- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-27
- Bylos Nr.
- 2A-2235-345/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-02453-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- A. R.
- Ieškovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. P.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės, Zitos Smirnovienės, kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, pareikštą atsakovui A. R., tretieji asmenys byloje Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir J. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilęs dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo.
Šalies argumentai
Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos pasekmes, t. y. nugriauti savavališkai pastatytus statinius: 57,89 m ilgio (54,29 m šalia rytinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos ir 3,60 m - šalia pietinės) tvorą ir nuotekų šulinį valstybinėje žemėje prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę. Atsakovui neįvykdžius teismo sprendimo nustatytu terminu - leisti ieškovui pašalinti savavališkos statybos pasekmes, t. y. nugriauti savavališkai pastatytus statinius 57,89 m ilgio (54,29 m šalia rytinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos ir 3,60 m - šalia pietinės) tvorą ir nuotekų šulinį valstybinėje žemėje prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo. Paaiškino, kad atsakovas minėtus statinius pastatė neturėdamas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos teisės valdyti ginčo sklypą ir neturėdamas statybą leidžiančio dokumento.
Atsakovas paaiškino, kad su pateiktu ieškiniu iš dalies sutinka, nes statybos darbus atliko nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi 2009-09-01 jam buvo paskirta administracinė nuobauda. Tačiau mano, kad ieškinys turi būti atmestas dėl ieškinio senaties, nes ieškovas tik 2011-05-10, praėjus beveik dviems metams, kreipėsi į teismą dėl 2009-07-30 reikalavimo Nr. (l01 ) – 11.11-100, kurio atsakovas buvo įpareigotas iki 2009-10-15 nugriauti savavališkai pastatytus statinius, vykdymo. Pažymėjo, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo administracinė byla, kurioje priimta nutartis 2009-11-11 nutraukti administracinę bylą patvirtina, kad atsakovas sąžiningai klydo ir netyčiniais veiksmais galėjo užimti žemę. Todėl, atsakovo manymu, ieškinys negali būti tenkinamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas remdamasis bylos medžiaga darė išvadą, kad atsakovas statytojo teisę realizavo pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, kadangi statybas vykdė ne jam nuosavybės teise priklausančiame, ar teisėtai valdomame žemės sklype. Teismas konstatavo, kad atsakovo valstybinėje žemėje pastatyti statiniai yra pastatyti savavališkai ir atsakovas neturi teisės tokiais statiniais naudotis ar jais disponuoti. Kadangi atsakovas pažeidė Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p., nes statytojo teisę įgyvendino žemės sklype, kurio nevaldė nuosavybės teisė ir jam nebuvo įstatymo nustatyta tvarka suteikta teisė žemės sklypą valdyti ar naudoti, teismas sprendė, jog vadovaujantis Statybos įstatymo 23 str. 23 d. atsakovui nėra galimybės teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiančius dokumentus.
Atsižvelgęs į tai, kad laisvą, tarp gretimų sklypų įsiterpusį valstybinės žemės sklypą, kuriame atsakovas yra įrengęs nuotekų šulinį ir pastatęs tvorą, siekia įsigyti tiek atsakovas, tiek tretysis asmuo J. P., teismas darė išvadą, kad nenugriovus atsakovo savavališkai pastatytų statinių, būtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės.
Šalies argumentai
Teismas konstatavęs, jog byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas iki ieškinio pateikimo teismui dienos būtų kreipęsis į ieškovą dėl naujo reikalavimo išdavimo, kaip numatyta STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas“ 47 punkte, darė išvadą, kad STR1.09.06:2010 39.2 punkte bei nuo 2010-01-01 galiojančioje Statybos įstatymo 28 str. 6 d. nustatytas 1 mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo raginime nurodyto įpareigojimo termino pabaigos dienos, kreiptis į teismą nagrinėjamu atveju netaikytinas. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo tarp šalių kilusiam ginčui taikyti ieškinio senatį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atsakovas A. R. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. teismo sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtu; priešingu atveju – skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos 2010 m. liepos 2 d. įstatymas dėl Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23-1 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir Įstatymo papildymo 28-1 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu. Pagal šio įstatymo 24 str. 1 d. nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomos sprendimo priėmimo metu galiojusios Statybos įstatymo nuostatos. Remiantis Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-52-412/2011, Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-523-154/2011 įstatymo leidėjui nustačius ikiteisminę savavališkų statybų įteisinimo tvarką ir atsakovui galint šia tvarka pasinaudoti, ieškovo ieškinys turėjo būti paliktas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1, 12 p.).
