- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-04-22
- Bylos Nr.
- I-2364-428/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00273-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Grauželis, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audriaus Grauželio ir Algio Markevičiaus,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovei Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Darius Saveikis kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-N-118-200 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, bei įpareigoti atsakovą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 (I t. b. l. 5–10).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ( toliau – tarnyba) 2014 m. sausio 10 d. pateikė prašymą ir būtinus dokumentus dėl nemokamos valstybės teisinės pagalbos suteikimo kasacinio skundo surašymui civilinėje byloje dėl proceso atnaujinimo. Tarnyba skundžiamu sprendimu prašymo netenkino. Skundžiamas sprendimas nepagrįstas. Konstitucinė teisė į teisminę gynybą garantuoja suinteresuotam asmeniui teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą reikalaujant apginti pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą. Asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra absoliuti, ji yra teisinės valstybės principo, kuriuo privalu vadovautis ir teismams taikant teisę, turinio elementas. Be to, ši teisė kyla iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisingumo vykdymo imperatyvo (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai; Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 5 str. 1 d.; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 str., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1971 m. birželio 16 d. ir 1993 m. lapkričio 25 d. sprendimai). Ar pareiškėjas turi reikalavimo teisę, gali būti sprendžiama tada, kai byla išnagrinėjama iš esmės (CPK 259, 263, 265 str.; EŽTT 1994 m. rugsėjo 21 d. sprendimas). EŽTT jurisprudencijoje plėtojama nuosekli pozicija, draudžianti pernelyg formalų procesinių normų, užtikrinančių asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, aiškinimą. Teismas vadovaujasi savo praktikoje nustatytais principais, pagal kuriuos taikomi apribojimai negali suvaržyti ar susilpninti asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Teisė į teisminę gynybą reiškia ir teisę į tinkamą teismo procesą; teisė į tinkamą teismo procesą reiškia ir asmens, be kita ko, galimybę naudotis įstatyme įtvirtintomis gynybos priemonėmis nuo pareikšto ieškinio, t. y. atsikirsti į ieškinį ir (arba) pareikšti priešieškinį ir t. t. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas yra realus, kai asmuo, kuris kreipiasi į teismą įstatymų nustatyta tvarka turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad įgyvendins teisę apginti savo pažeistą interesą. Išsamios aplinkybės dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje tikslingumo ir būtinumo yra išdėstytos 2013 m. spalio 8 d. pareiškėjo atskirajame skunde Kauno apygardos teismui ir civilinės bylos Nr. A2-14916-191/2013 procesiniuose dokumentuose, todėl atsakovo sprendimas, kuriame nurodyta, jog reikalavimai byloje yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, o taip pat kad jo prašymas susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos yra neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovas neįvertino aplinkybių dėl jo esamos turtinės padėties, neatsižvelgė į tai, jog antstoliai yra areštavę visą turimą turtą, įskaitant ir lėšas banko įstaigose, tai, kad pareiškėjas kelinti metai negali laisvai, savo nuožiūra disponuoti turtu ir lėšomis, taip pat teisinei pagalbai gauti. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 12 straipsnio 6 punktas įpareigoja atsakovę pareiškėjui suteikti tinkamą kvalifikuotą teisinę pagalbą civilinėje byloje, nes tai yra susiję ir su konstitucine asmens teisėtų interesų apsauga (I t. b. l. 5–10).
