Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), vedęs, nedirbantis, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 253 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnio 2 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D., 2016 m. sausio 30 d., apie 17.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,67 promilių girtumas), (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiąja N. D. metu, grasino nužudyti nukentėjusiąją, sakydamas, kad ją užmuš, be to, 2016 m. birželio 4 d., apie 23.00 val. (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiąja N. D. metu, pagrasino nužudyti ją sakydamas, kad išims ginklą bei ją nušaus, be to, 2016 m. birželio 24 d., apie 22.20 val. (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiąja N. D. metu, pagrasino ją nužudyti, sakydamas, kad kraujui paklos celofaną ir ją nušaus. Taip V. D. sistemingai baugino nukentėjusiąją N. D., t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Be to, V. D., iki 2016 m. liepos 19 d., 9.43 val., Vilniuje, bute esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, tai yra perdirbtą fabrikinės Vokietijos gamybos 8 mm kalibro dujinį pistoletą „Perfecta Mod. BFI 8000“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriamas prie kategorijų ginklų, draudžiamų civilinėje apyvartoje, skirtą šaudyti „25 Auto“ (6,35 mm) kalibro Brauningo šoviniais, keturiasdešimt du Brauningo „25 Auto“ (6,35 mm) kalibro šovinius, skirtus „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, du 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinius, skirtus „B“ ir „C“ kategorijų šaunamiesiems ginklams, tris 8 mm kalibro pistoletų dujinius šovinius, priskiriamų prie „C“ kategorijos šaudmenų, tris 8 mm kalibro pistoletų dujinių šovinių tūteles, dvi 9 mm kalibro trumpų Brauningo šovinių tūteles, šešias „25 Auto“ (6,35 mm) kalibro Brauningo šovinių tūteles, vieną pistoletų 8 mm kalibro dujinio ar garsinio šovinio tūtelę, vieną „25 Auto“ (6.35 mm) kalibro Brauningo šovinių kulką, dvi 9 mm kalibro demontuotų trumpų šovinių kulkas, kol kratos metu šį šaunamąjį ginklą bei šaudmenis rado ir paėmė policijos pareigūnai. Taip V. D. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