Žemesnės instancijos teismas
2. Byloje nėra įrodymų, kad tvora ir nuotekų šulinys stovi valstybinėje žemėje. Teismas nepagrįstai 1994 m. ir 1997 m. sudarytų žemės sklypo planų neatitikimus įvertino kaip faktą, kad dalis rytinės žemės sklypo dalies atsakovui nebepriklauso ir tvora stovi valstybinėje žemėje. Tačiau kadastrinių duomenų neatitikimai teisės normų nenumatyti kaip pagrindas atsakovo nuosavybės teisei paneigti ir valstybei atsirasti. Teismas nemotyvavo, kokiu teisiniu pagrindu žemės sklypo planuose esantys sklypo ribų neatitikimai įrodo dalį žemės sklypo esant valstybine nuosavybe.
3. Atsakovas ginčo sklypą įsigijo su jau jame esančia ginčo tvora, o tą patvirtina Namų valdos techninės apskaitos byloje Nr. 10956 esantys duomenys. Tvora ribojo žemės sklypą rytinėje dalyje nuo kito kaimyninio sklypo. Atsakovas jokios tvoros nestatė, o tik rekonstravo jau stovėjusią tvorą. Taigi teismas neturėjo pagrindo pripažinti atsakovo ginčo tvoros statytoju. Aplinkybę, kad ginčo statiniai nėra valstybinėje žemėje patvirtina 1994 m. žemės sklypo planas. Teismas, patenkinęs ieškinį, pažeidė atsakovo nuosavybės teisę. Kadangi byloje objektyvių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kokiu mastu ir teisiniu pagrindu rytinė (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklypo dalis tapo/yra valstybės nuosavybė, pripažintina, kad valstybinės žemės buvimo faktas šiuo atveju byloje neįrodytas. Teismas nesprendė, kam priklauso žemės sklypo dalis, kurioje stovi ieškovo prašomi nugriauti statiniai, todėl neatskleidė bylos esmės.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas neatsižvelgė į byloje esančius įrodymus, kad atsakovui priklausantis gyvenamasis namas kartu su ūkiniais pastatais, garažu ir inžinerine įranga, įskaitant vietinę kanalizaciją po 1997 m. renovacijos buvo pripažintas tinkamu naudoti. Ginčo tvoros rekonstrukcija įėjo į rekonstrukcijos projektą. Statinių ir inžinerinės įrangos pripažinimo naudoti tinkamu faktas įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytas, galioja ir laikytinas teisingu. Valstybinei institucijai 1997 m. pripažinus, kad namų valdoje, (duomenys neskelbtini), esantys statiniai ir inžinerinė įranga yra pastatyti ir įregistruoti teisėtai, 2012 m. teigti, kad ta pati inžinerinė įranga ar jos dalis įrengta savavališkai, nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju teismas pažeidė CK 1.2 str. įtvirtintą teisėtų lūkesčių principą.
5. Nuotekų šulinys yra neatskiriama sudėtinė fekalinės kanalizacijos vamzdyno dalis. Jei nustatyta, kad kanalizacijos vamzdynas įrengtas teisėtai, tai laikytina, kad ir nuotekų šulinys kaip sudėtinė kanalizacijos vamzdyno dalis įrengtas teisėtai. Iš VĮ „Registrų centro“ Vilniaus filialo 2010 m. gegužės 28 d. atliktų kanalizacijos vamzdyno kadastrinių matavimų matyti, kad fekalinės kanalizacijos vamzdynas ir nuotekų šulinys yra įrengtas būtent atsakovui priklausančio žemės sklypo ribose. Iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad kanalizacija įrengta dar 1978 m., tai reiškia, kad atsakovas namų valdą 1994 m. įsigijo jau su nutiesta kanalizacija ir ginčo nuotekų šuliniu kaip jo sudėtine dalimi. Šį faktą patvirtina ir ginčo namo valdos 1996 m. balandžio mėn. „Dujofikavimo planas“.
