką įskaičiuotas pridėtinės vertės mokestis (toliau - PVM), kadangi toks mokestis skaičiuojamas tik už atliktus darbus asmens, kurio veikla yra apmokestinama PVM. Byloje nėra duomenų, kad remonto darbai apskritai buvo atlikti; ieškovės amžius ir invalidumas nėra kriterijus nustatant PVM įskaitymą į draudimo išmoką, nes visus veiksmus susijusius su remontuojamu daiktu atlieka jos sūnus S. Vitas.Be pagrindo į draudimo išmoką įskaičiuoti socialinio draudimo, pelno mokesčiai bei galimos papildomos remonto išlaidos, kadangi neatlikus remonto darbų nėra pagrindo mokėti tokius mokesčius bei nėra realių papildomų išlaidų susijusių su remonto darbais.Teismas neteisingai nustatė terminą, nuo kuriuo skaičiavo delspinigius. Vadovaujantis draudimo taisyklių 12.7 ir 14.4 punktais, draudimo išmoka turi būti mokama nuo momento, kuomet apeliantas gavo visą reikšmingą informaciją apie draudiminį įvykį ir nustačius draudimo išmokos dydį, o delspinigiai skaičiuojami nuo praleisto termino (7 dienos) išmokėti šią išmoką dienos. Ieškovė neturi teisės į delspinigius už laikotarpį iki draudimo išmokos dydžio nustatymo, nes ji nebendradarbiavo su apeliantu nustatant draudimo išmokos dydį. Todėl už pavėluotą tokios išmokos dydžio nustatymą atsakomybė tenka pačiai ieškovei.Turto draudimo sutartis numato, kad draudimo išmoka trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankui mokama tol, kol nebus padengtas įsiskolinimas pagal kreditavimo sutartį. Todėl iki įsiskolinimo padengimo (2005 m. lapkričio 10 d.) ieškovė neturėjo teisės į draudimo išmoką. Vadinasi ir delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki visiško kredito padengimo (2005 m. lapkričio 10 d.).Draudimo taisyklių 14.4 p. numato neprotingai dideles netesybas (0,1 procento per dieną), todėl pagal CPK 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, jos turi būti mažinamos.Nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė patyrė 159 568,00 Lt nuostolių dėl statybos darbų kainų skirtumo, kadangi ieškovė nėra atlikusi remonto darbų.Apeliantas neprivalo atlyginti nuostolių dėl statybos darbų skirtumo, kadangi pagal CK 6.258 straipsnio 4 dalį, įmonė atsako tik už nuostolius, kuriuos galėjo numatyti sutarties sudarymo metu. Ieškovė neįrodė, kad apeliantas galėjo numatyti statybos darbų kainų svyravimą.Delspinigiai turi būti skaičiuojami nuo 27 099,33 Lt sumos, nes teismas neteisingai nustatė draudimo išmokos dydį (vadovavosi neteisingu ekspertizės aktu, nepagrįstai į draudimo išmoką įskaičiavo PVM bei kitus mokesčius ir papildomas išlaidas).Draudimo sutarties šalys nesusitarė, kad apeliantui praleidus draudimo išmokos mokėjimo terminą, delspinigiai skaičiuojami iki prievolės įvykdymo dienos. Todėl teismas privalėjo vadovautis bendrąja taisykle, jog delspinigiai už termino įvykdyti prievolę praleidimą, skaičiuojami iki kreipimosi į teismą dienos.Ieškovė pagal CPK 80 straipsnį žyminiu mokesčiu neapmokėjo prašymo dėl delspinigių priteisimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, todėl pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktą, šis prašymas turi būti paliktas nenagrinėtu.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pagrįstai vadovavosi 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizės aktu, o ne 2007 m. gegužės 25 d. patikslintu aktu, nes pastarajame akte įvertinami tik tie patalpų sugadinimai, kurie paminėti 2004 m. spalio 11 d. defektiniame akte, kuriame nebuvo užfiksuoti visi turto sugadinimai, t. y. tiesiogiai nematomi pažeidimai: nesugadinto (neapdegusio) tinko dūmų kvapas, karščio pažeisti vamzdynai, vėdinimo įranga, elektros instaliacijos laidai, gesinimo metu užlieti elektros instaliacijos prietaisai, apdailos pakeitimas, statybinio laužo pašalinimas.Eksperto A. B. parodymais galima remtis, nes jie duoti dėl retrospektyvių anksčiau įvykusių (jam dar būnant vertintoju) aplinkybių, o ne dėl naujų aplinkybių, kurioms reikia naujų kvalifikacinių žinių.