Dėl kaltinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį

Motyvuojamoji dalis

Apklaustas teisme kaltinamasis V. D. pripažino kaltinime nurodytomis aplinkybėmis laikęs šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, tai yra perdirbtą fabrikinės Vokietijos gamybos 8 mm kalibro dujinį pistoletą „Perfecta Mod. BFI 8000“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir kaltinamajame akte nurodytus šaudmenis, priskiriamus „C“ kategorijos šaudmenims, neturėdamas būtino leidimo bei parodė, kad ginklą pirko Gariūnuose ne mažiau nei prieš 10 metų už 30 Lt, o su šoviniais bus 50 Lt, o nusipirkęs pamiršo. Tuo metu turėjo oficialų leidimą ginklui. Pirkdamas šį ginklą jokių dokumentų negavo, o pirko, nes galvojo kam nors padovanoti gimtadienio proga. Nematė, kad jis perdirbtas, nes nėra specialistas. Tais laikais nereikėjo jokio leidimo dujiniams ginklams. Ginklą laikė seife, apačioje, visi šaudmenys buvo kartu. Tokie kaltinamojo parodymai nuoseklūs, jie iš esmės atitinka jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, be to, juos iš dalies patvirtina ir liudytojo S. D. parodymai. Pastarasis liudytojas parodė, kad jam seniai buvo žinoma, jog tėvas laiko namuose nelegalų ginklą. Jis bijodamas dėl savęs ir motinos apie tai informavo policiją, kuri atlikusi kratą rado šį ginklą bei šaudmenis. Šių asmenų parodymus patvirtina ir 2016 m. liepos 19 d. kratos protokolas, iš kurio matyti, kad jame užfiksuota (duomenys neskelbtini), atliktos kratos eiga bei nurodyti daiktai rasti kratos metu: ginklas, šoviniai, dėtuvė, dėklas, tūtelės (b. l. 67-72). Tuo tarpu iš 2016 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro Specialisto išvados Nr. 11-1589(16) matyti, kad tirti pateiktas ginklas yra perdirbtas fabrikinės Vokietijos gamybos 8 mm kalibro dujinis pistoletas „PERFECTA Mod. FBI 8000“ Nr. (duomenys neskelbtini). Jis yra pritaikytas šaudyti „25 AUTO“ (6,35 mm) kalibro Brauningo šoviniais. Pateiktas ginklas yra perdirbtas (savadarbis) šaunamasis ginklas. Perdirbti (savadarbiai) šaunamieji ginklai yra priskiriami prie kategorijos ginklų, draudžiamų civilinėje apyvartoje. Pateiktas perdirbtas dujinis pistoletas yra tinkamas šaudyti pavieniais šūviais. Tarp tirti pateiktų šovinių: keturiasdešimt du šoviniai yra „25 Auto“ (6,35 mm) kalibro Brauningo šoviniai, skirti šaudyti iš pusiau automatinių 6,35 mm kalibro pistoletų „Brauning“, „Colt“ ir kitų 6,35 mm kalibro ginklų. Šie šoviniai yra šaudmenys, skirti „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams. Šie šoviniai dėl tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių yra tinkami šaudyti iš tirti pateikto perdirbto dujinio pistoleto pavieniais šūviais; du šoviniai yra 5,6 mm kalibro žiedinio (kraštinio) įskėlimo šoviniai, skirti šaudyti iš 5,6 mm kalibro pusiau automatinių, pertaisomų ir vienašūvių šaunamųjų ginklų – šautuvų, pistoletų ir revolverių. Šie šoviniai yra šaudmenys, skirti „B“ ir „C“ kategorijų šaunamiesiems ginklams. Jie yra tinkami šaudyti ne iš tirti pateikto perdirbto pistoleto; trys šoviniai yra 8 mm kalibro pistoletų dujiniai šoviniai, skirti 8 mm kalibro dujiniams pistoletams. Dujiniai šoviniai yra šaudmenys, priskiriami prie „C“ kategorijos šaudmenų. Jie yra tinkami šaudyti ne iš tirti pateikto perdirbto pistoleto. Tarp tirti pateiktų tūtelių: trys tūtelės yra 8 mm kalibro pistoletų dujinių šovinių šautos tūtelės. Jos buvo šautos ne tirti pateiktame perdirbtame dujiniame pistolete; dvi tūtelės, kurių viršuje buvo įstatytos kulkos, yra 9 mm kalibro trumpų Brauningo šovinių tūtelės (viena šauta perdirbtame ar savadarbiame ginkle, kita yra demontuoto šovinio tūtelė (nešauta). Šios tūtelės nebuvo šautos tirti pateiktame perdirbtame pistolete; šešios tūtelės yra „25 AUTO“ (6,35 mm) kalibro Brauningo šovinių tūtelės; viena tūtelė yra pistoletų 8 mm kalibro dujinio ar garsinio šovinio tūtelė be dugnelio ir kapsulės. Tirti pateiktos tūtelės yra šaudmenų dalys. Tarp tirti pateiktų kulkų: viena yra „25 AUTO“ (6,35 mm) kalibro Brauningo šovinio kulka; dvi kulkos, buvusios įstatytos į tirti pateiktas dvi tūteles, yra 9 mm kalibro demontuotų trumpų Brauningo šovinių kulkos (neiššautos). Tirti pateiktos kulkos yra šaudmenų dalys (b. l. 81-88).

Teismo vertinimu, pirmiau aptarti įrodymai ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės nepalieka abejonių, kad V. D. iki 2016 m. liepos 19 d., 9.43 val., bute – (duomenys neskelbtini), neturėdamas leidimo neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, tai yra perdirbtą fabrikinės Vokietijos gamybos 8 mm kalibro dujinį pistoletą „Perfecta Mod. BFI 8000“ Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriamas prie kategorijų ginklų, draudžiamų civilinėje apyvartoje, skirtą šaudyti „25 Auto“ (6,35 mm) kalibro Brauningo šoviniais, keturiasdešimt du Brauningo „25 Auto“ (6,35 mm) kalibro šovinius, skirtus „B“ kategorijos šaunamiesiems ginklams, du 5,6 mm kalibro žiedinio įskėlimo šovinius, skirtus „B“ ir „C“ kategorijų šaunamiesiems ginklams, tris 8 mm kalibro pistoletų dujinius šovinius, priskiriamų prie „C“ kategorijos šaudmenų, tris 8 mm kalibro pistoletų dujinių šovinių tūteles, dvi 9 mm kalibro trumpų Brauningo šovinių tūteles, šešias „25 Auto“ (6,35 mm) kalibro Brauningo šovinių tūteles, vieną pistoletų 8 mm kalibro dujinio ar garsinio šovinio tūtelę, vieną „25 Auto“ (6.35 mm) kalibro Brauningo šovinių kulką, dvi 9 mm kalibro demontuotų trumpų šovinių kulkas, kol kratos metu šį šaunamąjį ginklą bei šaudmenis rado ir paėmė policijos pareigūnai. Tokiomis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaltinamojo V. D. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

