Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei J. Č. dėl skolos, palūkanų, netesybų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

6. Kaip nurodyta šio sprendimo 4 punkte, atsakovė iki šiol nėra įvykdžiusi pagal Kredito sutartį prisiimtų prievolių.

7. Esminis byloje kilęs klausimas, ar ieškovė UAB „Legal Balance“ yra perėmusi UAB „Ferratum“ reikalavimo teises ir pagrįstai prašo, kad atsakovė įvykdytų savo prievoles. Remiantis pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad UAB „Ferratum“ (naujas pavadinimas UAB „Halex“) 2013 m. lapkričio 5 d. su UAB „Deneira“ pasirašė Gautinų sumų pirkimo sutartį Nr. 017. Pagal šios sutarties 1 ir 4 skirsnių nuostatas UAB „Ferratum“ pardavė UAB „Deneira“ reikalavimo teises į UAB „Ferratum“ tretiesiems asmenims suteiktas, bet pastarųjų negrąžintas paskolas. Aplinkybę, kad UAB „Deneira“ pagal nurodytą sandorį buvo perleistos ir reikalavimo teisės į atsakovės skolą, kylančią iš Kredito sutaties, patvirtina ieškovės pateikta Priedo Nr. 1 prie Gautinų sumų pirkimo sutarties Nr. 017 kopija. Vadinamąjį skolų portfelį, į kurį įėjo ir iš UAB „Ferratum“ įgyta reikalavimo teisę į atsakovės skolą, UAB „Deneira“ perleido akcinei bendrovei (toliau – AB) „Debt Capital Management“ remiantis 2015 m. gruodžio 1 d. įmonių pasirašyta Skolų pirkimo ir pardavimo sutartimi. Faktą, kad AB „Debt Capital Mangement“ iš tiesų buvo perleistas ginčo reikalavimas, patvirtina Priedo Nr. 6 prie Skolų pirkimo ir pardavimo sutarties nuorašas.

8. 2018 m. rugpjūčio 23 d. AB „Debt Capital Management“ ir ieškovės UAB „Legal Balance“ pasirašyta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. RP2018-08/03 bei šios sutarties Priedo Nr. 1 išrašas patvirtina, kad reikalavimas, kylantis iš Kredito sutarties, perėjo ieškovei. Tai, kad ginčo reikalavimo teisė iš pradžių perėjo UAB „Deneira“, vėliau AB „Debt Capital Management“, o galiausiai ieškovei, patvirtina ir kiti įrodymai. Pirma, UAB „Deneira“ ir AB „Debt Capital Management“ 2019 m. kovo 4 d. patvirtinimai „Dėl reikalavimo perleidimo sutarčių“. Antra, ieškovė disponuoja visais dokumentais, patvirtinančiais reikalavimo teisę ir papildomas teises: mokėjimo dokumentais, įrodančiai paskolos suteikimo ir atsakovės registracijos faktus, taip pat kitais pradinio kreditoriaus parengtais dokumentais (CK 6.104 straipsnio 1 dalis). Objektyvaus pagrindo abejoti tuo, kad ginčo reikalavimo teisė yra perėjusi ieškovei, nenustatyta.

9. Vien tik aplinkybės, kad ieškinyje ir kartu su juo pateiktuose išrašuose iš nurodytų sutarčių priedų buvo padaryta rašymo klaidų, kad reikalavimo perleidimo grandinėje dalyvavę juridiniai asmenys galbūt yra tarpusavyje susiję ar kad kreditorių atsakovei teiktuose pranešimuose kisdavo jų prašomos sumokėti sumos, neturi jokios teisinės reikšmės vertinant, ar reikalavimo teisės perleidimas iš tiesų įvyko. Pažymėtina, kad reikalavimo teisių perleidimas yra verslo sprendimas, kurio priėmimas pats savaime nelemia konkrečios reikalavimo teisės galiojimo ar negaliojimo.

