Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

2018-10-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-506-891/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-10-18
Bylos Nr.
1A-506-891/2018
Teisminio proceso Nr.
1-88-1-00928-2014-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
Nuteistasis
E. K., A. K.
Advokatai
Danius Svirinavičius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-506-891/2018Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00928-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.5.1; 2.4.6.5.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. spalio 18 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Jurgitos Kolyčienės, Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorei Rimutei Dzimanavičienei,nuteistojo E. K. gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, bausmės atlikimo metu paskiriant vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo draudimų: a) įpareigoti studijų metu nuo 22 val. iki 7 val. imtinai būti savo faktinėje gyvenamojoje vietoje Ukmergėje arba Kaune, jeigu tai nesusiję su mokslu, užklasine veikla ar kaltinamojo asmens sveikatos priežiūra; b) įpareigoti toliau tęsti mokslus Vytauto Didžiojo universitete, be pateisinamų priežasčių nepraleidinėjant paskaitų ir praktinių užsiėmimų, o baigus mokslus, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, ir c) uždrausti be bausmę vykdančios institucijos žinios keisti gyvenamąją vietą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. K., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. K. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu būdamas apklaustas kaip liudytojas davė melagingus parodymus, o būtent: E. K., atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 88-1-00408-14 dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo fakto pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos tarnybinėse patalpose 2014 m. birželio 6 d., būdamas apklausiamas kaip liudytojas, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai E. B. melagingai nurodė, kad 2014 m. gegužės mėn., dienos jis neprisimenantis, nakties metu, būdamas prie UAB „Senukų prekybos centras“ Ukmergės padaliniui priklausančio prekybos centro, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, Kauno g. Nr. 120B, Ukmergėje, matė, kaip D. K. pradėjo konfliktą ir dešine ranka sudavė S. K. į veidą, po ko D. K. sudavė S. K., nors pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad taip nebuvo. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. liepos 14 d. atliktos liudytojo papildomos apklausos metu, vėl davė melagingus parodymus, analogiškus jo duotiems parodymams 2014 m. birželio 6 d. atliktos apklausos metu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. liepos 14 d. atlikto liudytojo (nukentėjusiojo) parodymų patikrinimo vietoje metu vėl davė melagingus parodymus, analogiškus jo duotiems parodymams 2014 m. birželio 6 d. atliktos apklausos metu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. rugpjūčio 6 d. atliktos akistatos su liudytoja D. A. metu vėl davė melagingus parodymus, analogiškus jo duotiems parodymams 2014 m. birželio 6 d. atliktos apklausos metu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. rugsėjo 15 d. atliktos akistatos su liudytoja R. V. metu vėl davė melagingus parodymus, analogiškus jo duotiems parodymams 2014 m. birželio 6 d. atliktos apklausos metu. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. rugsėjo 15 d. atliktos akistatos su liudytoju (nukentėjusiuoju) D. K. metu vėl davė melagingus parodymus, analogiškus jo duotiems parodymams 2014 m. birželio 6 d. atliktos apklausos metu, kad konfliktą, dėl kurio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 88-1-00408-14, suduodamas smūgį S. K., sukėlė D. K., nors ikiteisminio tyrimo atlikimo metu nustatyta, kad buvo priešingai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo E. K. gynėjas prašo panaikinti Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kurioje E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas, ir toje dalyje priimti naują nuosprendį, kuriuo E. K. išteisinti, nes nepadaryta nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), panaikinti visas E. K. atžvilgiu taikomas procesines prievartos priemones.

