Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-15 · Administracinė byla Nr. I-610-1063/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-15
Bylos Nr.
I-610-1063/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02934-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Tomas Blinstrubis
Pareiškėjas
D. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-610-1063/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02934-2018-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 15 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. ( D. Z.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 67 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–5). Taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 proc. metinių palūkanų, nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki pilno sprendimo įvykdymo.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d., viso 671 parą, buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurios neatitinko teisės aktų reikalavimų. Kamerose, kurių plotas 7,8 kv. m., buvo laikomi po tris, keturis, todėl kamerose trūko gyvenamojo ploto. Kamerose esantys baldai ir sanitarinis mazgas taip pat mažino kameros plotą. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamojo ploto buvo atitvertas tik 1 m aukščio sienele. Kameros neatitiko higienos reikalavimų, nes kamerų sienos buvo padengtos grybeliu, luposi tinkas. Dušai nebuvo atskirti jokiomis pertvaromis, taip pat duše nebuvo vietos persirengti, pasikabinti drabužių. Duše esančios plytelės slidžios, elektros instaliacija drėgna. Pasivaikščioti buvo leista tik vieną valandą per parą. Kamerose buvo tarakonų.

Nurodė, kad dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė ne tik fizinius, bet ir psichologinius išgyvenimus, patyrė didelius dvasinius sukrėtimus. Pabrėžė, kad dėl patirtų išgynimų pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašė atlyginti pinigais.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–22).

Nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d., numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Išvedimas į dušą vieną kartą per savaitę taip pat atitinka teisės aktų reikalavimus.

Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Vėdinimas atliekamas per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat dėl dalies reikalavimų prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėjo, kad pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

1. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).

3. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 vasario 1 d. iki 2016 m. lapkričio 30 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2018 m. rugpjūčio 31 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą vienam asmeniui, taip pat, kad galimai kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. rugpjūčio 30 d., tačiau laikytina, kad reikalavimui dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

5. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.

Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d.) Lukiškių TI-K kalint viso 434 paras, iš jų 102 paras pareiškėjas buvo patalpintas pažeidžiant nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą 3,6 kv. m. ploto reikalavimą ir 9 paras buvo patalpintas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį (pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. n. ploto kameroje), o atskaičius sanitarinio mazgo plotą (0,56 kv. m.) pareiškėjui teko dar mažesnė gyvenamojo ploto dalis kameroje. Likusiomis dienomis Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, jam tenkantis minimalus kameros plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

Pagal EŽTT praktiką, vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (EŽTT sprendimas Mandič ir Jovič prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10)). Toks aiškinimas taikytinas ir nagrinėjamu atveju. Ta aplinkybė, jog pareiškėjas tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą kameros plotą, pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

6. Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerų plotą mažino kameroje esantys baldai bei sanitarinis mazgas.

Dėl pareiškėjo šiuos aspektu nurodytų argumentų pažymėtina, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

7. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira mechaninė oro šalinimo sistema.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimus. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešimo ,,Dėl D. Z. skundo“, matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos (b. l. 26–27). Nustatyta, kad kameroje Nr. 257, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. vasario 21 d., sanitarinio mazgo patalpa, kaip atskira kabina, buvo įrengta dar 2013 metais. Tais pačiais metais kameroje Nr. 254, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 3 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. bei kameroje Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 27 d. iki 2016 m. lapkričio 6 d., sanitarinio mazgo patalpa taip pat buvo įrengta kaip atskira kabina. Taigi, tam tikru laikotarpiu, sanitarinis mazgas minėtose kamerose pilnai užtikrino pareiškėjo privatumą juo naudojantis. Lukiškių TI-K minėtame pranešime nurodė, kad kitose kamerose esantys sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos yra atitverti 1,5 tvorele ir užuolaida. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Darytina išvada, kas sanitariniuose mazguose įrengiant užlaidas pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

8. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytus langus, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešime taip pat pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus. Kamerų langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

9. HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lukiškių TI-K nurodė, kad vadovavosi teisės aktų nuostatomis ir buvo suteikiama galimybė asmenims vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. To neneigė ir pareiškėjas, tačiau tvirtino, kad vieno karto per savaitę yra mažai. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, suteikdamas galimybę pareiškėjui dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, teisės aktų nuostatų pažeidimo nepadarė.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad, priešingai, nei teigia pareiškėjas, siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą naudojantis dušu, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvarų aukštis 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m. atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.

Pranešime ,,Dėl D. Z. skundo“ nurodyta, kad dušų patalpų sienos, lubos, grindys yra lygūs, grindys neslidžios, dušinėse yra įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, dušo patalpos nuolatos valomos, dezinfekuojamos. Pareiškėjas skunde, šiuo aspektu, tik bendro pobūdžio teiginiais nurodė kad dušai nebuvo atskirti jokiomis pertvaromis, taip pat duše nebuvo vietos persirengti, pasikabinti drabužių, duše esančios plytelės slidžios, elektros instaliacija drėgna, tačiau daugiau jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Pažymėtina, kad vien tik bendro pobūdžio teiginiais pareiškėjas Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo neįrodė. Teismas neturi pagrindo abejoti valstybės institucijos pateiktais duomenimis.

10. Pareiškėjas reiškė nusiskundimą, kad į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik kartą per dieną ir tik vienai valandai. Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, pareiškėjas neneigia, kad pasivaikščioti į lauką buvo išvedamas 1 valandą per dieną, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų nenustatyti.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad EŽTT yra pripažinęs, kad vienos valandos pasivaikščiojimas laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu. Kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (EŽTT 1968 m. liepos 23 sprendimas Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62). Vadinasi kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl ir šiuo atveju, galimi pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste.

11. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo grybelio, atsilupęs tinkas.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai, tačiau įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes (kiti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai tvirtina apie kamerų, kurios pareiškėjo atžvilgiu nėra aktualios, būklę), jog kameros, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus, atsakovės atstovas nepateikė.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. Lukiškių TI-K administracijai. Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kamerų, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, būklę, darytina išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką. Šie pažeidimai bus vertinami kitų nustatytų pažeidimų apimtyje.

12. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 67 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu ir kilusiais kitais nepatogumais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus gyvenamojo ploto ir privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K neužtikrinus minimalaus gyvenamojo ploto iš viso 111 parų (iš jų 9 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. ploto kameroje), taip pat galimai neužtikrinant higienos sąlygų kamerose (kamerų būklė), sudaro pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tinkintinas iš dalies ir jam priteistinas 1 400 Eur neturtinės žalos dydis.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad esant pareiškėjo prašymui, bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo procesinės palūkanos priteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-62-1119/2011, 2015 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-811-442/2015 ir kt.). Vadovajantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.37 straipsnio 2 dalimi pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Z. ( D. Z.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Tomas Blinstrubis