6. Teismas neatsižvelgė į galiojantį teisinį reglamentavimą, kad yra galimybė savavališkos statybos padarinius pašalinti kitais būdais, o ne tik juos nugriaunant. Teismui priimant sprendimą jau galiojo Statybos įstatymo 28 str. 2010 m. liepos 2 d. redakcija, kuri numato statybų įteisinimo kriterijus. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, teismas neturėjo pagrindo taikyti griežčiausios savavališkos statybos padarinių pašalinimo formos, t.y. ginčo tvorą ir nuotekų šulinį nugriauti, bet turėjo suteikti galimybę juos įteisinti. Vien tas faktas, kad atsakovas kreipėsi dėl sklypo išpirkimo ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2011 m. spalio 21 d. raštu atsakovą informavo, kad jo prašoma išpirkti žemės dalis galėtų būti parduodama besiribojančių sklypų savininkams, paneigia teismo išvadą, kad atsakovas negali teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiančių dokumentų. Įrodymų, kad statyba ginčo žemės sklype negalima, nėra. Esant nepaneigtai statinių įteisinimo galimybei, teismo sprendimas, priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, neapsvarsčius visų pažeistos teisės gynimo būdų galimybių, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl toks sprendimas naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės normų (Statybos įstatymo 28 str.) taikymo. Šiuo aspektu aktuali Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1246-516/2011.
7. Teismo sprendimas yra susijęs su į bylą neįtrauktų VĮ „Registrų centro“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisėmis ir pareigomis. Jeigu būtų nustatyta, kad ginčo tvora bei nuotekų šulinys stovi ne atsakovui priklausančioje žemėje, tokiu atveju atsakovas turėtų regreso teisę į VĮ „Registrų centras“ dėl žalos atlyginimo. Jei būtų nustatyta, kad dėl netinkamo teritorijų planavimo Vilniaus mieste, atsakovui priklausančio žemės sklypo rytinė dalis buvo neteisėtai priskirta prie valstybinės žemės, atsakovas taip pat įgytų regreso teisę dėl žalos atlyginimo. Be to, Statybos įstatymo 24 str. 4 d. yra numatyta statytojo teisė nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreiptis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo.
Atsiliepimas
Ieškovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. teismo sprendimą palikti nepakeistu.
Žemesnės instancijos teismas
Pateikia šiuos atsikirtimus:
1. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad turėjo būti taikoma Statybos įstatymo 24 str. 4 d. Ši norma taikoma tiems atvejams, kai statiniui dar nebuvo surašytas savavališkos statybos aktas, tokiu būdu skatinant statytojus pačius informuoti apie jų vykdomą savavališką statybą. Toje pačioje dalyje netgi nurodoma, kad tokiais prisipažinimo atvejais nėra surašomas savavališkas statybos aktas. Taigi ši teisės norma reguliuoja kiek kitokius santykius, t.y. statybos įteisinimo tvarką dar iki statybų valstybinę priežiūrą atliekančiai institucijai pradedant savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą Statybos įstatymo 28 str. nustatyta tvarka. Tuo tarpu teisiniai santykiai įteisinant statybas, atsiradę po savavališkos statybos akto surašymo, reglamentuojami nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeisto Statybos įstatymo 28 str. bei Aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827, patvirtintame statybos techniniame reglamente STR 1.09.06:2010. Pagal reglamento 47 punkto nuostatas nagrinėjant bylą dėl savavališkos statybos padarinių Statybos įstatymo 28 str. reglamentuojama procedūra gali būti taikoma tuomet, kai nėra pasibaigęs reikalavimo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo įvykdymo terminas arba net jeigu ir buvo pasibaigęs, tačiau iki 2010 m. spalio 1 d. inspekcija nebuvo pateikusi ieškinio teismui. Kai byla nagrinėjama teisme, savavališkos statybos padarinių klausimą išsprendžia teismas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 str. 7 d.
2. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų patvirtinančių savavališkos statybos faktą. VĮ „Registrų centro“ pateikta Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 13/10956 patvirtina faktus apie tai, kokie nekilnojamieji daiktai yra registruoti adresu (duomenys neskelbtini). Ginčo tvora nėra registruota ir atsakovas posėdžių metu pripažino, kad tvora ir nuotekų šulinys yra pastatyti ne jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Skirtingu laikotarpiu buvo užfiksuoti skirtingo dydžio, konfigūracijos ir pan. nekilnojamojo turto objektai, tačiau savavališkos statybos objektai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nes tam nėra teisinio pagrindo.
