Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui V. K., pareiškėjo atstovei advokatei A. S., atsakovės atstovui N. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovei Energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. Valstybės tarnybos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau -ir VTD) 2020 m. lapkričio 25 d. paskelbė konkursą į Energetikos ministerijos Investicijų skyriaus patarėjo pareigas (skelbimo Nr. 45269) ir jį organizavo.

VTD 2020 m. lapkričio 30 d. raštu informavo Energetikos ministeriją, kad 2020 m. lapkričio 25 d. vykusį konkursą į Energetikos ministerijos Investicijų skyriaus patarėjo pareigas (toliau – ir Pareigos) laimėjo Pareiškėjas.

4.3. Ministerija 2021 m. sausio 22 d. raštu (toliau – ir Raštas) atsisakė Pareiškėją priimti į Investicijų skyriaus patarėjo pareigas. Savo atsisakymą motyvavo tuo, kad:

4.3.1. atsižvelgiant į Investicijų skyriaus patarėjo pareigybei keliamus reikalavimus (turėti leidimą dirbti su informacija, pažymėta „Riboto naudojimo“ žyma, ministerija, gavusi Pareiškėjo sutikimą ir vadovaudamasi Korupcijos prevencijos įstatymo (toliau – ir KPĮ) 9 straipsniu, kreipėsi išvados į Specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir STT) bei rinko informaciją savo iniciatyva, o įvertinusi surinktą informaciją, atsisako priimti Pareiškėją į Pareigas;

4.3.2. valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo turi pareigą užtikrinti, kad į valstybės tarnautojo pareigas būtų priimti tik nepriekaištingos reputacijos reikalavimus atitinkantys asmenys;

4.3.3. yra pradėti struktūriniai pertvarkymai.

5. Ginčas kilo dėl Rašte išreikšto atsisakymo priimti į pareigas teisėtumo.

Valstybės tarnybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienas iš priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas yra konkursas.

Valstybės tarnautojo priėmimo į pareigas organizavimo tvarką nustato Tvarkos aprašas.

Tvarkos aprašo 59 punkte nustatyta, kad jeigu valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas specialusis reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, ar suteikiant teisę dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ arba valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatyti kiti specialieji reikalavimai, dėl kurių reikalingas leidimas ar specialiosios teisės suteikimas, į pareigas priimantis asmuo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo informacijos apie atrinktą pretendentą gavimo dienos, pretendento į įstaigos vadovo, įstaigos vadovo pavaduotojo ar įstaigos padalinio vadovo pareigas pasirinkimo Aprašo 53 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta tvarka dienos arba informacijos apie Aprašo 61 punkto pirmojoje pastraipoje nurodytą kitą pretendentą gavimo dienos pradeda šio pretendento tikrinimo procedūrą ir kreipiasi į kompetentingą (-as) valstybės instituciją (-as) dėl išvados, ar šiam pretendentui gali būti išduodamas leidimas ar suteikta specialioji teisė.

Tvarkos aprašo 60 punkte nustatyta, kad į pareigas priimantis asmuo, KPĮ 9 straipsnyje nustatytais atvejais ir tvarka priėmęs sprendimą kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją dėl informacijos apie pretendentą, siekiantį eiti pareigas įstaigoje, į šią instituciją kreipiasi ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo informacijos apie atrinktą pretendentą gavimo dienos, pretendento į įstaigos vadovo, įstaigos vadovo pavaduotojo ar įstaigos padalinio vadovo pareigas pasirinkimo Aprašo 53 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta tvarka dienos arba informacijos apie Aprašo 61 punkto pirmojoje pastraipoje nurodytą kitą pretendentą gavimo dienos.

Tvarkos aprašo 61 punkte nustatyta, kad Arašo 59 ir 60 punktuose nurodytais atvejais gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad pretendentui negali būti išduodamas leidimas ar suteikiama specialioji teisė, ar gavus kompetentingos valstybės institucijos informaciją apie pretendentą ir šios informacijos pagrindu į pareigas priimančiam asmeniui priėmus sprendimą nepriimti jo į valstybės tarnautojo pareigas, pretendentui atsisakius eiti valstybės tarnautojo pareigas arba nustačius, kad pretendentas neatitinka pareigybės, į kurią pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, į pareigas priimantis asmuo apie tai raštu informuoja Valstybės tarnybos departamentą.

Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, pateikimą reguliuoja KPĮ 9 straipsnis.

KPĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Informacija apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje ar įmonėje, pateikiama į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam valstybės ar savivaldybės įstaigos ar įmonės vadovui, kolegialiam valdymo organui arba valstybės politikui (toliau – į pareigas asmenį skiriantis ar paskyręs subjektas) siekiant įvertinti asmens patikimumą ir mažinti korupcijos pasireiškimo tikimybę valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse. Informacija apie asmenį renkama, teikiama ir vertinama neatsižvelgiant į tai, ar jis atitinka įstatymuose numatytus specialius nepriekaištingos reputacijos reikalavimus, ar ne.

KPĮ 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba surenka ir į pareigas asmenį skiriančiam ar paskyrusiam subjektui pateikia informaciją apie: 1) asmens teistumą (neatsižvelgiant į tai, ar teistumas išnyko, ar panaikintas); 2) procese dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos asmens atžvilgiu priimtus nuosprendžius ar nutartis, kuriais baudžiamoji byla jam buvo nutraukta arba asmuo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės; 3) asmeniui pareikštus įtarimus padarius korupcinio pobūdžio nusikalstamą veiką, taip pat priimtus procesinius sprendimus šiose bylose; 4) asmens atžvilgiu taikomas ar taikytas organizuoto nusikalstamumo prevencijos priemones pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo prevencijos įstatymą; 5) asmens atleidimą iš tarnybos ar pareigų dėl priesaikos sulaužymo, pareigūno (teisėjo) vardo pažeminimo; 6) asmens padarytus šiurkščius tarnybinius nusižengimus (darbo pareigų pažeidimus) ir paskirtas tarnybines (drausmines) nuobaudas už juos (neatsižvelgiant į tai, ar nuobaudos galioja, ar nebegalioja); 7) atvejus, kai asmuo buvo pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Lobistinės veiklos įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; 8) tai, kad priimamas į valstybės tarnybą asmuo nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas; 9) įslaptintą informaciją dėl asmens rengiamos, daromos ar padarytos nusikalstamos veikos; 10) asmeniui paskirtas administracines nuobaudas ar administracinio poveikio priemones, kai nuo administracinio nurodymo įvykdymo ar nutarimo, kuriuo asmuo pripažintas padariusiu administracinį nusižengimą, įsiteisėjimo dienos nepraėjo daugiau kaip vieni metai; 11) asmens atžvilgiu atliktus mokestinius patikrinimus, tyrimus, kurių metu buvo nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimai (informacija pateikiama už paskutinius dešimt metų, skaičiuojant nuo rašytinio prašymo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, gavimo dienos).

KPĮ 9 straipsnio 3 dalis reglamentuoja teiktinos informacijos surinkimą, šaltinius, pateikimą.

KPĮ 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad į pareigas asmenį skiriantis subjektas, įvertinęs šiame straipsnyje nustatyta tvarka pateiktos informacijos visumą ir priėmęs sprendimą neskirti asmens į pareigas, privalo per 3 darbo dienas asmenį su pateikta informacija supažindinti pasirašytinai, išskyrus tą jos dalį, kurioje yra įslaptinta informacija. Mažareikšmiai, atsitiktiniai faktai ar aplinkybės negali būti pagrindas priimant sprendimą neskirti asmens į pareigas.

7. Sprendimas nepriimti asmens į valstybės tarnybą turi būti grindžiamas įstatymu. Viešosios teisės normomis yra imperatyviai sureguliuotas valstybės tarnautojo statuso įgijimas ir taip realizuojama Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata, kad piliečiams laiduojama teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Taigi institucijos vadovui nėra suteikta diskrecija (savo nuožiūra) vertinti, ar pretendentas po jo atrinkimo pagal Tvarkos nuostatas, gali būti priimtas į valstybės tarnybą, toks vertinimas gali remtis tik įstatyme nustatytais apribojimais.