Atsiliepimas
Atsakovė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundo netenkinti (I t. b. l. 96–98). Atsiliepime atsakovė nurodė, kad tarnyboje gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011. Įvertinus į tai, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta siekiant gauti lėšų pareiškėjo ūkinei - komercinei veiklai vykdyti, pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, buvo atsisakyta suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, kadangi jo reikalavimas kyla dėl jo vykdytos ūkinės komercinės veiklos. Proceso atnaujinimas galimas tik esant CPK 366 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems konkretiems proceso atnaujinimo pagrindams. D. S. nurodyta aplinkybė, kad vartojimo paskolos sandoris sudarytas su AB Šiaulių banku yra apsimestinis sandoris ir todėl skola turi būti priteista iš įmonės UAB „NBG grupė“ nėra naujai paaiškėjusi reikšminga aplinkybė, kurios pagrindu būtų galima atnaujinti bylos nagrinėjimą. Atsakovo nuomone, tai akcentavo ir Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartyje, kurioje atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl skolos priteisimo. Minėtą nutartį apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą. Atsakovė pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1, 2, 4 punktais, atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi nustatė, jog jo reikalavimas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, taip pat pareiškėjo reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su jo vykdyta ūkine komercine veikla.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas visiškai.
Nagrinėjamos bylos dalykas yra atsakovės atsisakymas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011, pareiškėjui siekiant apskųsti 2013 m. gruodžio 17 d. Kauno apygardos teismo nutartį kasacine tvarka.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 10 d. kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą dėl kasacinio skundo surašymo Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011, siekdamas apskųsti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį (I t., b. l. 99–105). Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ ir byloje esančių teismų sprendimų nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1170-568/2009 konstatavo, jog 2006 m. spalio 4 d. vartojimo kredito sutartis Nr. VART-2006-5897-09, pareiškėjui suteikiant 40 000 Lt vartojimo kreditą, sudaryta tarp pareiškėjo D. S. , kaip fizinio asmens, ir AB Šiaulių banko. Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-853-602/2010) Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 iš pareiškėjo D. S. AB Šiaulių bankas naudai priteista 41 867,37 Lt skola pagal 2006 m. spalio 4 d. vartojimo kredito sutartį Nr. VART-2006-5897-09. Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-589-527/2012 Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-14916-191/2013 (I t., b. l. 124–128) D. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 (t. y. civilinėje byloje, kurioje priimtas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimas) atmetė. Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-2378-230/2013 (I t., b. l. 107–115) D. S. atskirąjį skundą atmetė ir Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį paliko nepakeistą. Skundžiamu teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-14-N-118-200 pareiškėjui buvo atsisakyta teikti teisinę pagalbą dviem teisiniais pagrindais – pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, kuris numato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo vykdytos ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos, taip pat pagal minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktus, nustatančius, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jei pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (It., b. l. 129). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 10 nutartyje šioje administracinėje byloje, panaikindamas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 13 d. sprendimą, konstatavo, jog ginčijamo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimo dalis, kurioje D. S. atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, laikytina neteisėta ir nepagrįsta (I t., b.l. 155 -160, 195-202). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 10 nutartyje konstatuotų faktų ir aplinkybių, kurie jau nustatyti, iš naujo nagrinėjant šią administracinę bylą, nereikia įrodinėti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str.).
Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2015 m. vasario 10 nutartyje šioje administracinėje byloje, nagrinėjant iš naujo šią administracinę bylą būtina nustatyti ar ginčijamu sprendimu buvo teisėtai ir pagrįstumai atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl kasacinio skundo surašymo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 kitais, būtent, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis laiduoja asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tokia asmens teisė gali būti realizuota, pasinaudojant valstybės garantuojama teisine pagalba. Pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas garantuoja asmenims, tinkamą pažeistų ar ginčijamų teises ir įstatymų saugomus interesų ginimą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas apibrėžia kokiomis sąlygomis galimas antrinės teisinės pagalbos teikimas.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytas sąrašą atvejų, kai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turi teisę (pareigą) atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o pagal to paties straipsnio 7 dalies 2 punktą – jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).
Nagrinėjamu atveju yra aktualūs šio Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktai, numatantys, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.) ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.). Pabrėžtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai yra atskiri (savarankiški) ir atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą galimas esant bent vienam iš šių pagrindų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1411/2008, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1157/2010). Todėl šio ginčo atveju iš esmės pakanka patikrinti, ar buvo bent vienas nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis priimtas skundžiamas sprendimas atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.