3. Nėra pagrindo sutikti su apelianto motyvais, kad teismas sprendime pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų. Nei viena iš skunde nurodytų institucijų neturi teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Nagrinėjamu atveju nėra keliami jokie ginčai dėl žemės sklypo ribų įregistravimo teisėtumo ar sklypo ribų ir pan.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo J. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Pateikia šiuos atsikirtimus:
1. Iš byloje esančių foto nuotraukų kopijų matyti, kad toje vietoje, kur jo faktinės sklypo ribos ribojasi su savavališkai užimta valstybine žeme yra įrengti gelžbetoniniai sklypo ribos pamatai, apdengti molinėm čerpėm, kas įrodo apie nesąžiningą papildomos valstybinės žemės ploto užėmimą.
2. Iš atsakovo apelianto pateiktos Namų valdos techninės apskaitos byloje Nr. 10956 esančios schemos matyti, kad atsakovui priklausančio sklypo schema ir pagrindinė neatitinka. Kadangi sklypo įsigijimo metu buvo mieste fiziniams asmenims buvo leidžiama turėti iki 15 arų žemės sklypus. Be to schemoje nėra pavaizduoti sklypų tvorų elementai. Be to, apelianto pateikti duomenys apie inžinerinių tinklų teisėtumą yra neteisingi, o juos paneigia VĮ „Registrų centro“ 2012 m. kovo 19 d. raštas Nr. RA(12.5.1.32.)-8936.
3. Po savavališkais pastatytais statiniais esančią valstybinę žemę turi teisę išpirkti ne tik apeliantas, bet ir tretysis asmuo J. P.. Nuotekų surinkimo šulinys yra apie 3 metrus nuo trečiojo asmens J. P. gyvenamojo namo. Kadangi apeliantas šulinio tinkamai neprižiūri, jo buvimas pažeidžia ir sanitarines normas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Apeliacijos procesinį teisinį dalyką sudaro apeliacinių skundų faktinio ir teisinio pagrindo įvertinimas bei patikrinimas ar nėra aplinkybių, sudarančių absoliutų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 320 str.). Apeliacijoje vertinama tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškovo ieškininis reikalavimas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. liepos 3 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. (101)-11.11-98 apeliantui A. R. už savavališkai atliktus statybos darbus – 55 metrų ilgio, 2 metrų aukščio tvoros pastatymą ir nuotekų šulinio (duobės) įrengimą valstybinėje žemėje, šalia sklypo, (duomenys neskelbtini) (b. l. 10-11). Aktas apeliantui įteiktas 2009 m. liepos 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2009 m. liepos 30 d. reikalavimu Nr. (101)-11.11-100 apelianto pareikalauta iki 2009 m. spalio 15 d. likviduoti savavališkos statybos padarinius (b. l. 14). Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2011 m. balandžio 26 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. FAK-1101 konstatavo, kad apeliantas iki 2011 m. balandžio 26 d. ieškovo 2009 m. liepos 30 d. reikalavimo neįvykdė (b. l. 18-19). Ieškovas siekdamas pašalinti neteisėtos statybos padarinius kreipėsi į teismą.
Dėl ikiteisminės savavališkos statybos įteisinimo tvarkos.
Apeliantas teigia, jog jam turėjo būti suteikta galimybė pasinaudoti ikiteismine savavališkų statybų įteisinimo tvarka. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 str. pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23-1 str. pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28-1 str., keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymo (įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d.) 24 str. 4 d. įstatymų leidėjas numatė statytojams (užsakovams) galimybę įteisinti savavališką statybą dar iki valstybės institucijai, atliekančiai statybų priežiūrą, pradedant savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą. Šia procedūra statytojas turi teisę pasinaudoti nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. savo noru kreipęsis į savivaldybės administraciją dėl iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos savavališkos statybos įteisinimo. Nagrinėjamu atveju reikalavimas likviduoti savavališkos statybos padarinius apeliantui surašytas 2009 m. liepos 30 d. Taigi bet kuriuo atveju, apeliantas negalėjo pasinaudoti minėta ikiteismine savavališkų statybos įteisinimo tvarka, kadangi savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūra jau buvo pradėta surašius savavališkos statybos aktą.