10. Ieškovės į byla pateiktų dokumentų autentiškumas buvo patvirtintas įgalioto įmonės atstovo per įmonės paskyrą Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portale. Reikalavimo teisių perleidimo sutartys buvo sudarytos rašytine forma, t. y. nepažeistas CK 6.103 straipsnyje nustatytas reikalavimas. Taigi atsakovė nepagrįstai kvestionuoja nurodytų sutarčių sudarymo ir vykdymo faktus (CPK 185 straipsnis). Juolab, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovė pripažino, jog pranešimus apie ginčo reikalavimo teisės perleidimą buvo gavusi ir iš UAB „Deneira“ bei AB „Debt Capital Management“.

11. Sprendžiant, ar ieškovė turi teisę panaudoti reikalavimo perleidimo faktą prieš atsakovę, svarbu nustatyti, ar atsakovė gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Visi su reikalavimo perleidimo faktu susiję reikšmingi dokumentai atsakovei buvo įteikti kartu su ieškiniu ir vėliau bylos nagrinėjimo eigoje. Be to, pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo ieškovė atsakovei buvo išsiuntusi elektroniniu paštu dar 2018 m. rugpjūčio 31 d.

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, kad pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą. Dėl to skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).

13. Kaip minėta, atsakovė neneigė, kad gavo pranešimus apie reikalavimo teisių perleidimą iš UAB „Deneira“ ir AB „Debt Capital Management“. Pati atsakovė į bylą pateikė 2017 m. rugpjūčio 31 d., ir 2018 m. liepos 19 d. AB „Debt Capital Management“ elektroniniu paštu atsiųstus laiškus, kuriuo įmonė pranešė, kad yra perėmusi UAB „Ferratum“ reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Ar ankstesni kreditoriai pateikė atsakovei reikalavimo teisių perleidimo sutartis ir jų priedus, remiantis byloje pateiktais dokumentais nėra galimybių nustatyti. Kita vertus, tai yra teisiškai nereikšminga aplinkybė, nes, kaip minėta, ieškovė kartu su ieškiniu pateikė visus sandorius, remiantis kuriais buvo perleista ginčo reikalavimo teisė į atsakovės skolą. Dėl to laikytina, kad atsakovė yra tinkamai informuota apie reikalavimo perleidimą ieškovei ir kad pastaroji turi teisę reikalauti, jog atsakovė įvykdytų savo prievolę.

14. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė iki šiol nėra grąžinusi jai UAB „Ferratum“ suteiktos paskolos, iš atsakovės ieškovei priteisiamas 231,70 Eur negrąžintas kreditas (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.870 straipsnio 1 dalis).

15. Nagrinėjamu atveju atsakovė įsipareigojo UAB „Ferratum“ už naudojimąsi įmonės paskolintomis lėšomis 30 dienų sumokėti 57,92 Eur paskolos mokestį. Įvertinus jo paskirtį, paskolos mokestis pagal savo prigimtį iš esmės atitinka formaliuosius mokėjimo palūkanų apibrėžties požymius. Vadinasi, pagal Kredito sutartį buvo nustatytos faktiškai 300 procentų dydžio metinės palūkanos. Kredito sutarties sudarymo metu teisės aktuose nebuvo nustatytų konkrečių kriterijų ir pavyzdinių dydžių, remiantis kuriais turėjo būti vertinama, ar bendra vartojimo kredito kaina laikytina protinga ir pagrįsta.

16. Kredito sutartis sudaryta 2009 m. vasario 11 d. Taigi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo, įsigaliojusio 2011 m. balandžio 1 d., nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad dėl to, ar vartojimo kredito sutartyje nustatytų palūkanų dydis laikytinas protingu ir adekvačiomis, turi būti sprendžiama individualiai (pagal analogiją žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015). Įprastai už trumpalaikio kreditavimo paslaugą, kokią UAB „Ferratum“ suteikė atsakovei, yra mokamos didesnės palūkanos. Vis dėlto nagrinėjamu atveju paskolos sandoris buvo sudarytas nuotoliniu būdu. Ieškovė įrodymų, kurie patvirtintų, kad atsakovės finansinės galimybės įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, prieš priimant sprendimą jai suteikti paskolą, buvo tinkamai įvertintos, nepateikė. Taip pat iš pateiktų įrodymų nėra galimybės nustatyti, ar iš tiesų atsakovei buvo tinkamai atskleistos visos finansinės priimamo sprendimo pasekmės. Žinoma, vartotojai taip pat privalo atsakingai priimti finansinius sprendimus. Tačiau šio konkretaus sandorio sudarymo aplinkybės lemia išvadą, kad paskolos mokesčio dydis nelaikytinas adekvačiu. Kad būtų užtikrinta šalių interesų pusiausvyra, iš atsakovės ieškovei priteistino paskolos mokesčio dydis mažinamas per pusę, t. y. iki 28,96 Eur (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