8. Pagal teismų praktiką KPĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta pagrįsta ir patikima informacija įstatymų leidėjo valia yra pakankama visapusiškai apibūdinti asmeniui (t. y. asmens tinkamumui siekiamoms ar einamoms pareigoms), siekiančiam eiti ar einančiam pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigose ar įmonėse, kurią įvertinęs į pareigas asmenį skiriantis ar paskyręs subjektas individualiai įvertina šio asmens tinkamumą siekiamoms ar einamoms pareigoms (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-701/2021).

9. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais;

10. Iš skundžiamo Rašto turinio matyti, kad Ministerija nesirėmė nei viena iš KPĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų vertintinų aplinkybių. Apskritai, Rašte tik abstrakčiai užsiminta apie keliamą nepriekaištingos reputacijos reikalavimą. Pažymėtina, kad šioje byloje nėra ginčo, kad Pareiškėjas atitinka Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą nepriekaištingos reputacijos sąlygą. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, kad jokio sprendimo, kad Pareiškėjui neišduodamas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, nebuvo priimta. Iš Rašto turinio Pareiškėjui negalėjo būti aiški sprendimo motyvų esmė – ar laikoma, kad jis neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, kokios konkrečios aplinkybės lėmė tokį vertinimą, ar yra kitokių, su patikimumu susijusių, priežasčių, lėmusių atsisakymą priimti jį į Pareigas. Taigi Raštas yra nemotyvuotas šiuo aspektu ir neatitinka administraciniam sprendimui keliamų reikalavimų (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 straipsnio 4 punktas (įstatymo viršenybės principas), 5 punktas (išsamumo principas), 8 punktas (nepiktnaudžiavimo valdžia principas), 9 punktas (objektyvumo principas), 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai).

11. Kaip vienas iš atsisakymo priimti Pareiškėją į pareigas motyvų buvo nurodytas, kad atlikus struktūrinius pertvarkymus, Pareigos panaikintos. Visgi iš byloje esančių įrodymų matyti ir nėra ginčo, kad Rašto sudarymo metu Pareigybė nebuvo panaikinta, taigi nebuvo pagrindo atsisakyti priimti Pareiškėją į Pareigas dėl to, kad pareigybė panaikinama. Šiuo atveju planai keisti struktūrą nesudaro pagrindo vertinti kitaip. Pareigybė buvo panaikinta tik 2021 m. kovo 31 d., t. y. praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo Rašto priėmimo.

12. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Ministerija nepagrįstai atsisakė priimti Pareiškėją į Pareigas. Todėl Raštas naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13. Pripažinus atsisakymą priimti į pareigas neteisėtu, spręstina dėl taikytinų teisinės gynybos priemonių.

14. VTĮ normos nereguliuoja pasekmių, kurios kyla neteisėtai atsisakius priimti į pareigas. VTĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas.

15. Šioje byloje nagrinėjami santykiai, kurie susiklostė iki priėmimo į valstybės tarnybą, todėl, nesant VTĮ nustatyto reguliavimo, taikytinas Darbo kodekso 41 straipsnis, reguliuojantis ikisutartinius santykius. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, Darbo sutarties šalys, iki sudarydamos darbo sutartį, taip pat ir tada, kai darbo sutartis nesudaryta, turi laikytis lyčių lygybės, nediskriminavimo kitais pagrindais, sąžiningumo, sutarčiai sudaryti ir vykdyti reikalingos informacijos suteikimo ir konfidencialios informacijos išsaugojimo pareigų. Draudžiama iš darbuotojo reikalauti informacijos, kuri nėra susijusi su jo sveikatos būkle, kvalifikacija ar kitomis aplinkybėmis, nesusijusiomis su tiesioginiu darbo funkcijos atlikimu. Jeigu šios pareigos nevykdomos ar netinkamai vykdomos, kita darbo sutarties šalis įgyja teisę kreiptis į darbo ginčus nagrinėjantį organą ir reikalauti atlyginti padarytą žalą arba naudotis kitomis šio kodekso suteiktomis pažeistų teisių gynimo priemonėmis. Darbo kodekso (toliau – ir DK) 41 straipsnio 3 dalis nustato, kad asmuo, laimėjęs konkursą, turi teisę reikalauti, kad su juo ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų būtų sudaryta darbo sutartis, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis.