3. Apelianto įsitikinimu, priimdamas E. K. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė jo paties tame nuosprendyje išdėstytas BK 235 straipsnio taikymo nuostatas, neįvertino tos aplinkybės, kad galimai sąžiningai klydęs duodamas parodymus liudytojas neturi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 235 straipsnį. Aptardamas nuteistojo E. K. parodymus apeliantas teigia, kad byloje nepaneigti E. K. parodymai, kuriuose jis nuosekliai parodė, kad duodamas savo, kaip liudytojo, parodymus S. K. baudžiamosios byloje jis nemelavęs – parodė tyrėjai tai, kaip matęs ir suvokęs, neturėjęs jokios tyčios duoti melagingų parodymų ir jų nedavė. Tų kaltinamojo parodymų, liečiančių byloje nagrinėjamos jo veikos subjektyvinę pusę, nepaneigė nei kitas kaltinamasis – A. K., nei liudytojai D. K., R. V., D. A., A. R., A. A., nesurinkta ir neišnagrinėta šioje byloje ir jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų E. K. tyčią duoti melagingus parodymus nukentėjusiojo D. K. baudžiamojoje byloje. Apelianto nuomone, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad E. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu dėl nukentėjusiojo D. K. sveikatos sutrikdymo, galėjo sąžiningai klysti. Juolab, kad ir kitų liudytojų – D. A. ir R. V. – parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs ir nevisiškai atitiko esmines nagrinėjamoje byloje tirto įvykio aplinkybes. Tačiau liudytojai D. A. prokuroras nepradėjo ikiteisminio tyrimo pagal BK 235 straipsnį, nors jos parodymai, duoti apklausos ir akistatos metu, dėl esminių byloje tirtų aplinkybių (dėl smūgių skaičiaus, eiliškumo ir pan.) neatitiko nukentėjusiojo parodymų. Anot apelianto, tai, kad minėtos akistatos protokole tyrėjos ranka buvo daryti parodymų pataisymai ir jais buvo pakeistas iš esmės atskirų parodymų turinys, taip pat patvirtina, kad ši liudytoja nebuvo nuosekli arba ji neaiškiai, nekategoriškai davė parodymus dėl to, kad ir su jos žinia, tyrėjai teko taisyti protokolą. Kartu tokie liudytojos parodymuose esantys neatitikimai parodo, kad ne tik E. K., bet ir kiti liudytojai galėjo sąžiningai klysti ir klydo dėl byloje nustatytų objektyvių aplinkybių. Dėl to apeliantas teigia, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta E. K. nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnyje, subjektyvioji pusė, nes jo parodymų neatitiktis oficialiajai įtarimo ir vėlesnio kaltinimo versijai natūraliai paaiškinama galimu sąžiningu liudytojo klydimu, kurį atskirose dalyse patvirtina ir kitų, net ir kaltinimo liudytojų, parodymai.

4. Be to, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino nuteistojo S. K. baudžiamojoje byloje priimtus galutinius procesinius sprendimus bei juose konstatuotas aplinkybes ir neatsižvelgė į minėtą teismų praktiką, suformuotą kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2013.

Šalies argumentai

5. Taip pat apeliantas teigia, kad prokuroras pasielgė neteisingai pradėjęs ikiteisminį tyrimą E. K. atžvilgiu pagal BK 235 straipsnį dėl tariamai melagingų parodymų davimo E. K. liudijus S. K. baudžiamojoje byloje, t. y. ikiteisminį tyrimą pradėjo 2014-12-12, E. K. 2015-01-09 įteiktas pradinis pranešimas apie įtarimą, nors S. K. baudžiamoji byla dar buvo neišnagrinėta teisme – tik 2015-02-03 vyko teismo posėdis. Apeliantas aptaria Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatas ir teigia, kad galutiniai procesiniai sprendimai S. K. baudžiamojoje byloje niekaip negali paneigti prokuroro netinkamo procesinio elgesio liudytojo E. K. atžvilgiu, šiam liudytojui pradėjus baudžiamąjį persekiojimą, kai dar nebuvo baigta teismuose nagrinėti S. K. baudžiamoji byla, kurioje buvo duoti liudytojo E. K. parodymai. Apelianto nuomone, nors šiuo atveju prokuroro minėtas procesinis elgesys formaliai ir gali atitikti atskiras baudžiamojo proceso normas (prokuroras turi teisę pradėti ikiteisminį tyrimą ir pan.), tačiau toks prokuroro procesinis elgesys akivaizdžiai neatitinka kitų normų, tarp jų ir Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto nuostatų.

6. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad byloje surinkti ir apylinkės teismo išnagrinėti konkretūs duomenys sudaro pagrindą išvadai, kad E. K. asmens baudžiamasis persekiojimas vis tik neatitiko ir neatitinka BK 2 straipsnio nuostatų. Apylinkės teismas šioje byloje neteisingai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, įvertino byloje surinktus ir teismo posėdyje išnagrinėtus įrodymus, nesilaikė nurodytosios teisingos teisminės praktikos nuostatų ir to pasėkoje padarė neteisingas, nepagrįstas išvadas apie E. K. kaltę.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. K. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas tenkintinas.

8. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, įstatymo nuostatų taikymu.

9. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, pateiktą baudžiamąją bylą bei įvertinusi nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir nepagrįstai nusprendė, kad E. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Dėl šių aplinkybių Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendis naikintinas dalyje dėl E. K. pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

10. BPK 20 straipsnyje įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

11. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį E. K. atžvilgiu, padarė nepagrįstą išvadą, kad E. K., atliekant ikiteisminį tyrimą S. K. atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 88-1-00408-14 dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, suprasdamas savo procesinę padėtį ir žinodamas teisinę pareigą duoti teisingus parodymus, duodamas parodymus apie tai, kad D. K. pradėjo konfliktą ir dešine ranka trenkė į veidą S. K. ir pataikė, po ko S. K. sudavė D. K., bei šiuos parodymus patvirtindamas parodymų patikrinimo vietoje metu bei akistatų su D. K., R. V. ir D. A. metu, davė melagingus parodymus tyčia.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.

13. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika – melagingų parodymų davimas – padaroma tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, nemelagingus parodymus. Tokios pareigos suvokimą bei atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą kaltininkas būna patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme ir duota liudytojo priesaika. Kaltininkas taip pat suvokia, kad duoda tikrai tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje. Kaltės turinys atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. Apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-616/2006, 2K-353/2006, 2K-164/2010, 2K-455/2010, 2K-505/2013). Nusikalstamos veikos motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164/2010). Pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo duodamas parodymus.

14. Kaip matyti iš byloje surinktos medžiagos ir iš įsiteisėjusio Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-627/2015, S. K. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad nesunkiai sužalojo D. K. dėl chuliganiškų paskatų. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį S. K. atžvilgiu atmetė paties teisiamojo parodymus, taip pat liudytojų A. K. bei E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad, neva, nukentėjusysis D. K. pirmas sudavė ar bandė suduoti S. K., ir rėmėsi nukentėjusiojo D. K., liudytojų D. A., R. V., A. R. parodymais bei konstatavo, kad S. K. visai be dingsties pradėjo mušti nukentėjusįjį D. K., tai yra dėl chuliganiškų paskatų. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojų A. K. bei E. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais prieštaringais parodymais. Kolegija šių liudytojų parodymus vertino kaip siekį padėti S. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl melagingų parodymų davimo abu kaltinamieji A. K. bei E. K., kaip buvę liudytojai, toliau nuosekliai palaikė S. K. poziciją, kad konfliktą pradėjo D. K.. Tačiau apylinkės teismas skundžiamame 2017 m. kovo 10 d. nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad 2015 m. vasario 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-627/2015, ištyrus ir įvertinus visus faktinius duomenis, motyvuotai buvo paneigta versija, kad konfliktą pradėjo ne S. K., pirmas suduodamas smūgius, o D. K.. Šią versiją patvirtinančių objektyvių duomenų nebuvo pateikta ir šioje baudžiamojoje byloje. Todėl apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistojo E. K. nurodyta aplinkybė, jog D. K. pirmas pradėjo konfliktą ir pirmas trenkė S. K. į veidą, neatitinka tikrovės. Taigi objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, numatyti BK 235 straipsnio 1 dalyje, tinkamai nustatyti. Tačiau, nežiūrint to, pirmosios instancijos teismas detaliai neanalizavo nuteistojo E. K. tyčios turinio nurodant tikrovės neatitinkančias aplinkybes.