V. D. buvo kaltinamas ir pirmiau minėto šaunamojo ginklo bei šaudmenų neteisėtu įgijimu. Pažymėtina, kad teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti ir įrodyta pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, t. y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, jog inkriminuojant kaltininkui alternatyvius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, tarp jų ir neteisėtą šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimą, būtina nustatyti esmines šiuos objektyviuosius požymius apibūdinančias aplinkybes, t. y. jei kalbame apie nusikaltimo dalyko įgijimą, tai būtina nustatyti kas konkrečiai, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens įgijo šaunamąjį ginklą ar šaudmenis, ar įgijimo laikotarpiu tokiam ginklui ar šaudmenims buvo reikalingas leidimas. Nagrinėjamu atveju kaltinamojo V. D. šaunamojo ginklo ir šaudmenų neva neteisėto įgijimo aplinkybės byloje nepagrįstos jų buvimą patvirtinančiais įrodymais, kurių visuma leistų nustatyti tikslias šios veikos aplinkybes, atitinkamai ir kaltinamojo kaltę realizavus šį objektyvųjį BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymį. Nors pagal kaltinamojo parodymus matyti, kad jis ginklą įgijo Gariūnų turgavietėje už 30 Lt, o su šoviniais už 50 Lt, tačiau byloje yra tik abstraktūs parodymai apie ginklo įgijimo laiką, o tai itin reikšminga sprendžiant apie šio ginklo įgijimo teisėtumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltinamasis V. D. parodė, jog ginklą įgijo ne mažiau kaip prieš 10 metų, kai tuo metu dar nereikėjo jokių leidimų tokiems ginklams. Panašius parodymus davė ir liudytojos S. D.. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, pagal kurią dujiniai revolveriai ir pistoletai laikomi „C“ kategorijos šaunamaisiais ginklais, kurie privalo būti registruojami registre ir jiems įsigyti reikalingi leidimai, įsigaliojo tik 2011 m. kovo 1 d. Pastaroji aplinkybė, sugretinus ją su kaltinamojo V. D. ir liudytojo S. D. parodymais apie tai, kad kaltinamasis minimą ginklą įsigijo ne mažiau kaip prieš dešimt metų, leidžia spręsti, kad ginklas įgytas tuo metu kai jam nereikėjo jokio leidimo. Taigi nėra neabejotino pagrindo teigti, kad ginklas įgytas neteisėtai. Esant tokioms aplinkybėms teismas šalina iš V. D. pateikto kaltinimo faktinę aplinkybę – šaunamojo ginklo ir šaudmenų įgijimą. Nepaisant to, pastarasis faktas nekeičia kaltinamojo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, kadangi jau pirmiau aptarta, jog byloje nustatytas kitas BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis, minėtų šaudmenų ir šaunamojo ginklo laikymas.

Dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį

Teismas, įvertinęs pirmiau išdėstytų teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad kaltinamojo V. D. kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje, visiškai įrodyta.

Pagal BK 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas: 1) terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, arba 2) sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Šios veikos remiantis kasacinio teismo praktikoje pateiktu teisės aiškinimu yra alternatyvios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014). Pripažįstant tam tikrą elgesį psichine prievarta, o jos daugkartinį panaudojimą – sistemingu bauginimu, vertintinas tokių veiksmų pavojingumas ir grasinimų realumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423-303/2016).