Į draudimo išmoką turi būti įskaičiuotas PVM, nes turto atkuriamąją vertę sudaro pinigų suma, kuri turi būti sumokėta statybos paslaugas teikiančiam asmeniui. Kadangi į patalpų remontą kainą PVM bus įskaičiuota, tai šis mokestis yra nuostolių dalis; ieškovė nėra PVM mokėtoja, todėl negalės sumokėto PVM įtraukti į ataskaitą ar kitokiu būdu kompensuoti turėtas išlaidas.Draudimo išmoka turi būti mokama neatsižvelgiant į tai, ar draudėjas turėjo remonto išlaidų, kadangi draudimo išmoka kartu su PVM ir yra reikalinga tam, kad būtų galima sumokėti už remonto darbus.Teismas teisingai nustatė terminą, nuo kurio apeliantas privalo mokėti delspinigius (nuo 2005 m. rugsėjo 12 d.), nes atsakovas (apeliantas) turėjo visą informaciją, reikalingą apskaičiuoti draudimo išmokos dydį. Faktas, kad apeliantas neteisingai apskaičiavo draudimo išmokos dydį, neatleidžia jo nuo pareigos mokėti delspinigius.Nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovė nebendradarbiavo nustatant draudimo išmokos dydį, nes ji buvo pateikusi apeliantui savo žalos apskaičiavimą.Apelianto prašymas atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo CK 6.64 straipsnio 2 dalies pagrindu yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme.Apeliantas neteisingai nurodo, kad ieškovė neturėjo reikalavimo teisės iki skolos trečiajam asmeniui padengimo, nes draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai, todėl pagal CK 6.191 straipsnio 1 dalį ieškovė turėjo reikalavimo teisę.Netesybos nėra per didelės, nes draudimo išmoka nebegali kompensuoti ieškovės patirtų nuostolių dėl pabrangusių statybos darbų ir medžiagų.Pagal draudimo taisyklių 14.4 punktą apeliantas privalo mokėti delspinigius iki visiško atsiskaitymo, todėl delspinigiai turi būti mokami iki visiško prievolės įvykdymo.Nepagrįstas apelianto argumentas dėl neapmokėjimo ieškovės prašymo, susijusio su delspinigių priteisimu, nes nebuvo galima apskaičiuoti žyminį mokestį, kadangi buvo neaišku, kada teismas priims sprendimą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo AB DnB NORD bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašo šalių ginčą spręsti teismo nuožiūra.
Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartimi patenkino dalį atsakovo apeliacinio skundo ir Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimą pakeitė: sumažino iš atsakovo priteistą ieškovei draudimo išmoką iki 167 026,34 Lt, delspinigius – iki 126 438,93 Lt; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nusprendė sumažinti ieškovei priteistą draudimo išmoką PVM suma, nustatyta pagal UAB ,,Pastato projektas” sąmatinius skaičiavimus – 46 311,99 Lt. Nurodė, jog ieškovė dar neremontavo pastato (nepirko medžiagų, paslaugų), jos nuostolis dėl draudiminio įvykio yra ekspertizės nustatyta statinio remonto (statybos) paslaugų ir medžiagų vertė (atkuriamoji vertė) be PVM, nes šis mokestis dar nėra ieškovės patirta žala. Dėl pareigos mokėti delspinigius už neišmokėtą draudimo išmoką pasibaigimo momento kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė delspinigius už laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o ne iki kreipimosi į teismą dienos. Kolegijos nuomone, Draudimo taisyklių, kurios yra draudimo sutarties dalis, 14.4 punkto nuostata, kad draudikas, laiku neišmokėjęs draudėjui išmokos, moka 0,1 proc. delspinigius už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną, turi būti suprantama kaip nustatanti draudiko pareigą mokėti delspinigius nuo nesumokėtos draudimo išmokos sumos už kiekvieną dieną iki prievolės įvykdymo dienos.
Šalies argumentai
Ieškovė ir atsakovas pateikė kasacinius skundus. Ieškovė prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 21 d. nutarties dalį, kuria patenkinta dalis atsakovo apeliacinio skundo reikalavimų, ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimą. Atsakovas prašė Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis teismas nurodė:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes tinkamai nenustatė ir neištyrė bylos duomenų, susijusių su sugadinto apdrausto turto atkuriamąja verte, argumentuotai nepagrindė savo išvadų šiuo klausimu. Teismas turėjo motyvuotai pagrįsti kodėl remiasi vien 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizės akto išvada ir nevertina papildomos ekspertizės bei kitų įrodymų, susijusių su sugadinto turto atkuriamąja verte.
2. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo daryti išvadą, kad ieškovei priklausančios draudimo išmokos dydis - nustatyta gaisro sugadintų patalpų atkuriamoji vertė, turi būti sumažinta PVM suma.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino Draudimo taisyklių 14.4 punktą ir nepagrįstai skaičiavo šalių sutartyje nustatyto dydžio netesybas (delspinigius) ir po bylos iškėlimo teisme dienos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Nagrinėjamoje byloje šalys pateikė kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 21 d. nutarties. Kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. CPK 362 straipsnio 2 dalis numato, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Tikrindamas sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas aiškina materialiosios ir proceso teisės normų tikrąją prasmę, tačiau teisingai išaiškinti teisės normą neįmanoma nesiejant jos su konkrečios bylos faktais. Jei pagal atskleistą tikrąją teisės normos prasmę ir jos taikymo ribas teismo nustatytų faktų nepakanka tam, kad norma ginčo santykiui galėtų būti taikoma, kasacinis teismas gali nurodyti kokias bylos aplinkybes reikia papildomai aiškintis nagrinėjant bylą iš naujo.
Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra apelianto ginčijamas draudimo išmokos dydžio nustatymas, draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo momentas, šios pareigos įvykdymo termino pažeidimo teisiniai padariniai.
Dėl draudimo išmokos dydžio nustatymo remiantis 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizės aktu.
Atsakovas, atlikęs draudiminio įvykio tyrimą, sudarė lokalinę sąmatą ir nustatė, kad gaisro metu ieškovei buvo padaryta 154 839,23 Lt (be PVM) dydžio žala (t. 1 b. l. 85-97). Ieškovės užsakymu UAB „Pastato projektas“ sudarytoje objektinėje sąmatoje O033 nurodyta, kad gaisro metu sugadinto turto atkūrimo vertė 294 112 Lt (t. 1 b. l. 38-62). Šalims pateikus skirtingas turto atstatomojo remonto sąmatas, teismas paskyrė apdraustojo turto atkuriamosios vertės nustatymo ekspertizę. Eksperto išvadoje nurodyta, kad gaisro metu sugadintai pastato daliai atkurti 2004 m. rugsėjo mėn. buvo reikalinga 298 500 Lt suma. Bylos nagrinėjimo metu, teismas nustatė, kad atliekant ekspertizę, ekspertui nebuvo pateiktas po gaisro surašytas nekilnojamojo turto defektinis aktas, todėl paskyrė papildomą ekspertizę. Atlikęs papildomą ekspertizę, ekspertas nurodė, kad pastato atkūrimo kaina, vertinant 2004 m. spalio 11 d. defektinį aktą, yra 193 600 Lt. Atkreiptinas dėmesys, kad išsamus sudegusio pastato būklės tyrimas natūroje atliktas nebuvo. 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizės akte nurodyta, kad vertinamo objekto atkūrimo kaštai nustatyti pagal sustambintus-kompleksinius įkainius. Ekspertas palygino ir įvertino ieškovės pateiktus UAB ,,Pastogė“ atliktus skaičiavimus bei atsakovo pateiktus sąmatinius skaičiavimus. Ekspertas konstatavo, kad UAB ,,Pastogė“ atlikti skaičiavimai atitinka projektinius duomenis ir ieškovas šiuos duomenis pateikė be papildomų pastabų. Iš ekspertui pateiktų skaičiavimų palyginimo matyti, kad atsakovo atlikti skaičiavimai neatitinka Aplinkos ministro įstatymu nustatytų rodiklių ir yra sumažinti (ekspertinio akto Nr. 06-213 l. 16). 2006 m. lapkričio 27 d. atsakovas teismui pateikė apdrausto turto defektinį aktą (t. 2 b. l. 5 ), kurį sudarė atsakovo darbuotoja žalos sureguliavimo ekspertė E. K.. Šio akto priede nurodyti pagrindiniai pastato įrengimai, kurie buvo pažeisti draudiminio įvykio metu. Patikslintame 2007 m. gegužės 25 d. ekspertizės akte nurodyta, kad papildomi skaičiavimai atlikti pagal 2004 m. rugsėjo 4 d. Nekilnojamojo turto defektinį aktą ir 2004 m. spalio 11 d. defektinio akto priedą. Vertinant aplinkybę, kad apdraustame pastate kilo gaisras ir buvo atlikti specialūs gesinimo darbai, akivaizdu, kad nukentėjo ne tik pagrindinės pastato konstrukcijos, apdaila, bet ir inžinerinės sistemos (vėdinimo, elektros, šildymo), tačiau šių duomenų draudimo bendrovės atstovė defektiniame akte nenurodė. Iš defektinio akto priedo matyti, kad nurodyti draudiminio įvykio (gaisro) metu padaryti pažeidimai nėra išsamūs. Ekspertizes atlikęs ekspertas A. B. apklaustas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog tiksliausia objekto atkūrimo kaina buvo nustatyta pirmojoje, t. y. 