15. Kaip matyti iš 2014 m. birželio 6 d. liudytojo apklausos protokolo, E. K., ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 88-1-00408-14 dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo fakto apklausiamas liudytoju ir būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė, kad 2014 m. gegužės mėn., dienos tiksliai neprisimenantis, nakties metu, būdamas prie UAB „Senukų prekybos centras“ Ukmergės padaliniui priklausančio prekybos centro esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, Kauno g. Nr. 120B, Ukmergė, stovėdamas kokių penkių metrų atstumu, matė, kaip D. K. išlipęs iš taksi pradėjo kažką rėkauti, tada D. K. ir S. K. dviese, stovėdami vienas priešais kitą maždaug vieno metro atstumu, pradėjo pyktis, S. K. kažką atsakė į kažkokius D. K. pasakytus žodžius ir tuomet D. K. dešine ranka trenkė S. K. į veidą, pataikė, bet į kurią vietą tiksliai, pasakyti negali, nes stovėjo pasisukęs šonu į juos ir labai nežiūrėjo, po ko S. K. trenkė atgal porą kartų dešine ranka D. K. į veidą (t. 1, b. l. 77). 2014 m. liepos 14 d. atliktos papildomos apklausos ir atlikto liudytojo parodymų patikrinimo vietoje metu E. K. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir pirmosios apklausos metu (t. 1, b. l. 78-81). 2014 m. rugpjūčio 6 d. atliktos akistatos su liudytoja D. A., 2014 m. rugsėjo 15 d. atliktos akistatos su nukentėjusiuoju D. K. bei 2014 m. rugsėjo 15 d. atliktos akistatos su liudytoja R. V. metu liudytojas E. K. taip pat nurodė analogiškas esmines aplinkybes, kad muštynes pradėjo D. K., jis trenkė S. K. dešine ranka į veidą, tada S. K. trenkė D. K. porą kartų atgal, jis tai matė būdamas apie 3-5 metrų atstumu nuo jų (t. 1, b. l. 98, 100, 101). Iš Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 3 d. teisiamojo posėdžio protokolo baudžiamojoje byloje Nr. 1-32-627/2015 matyti, kad E. K. liudytoju nebuvo apklaustas, atsisakė prisiekti, nes jo atžvilgiu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl melagingų parodymų davimo šioje byloje, todėl teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti E. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 2, b. l. 3-14). Apklaustas įtariamuoju E. K. kaltės nepripažino, nurodė, kad yra įsitikinęs, jog apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 88-1-00408-14 nemelavo, sakė tiesą, sakė tą, ką matė ir kaip jo galva tuo metu viską suprato (t. 2, b. l. 19, 26), nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 88-1-00408-14, teigdamas, kad matė D. K. judesį ranka ir S. K. iš karto puolė D. K. ir sudavė jam smūgius, tai iš šių abiejų asmenų veiksmų suprato, kad D. K. sudavė S. K. (t. 2, b. l. 27-28). Teisiamajame posėdyje E. K. kaltu padarius jam inkriminuojamą BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą neprisipažino ir patvirtino, kad, jo manymu, D. K. pradėjo pirmas, trenkė S. K. į veidą, nežino, kur smūgis pataikė, po ko S. K. iš karto puolė D. K., kuris nukrito, viskas įvyko greitai. Taip pat teigė, kad negali pasakyti, kodėl skirtingai matė situaciją, tyrėjai apklausose sakė viską, ką matė, niekas jo neprašė sakyti netiesos, savo parodymų su kitais asmenimis nederino, visko gali būti, kad galėjo klaidingai suvokti situaciją (t. 3, b. l. 48-49).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo aiškinimas, kitų byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste, rodo, kad jo pasakyti žodžiai, jog D. K. pirmas trenkė S. K. dešine ranka į veidą, po ko S. K. trenkė D. K. porą kartų atgal, yra susijęs su jo paties įvykio aplinkybių vertinimu toje netikėtoje situacijoje, atsižvelgiant į galimybes toje vietoje, kur jis buvo, pamatyti visus tuo metu toje vietoje buvusius asmenis, pastebėti jų veiksmus. Kaip aiškino pats nuteistasis, jis buvo ne didesniu nei 5 metrų atstumu nuo įvykio vietos. Automobilių stovėjimo aikštelė, kurioje vyko įvykis, buvo apšviesta, kas rodytų, jog įvykio aplinkybes jis turėjo gerai matyti. Kita vertus, nuteistasis nurodė, kad negirdėjo, ką kalbėjo, dėl ko ginčijosi D. K. ir S. K., taip pat, kad negali pasakyti, į kurią tiksliai veido vietą D. K. smūgiuodamas ranka pataikė S. K., kas rodo, jog E. K. nebuvo visiškai kategoriškas dėl įvykio aplinkybių, kad jis atidžiai, nepertraukiamai viso įvykio eigos nestebėjo. Be to, nors aikštelė, kurioje vyko įvykis, ir buvo apšviesta, tačiau buvo tamsus paros metas, kas, net ir esant dirbtiniam apšvietimui, apsunkina matomumo galimybę. E. K. stovėjo pasisukęs šonu į konflikto dalyvius, taip pat, kaip nurodė visi proceso metu apklausti asmenys (nuteistieji, liudytojai), aikštelėje buvo nemažai žmonių, konfliktas įvyko labai greitai, tam nebuvo ruoštasi, tai buvo netikėtas įvykis. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjo T. Z. 2014 m. liepos 16 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad peržiūrėjus įvykio vietos įvykio dienos vaizdo įrašus dėl tamsaus paros meto ir prastos vaizdo kokybės asmenų ir automobilio identifikuoti nepavyko, tačiau taip pat buvo pastebėtas asmenų sambrūzdis, asmenų sujudimas, panašus į muštynes (t. 1, b. l. 102). Taigi esant šioms byloje nustatytoms aplinkybėms nuteistasis E. K. galėjo įvykį matyti taip, kaip jis nuosekliai teigė viso proceso metu, tai yra tiek apklausiamas liudytoju S. K. baudžiamojoje byloje, tiek ir įtariamuoju bei kaltinamuoju baudžiamojoje byloje dėl melagingų parodymų davimo.

17. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad E. K. parodymai nesutampa su kito nuteistojo šioje byloje dėl melagingų parodymų - A. K., duotais parodymais. Jo teigimu, jis smūgio nematė, tik bandymą suduoti. E. K. parodymai taip pat nesutampa ir su nuteistojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo byloje S. K. parodymais. Pastarasis teigė išvengęs smūgio, be to, kitų proceso dalyvių, tai yra nukentėjusiojo nesunkaus sveikatos sutrikdymo byloje bei liudytojo melagingų parodymų byloje D. K., taip pat liudytojų abiejose šiose bylose D. A., R. V., A. R., parodymai, kuriais rėmėsi teismai nustatydami nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nebuvo visiškai nuoseklūs ir identiški. Pavyzdžiui, liudytoja D. A., apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 88-1-00408-14, ikiteisminio tyrimo metu teigė išlipus iš automobilio atsistojusi tarp D. K. ir S. K., nes iš S. K. elgesio suprato, kad jis nori kažką padaryti D. K., taip pat, kad S. K. kažkaip kreipėsi į D. K., o jai atsitraukus pamatė, kad S. K. kažkuria koja spyrė D. K. per kojas, tai yra apskritai nenurodė mačiusi kokius nors smūgius rankomis į veidą (t. 1, b. l. 55-56). Tuo tarpu akistatos su S. K. metu D. A. jau teigė, kad S. K. priėjęs jau prie gulinčio D. K. dar kažką jam padarė du kartus, ar įspyrė, ar sudavė (t. 1, b. l. 94), o akistatos su E. K. metu nurodė mačiusi, kad muštynes pradėjo S. K., kuris be žodžių trenkė kumščiu D. K., kuris atgal netrenkė, nugriuvo ant žemės ir tada S. K. koja spyrė D. K. (t. 1, b. l. 98). Nors vėliau ši liudytoja jau iš esmės patvirtino S. K. inkriminuotas kaltinimo aplinkybes, tačiau, kaip matyti iš jos ankstesnių parodymų, jie buvo prieštaringi, liudytoja parodymus keitė net kelis kartus, nurodydama vis kitas įvykio aplinkybes, nors, kaip pati teigė, buvo vos 1 metro atstumu nuo įvykio. Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad situacija buvo tokia, jog įvykio vietoje buvusiems asmenims buvo sunku ją vienodai suvokti ir įsisąmoninti, tiksliai nurodyti visas įvykio aplinkybes.