Tačiau nuo 2010 m. spalio 1 d. įsigaliojusioje Statybos įstatymo redakcijoje įstatymų leidėjas numatė savavališkos statybos padarinių įteisinimo galimybę ir esant pradėtai savavališkos statybos padarinių pašalinimo procedūrai. Statybos įstatymo 28 str. 4 d. įtvirtinta, kad asmuo, kuriam pateikti reikalavimai nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, turi teisę parengti projektinę dokumentaciją teisės aktų nustatyta tvarka ir gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. To paties straipsnio 5 d. nustatyta, kad jeigu asmuo per nustatytą reikalavimo įvykdymo terminą gauna statybą leidžiantį dokumentų, šio dokumento teisės aktų nustatyta tvarka patvirtinta kopiją jis pateikia Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, kuri ne vėliau kaip per 3 darbo dienas panaikina asmeniui pateiktą reikalavimą. Kadangi ši tvarka įstatymų leidėjo valia yra taikoma ir savavališkoms statyboms, kurių padarinių šalinimo procedūra buvo pradėta dar iki 2010 m. spalio 1 d., Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtintame statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 47 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai statytojas nustatytu terminu iki 2010 m. spalio 1 d. jam įteikto reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdė, o Inspekcija iki 2010 m. spalio 1 d. nepateikė prašymo (ieškinio) teismui dėl įpareigojimo statytojui vykdyti šį reikalavimą, statytojui prašant, Inspekcija įformina naują reikalavimą (reglamento 6 priedas) ir jį įteikia statytojui reglamento nustatyta tvarka, nurodydama, kad naujam reikalavimui įvykdyti nuo 2010 m. spalio 1 d. nustatytas 6 mėnesių terminas, o anksčiau įteiktas reikalavimas negalioja. Kadangi apeliantas į ieškovą su prašymu įforminti naują reikalavimą likviduoti savavališkos statybos padarinius su tikslu gauti statybą leidžiantį dokumentą nesikreipė, darytina išvada, kad ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą dėl reikalavimo įvykdymo esant teisės aktų nustatytoms sąlygoms.
Dėl teismo pareigos leisti įteisinti savavališką statybą.
Pagal Statybos įstatymo 28 str. 7 d. teismas savo sprendimu galėjo įpareigoti statytoją savo lėšomis per nustatytą terminą: 1) leisti teisės aktų nustatyta tvarka per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus šio Įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, išskyrus šio Įstatymo 23 str. 1 d. 5 p. nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; 2) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 3) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 4) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Nustatydamas tokį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas suteikė teismui, sprendžiančiam klausimus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, diskrecijos teisę, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas sąlygas, suteikti galimybę savavališką statybą atlikusiam statytojui ją įteisinti, tačiau tik tais atvejais, kai statytojas turi objektyvią galimybę gauti statybą leidžiančius dokumentus.
Byloje nustatyta, kad tiek procesiniuose dokumentuose (b. l. 27), tiek administracinės bylos Nr. II-1293-244/2009 nagrinėjamo metu apeliantas neginčijo fakto, kad tvora ir nuotekų šulinys pastatyti ne jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o valstybinėje žemėje, kuri Teritorijų planavimo suvestiniame plane (b. l. 24) pažymėta geltona, raudona (punktyrine), mėlyna linijomis. Aplinkybę, kad tvora ir nuotekų šulinys įrengti ne apeliantui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype patvirtina VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto (žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0072-0040) kadastro ir registro dokumentų bylos medžiaga, kadangi minėtoje byloje ginčo sklypo konfigūracija bei matmenys neatitinka VĮ „Registrų centro“ Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byloje Nr. 13/10956 esančio 1997 m. kovo 27 d. plano (b. l. 25). Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog apeliantas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto prie sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo (b. l. 120). Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog būtent Nekilnojamojo turto kadastro byloje yra fiksuojamas žemės sklypo plotas bei ribos (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 str.), ir kol Nekilnojamojo turto kadastro byloje užfiksuoti duomenys nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka jie laikytini turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Tuo pačiu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl žemės sklypų ribų.
Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. įtvirtinta, kad statytojo teisė gali būti įgyvendinama, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi remiantis Statybos įstatymo 23 str. 23 d., kol apeliantas nėra įgijęs žemės sklypo, kuriame stovi ginčo tvora ir nuotekų šulinys, nuosavybės teise, jam statybos leidimas negali būti išduodamas. Nors apeliantas ir kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl žemės sklypo išpirkimo, tačiau byloje remiantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. liepos 10 d., 2010 m. gegužės 11 d., 2011 m. spalio 21 d. raštais (b. l. 70, 90, 92) nustatyta, kad ginčo valstybinės žemės sklypą pretenduoja įgyti ne tik apeliantas, bet ir tretysis asmuo J. P.. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad abu minėti asmenys turi lygias teises į ginčo žemės sklypą, todėl nenugriovus apelianto savavališkai pastatytų statinių, būtų pažeistos trečiųjų asmenų teisės. Remiantis tuo atmestini apelianto argumentai dėl netinkamo Statybos įstatymo 28 str. taikymo, kadangi teismas neturėjo pareigos suteikti apeliantui galimybę įteisinti savavališką statybą, kadangi nebuvo Statybos įstatymo 28 str. 1 d. įtvirtintų būtinųjų sąlygų tokiam procesiniam sprendimui priimti, t.y. apeliantui galimybės gauti statybą leidžiantį dokumentą.
Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliaciniame skunde pateikiama pozicija, jog, pirma, nuotekų šulinys įrengtas apeliantui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, antra, ginčo statiniai yra pastatyti ir įregistruoti teisėtai, trečia, apeliantas žemės sklypą įsigijo jau su įrengtu ginčo nuotekų šuliniu. Apeliantas teismo posėdžio metu pats pripažino, jog nuotekų šulinys yra įrengtas valstybinėje žemėje (b. l . 134), o tą patvirtino ir byloje pateikti dokumentai: Vilniaus savivaldybės administracijos Rasų seniūnijos seniūno 2005 m. sausio 13 d. raštas Nr. 10 (b. l. 91), fekalinės kanalizacijos išdėstymo planas (b. l. 162), Nekilnojamojo turto (žemės sklypo, unikalus Nr. 0101-0072-0040) kadastro ir registro dokumentų bylos medžiaga. Byloje pateikti išrašai iš Nekilnojamojo turto registro (b. l. 20-23) bei VĮ „Registrų centro“ raštai (b. l. 180) patvirtina, kad daiktinės teisės nei į tvorą, nei į fekalinės kanalizacijos vamzdyną, kurio sudedamoji dalis yra nuotekų šulinys, nėra registruotos. Nustačius, jog tvora bei nuotekų šulinys yra pastatyti valstybei priklausančiame žemės sklype, aplinkybė, jog apeliantui priklausantis gyvenamasis namas 1997 m. balandžio 28 d. buvo pripažintas tinkamu naudoti Valstybinės statinių inspekcijos (b. l. 122), aptariamu atveju neturi teisinės reikšmės, kadangi apeliantas taip ir nepateikė vamzdyno visos rekonstrukcijos projektinės dokumentacijos, iš kurios būtų galima nustatyti, kokios buvo numatytos tikslios vamzdyno koordinatės, o minėtos dokumentacijos nepateikimas kartu netiesiogiai patvirtina, kad tiek tvora, tiek nuotekų šulinys buvo pastatyti be leidimo. Apeliantas tiek teismo posėdyje duodamas paaiškinimus (b. l. 109), tiek procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad ginčo nuotekų vamzdyną įrengė būtent jis, todėl nesant įrodymų, jog nuotekų šulinys buvo įrengtas dar iki apeliantui įsigyjant nuosavybės teise žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), tokie argumentai atmestini kaip niekuo neparemti (CPK 12, 178 str.).
Dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo.
Teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p. nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą (Statybos įstatymo 28 str. 8 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu bylos medžiaga sudaro prielaidas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendęs įpareigoti apeliantą nugriauti ginčo statinius tinkamai vadovavosi Statybos įstatymo 28 str. 8 d. įtvirtintais kriterijais. Tokia išvada darytina, kadangi neginčijamai nustatyta, jog apeliantas ginčo statinius pastatė savavališkai, pats apeliantas pripažino pažeidimų realumą, savavališkai pastatyti statiniai pažeidžia ne tik valstybės, bet ir trečiojo asmens J. P. interesus. Taigi savavališkos statybos padarinių pašalinimas nagrinėjamu atveju yra svarbesnis nei šio veiksmo keliami nepatogumai apeliantui.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.