Kaltinamasis V. D. apklausiamas teisme iš esmės neneigė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje galėjo pasakyti sutuoktinei N. D. kaltinamajame akte nurodytus žodžius. Dėl 2016 m. sausio 30 d. įvykio jis parodė, kad kilus konfliktui tarp jo ir sūnaus jie susimušė, jis kvietė sūnų išsiaiškinti, tą dieną galėjo pasakyti ir sutuoktinei, kad ją užmuš. Dėl 2016 m. birželio 4 d., apie 23 val. įvykio tiksliai neprisimena ar grasino žmonai, galėjo leptelėti nurodytus žodžius, nors neatsimena ar grasino, kad nušaus šautuvu. Tuo tarpu 2016 m. birželio 24 d. sutuoktinei gal leptelėjo žodžius, nors mano, kad negrasino. Realiai negalvojo ir nenorėjo padaryti to, ką šių įvykių metu sakė. Taigi, nors kaltinamasis tiksliai neprisiminė savo žodžių turinio, tačiau iš esmės neneigė išsakęs nukentėjusiajai kaltinime nurodytus žodžius, vis tik jo parodymai leidžia spręsti, kad jo manymu tai nebuvo realūs grasinimai, nes jis niekada nėra pakėlęs prieš sutuoktinę rankos. Teismas, vertindamas šiuos kaltinamojo V. D. parodymus, remiasi tik ta jų dalimi, kuri atitinka kitų bylos įrodymų turinį, o jo teiginius apie tai, kad jo grasinimai nebuvo realūs atmeta kaip gynybinę versiją. Pirmiausia pažymėtina, kad nukentėjusioji N. D. proceso eigoje nuosekliai išdėstė kilusių konfliktų ir kaltinamojo jai išsakytų grasinimų priežastis ir aplinkybes. Štai dėl konflikto 2016 m. sausio 30 d. nukentėjusioji parodė, kad ji buvo virtuvėje, vyras atėjo ir iš karto puolė ją grasindamas, kad užmuš, bet sūnus išgirdęs atėjo ir užstojo. Vyras norėjo sūnui trenkti į tarpukojį, o pastarasis vožė vyrui į žandą, tada vyras sudavė jam atgal. Ji puolė skambinti į policiją, nes V. D. kvietė sūnų eiti į rūsį išsiaiškinti ir sakė, kad kažkuris iš rūsio turėjo neišeiti. Šio įvykio metu pirmi kaltinamojo žodžiai buvo jai, kad ją užmuš. Tą kartą ji nebijojo, nes buvo sūnus, bet jo žodžiai ją paveikė, baugino. Tokie nukentėjusiosios parodymai esminėse detalėse atitinka jos 2016 m. sausio 30 d. pareiškime nurodytus faktus (b. l. 5). Šioje kaltinimo dalyje nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir tiesiogiai įvykyje dalyvavęs jos sūnus S. D., kuris taip pat patvirtino, kad tėvas vakare grįžo išgėręs apie 20-21 val., gal anksčiau. Jis norėjo eiti iš virtuvės į savo kambarį, tėvas keiksmažodžius mamai pasakė, tada ir jam sakė. Mamai pasakė nemažai necenzūrinių žodžių. Grasinimai dažnai buvo sakomi. Neprisimena kokie tiksliai grasinimai buvo tą kartą pasakyti. Dažnai sako, kad nužudys, išmes iš namų, paliks be nieko. Tą vakarą gąsdino ir jį (S. D.), kad sudaužys tarp kojų, kad neturėtų vaikų. Tada jie susimušė. Taigi visi pirmiau nurodyti asmenys patvirtino, kad kaltinamasis V. D. 2016 m. sausio 30 d. vakare grasino nukentėjusiajai, sakė jai kad užmuš. Tokias faktines aplinkybes patvirtina ir byloje esantis policijos registruojamų įvykių išrašas bei BPC garso įrašo išklotinės (b. l. 10). Dėl 2016 m. birželio 4 d. įvykio nukentėjusioji N. D. taip pat iš esmės nuosekliai parodė, kad 23.00 val. ji buvo viena, vaiko nebuvo, tada ji buvo Simo kambaryje. Vyras atsistojo tarpduryje, jis buvo išgėręs, nes kitaip gal nieko ir nesakytų. Tada prasidėjo ginčas, kad ji jam trukdo gyventi. Jis sakė, kad ją užmuš, kad niekas jos nesuras. Tos dienos garso įrašą ji įjungė, kai vyras atsikėlė, nes nujautė, kad kažkas bus. Tą dieną jis sakė, kad jam labai paprasta ją užmušti. Sakė, kad ji atsiimtų savo parodymus, nes jis jau buvo ir ant sūnaus parašęs. Sakė, kad išsiims ginklą ir nušaus ją, tik ji tada nelabai suprato iš kur išsiims. Ji tada buvo išsigandusi, nes matė, kaip jis nervuojasi, kaip kalba, kokios akys. Ji sėdėjo ir drebėjo, jai galėjo spaudimas kilti, nervinosi, buvo išsigandusi ir nežinojo ką daryti, bėgti negalėjo, nes jis tarpdury stovėjo. Tokius nukentėjusiosios N. D. parodymus patvirtina ir detalizuoja jos pateiktas garso įrašas, kuriame ji užfiksavo kaltinamjo ir jo pokalbį, kurio turinys gerokai platesnis nei nurodyta kaltinime ir jame aiškiai girdimas grasinimas nužudyti, o pati kaltinamojo kalba, jos turinys ir maniera buvobauginančio pobūdžio (b. l. 23). Dėl 2016 m. birželio 24 d. įvykio nukentėjusioji N. D. parodė, kad tą dieną apie 22.20 val. buvo įvykis virtuvėje, vyras grasino nužudyti, sakė paties celofaną, kad būtų mažiau kraujo. Tos situacijos visiškai neprognozuojamos, jis guli, pamato, kad ji yra ir prasideda. Tą kartą ji buvo pas Simą kambaryje, vyras atsikėlė ir ji suprato, kad kažkas gali būti, todėl įjungė įrašymą, jis pasakė, kad paties celofaną, turi draugų ir nušaus, celofanas, kad kraujo būtų mažiau. Namuose jie buvo dviese. Jos būsena tokia, kad ji nieko negali pasakyti, nes bijo, jai atrodo su girtais geriau tylėti arba bėgti. Tokius nukentėjusiosios parodymus vėl gi detalizuoja jo pateiktas garso įrašas, iš kurio išklotinės matyti, kad kaltinamasis išties jai kalbėjo apie tai, kad nušaus ją, kad paties kraujui celofaną ir kitus bauginančius žodžius, pats jo tonas grėsmingas (b. l. 23). Remdamasis šiais įrodymais teismas sprendžia, kad nėra jokių abejonių, kad visuose kaltinime nurodytuose epizoduose kaltinamasis V. D. savo sutuoktinei išsakė grasinimą nužudyti. Šiame kontekste pažymėtina, kad nukentėjusioji N. D. apklausiama teisme parodė, kad tokio vyro elgesio ir žodžių buvo įbauginta, nes matė, kaip jis nervuojasi, kaip kalba, kokios akys. Ji sėdėjo ir drebėjo, jai kilo spaudimas, nervinosi, jautėsi nesaugiai, buvo išsigandusi ir nežinojo ką daryti, galėjo tik tylėti arba bėgti. Pažymėtina, kad ir liudytojas S. D. apklausiamas teisme parodė, kad dėl tokio tėvo elgesio mama buvo išsigandusi, nesaugiai jautėsi ir jis pats, o būtent tai lėmė, kad jis nuvyko į policiją ir informavo apie tai, kad namuose neteisėtai laikomas ginklas. Teismo vertinimu pirmiau aptarti kaltinamojo V. D. nukentėjusiajai išsakyti žodžiai, jų turinys ir kontekstas, kaltinamojo vartota leksika ir tonas, leidžia spręsti, kad jais buvo siekiama sukelti nukentėjusiajai N. D. stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti ją bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras neigiamos pasekmės – ji bus nužudyta ar sužalota. Esant tokioms aplinkybėms tokie kaltinamojo V. D. veiksmai pripažintini objektyviuoju BK 145 straipsnio 2 dalies požymiu – bauginimu panaudojant psichinę prievartą.