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizėje (t. 2 b. l. 65). Tai, kad duotų paaiškinimų metu ekspertizes atlikęs A. B. neturėjo turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo, nepaneigia duotų paaiškinimų pagrįstumo. A. B. paaiškinimuose nenurodė naujų faktų, aplinkybių, vertinimų, kuriems reikia specialiųjų žinių, o pateikė paaiškinimus anksčiau atliktų ekspertizių, kurių metu turėjo reikiamą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Defektinį aktą surašiusi E. K. posėdžio metu taip pat nurodė, kad defektiniame akte surašė tik matomus esminius pažeidimus ir tuo patvirtino, jog aktas nėra išsamus (t. 2 b. l. 63). Atsižvelgiant į šiuos duomenis darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizės aktas ir nevertino tik pagal defektinį aktą atliktos papildomos ekspertizės. Pažymėtina, kad 2006 m. lapkričio 15 d. ekspertizės akto tiriamojoje dalyje įrašyta būtinų atkuriamųjų išlaidų maksimali vertė – 298 500 Lt ir minimali – 285 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas priteistiną sumą pagrįstai (atėmęs jau išmokėtą sumą – 73161,67 Lt ir franšizę – 12000 Lt) už pagrindą ėmė pareikšto ieškinio suma - 208 950,33 Lt, kadangi ji atitinka ekspertinio vertinimo vidurkį.
Dėl PVM ir kitų mokesčių įskaitymo į draudimo išmokos sumą.
Apeliacinio skundo argumentas dėl neteisėto PVM įskaičiavimo į draudimo išmoką yra nepagrįstas. Nustatyta aplinkybė, kad ieškovė neatliko pastato remonto darbų, nėra pagrindas išskaičiuoti iš jai priteistinos draudimo išmokos, apskaičiuotos pagal dėl draudiminio įvykio sugadinto pastato atkuriamąją vertę, atsakovo nurodytas sumas (PVM, socialinio draudimo, pelno mokesčius bei galimas papildomas remonto išlaidas). Nagrinėjamu atveju draudėjas (ieškovė) yra fizinis asmuo, ne PVM mokėtojas, neturintis galimybės susigrąžinti PVM iš biudžeto, todėl PVM laikytinas pagrįstomis turto atkūrimo išlaidomis įskaičiuotinomis į bendrą draudimo išmoką. Nustatant draudimo išmoką, tam tikros sumos neįskaičiuojamos, jeigu draudikas įrodo, kad tokios išlaidos konkrečiu atveju, atkuriant dėl draudžiamojo įvykio sugadintą turtą, nebūtų patirtos. Nagrinėjamu atveju turtas buvo apdraustas atkuriamąja verte, kuri pagal Draudimo taisyklių 6.2 punktą apibrėžiama kaip suma, kurią reikia išleisti, norint įsigyti arba iš naujo pasigaminti ar pastatyti tos pačios rūšies, būklės ir kokybės turtą. Apskaičiuojant atkuriamąją turto vertę įskaičiuojamos visos sumos, kurias paprastai reikia išleisti, norint atkurti sugadintą turtą iki tokios būklės, kokios šis buvo iki draudžiamojo įvykio. Be to, draudimo išmoka apskaičiuojama ir išmokama nepaisant to, ketina draudėjas atkurti sugadintą apdraustą turtą ar ne. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir tokį kasacinio teismo išaiškinimą šioje byloje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas PVM ir kitus minėtus mokesčius į draudimo išmoką įskaičiavo pagrįstai.
Dėl delspinigių skaičiavimo.
Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, tarp šalių kilęs ginčas dėl draudimo išmokos dydžio neįtakojo draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo momento. Atsakovas 2005 m. gegužės 23 d. buvo apskaičiavęs draudimo išmokos dydį, o 2005 m. rugsėjo 5 d. gavo pranešimą iš prokuratūros apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuo 2005 m. rugsėjo 5 d. atsakovas turėjo visą informaciją, numatytą Draudimo taisyklių 12.7 punkte, ir nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. atsakovui atsirado pareiga mokėti draudimo išmoką, o praleidus šį terminą, ir pareiga mokėti delspinigius nuo neatsiskaitytos sumos (Draudimo taisyklių 14.4 p.).
Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog apygardos teismas be pagrindo priteisė ieškovės naudai delspinigius už laikotarpį nuo ieškinio teisme padavimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos.
Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei šalių sutartyje nustatyto 0,1 proc. dydžio delspinigius už laikotarpį nuo draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradimo dienos, t. y. 2005 m. rugsėjo 12-osios, iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2007 m. spalio 9 d. Draudimo taisyklių 14.4 punkte nėra tiesiogiai nustatyta, kad nurodyto dydžio delspinigiai skaičiuojami iki visiško prievolės įvykdymo, t. y. visos draudimo išmokos sumokėjimo. Tokiu atveju, galioja bendroji taisyklė, pagal kurią netesybos (delspinigiai) skaičiuojamos iki bylos iškėlimo teisme dienos. Pažymėtina, kad nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo kreditorius turi teisę reikalauti priteisti įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Nurodytų palūkanų tikslas – kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, patiriamus dėl prievolės neįvykdymo per laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taigi, jeigu šalių sutartyje nenustatyta, kad netesybos mokamos iki visiško prievolės įvykdymo, tai nuo kreipimosi į teismą dienos kreditoriaus minimalūs nuostoliai padengiami procesinių palūkanų pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skaičiavimu ir priteisimu, jeigu yra pareikštas reikalavimas dėl šių palūkanų priteisimo, o nuo kreipimosi į teismą dienos netesybos (delspinigiai) nepriteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006). Atsižvelgiant į tokį kasacinio teismo išaiškinimą šioje byloje, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skaičiavo šalių sutartyje nustatyto dydžio netesybas (delspinigius) ir po bylos iškėlimo teisme dienos.
Apeliantas skunde nurodo, kad teismas priteisė nepagrįstai dideles netesybas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju netesybų už laiku neišmokėtą draudimo išmokos sumą dydis – 0,1 proc. delspinigiai už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną – buvo nustatyti paties atsakovo vienašališkai parengtose standartinėse sutarties sąlygose, t. y. Draudimo taisyklėse. Taigi pats atsakovas, sudarydamas su ieškove Draudimo sutartį, pasiūlė būtent tokio dydžio netesybas, kurios, minėta, sutarties pažeidimo atveju laikomos iš anksto nustatytais minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio nereikia įrodinėti. Įstatymas suteikia teismui teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos – netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką ir išaiškinimus šioje byloje, tokios minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006). Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Apelianto argumentas dėl netesybų sumažinimo atmetamas.
Nepagrįstas apelianto argumentas, jog dėl žyminio mokesčio nesumokėjimo turėjo būti paliktas nenagrinėtu ieškovės prašymas priteisti delspinigius iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kadangi ieškinio padavimo momentu teismo sprendimo priėmimo diena nežinoma, aptariamas prašymas (kaip ir prašymas priteisti procesines palūkanas) žyminiu mokesčiu neapmokamas. Žyminis mokestis priteisiamas teismo sprendimu.
Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas 2007 m. spalio 9 d. sprendimu iš esmės tinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius draudimo teisinius santykius, pagrįstai taikė juos reglamentuojančias teisės normas, tačiau netinkamai nustatė netesybų už termino draudimo išmokai išmokėti praleidimą skaičiavimo pabaigos momentą. Todėl pirmosios instancijos sprendimas keistinas, sumažinant priteistą delspinigių sumą iki 24 029,29 Lt (164 025,96 Lt – 139 996,67 Lt (delspinigiai nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo priėmimo)) ir sumažinant iš atsakovo valstybei priteistą žyminį mokestį už ieškinį iki 5659 Lt.
Iš dalies patenkinus atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą ir sumažinus dalį priteistų delspinigių, iš ieškovės atsakovui priteisiama proporcinga dalis už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio – 1820 Lt (CPK 93 str.). Taip pat proporcingai tenkintų apeliacinio skundo reikalavimų daliai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 2, 3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria priteisti delspinigiai, pakeisti ir ieškovei O. V. iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ priteistą 164 025,96 Lt delspinigių sumą sumažinti iki 24 029,29 Lt (dvidešimt keturių tūkstančių dvidešimt devynių litų 29 ct). Iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ valstybei priteistą 7479,76 Lt žyminio mokesčio sumą sumažinti iki 5659 Lt (penkių tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimt devynių).
Kitą Kauno apygardos teismo 2007 m. spalio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Iš ieškovės O. V. atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ priteisti 1820 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus dvidešimt Lt) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovės O. V. 16,30 Lt (šešiolika Lt 30 ct), o iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 24,45 Lt (dvidešimt keturis Lt 45 ct) valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.