18. Nors BK 235 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos motyvas nėra būtinasis veikos subjektyvusis požymis, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, kad E. K. būtų turėjęs kokį nors tikslą, motyvą padėti S. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. E. K. pažinojo tiek S. K., tiek ir D. K., tačiau nei su vienu iš jų nebuvo artimi draugai, į įvykio vietą atvyko atskirai, nei su vienu iš šių asmenų. Taip pat byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad po nagrinėjamo įvykio, vykstant ikiteisminiam tyrimui dėl D. K. sveikatos sutrikdymo, S. K. būtų prašęs E. K. meluoti, liudyti jo naudai. Juo labiau, kad, kaip jau minėta, E. K. parodymai nesutampa su S. K. parodymais.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aukščiau nurodytas aplinkybes, negali paneigti apelianto pozicijos, kad E. K., duodamas savo parodymus, sąmoningai nesiekė patvirtinti S. K. gynybinės pozicijos, bet pats, nustatytoje situacijoje, kurioje jis buvo, pagal savo supratimą, būdamas nors ir 5 metrų atstumu nuo D. K. ir S. K., tačiau nebūdamas specialiai pasiruošęs tokiai įvykio tėkmei, sumaištyje, vertindamas įvykio aplinkybes suabsoliutino situaciją iš savo buvimo vietos ir padarė neteisingą išvadą, kad D. K. pirmas sudavė smūgį dešine ranka S. K. į veidą. Taigi teisėjų kolegija negali atmesti versijos, kad nuteistasis, atidžiai nestebėdamas viso įvykio vaizdo, matydamas tik tam tikrus D. K. ir S. K. veiksmus ir judesius, susidarė klaidingą nuomonę apie įvykio situaciją ir teigdamas, kad D. K. pirmas sudavė smūgį S. K. į veidą, sąžiningai klydo. Tokioje situacijoje apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimas negalimas, nes toks nuosprendis gali būti priimamas tik esant neginčijamai išvadai dėl patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltumo.

20. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto argumentais, kad teisės taikymo praktikoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras paprastai neturėtų inicijuoti ikiteisminio tyrimo dėl melagingų parodymų davimo kol bylos aplinkybės nėra aiškios ir liudytojas nėra davęs parodymų teisme. Nors šiuo atveju priešingas prokuroro procesinis elgesys formaliai nepažeidžia BPK normų, taip pat BK 235 straipsnio 1 dalis nereikalauja, kad melagingi liudytojo parodymai būtų duoti teisme, tačiau šiuo atveju pradėjęs liudytojui E. K. baudžiamąjį persekiojimą, kuomet dar nebuvo teisme išnagrinėta S. K. baudžiamoji byla, kurioje ikiteisminio tyrimo metu buvo duoti liudytojo E. K. parodymai, prokuroras užkirto kelią apklausti E. K. liudytoju teisiamojo posėdžio metu, tokiu būdu patikrinant jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisme.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nebuvo įrodyta, jog E. K., pasakydamas, kad D. K. pirmas sudavė smūgį S. K., veikė tiesiogine tyčia, t. y. kad jis suprato, jog nurodo tikrovės neatitinkančius faktus ir nori taip veikti. Neįrodžius tiesioginės tyčios, E. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl jis išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo E. K. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą tenkinti.

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį, kuria E. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį:

E. K. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

E. K. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Arūnas BudrysJurgita KolyčienėErnestas Rimšelis