Pažymėtina, kad remiantis teismų praktika, vien grasinimo, t. y. šiuo atveju bauginimo panaudojant psichinę prievartą, nepakanka sprendžiant dėl kaltinamojo V. D. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už sistemingą nukentėjusiojo bauginimą, panaudojant psichinę prievartą. Sprendžiant dėl kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį būtina nustatyti tokio bauginimu sistemingumą, be to, bauginamojo pobūdžio veiksmų vertinimui, be kita ko, taikomas ir realumo kriterijus.

Kasacinio teismo praktikoje BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas grasinimą kvalifikuojantis požymis – jų sistemingumas apibūdinamas kaip pavojingas nevienkartinis psichinis poveikis, pasireiškiantis grasinimais, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Tokie veiksmai visuomet turi būti nukreipti į konkretų asmenį, siekiant jam sukelti psichologinį diskomfortą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-677/2015, 2K-542/2011). Be to, inkriminuojant BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką būtina nustatyti veiksmų sistemingumą (tęstinumą), tokie veiksmai turi būti nenutolę laiko atžvilgiu, vėlesni veiksmai turi būti ne atsitiktiniai, o susiję su ankstesniaisiais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2013). Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad V. D. kaltinamas atlikęs bauginamojo pobūdžio veiksmus tris kartus, t. y. 2016 m. sausio 30 d., 2016 m. birželio 4 d. ir 2016 m. birželio 24 d. Taigi tokie kaltinamojo veiksmai laiko požiūriu nėra nutolę vienas nuo kito. Pažymėtina, kad jų priežastys iš esmės tapačios, t. y. nepasitenkinimas nukentėjusiąja dėl neva gadinamo kaltinamojo gyvenimo, jos elgesio rašant pareiškimą ir t. t. Paskutinės dvi kaltinamojo veikos išsirutuliojo iš pirmosios veikos, t. y. susijusios su jo 2016 m. sausio 30 d. veika. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje esančiame kompaktiniame diske yra 2016 m. kovo 26 d. garso įrašas, kuriame taip pat užfiksuotas gana bauginančio pobūdžio kaltinamojo monologas-dialogas, kuris susijęs su kaltinime nurodytomis veikomis, nors ir neinkriminuotas kaltinamajam. Kartu pažymėtina, kad nepaisant to, jog kaltinimas dėl daugiau veikų kaltinamajam V. D. nepareikštas, tiek nukentėjusioji, tiek liudytojas S. D. apklausiami teisme parodė, kad tai nebuvo vieninteliai panašaus kaltinamojo elgesio atvejai. Pasak nukentėjusiosios N. D. yra buvęs atvejis, kai sutuoktinis jai buvo įrėmęs peilį į pilvą. Tuo tarpu pagal liudytojo S. D. parodymus, jo atmintyje yra išlikę ir prieš jo motiną naudoto smurto atvejai. Nors nukentėjusioji dėl kitų įvykių į teisėsaugos institucijas nesikreipė, o kaltinimas dėl kokių nors kitų kaltinamojo veikų pastarajam nepareikštas, tačiau teismas bylos aplinkybių kontekste neturi pagrindo abejoti tokiais nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios verstų manyti, kad pastarieji asmenys kaltinamąjį apkalba, juo labiau, kad ir pati nukentėjusioji teisme iš esmės išsakė kaltinamajam palankų prašymą jo stipriai nebausti, o liudytojas pagrindiniu šio proceso tikslu įvardino ne kaltinamojo pripažinimą kaltu, o motinos saugumo užtikrinimą. Taigi, pirmiau paminėti nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teismo vidinį įsitikinimą kaltinamojo V. D. periodiškai atliekamų bauginamojo pobūdžio veiksmų sistemingumu. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad besitęsiantys sistemingo bauginimo veiksmai nuteistojo padaryti ne vieną kartą, jie sudaro tam tikrą neteisėto elgesio grandinę, padaryti siekiant sukelti ir palaikyti nukentėjusiosios baimę, norint, jog ji nerimautų, jaustųsi nesaugiai.

Kaip jau minėta, kaltinamojo atliktų bauginamojo pobūdžio veiksmų vertinimui, be kita ko, taikomas ir realumo kriterijus. Teismų praktikoje nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-300/2013, 2K-347/2014). Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, t. y. įvykių situaciją, kaltinamojo išsakytų žodžių kontekstą ir turinį, toną, ankstesnį nukentėjusiosios gyvenimo patyrimą, ginklų laikymo aplinkybes, visų įvykių tarpusavio ryšį ir kt., sprendžia, kad nukentėjusioji teisingai suprato kaltinamojo elgesį ir žodžius, ir nagrinėjamojoje situacijoje jai buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų, taip pat pagal šias aplinkybes spręstina, kad kaltinamasis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusiąją. Pažymėtina, kad 2016 m. sausio 30 d. grasinimo kontekste kaltinamasis V. D. ne tik išsakė grasinimą nužudyti nukentėjusiąją N. D., bet ir panaudojo smurtą prieš jų sūnų S. D., spyrė jam, kvietė į rūsį išsiaiškinti bei teigė, kad vienas iš jų negrįš. Kaltinamasis įvykio metu buvo neblaivus, jam tuoj po įvykio nustatytas 1.67 promilės neblaivumas (b. l. 91). Pasak nukentėjusiosios ir liudytojo kaltinamasis buvo agresyviai nusiteikęs, šaukė, mušėsi, jai grasino nužudyti. Tuo tarpu 2016 m. birželio 4 d. ir 2016 m. birželio 24 d. įvykių metu nors ir nėra duomenų apie kaltinamojo neblaivumą, tačiau iš garso įrašų galima spręsti, kad jis buvo neblaivus. Būtent tai parodė ir nukentėjusioji N. D.. Iš pokalbių girdima, kad kaltinamasis jaučia pyktį dėl 2016 m. sausio 30 d. įvykio atveju nukentėjusiosios parašyto pareiškimo, reikalauja jį atsiimti, tai rodo, kad jis nejuokauja, o tokių bauginančių žodžių priežastis yra prieš jį pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tai leidžia spręsti, kad jis turėjo motyvą ir siekė nukentėjusiąją įbauginti. Kaip jau minėta, iš nukentėjusiosios ir liudytojo parodymų matyti, kad užfiksuoti atvejai nebuvo vieninteliai. Pasak nukentėjusiosios N. D. yra buvęs atvejis, kai sutuoktinis jai buvo įrėmęs peilį į pilvą. Tuo tarpu pagal liudytojo S. D. parodymus, jo atmintyje yra išlikę ir prieš jo motiną naudoto smurto atvejai. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje esančiame kompaktiniame diske yra 2016 m. kovo 26 d. garso įrašas, kuriame taip pat užfiksuotas gana bauginančio pobūdžio kaltinamojo monologas-dialogas. Pokalbiuose, kaltinamasis nuolat akcentuoja, kad išsiims šaunamąjį ginklą ir nukentėjusiąją nušaus. Pastaruosius žodžius sugretinus su nukentėjusiosios ir liudytojo parodymais apie tai, kad jiems seniai buvo žinoma apie namuose laikomą ginklą, kas beje pasitvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir šioje byloje, galima spręsti, kad kaltinamojo grasinimas nužudyti buvo pakankamai realus ir nukentėjusiajai buvo pagrindas jo bijoti, o kaltinamasis siekė ją įbauginti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų išaiškinta, jog vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti ir tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ir grasinančiojo siekius bei ketinimus, tačiau nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų įgyvendinti grasinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-553-942/2015 ir kt.). Tokios teismų praktikos kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji apibūdindama kilusių įvykių situaciją ir savo būseną bei pojūčius dėl tokių kaltinamojo grasinimų parodė, kad buvo išsigandusi, nes matė, kaip jis nervuojasi, kaip kalba, kokios akys. Sėdėjo ir drebėjo, jai kilo spaudimas, nervinosi, buvo išsigandusi ir nežinojo ką daryti, jautėsi nesaugiai. Tokie nukentėjusiosios parodymai leidžia spręsti, kad kaltinamojo grasinimą ji vertino kaip realų. Pastebėtina, kad faktą, jog kaltinamojo grasinimai buvo vertinami kaip realūs, patvirtina ir liudytojo S. D. parodymai apie tai, kad jis pats policiją informavo apie namuose neteisėtai laikomą šaunamąjį ginklą, nes bijojo dėl mamos gyvybės dėl neprognozuojamų kaltinamojo veiksmų.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms konstatuotina, kad aptartų teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma pakankama daryti išvadą, kad V. D., 2016 m. sausio 30 d., apie 17.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,67 promilių girtumas), (duomenys neskelbtini), konflikto su nukentėjusiąja N. D. metu, grasino nužudyti nukentėjusiąją, sakydamas, kad ją užmuš, be to, 2016 m. birželio 4 d., apie 23.00 val. toje pačioje vietoje, konflikto su nukentėjusiąja N. D. metu, pagrasino nužudyti ją sakydamas, kad išims ginklą bei ją nušaus, be to, 2016 m. birželio 24 d., apie 22.20 val. toje pačioje vietoje, konflikto su nukentėjusiąja N. D. metu, pagrasino ją nužudyti, sakydamas, kad kraujui paklos celofaną ir ją nušaus. Tokiomis teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis kaltinamojo V. D. padaryta nusikalstama veika kvalifikuotina kaip nusikaltimas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Dėl V. D. skirtinos bausmės