Kaip jau buvo minėta, sprendžiant kilusį ginčą aktualios Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punkto nuostatos, kuriomis grindžiamas skundžiamas atsakovo sprendimas.
Lietuvos vyriausiais administracinis teismas formuodamas praktika šios kategorijos bylose yra akcentavęs, jog sprendžiant, ar yra pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalba, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Nors Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Lietuvos vyriausiais administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad neabejotina, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojama teisine pagalba, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai. Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą. Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismą praktika, tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Tarnyba, vertindama reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą nustatė siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2853-11 ir kt.).
Taigi, atstovavimo byloje pagrįstumas ir perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.
Atsakovė spręsdama antrinės teisinės pagalbos suteikimą dėl kasacinio skundo Lietuvos Aukščiausiajam Teismui surašymo pareiškėjui pagal tarnyboje gautą pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. prašymą, turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei atstovavimo perspektyvumą (I t., b.l. 99- 105).
Kaip jau buvo minėta bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą su 2014 m. sausio 10 d. prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, iš esmės siekdamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 skundžiant Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nutartį kasacine tvarka. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 4 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5482-889-6/2011, kuriuo priteisė iš pareiškėjo D. S. ieškovui AB Šiaulių bankui skolą (negrąžintą kreditą) ir palūkanas. Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, D. S. apeliacinį skundą atmetė. Pareiškėjas pirmos instancijos teismui pateikė prašymą dėl proceso civilinėje byloje Nr. 2-5482-889-6/2011 prašė: 1) atnaujinti terminą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punkto pagrindu paduoti, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių ir nuo pareiškėjo (atsakovo) D. S. nepriklausančių aplinkybių; 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktas ta apimtimi, kuriame yra nustatytas (ap)ribojimas, kad tik Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras gali teismui paduoti prašymus atnaujinti procesą šiame punkte nustatytu pagrindu (dėl padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos) dėl teismo sprendimų (nutarčių), kurie buvo peržiūrėti apeliacine tvarka (o kiti asmenys – tik jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka) neprieštarauja suinteresuoto asmens konstitucinei teisei į teisminę gynybą, teisei į teisingą teismą ir tinkamą teismo procesą, asmenų lygybės įstatymui, konstituciniam teisinės valstybės principui (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis, 109-110 straipsniai, CPK 2 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis, 6 ir kiti straipsniai, Teismų įstatymo 1, 4-6 ir kiti straipsniai); 3) atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punkto pagrindu; 4) pakeisti netinkamą atsakovą D. S. tinkamu atsakovu – tikrąja ginčo sutarties šalimi bankrutavusia UAB „NBG grupė“ ir, atsižvelgiant į tai, kad bendrovė yra bankrutavusi, perduoti šią bylą pirmąja instancija nagrinėti Kauno apygardos teismui; 5) ieškovės AB Šiaulių banko reikalavimams dėl 41 867,37 Lt sumos priteisimo iš D. S. taikyti ieškinio senaties terminus; 6) išnagrinėjus bylą pakartotinai, panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį, kuriais buvo patenkintas ieškovės ieškinys, ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento apsimestinį sandorį – 2006 m. spalio 4 d. vartojimo kredito sutartį VART-2006-5897-09 – sudarytą tarp AB Šiaulių banko Kauno filialo ir atsakovo D. S. . Ieškovei iš atsakovo priteistą sumą priteisti iš tikrojo skolininko – juridinio asmens bankrutavusios UAB „NBG grupė“; 7) remiantis CPK 95 straipsniu, už nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį ir piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovei AB Šiaulių bankui didžiausią 20 000 Lt baudą; 8) pareiškėjui (atsakovui) iš ieškovės priteisti visas turėtas ir faktiškai patirtas 7 200 Lt bylinėjimosi išlaidas, visą sumokėtą žyminį mokestį šioje civilinėje byloje ir žyminį mokestį, kuris bus sumokėtas vėliau už prašymą dėl proceso atnaujinimo.
