Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas G. B. kreipėsi į teismą dėl 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl gyvenamo ploto

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina dėl gyvenamojo ploto trūkumo.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo.

Dėl privatumo duše ir dušo inventoriaus neužtikrinimo

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 p. (aktuali redakcija iki 2021-05-25 pakeitimų) buvo numatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę), socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu (gynėju). Naujoji Taisyklių redakcija numatė visų nuteistųjų teisę prausti po dušu ne rečiau kaip du kartus.

Šiuo atveju pareiškėjas nekelia ginčo dėl naudojimosi dušu (ne)pakankamumo. Jis akcentuoja, kad prausiantis duše nebuvo užtikrintas privatumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žiūrėti, pavyzdžiui EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje C. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), konstatavo, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir konstatavo, kad pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas (LVAT 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019 ir kt.).

Šiuo atveju matyti, kad dušų patalpos yra tvarkingos, dušai yra atskirti pertvarinėmis sienelėmis, ką patvirtino ir pats pareiškėjas, kurios pakankamai užtikrina pareiškėjo ir kitų nuteistųjų privatumą (b. l. 93-95).

Teismas taip pat pažymi, jog dušo įrengimas tos pačios lyties asmenims be durelių ar užuolaidų yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) kalinimo sąlygos, negu likusiai visuomenės daliai.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitų inventoriumi normų 13 punkte nurodyta, koks inventorius turi būti dušo patalpose, t. y. dušo čiaupai (galvutės) – 1 vnt. 1 besiprausiančiam asmeniui; suolas ir/arba kėdė, ir/ar taburetė – 1 sėdima vieta 1 besiprausiančiam asmeniui; kilimėlis arba grotelės - 1 vnt. prie kiekvienos sėdimos vietos, veidrodis – 1 vnt., sieninė pakaba drabužiams – 3 kabliukai 1 asmeniui, lentynėlė higienos priemonėms – 1 vnt. prie kiekvieno dušo čiaupo (galvutės), kūno ir plaukų prausiklių dozatoriaus – pagal poreikį.

Iš atsakovės pateiktų nuotraukų matyti, kad dušuose yra suolai, prie sėdimų vietų yra padėtas kilimėlis ar medinės grotelės, kurie neprivalo būti užtikrinti konkrečiai maudymosi vietoje.

Taip pat iš dušo patalpų nuotraukų matyti, kad dušo patalpoje centruotai yra pastatytas medinis staliukas, kuris atlieka dušo lentynėlių higienos priemonėms susidėti funkciją. Tai, kad dušo patalpose nėra atskirų lentynėlių prie kiekvieno dušo nurodė pareiškėjas, taip pat patvirtino ir atsakovė, kas leidžia daryti išvadą, kad atskiros lentynėlės higienos ir prausimosi priemonėms pasidėti prie kiekvieno dušo vietos nėra įrengtos. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas nurodytus pažeidimus tik konstatuoja, nenurodydamas, kokias dvasines kančias jam toks pažeidimas sukėlė. Todėl, teismo vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes, į tai, kad dušo patalpose pareiškėjas buvo tik 1 ir/ar 2 kartą per savaitę ir tik trumpą laiko tarpą (15 min), darytina išvada, kad toks pažeidimas savaime laikytinas mažareikšmiu.

Pareiškėjas nurodo, kad dušuose nėra normalaus apšvietimo.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Taigi nurodytos normos iš esmės nustato apšvietimo ir vėdinimo reikalavimus gyvenamosioms patalpoms. Šiuo atveju jokie konkretūs reikalavimai dušų patalpoms nėra numatyti. Be to, iš pateiktų atsakovo nuotraukų matyti, kad dušuose apšvietimas yra, o tai ar ji silpna (ar ne) nėra niekuo pagrįsta ir nurodyti argumentai vertintini kaip subjektyvus pareiškėjo vertinimas, nesudarantis pagrindo pripažinti atsakovės veiksmus neteisėtus.

Dėl kenkėjų

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje veisiasi parazitai, blakės, kurios sukandžiojo jo kūną.

Atsakovė nurodė, kad su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį, kuri nuolat stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas.

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su parazitais ir graužikais kamerose, paprastai vertinama, ar tarp laisvės atėmimo įstaigos (tardymo izoliatoriaus) ir specialaus subjekto yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, ar tokios sutarties sąlygų buvo laikomasi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).

Bylos duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ pagal kurią įstaigos objektuose yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Atsakovės atstovas paaiškino, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ nuolatos stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui atlieka parazitų naikinimą.