Teismas, parinkdamas V. D. skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalis nustato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

BK 253 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės, t. y. areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų, tuo tarpu BK 145 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta tik griežta laisvės atėmimo bausmė iki ketverių metų. Skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį ir parinkdamas rūšį V. D. teismas atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padarytas vienas tyčinis apysunkis nusikaltimas, susijęs su neteisėtu disponavimu ginklu ir šaudmenimis, taip pat vienas apysunkis nusikaltimas pavojingas žmogaus sveikatai). Kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos vertinant visų bylos aplinkybių kontekstą yra gana pavojingos, iš dalies susijusios tarpusavyje, kadangi darydamas BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jis grasino panaudoti būtent šaunamąjį ginklą. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta prieš artimą asmenį, namuose, kur nukentėjęs asmuo turi jaustis saugus. Tuo tarpu nusikalstama veika, numatyta BK 253 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas šaunamojo ginklo laikymas) buvo daroma ilgą laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. kovo 1 d. kai pasikeitė tokių ginklų laikymą reglamentuojantis įstatymas. Ši veika buvo užkardyta tik kito įbauginto šeimos nario iniciatyva. Šiame kontekste teismas atmeta kaltinamojo parodymus apie tai, kad jis minimą ginklą buvo tiesiog pamiršęs, kadangi ginklas grasinimų metu nuolat buvo akcentuojamas. Veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia ir yra baigtos. Be to, teismas atsižvelgia ir į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamąjį V. D. – nedirbantis (b. l. 125), neteistas (b. l. 128), administracine tvarka baustas, tačiau galiojančių nuobaudų neturi (b. l. 126-127), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (b. l. 132), VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (b. l. 133), Vilniaus priklausomybės ligų centre nesigydė (b. l. 131). Tokių duomenų visuma rodo kaltinamojo pakankamą baudžiamajai atsakomybei kilti padarytų veikų pavojingumą, tačiau nesudaro pagrindo patį kaltinamąjį vertinti kaip itin pavojingą visuomenei, juo labiau, kad pati nukentėjusioji apklausiama teisme parodė, kad jis iš elgesio išvadas padarė ir šiuo metu elgiasi padoriai, nevartoja alkoholio, taisosi, jie bendrauja, kartu lankosi spektakliuose ir t. t. Teismas nustato ir atsižvelgia į kaltinamojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kadangi jis iš esmės pripažino abiejų veikų faktines aplinkybes, teismo posėdyje nuoširdžiai atsiprašė nukentėjusiosios. Skiriant bausmę dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, teismas nustato kaltinamojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta apsvaigusio nuo alkoholio asmens ir tai turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kadangi viename epizode neblaivumas jam nustatytas, o kituose epizoduose jo girtumą patvirtino tiek nukentėjusioji, apie tai leidžia spręsti ir garso įrašas.

