Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės AB (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 09 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės AB (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl draudimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 09 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-41620-912/2017 atmetė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones neturėtų būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Šiuo atveju prevencinio ieškinio dalykas sutampa su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų patenkintas ieškinio reikalavimas dar neišnagrinėjus bylos iš esmės ir nepriėmus galutinio teismo sprendimo. Laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, jeigu ieškinys būtų patenkintas, bet nesutapti su pareikštais reikalavimais. Nagrinėjamu atveju, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad nesutinka su pirmos instancijos teismo skundžiamos nutartimi. Vienas iš nesutikimų argumentų yra tai, kad nors paprastai laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu, tačiau prevencinio ieškinio specifika lemia, kad laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Su prevenciniu ieškiniu yra susijusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso 145 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodyta apsaugos priemonė – įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti. Kai byloje pareikštas prevencinis ieškinys, tam, kad būtų išvengta gresiančios žalos, gali būti reikalinga ne tik uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir įpareigoti jį atitinkamai veikti, t. y. atlikti veiksmus, kurių nesiėmus atsirastų ar padidėtų žala. Teismas nesivadovavo ekonomiškumo ir šalių interesų pusiausvyros principais, nors teismų praktikoje pažymima, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.Kartu su ieškiniu byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė yra aktyvi, kreipėsi į visas institucijas, kad išspręstų situaciją ir įteisintų faktinę žemės sklypų naudojimą padėtį, kurioje atsidūrė dėl atsakovės veiksmų, kuriais yra vilkinamas sprendimų priėmimas. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių susiklostys faktinė situacija, kada su ieškove dėl pačios atsakovės neveikimo bus nutraukta Sutartis 1 ir Sutartis 2, dėl ko bus pradėti nauji teisminiai ginčai, o Ieškovės ūkinė komercinė veikla paralyžuota, dėl ko ieškovė patirs finansinius nuostolius ir bus priversta dalyvauti naujuose ilguose teisminiuose ginčuose. Apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 09 d. nutartį ir priimti naują nutartį – prašymą dėl laikinųjų priemonių taikymo tenkinti.

Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, jog kai pareikštas prevencinis ieškinys gali būti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, užkertančios kelią žalai atsirasti.

Teritorinis padalinys, atlikdamas žemės sklypo kadastro duomenų bylos patikrinimą, tikrina ar kadastro duomenų byla parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 5324 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ bei Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikrinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ nustatyta tvarka. Tik pagal teises aktų reikalavimus parengtas žemės sklypo planas gali būti derinamas skyriuje. Tam, kad būtų atliktas žemės sklypo suformavimas, turi būti suformuotas žemės sklypas: atlikti žemes sklypo kadastriniai matavimai, parengta kadastro duomenų byla, pateikta skyriui tikrinti, teritorinis padalinys turi suderinti žemės sklypo kadastro duomenų bylą ir tik nenustačius trūkumų, gali būti priimamas sprendimas patvirtinti kadastro duomenis.

Apeliacinės instancijos teismo prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 09 d. nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 09 d. nutartis, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės yra kelių rūšių: konservacinės paskirties, t.y. užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); teisinius santykius laikinai sureguliuojančios ir sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas) ir prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).

Apeliacinės instancijos teismas laiko teisiškai nepagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad prevencinio ieškinio dalykui sutapus su prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyku ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės būtų patenkintas ieškinio reikalavimas dar neišnagrinėjus bylos iš esmės ir nepriėmus galutinio teismo sprendimo, dėl ko tokios laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai prieštarauja teismų praktikai, kur pasisakyta, jog tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, prevencinio ieškinio padavimo atveju (CK 6.255 str.), teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios iš esmės gali sutapti su ieškinyje pareikštais reikalavimais ir tai nereiškia, kad, taikydamas tokią priemonę, teismas pasisako dėl bylos esmės. Tačiau tokie atvejai yra išimtiniai ir susiję su negalimumu kitokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-781/2009; 2011 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1443/2011).

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e2-1442-302/2017). Byloje nagrinėjamu atveju ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui nutraukti 2002-05-21 sudarytą Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. 196 N01/2002-25543 ir 2008-09-17 sudarytą Valstybinės žemės nuomos sutartį Nr. N01/2008-114, nepateikė objektyvių duomenų apie galimą sutarčių nutraukimą, o, kaip nurodė ieškinyje, rėmėsi Tarnybos darbuotojų paaiškinimais žodžiu, ir tuo, kad iš 2017-08-25 Tarnybos rašto tapo žinoma, jog Tarnybos pozicija, lyginant su ta, kuri išdėstyta 2017-01-24 rašte, iš esmės pasikeitė, Tarnyba dėl ieškovei nežinomų priežasčių siekia nutraukti Žemės sklypo 2 nuomos sutartį, o tai reiškia, kad Ieškovė neturės galimybės įgyvendinti savo teisių ir apjungti Sklypo 1 ir Sklypo 2 į vieną sklypą, kaip tai numatyta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017-05-05 paaiškinime ir 2017-07-26 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame nurodyme. Įvertinus minėtus apelianto argumentus ir kartu su ieškiniu pateiktus dokumentus, kuriais remiasi apeliantas nėra duomenų, kad atsakovė būtų įspėjusi (ar pranešusi apie rengimąsi) nutraukti valstybinės žemės nuomos sutartis, todėl šiuo aspektu apelianto argumentai dėl sutarčių nutraukimo laikyti tik kaip subjektyvus aplinkybių vertinimas, nesudarantis pagrindo manyti esant grėsmę dėl būsimo, galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo, įvykdymo.

Akcentuotina tai, kad ieškovės prašomas leidimas įregistruoti AB (duomenys neskelbtini) užsakytus atliktus ir pateiktus derinti kadastrinių bylų matavimus ir suformuoti naują žemės sklypą, kol nebus suderintos AB (duomenys neskelbtini) užsakytos ir pateiktos valstybinės žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylos, prašymo patenkinimo atveju, būtų pagrindas sukurti naują nekilnojamąjį turto objektą. Patenkinus tokį prašymą, teismas prisiimtų valstybės įgaliotos institucijos, byloje atsakovės, funkcijas, ir sudarytų prielaidas naujiems ginčams dėl registro duomenų nuginčijimo kilti.

Įvertinus nurodytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir netinkamai argumentavo nutartį laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. dėl prevencinio ieškinio užtikrinimo, tačiau atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį ir ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 09 d. nutartį palikti nepakeistą.