16.2. Teismų praktikoje taikomas grąžinimas į lygiavertes pareigas siejamas su grąžinimu į buvusį darbą, kaip tai numato Darbo kodekso 218 straipsnio 2 dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas senesnio DK 297 straipsnio 3 dalį (analogiška dabar galiojančiai 218 straipsnio 2 ir 3 daliai), yra nurodęs, kad darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą visų pirma reiškia, kad teismas, nustatęs darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, pašalina šį pažeidimą ir atkuria darbdavio neteisėtai nutrauktus iki tol tarp šalių egzistavusius darbo teisinius santykius, teismas negali modifikuoti tarp šalių susiklosčiusių santykių. Todėl darbuotojo (valstybės tarnautojo) grąžinimas į pareigas, kurių anksčiau jis nėjo, nebūtų tinkamas šios garantijos taikymas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl tarnybinių ginčų, apibendrinimas (II dalis), 713, 714 puslapiai). Šalys turėtų būti grąžintos į iki pažeidimo buvusią padėtį. Šiuo atveju pažeidimas pasireiškė tuo, kad nepagrįstai atsisakyta priimti ir nerealizuota specialioji teisė būti priimtam į tarnybą. Atsakovė pateikė įrodymus, kad Pareigybė yra panaikinta. Taigi nėra pagrindo tenkinti Pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovę priimti Pareiškėją į Pareigas, taip pat į lygiavertes pareigas. Taip pat šiuo atveju netaikytina ir VTĮ 49 straipsnio garantija, kai naikinant karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jam turi būti siūlomos lygiavertės pareigos. Kaip minėta, Pareiškėjas dar nebuvo įgijęs valstybės tarnautojo statuso, jis nėjo Pareigų, kurios buvo panaikintos. Taigi teismas, taikydamas įpareigojimą priimti į lygiavertes pareigas, modifikuotų situaciją, todėl toks teisių gynimo būdas nėra tinkamas šioje situacijoje.

17.3. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti tiek privatų darbuotojo, tiek viešąjį interesą. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011; kt.). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas, be kita ko, turi teisę savo iniciatyva priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (Civilinio proceso kodekso 417 straipsnis) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. Rumunijos ambasada Lietuvos Respublikoje, bylos 3K-3-199/2014).

17.4. Nei VTĮ, nei DK nenumato vidutinio darbo užmokesčio kompensacijos kaip teisių gynimo būdo, kuris taikomas nesant galimybės realizuoti darbuotojo teisę būti priimtam į darbą laimėjus konkursą. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai nepagrįstai atsisakoma priimti į darbą, netaikomos teisių gynimo priemonės, susijusio su išeitinės išmokos ar kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimu (LAT 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633-421/2015). Be to, vidutinis darbo užmokestis yra faktiškai gauto darbo užmokesčio vidurkis, o šiuo atveju tarnyba (darbas) neprasidėjo, todėl ir nesusidarė gautas darbo užmokestis.

17.5. Kaip aptarta, pagal DK 41 straipsnio 2 dalies ir 42 straipsnio 3 dalies nuostatas, šiuo atveju, kaip teisių gynimo priemonė, galėtų būti taikomas žalos atlyginimas. Nors Pareiškėjas neformuluoja reikalavimo atlyginti turinę žalą, tačiau jo reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį iš esmės pagal turinį atitinka reikalavimą atlyginti negautas pajamas. Be to, tokia teisių gynimo priemonė yra tiesiogiai susijusi su keliamais reikalavimais ir, teismo vertinimu, atsižvelgiant į aptartą teismų formuojamą praktiką, yra pagrindas nukrypti nuo Pareiškėjo pateiktos reikalavimo formuluotės ir vertinti, ar priteistina žala.

17.6. Panašius santykius reguliuojanti (DK 4 straipsnio 1 dalis) DK 42 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Aiškindamas šią nuostatą, LAT yra pasisakęs, kad jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, ir šis įrodo patyręs didesnę žalą, negu jo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo, ir (arba) įrodo patyręs neturtinės žalos, tai tokia patirta žala darbuotojo reikalavimu turi būti darbdavio kompensuojama (LAT 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-701/2021).

