Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 38 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-9).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, atlyginimo priteisimo (b. l. 1-9).

LR CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus (LR CK 1.125 str. 2 d.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261- 1798/2013).

Nagrinėjamu atveju skundas teismui pateiktas 2019 m. lapkričio 21 d., išsiųstas buvo 2019 m. lapkričio 18 d. (b. l. 10). Teismas pažymi, kad apie neva pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimą nuo 2014 m. spalio mėnesio pareiškėjui buvo žinoma iš karto, t. y. nuo pat 2014 m. spalio ir buvo žinoma visą laikotarpį iki kreipimosi į teismą dienos. Akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių tariamą pažeidimą objektyviai turėjo žinoti ir suvokti, kuomet, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, buvo pažeidžiamos jo teisės. Pažymėtina, kad pareiškėjas to neneigia. Pareiškėjas neprašo atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodo, jokių pagrįstų aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais argumentų, dėl ko yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikšti.

Taigi, nustatyta, kad pareiškėjas yra praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2016 m. lapkričio 18 d. pareikšti. Skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo išsiųstas 2019 m. lapkričio 18 d., teisme yra registruotas tik 2019 m. lapkričio 21 d. Kaip minėta, pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašo, kaip tai reglamentuojama CK 1.132 straipsnyje.

LR CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl nesant pareiškėjo prašymo atnaujinti senaties terminą, bei esant atsakovės atstovo prašymui taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis) reikalavimui nurodytu laikotarpiu, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl neva netinkamų kalėjimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. spalio mėnesio iki 2016 m. lapkričio 18 d., atlyginimo atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo. Kaip minėta, pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų dėl ieškinio senaties termino praleidimo, prašymo atnaujinti senaties terminą, nenustatyta jokio reikšmingo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui reikšti.

Nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis laikytinas nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pažymėtina tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Vilniaus pataisos namų gyvenamųjų kamerų įrengimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo reikalavimai, įtvirtinti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET). Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮVTT) 111 punkte, kuriame nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (111.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (111.2. papunktis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyveno apytiksliai 21 kv. m. ploto gyvenamosiose patalpose po 10-12 asmenų vienoje bendrabučio tipo patalpoje, detaliau šios aplinkybės neapibūdino paaiškinimais ir nepagrindė (t. y. kokiais konkrečiais laikotarpiais, po kiek asmenų gyveno bendrabučio tipo patalpose, kaip tai pažeidė jo teises, ar sukėlė neigiamas konkrečias pasekmes). Pareiškėjas nenurodė skunde, kad jam nebuvo suteikta miegamoji vieta (lova).

Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis, kad visų Vilniaus PN bendrabučio tipo patalpų plotai visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus. Pažymėjo, jog paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam asmeniui teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamojoje patalpoje buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, kurie, kaip minėta, pareiškėjo nėra paneigti. Pažymėtina, kad pareiškėjui buvo siųstas atsiliepimas, kurį pareiškėjas gavo (b. l. 40, 43), pareiškėjas neginčijo atsakovės atstovo nurodytų argumentų dėl gyvenamosios patalpos ploto, įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, konkrečiau nenurodė, kokiu būdu neva buvo pažeistos jo teisės dėl gyvenamojo ploto. Pareiškėjas skunde cituodamas teisės aktų nuostatas tik deklaratyviai nurodė aplinkybes dėl neva pažeistos teisės į gyvenamąjį plotą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi, ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, turi būti skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, ne baldais užstatytą plotą, ir tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, bet ne nacionaliniai teisės aktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylą dėl asmeniui tenkančio minimalaus ploto Vilniaus PN kamerose, 2016 m. sausio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1624-575/2016 rėmėsi EŽTT praktika, kurioje EŽTT atsisakė nustatyti, kiek kvadratinių metrų turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją) bei konstatavo, jog argumentai, kad į kamerose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, yra nepagrįsti.

Todėl teismas pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas gyvenamojo ploto dydis. Kaip minėta, plotas užstatytas baldais įskaičiuojamas į bendrą plotą. Juolab, kaip nurodė atsakovės atstovas, pagal Vilniaus PN dienotvarkę nuteistieji, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, neprivalo visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje, t. y. jie gali nuo 7.00 val. iki 23.00 val. laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, yra kitas sportinis inventorius pastatų viduje, nuteistieji gali lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi, kaip minėta, teismas įvertinęs šalių nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo argumentais, juolab, kad pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl teisių pažeidimo kitais leistinais įrodymais nepagrindė, atsakovės atstovo pateiktų argumentų ir įrodymų nepaneigė. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai yra deklaratyvūs ir subjektyvūs, nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmestini. Be to, nenustatyta, kad pareiškėjas dėl skunde minimų pažeidimų su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad negalėjo privačiai pasinaudoti dušu, nes bendrojo naudojimo patalpose nebuvo pertvarų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada buvo stebimas, kokie įvykiai ar faktai įtakojo jam sukeltas neigiamas pasekmes ir kokias. Taip pat nurodė, kad gali naudotis dušu tik vieną kartą per savaitę.