Iš graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo registravimo žurnalo (b. l. 63-65) bei Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo aktų (b. l. 57-60) matyti, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ginčo laikotarpiu atliko kenkėjų naikinimą, taip pat matyti, kad kenkėjų stebėjimas ir naikinimas buvo atliekamas nuolat (maždaug kas mėnesį), taigi akivaizdu, kad Marijampolės PN patalpose kenkėjai buvo naikinami. Iš žurnalo duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu dezinfekcija buvo atliekama kelis kartus, nurodant kada, kokie kenkėjai buvo naikinami, kokios priemonės naudotos ir kokiose kamerose darbai atlikti. Tai, kad kenkėjai buvo naikinami skunde patvirtino ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ atlieka parazitų naikinimo darbus, bet parazitų išnaikinti nepavyko.

Pažymėtina, jog buitinių kenkėjų buvimo laisvės atėmimo vietos įstaigos patalpose faktas pats savaime nėra laikomas pažeidimu, pažeidimas konstatuotinas tuo atveju, kai pataisos namų administracija nesiima veiksmų aptiktiems buitiniams kenkėjams naikinti. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 134:2015 20 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016, 2018 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-602/2018).

Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Marijampolės PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių, graužikų ir kitų parazitų nebūtų, o priešingų įrodymų byloje nėra. Todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtus Marijampolės PN veiksmus ar neveikimą šiuo aspektu.

Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017).

Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi ir jų sukeltų pasekmių.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė vykdo Higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatytus įpareigojimus, todėl atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl asbestinio stogo

Pareiškėjas kaip dar viena neturtinės žalos priežastimi nurodo aplinkybę, kad Marijampolės pataisos namų stogas yra senas, stogo danga yra nekeista – asbestas, tokie stogai kenkia sveikatai ir sukelia plaučių bei kvėpavimo takų ligas.

Pirmiausia pažymėtina, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neteigia, kad pataisos namuose vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Teismas pažymi, kad net ir nustačius, jog pataisos namų konstrukcijose yra minėtos medžiagos, ji negalėtų sukelti pareiškėjui sveikatos problemų, kadangi asbesto plaušeliai į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi, kol konstrukcijos nejudinamos. (LVAT 2013-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Be to, pareiškėjas, teigdamas, kad asbesto dangos stogas kenkia sveikatai ir sukelia kvėpavimo ligas, iš esmės dėsto tik abstrakčias aplinkybes, niekaip neindividualizuodamas ir nesusiedamas jų su asmenine patirtimi, t. y. kaip konkrečiai jo atžvilgiu pasireiškė šis pažeidimas ir kokias dvasines kančias jam sukėlė.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad dėl pareiškėjo keliamo pobūdžio pretenzijų turi būti vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai, ar bent buvo kilusi reali tokios žalos rizika, tačiau pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas savaime nelaikytinas nuteistojo/suimtojo teisių pažeidimu (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; kt.).

Pareiškėjui teismui nepateikus jokių konkrečių duomenų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl galimai stogo asbesto dangos tiesioginės įtakos jo sveikatos būklei, neindividualizavus, kokią neturtinę žalą jis patyrė dėl šių atsakovės veiksmų, nėra jokio pagrindo išvadai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.

Dėl bylos baigties

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinimo sąlygos netinkamos, darančios žalą pareiškėjo sveikatai (sutriko miegas) ir psichikai, tačiau teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nėra duomenų apie sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Pareiškėjui nepakanka tik deklaratyviais pagrįsti neturtinės žalos dydį.

Tačiau įvertinęs nustatytas aplinkybes dėl nepakankamo inventoriaus dušo patalpose, šio pažeidimo trukmę ir mastą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų neigiamų išgyvenimų, nepatogumų ir papildomą diskomfortą labiau nei būtina atliekant bausmę, kurių jis nebūtų patyręs, jei šio pažeidimo nebūtų ir jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Tačiau tai savaime nereiškia, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai buvo tokio lygio, kad vienintelis būdas kompensuoti patirtą skriaudą būtų piniginės kompensacijos priteisimas.

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 38 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau teismų praktikoje laikoma, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdai nurodomi ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), bet teisių apgynimas kitais įstatymų numatytais būdais (CK 1.138 str. 8 p.).

Tiek EŽTT (2000-10-10 sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006-10-10 sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT (2018-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2295-442/2018), gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Paprastai tai konstatuojama grubių, ilgai trunkančių, intensyvių pažeidimų atveju.

Šiuo atveju išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos ir buitinio aprūpinimo sąlygų analizę, atsižvelgęs į LVAT suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo (nebuvo dušo patalpoje įrengta lentynėle), teismas daro išvadą, kad nors atsakovė padarė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitų inventoriumi normų pažeidimą, tačiau jis mažareikšmis, įvertinus naudojimosi dušu (tuo pačiu ir pažeidimų) intensyvumą ir trukmę.

Šiuo atveju nėra įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Pažeidimai nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nenustatyta jokių kitų skunde nurodomų pažeidimų, nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata. Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais, todėl teismo sprendimu pripažintas Marijampolės PN minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo G. B. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo G. B. teisė į Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 13.6 punkte nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose buvo pažeista laikotarpiu nuo 2020-10-20 iki 2021-10-31.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.