17.7. DK 151 straipsnis nustato, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į: 1) netekto turto ar turto, kurio vertė sumažėjo, vertę, atskaičiavus nusidėvėjimą, natūralų sumažėjimą ir turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius); 2) žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 3) žalą padariusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo; 4) faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika.

17.8. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis, DK 4 straipsnio 1 dalis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17.9. Šiuo atveju konstatuota ir aptarta, kad atsakovė neteisėtai atsisakė priimti į pareigas Pareiškėją, buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos. Taigi konstatuoti neteisėti atsakovės veiksmai. Žala, įvertinta pinigais, laikoma nuostoliais, o šie taip pat, kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas) (CK 6.249 straipsnis). Negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamas suprantant kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Tai turi būti jo grynasis pelnas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kadangi Pareiškėjas nebuvo priimtas į Pareigas, negalėjo gauti numatyto darbo užmokesčio. Priėmus į Pareigas, darbo užmokesčio mokėjimas būtų realiai pagrįstas. Taigi laikytina, kad Pareiškėjui susidarė negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu atsakovė būtų pasielgusi teisėtai.

17.10. DK 42 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Kaip aptarta, darbuotojas gali įrodyti, kad patyrė didesnę žalą. Teismo vertinimu, įstatymų leidėjui panašioje situacijoje nustačius minimalią kompensaciją, jau yra įvertinta aplinkybė, kad darbuotojas būtų gavęs darbo užmokestį. Taigi įstatymų leidėjas nustatė tam tikrą atskaitos tašką, nes kitaip šalys atsidurtų teisiškai neapibrėžtoje situacijoje (už kokį laikotarpį reikėtų skaičiuoti negautas pajamas, jeigu darbo santykiai neprasideda). Tokioje situacijoje atsidūręs darbuotojas turi galimybę ieškoti kito darbo. Taigi didesnę žalą darbuotojas turėtų įrodinėti kitomis aplinkybėmis, t. y. ne sulygto darbo užmokesčio negavimu (pavyzdžiui, dėl dalyvavimo konkurse patirtomis išlaidomis, kitų pajamų atsisakymu, pan.) arba darbuotojo situacija turėtų būti išskirtinė. Šiuo atveju Pareiškėjas mano, kad jam padarytą žalą sudaro tik negautos pajamos kaip darbo užmokestis nuo tada, kada turėjo būti priimtas į Pareigas iki Pareigų panaikinimo (2021-06-29 paaiškinimai), t. y. remiasi būtent darbo užmokesčio negavimu. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo priteisti didesnę kompensaciją nei įstatymo nustatyta minimali. Iš pateiktų konkurso aprašymo dokumentų matyti, kad Pareigų pareiginė alga (neatskaičius mokesčių) sudarė 1 770, Eur. Todėl Pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio kompensacija už vieną mėnesį, kuri sudaro 1 770 Eur neatskaičius mokesčių.

18.1. Pareiškėjas reikalauja priteisti ir 1 000 Eur neturinės žalos.

18.2. Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. DK 151 straipsnis numato ir neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat neturtinės žalos atlyginimą numato ir Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis.

Neturtinė žala gali būti padaroma ir tuo atveju, kai neteisėtai atsisakoma sudaryti darbo sutartį, t. y. dar iki to momento, kai šalis ima sieti darbo ar, šiuo atveju, tarnybos, santykiai. Tokiu atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaujamasi bendraisiais kriterijais, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Kaip yra konstatavęs kasacinis teismas, vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas – savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008; 2014 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-59/2014).

18.3. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

18.4. Šioje byloje Pareiškėjas neturinę žalą apibūdina kaip patirtą stresą, išgyvenimus, taip pat teismo posėdžio metu nurodė, kad, išgyveno dėl to, kad buvo atsisakyta priimti į Pareigas dėl jo reputacijos, t. y. buvo pakenkta jo reputacijai tikėdamasis būti priimtas į Pareigas, nedalyvavo kituose konkursuose.