Remdamasis pirmiau aptartomis aplinkybėmis teismas sprendžia, kad kaltinamasis V. D. iš esmės neturi išskirtinių antivisuomeninių nuostatų, nėra itin pavojingas ir piktybinis teisės pažeidėjas, tačiau turi asmeninių problemų dėl alkoholio vartojimo, kas ir lemia jo priešingą visuomenėje priimtinam elgesį bei tai, kad buvo padaryta BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika. Tuo tarpu BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą iš esmės nulėmė kaltinamojo lengvabūdiškas požiūris į teisės aktų reikalavimus. Teismo vertinimu, šios aplinkybės bei faktas, kad jis teisiamas pirmą kartą, sudaro pagrindą spręsti, kad kaltinamajam V. D. už padarytą BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką skirtina šios straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – areštas, kurio dydis nustatytinas viršijantis BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą minimalų šios bausmės rūšies dydį. Tuo tarpu už BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą skirtina šio straipsnio sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, kurios dydis nustatytinas artimas minimaliam. Teismo vertinimu, atsižvelgus į pirmiau minėtas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias kaltinamąjį ir jo padarytas nusikalstamas veikas, tokios bausmės optimaliai atitiks teisingumo ir protingumo kriterijus ir padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Teismas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų taikyti kaltinamajam BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagal BK 145 straipsnio 2 dalį skirti jam švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę.

Paskirtosios bausmės bendrintinos vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, taikant dalinio bausmių sudėjimo taisykles, t. y. prie bausmės skiriamos pagal BK 145 straipsnio 2 dalį pridedant dalį bausmės, skiriamos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, prieš tai vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu arešto bausmę pakeitus laisvės atėmimu. Tokia išvada darytina įvertinus faktą, kad kaltinamojo padarytos veikos nelabai skiriasi pagal pavojingumą ir yra priskiriamos tai pačiai nusikalstamų veikų kategorijai pagal BK 11 straipsnį.

Teismas apsvarstęs galimybę taikyti V. D. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas šias nuostatas taikyti. Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad V. D. atitinka formalias BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, t. y. jis padarė du apysunkius nusikaltimus, jam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog V. D. anksčiau neteistas, nors ir nedirba, tačiau pasak nukentėjusiosios prisideda prie šeimos gerovės, keičia savo elgesį, stengiasi nevartoti alkoholio. Atsižvelgus į tai, teismas linkęs suteikti V. D. galimybę pakeisti savo gyvenimo būdą ir pasitaisyti. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos bausmės atlikimo, todėl kaltinamajam taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas, kartu nustatant pareigą nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (BK 75 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Tokia pareiga kaltinamajam nustatytina įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusias aplinkybes bei jo paties bei nukentėjusiosios parodymus apie tai, kad paprastai tokį jo elgesį lemia būtent neblaivumas.

Kaltinamajam V. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktina nepakeista iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o kardomoji priemonė - įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiojo naikintina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, kadangi nebeturi prasmės, nes pasak nukentėjusiosios ji su kaltinamuoju šiuo metu gyvena kartu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

V. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam trisdešimties parų arešto bausmę.

V. D. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje ir paskirti jam penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu paskirtą arešto bausmę pakeisti laisvės atėmimu ir vadovaujantis 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, V. D. paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu bei paskirti jam galutinę subendrintą penkių mėnesių ir penkiolikos dienų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, V. D. paskirtos penkių mėnesių ir penkiolikos dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir be bausmę vykdančios institucijos žinios neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei septynioms paroms.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

V. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, kardomąją priemonę – įpareigojimą gyventi skyriumi nuo nukentėjusiojo panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.