Prašymą keiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pareiškėjas grindė tuo, jog asmeniui, kurio interesus pažeidžia neteisėti ir nepagrįsti sprendimai, įstatymo nustatyta galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje yra vienintelė priemonė pašalinti jo teisių ir interesų pažeidimus, todėl ji negali būti ribojama. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas grindė nurodydamas, kad nagrinėjant civilinę bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo padarytos aiškios teisės normų taikymo klaidos, dėl kurių Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartyje nepasisakė: dėl materialiosios ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių apsimestinį sandorį ir jo teisinius padarinius (CK 1.87 str.), sutartis ir jų aiškinimą (CK 6.193-6.195 str.), dėl teismo pareigos atskleisti bylos esmę (CPK 14, 225, 235, 250-251, 263, 265 str.), dėl įrodinėjimo taisyklių netinkamo aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (CPK 346 str. 2 d. 2 p.), dėl įrodymų rinkimą, išreikalavimą ir įrodinėjimą, įrodymų tyrimą ir jų vertinimą, įrodymų vertinimo taisykles ir įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 159, 176-185, 199 str.), dėl civilinio proceso principų, dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimą ir teismo sprendimui bei jo turiniui keliamus reikalavimus (CPK 259 str. ir kt.), ir kt. Prašymą panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį, kuriais buvo patenkintas ieškovės ieškinys, pareiškėjas grindė tuo, kad sandoris yra apsimestinis, atsakovas iš 2006 m. spalio 4 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties VART-2006-5897-09 jokios naudos neturėjo – paskolos faktiškai negavo ir ja nedisponavo. Teismai ne tik neišreikalavo visų būtinų įrodymų (tame tarpe ir tų, kuriuos teismams nurodė ir prašė iš ieškovės išreikalauti atsakovas), reikalingų teisingai išnagrinėti kilusį ginčą, procesiniuose sprendimuose nevertino ir nepasisakė ir dėl aplinkybių bei įrodymų, kuriuos teismams nurodė atsakovas. Šie įrodymai būtų padėję teismams išsamiai išaiškinti 40 000 Lt vartojimo kredito sutarties suteikimo tikrąsias aplinkybes ir jas nulėmusius faktorius bei tikruosius šalių tikslus ir atskleisti bylos esmę. Pareiškėjas teigė, kad teismai nenustatė, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia, ar valia atitiko tikruosius šalių ketinimus, kokie buvo tikrieji sutarties tikslai ir jos sudarymo aplinkybės ir šalių tarpusavio santykiai, o apsiribojo tik lingvistiniu ir pažodiniu vartojimo kredito sutarties aiškinimu.
Kaip minėta, skundžiamu sprendimu atsakovas atsisakė teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumo bei atstovavimo byloje neperspektyvumo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punkto pagrindais. Skundžiamas atsakovo sprendimas motyvuojamas tuo, kad pirmos instancijos ir apeliacinis teismai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 dėl skolos priteisimo ir naujų reikšmingų aplinkybių, kurios galėtų būti bylos proceso atnaujinimo pagrindu nenustatė. Atsakovas konstatavo, jog pareiškėjas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios galėtų būti bylos proceso atnaujinimo pagrindu, todėl antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negali būti teikiama.
Kasacinį bylų procesą reglamentuojančio Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XVII skyriaus normose numatyta, jog kasacinis procesas pradedamas dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo asmeniui padavus kasacinį skundą ir jį teismui priėmus (CPK 340–351 straipsniai). Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį bylos šalys turi galimybę išdėstyti visus teisinius argumentus bylos teisės klausimais. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Kasacinio skundo priėmimo ir atsisakymo priimti tvarką reglamentuoja CPK 350 straipsnis. Kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudaryta atrankos kolegija CPK 350 str. d.). Kasacinį skundą atsisakoma priimti, jeigu jis neatitinka tam tikrų reikalavimų, numatytų CPK 350 straipsnio 2 dalyje. Vienas iš jų, kai kasacinis skundas neatitinka CPK 347 straipsnio reikalavimų. CPK 347 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas, atsisakymas suteikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011, grindė pareiškėjo reikalavimų nepagrįstumu bei atstovavimo byloje neperspektyvumu motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011, nenurodė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios galėtų būti bylos proceso atnaujinimo pagrindu (CPK 366 str. 1 d. 9 p.).
Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus bylos duomenys ir formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką atsakovas privalėjo vertinti, ar pakako duomenų ir pagrindų CPK reikalavimus atitinkančiam kasaciniam skundui parengti, t.y. ar buvo pakankamos prielaidos kasaciniam skundui parengti pagal pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus. Akivaizdu, jog atsakovei pateikta informacija ir teismų procesiniai dokumentai buvo pakankamas pagrindas ir prielaida suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą kasaciniam skundui parengti. Pažymėtina, jog spręsti, ar pagal nurodytus duomenis parengtas kasacinis skundas bus priimtas ir ar galimai bus patenkintas, yra bylą pagal kasacinį skundą nagrinėjančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo diskrecija. Pareiškėjo reikalavimas ginti, jo manymu, pažeistą materialiąją teisę, įrodinėjant, kad vartojimo paskolos sandoris sudarytas su AB Šiaulių banku yra apsimestinis sandoris, kuris negalėjo sukleti pareiškėjui pasekmių, susijęs su materialinės teisės taikymo pagrindais. Prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 pareiškėjas grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 ir 9 punkto pagrindais, padarytomis aiškiomis teisės normų taikymo klaidomis, įrodinėjimo taisyklių netinkamu aiškinimu ir taikymu, nukrypimu nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos ir t.t. Atsakovė, spręsdama ir vertindama materialinės teisės taikymo klausimus, nurodytus pirmos ir apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose, t.y. konstatuodama, jog pareiškėjas nenurodė naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios galėtų būti proceso atnaujinimo pagrindu, viršijo savo įgaliojimus, kurie yra tik išskirtinė teismo konstitucinė funkcija, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą skundžiamą sprendimą.
Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 345 straipsnio 1 dalyje, kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo, nutarties įsiteisėjimo dienos. CPK 345 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis praleistas kasacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas, jei nepraėjo daugiau kaip šeši mėnesiai nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovę dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kasaciniam skundui parenti, kreipėsi nepraleidęs nurodytų terminų. Užsitęsus teisminiam nagrinėjimui dėl atsakovės skundžiamo sprendimo, t.y. dėl atsisakymo pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo CPK 345 straipsnio 2 dalyje numatytas naikinamasis kasacinio skundo padavimo terminas pasibaigė. Tačiau įvertinus tai, kad kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko iš trijų teisėjų sudaryta atrankos kolegija, vadovaudamasi CPK 350 straipsniu ir jame numatytais pagrindais, ši aplinkybė nagrinėjamojoje administracinėje byloje nevertintina ir nelaikytina kliūtimi suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą kreiptis į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą kasaciniu skundu, kurio išimtinė teisė spręsti kasacinio skundo priėmimo klausimą.
Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas pagrindė akivaizdų poreikį bei pakankamą faktinį ir teisinį pagrindą kreiptis į teismą su akivaizdaus turinio reikalavimu dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 siekdamas parengti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Kadangi atsakovės nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalba pagrindai nepagrįsti ir neteisėti, kitų atsisakymo pagrindų atsakovė nenurodė, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas atitinka sąlygas antrinei teisinei pagalbai gauti pagal jo 2014 m. sausio 10 d. prašymą.
Dėl pirmiau minėtų argumentų ir nustatytų faktinių aplinkybių, skundžiamas sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas, atsakovė įpareigotina suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 kasaciniam skundui parengti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 -87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-14-N-118-200 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.
Įpareigoti atsakovę Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti pareiškėjui D. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-5482-886/2011 kasaciniam skundui parengti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.