18.5. Teismo vertinimu, nedalyvavimas kituose konkursuose nelaikytinas neturine žala, nes nėra susijęs su emociniais išgyvenimais.

Pareiškėjas konkrečiai neįvardina savo emocinių išgyvenimų nei laiko, nei vietos ar kitų aplinkybių atžvilgiu. Teismas pripažįsta, kad atsisakymas priimti į tarnybą ir dėl to prasidėjęs bylinėjimasis galėjo ieškovui sukelti neigiamų emocijų, nepatogumų, tačiau tai negali būti traktuojama neturtinės žalos atsiradimo pagrindu. Kita vertus, Pareiškėjui buvo užkirstas kelias realizuoti specialią teisę užimti Pareigas ir, tuo pačiu, pasirinkti darbą ir užsiėmimą, kas sudaro vieną esminių žmogaus orumo elementų, kurie ginami ir Konstitucijos (48 straipsnis) ir atsakovė tai siejo su neigiama Pareiškėjo reputacija, nors konkrečių aplinkybių neatskleidė. Todėl objektyviai Pareiškėjui galėjo kilti emociniai išgyvenimai dėl neigiamai vertinamos jo reputacijos ir nežinios, dėl ko ji vertinama neigiamai, sumažėti savivertė, atsirasti pergyvenimas dėl galimybės susirasti kitą darbą. Taigi šiuo atveju vien tik pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankamas. Kita vertus, Pareiškėjas nebuvo pradėjęs dirbti, jo emocinis santykis su siektomis pareigomis nėra ilgalaikis, todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, Pareiškėjui priteistina 150 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

19.1. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 5 dalis).

19.2. Į bylą pateikta 2021 m. kovo 1 d. sąskaita ir 2021 m. kovo 2 d. mokėjimas patvirtina, kad pareiškėjas sumokėjo advokatei A. S. 650,00 Eur už teisines konsultacijas bei skundo parengimą ir pateikimą teismui.

19.3. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punktą numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Už šias advokato teikiamas teisines paslaugas rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai yra: už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį – 2,5 (8.2 papunktis).

19.4. Atsižvelgus į tai, kad skundas teismui buvo parengtas 2021 m. I ketvirtyje, o vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies 2020 m. III ketvirtį buvo 1 454,80 Eur, pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį maksimali priteisiama suma už skundo teismui parengimą gali būti 3 637,25 (2,5 x 1 454,80 Eur). Už suteiktas teisines paslaugas prašoma priteisti 650,00 Eur suma nesiekia Rekomendacijose rekomenduojamos sumos, atitinka protingumo kriterijus, todėl nėra pagrindo ją mažinti.

19.5. Ne visi Pareiškėjo kelti reikalavimai buvo patenkinti. Pilna apimtimi buvo patenkintas pirmais pareiškėjo reikalavimas. Antrasis ir trečiasis buvo formuluojami alternatyviai ir antrasis buvo netenkintas, o iš dalies tenkintas trečiasis (dėl kompensacijos priteisimo iš reikalautos daugiau kaip dviejų mėnesių kompensacijos priteista už 1 mėnesį), taip pat iš dalies tenkintas ketvirtasis reikalavimas. Taigi pirmasis reikalavimas tenkintas visiškai, antrasis/trečiasis – dalinai, ketvirtasis – dalinai, tačiau priteisiant mažesnę nei reikalauta neturtinę žalą, kas yra teismo diskrecija, todėl laikytina, kad šiuo reikalavimu interesai buvo patenkinti pilnai. Todėl teismo vertinimu, tenkinta 80 proc. visų Pareiškėjo reikalavimų. Dėl to Pareiškėjui priteistina 520 Eur (650 Eur 80proc.) atstovavimo išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132, 133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. K. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2021 m. sausio 22 d. raštą Nr. (5.7-06Mr) 3- 107.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos pareiškėjo V. K. naudai 1770 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt eurų) (neatskaičius mokesčių) darbo užmokesčio kompensaciją.

Priteisti pareiškėjui V. K. iš atsakovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią Pareiškėjo V. K. skundo dalį atmesti.

Priteisti pareiškėjo V. K. naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 520 Eur (penkis šimtus dvidešimt eurų) atstovavimo išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.