17. Ieškovė iš atsakovės taip pat prašo priteisti 139,85 Eur dydžio kompensacines palūkanas ir 40,54 Eur netesybas. Byloje įrodymų, kurie patvirtintų, kad UAB „Ferratum“ ir atsakovė susitarė, jog atsakovė, jeigu laiku neįvykdytų savo įsipareigojimų, turėtų mokėti kitokio dydžio kompensacines palūkanas, nei nustatyta įstatyme, nepateikta. Taip pat nepateikta įrodymų, kad buvo apribota pradinės kreditorės teisė reikalauti priteisti tokias palūkanas.

18. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenumato ko kita. Nurodytoje įstatymo nuostatoje įtvirtinamos minimalius kreditoriaus nuostolius kompensuojančios palūkanos, kai skolininkas pažeidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą. Todėl kompensuojamąsias palūkanas pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių.

19. Taigi ieškovė pagrįstai teigia, kad turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas, apskaičiuotas taikant CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą palūkanų dydį. Tačiau nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta prieš tai, ieškovė reikalauja iš atsakovės tiek palūkanų, tiek netesybų.

20. Kasacinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad kai palūkanos atlieka ne atlyginimo (mokėjimo, pelno) funkciją, o nuostolių kompensavimo, ir tampa skolininko atsakomybės forma, iš skolininko negalima papildomai priteisti netesybų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Taigi vien tik dėl to nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo priteisti tiek palūkanas, tiek netesybas, t. y. prašoma priteisti palūkanų suma viršija ieškovės apskaičiuotas netesybas. Antra vertus, ieškovė nepateikė įrodymų, kad UAB „Ferratum“ iš tiesų turėjo 17,37 Eur dydžio raginimų siuntimo išlaidas (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovė, gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, pažymėjo, kad ji nebuvo supažindinta su ieškovės kartu su ieškiniu pateiktomis Paskolos sutarties Bendrosiomis sąlygomis. Tiesioginių įrodymų, kad atsakovei iš tiesų buvo atskleistos nurodytos sąlygos, byloje nėra. Taigi nėra pagrindo sutikti su ieškovės pozicija, kad UAB „Ferratum“ ir atsakovė sudarė tinkamos formos susitarimą dėl baudos taikymo (CK 6.72 straipsnis).

21. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 40,54 Eur netesybas netenkinamas. O reikalavimas priteisti kompensacines palūkanas tenkinamas iš dalies. Iš atsakovės ieškovei priteisiamos ne visos ieškinyje nurodytos kompensacinės palūkanos, bet apskaičiuotos už penkerių metų laikotarpį – 65,17 Eur (231,70 Eur + 28,96 Eur) × 5 procentai × 5 metai) (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Bylos nagrinėjimo metu atsakovės ir jos atstovo išsakyta pozicija dėl ieškovės prašomų priteisti palūkanų dydžio pagrįstumo kvalifikuotina kaip prašymas taikyti ieškinio senatį. Dėl to ieškovės reikalavimas aptariamoje apimtyje atmetamas dėl praleisto sutrumpinto ieškinio senaties termino.

22. Iš atsakovės ieškovei taip pat priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (325,83 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis). Patenkinta 69 procentai ieškinio reikalavimų, todėl iš atsakovės ieškovei priteisiamas 10,35 Eur dydžio žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 ir 265 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“ (juridinio asmens kodas 302528679) iš atsakovės J. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 231,70 Eur (dviejų šimtų trisdešimt vieno euro ir 70 ct) negrąžintą kreditą, 28,96 Eur (dvidešimt aštuonių eurų ir 96 ct) paskolos mokestį, 65,17 Eur (šešiasdešimt penkių eurų ir 17 ct) palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (325,83 Eur (trys šimtai dvidešimt penki eurai ir 83 ct) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 12 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 10,35 Eur (dešimties eurų ir 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitus ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.