PĮVTT 258 p. nustato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovės atstovas nurodė, kad tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Taigi, pareiškėjas neneigia, atsakovės atstovas patvirtino, kad pareiškėjas turėjo realią teisę pasinaudoti dušu, prausiant kūną karštu vandeniu vieną kartą per savaitę. Tokiu būdu teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Atsakovės atstovas pateikė dušų nuotraukas, iš kurių matyti, kad įrengtos tvarkingos švarios, teisės aktų reikalavimus atitinkančios dušinės, sanitariniai mazgai, pisuarai, prausyklos (b. l. 24-26, 30-33).

Atsakovės atstovas nurodė, kad 2017 m. pradžioje I -ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis - su pertvaromis ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 28 p. įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms. Pažymėtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo pataisos įstaigų dušinėse rengti pertvaras, o pertvarų dušinėse neįrengimas savaime nėra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas (žr. pvz. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-08-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2837-473/2018; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-05-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2477- 535/2018; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018-03-19 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1144-484/2018).

Pareiškėjas teigia, kad negalėjo privačiai pasinaudoti dušu, nes dušo patalpose nebuvo pertvarų, tačiau konkrečiai nenurodė, kada buvo stebimas, kokie įvykiai ar faktai įtakojo jam sukeltas neigiamas pasekmes ir kokias. Kaip nurodė atsakovės atstovas, pareiškėjas galėjo pasirinkti ar naudotis dušu su pertvara, ar be pertvaros. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo itin prastos arba kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, o pareiškėjo teiginiai apie jo privatumo teisės pažeidimą naudojantis dušu yra visiškai abstraktūs, deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais (kaip minėta, neaišku, kaip buvo pažeista ši teisė, kada konkrečiai, kokių asmenų veiksmais įtakotas pažeidimas ir pan.). Taigi, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei remiantis teisiniu reglamentavimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN neteisėtais veiksmais buvo pažeista pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu ar pažeista privatumo duše teisė. Pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens reguliavimo, sanitarinio mazgo valymo chloro priemonėmis skunde nurodomi kaip deklaratyvūs teiginiai, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų dėl užimtumo trūkumo, pažymėtina, kad, visų pirma, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose remiasi savanoriškumo principu. T. y. nuteistasis turi savanoriškai dalyvauti pataisos įstaigoje vykdomose programose. Atsakovės atstovas nurodė, kad nuteistųjų socialinės reabilitacijos metu įgyvendinamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus akredituotos elgesio pataisos programos, taikomos nuteistųjų socialinių įgūdžių lavinimo ir pozityvaus užimtumo priemonės, teikiama pagalba nuteistiesiems sprendžiant asmenines ir socialines problemas, paskatinimo priemonės ir nuobaudos, taip pat kitos priemonės, kurių įgyvendinimas padėtų nuteistiesiems socialiai reabilituotis. Pateikė duomenis apie vykdomas Vilniaus PN nuteistųjų bausmės atlikimo metu socialinės reabilitacijos priemones: 1. Tipinė naujai atvykusių į pataisos įstaigą nuteistųjų adaptacijos programa, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 4/07-132; 2. Nuteistųjų pataisos programa, šios programos pagrindiniai įgyvendinimo etapai: psichologinė pagalba, psichiatrinė pagalba, socialinis ir teisinis švietimas, bendras ir profesinis mokymas, savišvieta, meno būreliai, darbas, vidaus tvarkos taisyklių laikymasis; 3. Tipinė nuteistųjų integracijos į visuomenę programa, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. 4/07-132; 4. Nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, kurios tikslas yra organizuoti nuteistojo laisvalaikį, kad nuteistasis būtų įtrauktas į įvairius pataisos objektus, sporto renginius ir kita; 5. Kriminalinės subkultūros apraiškų laisvės atėmimo vietose prevencijos programa, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. V-13; 6. Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir socialinio švietimo programa, patvirtinta Kalėjimų departamento direktoriaus 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-322; Atsakovės atstovas nurodė, kad nuo pat atvykimo į pataisos įstaigą, pareiškėjas buvo supažindintas su įstaigoje taikomomis pataisos priemonėmis. Pažymėjo, kad nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė užsiimti sportine veikla (lankyti salę su sporto inventoriumi, mankštintis lauke), pataisos įstaigos direktoriaus nustatytu laiku ir vietoje naudotis asmeniniais kompiuteriais, naudotis biblioteka, kiekviename nuteistųj

ų būryje įrengti poilsio kambariai, kuriuose sudarytos galimybės žiūrėti televizorių, nuteistiesiems sudaromos galimybės dalyvauti nuolatos organizuojamuose kultūriniuose, dvasiniuose ar sporto renginiuose bei kita. Pataisos įstaigos administracija nuteistiesiems taip pat sudaro sąlygas mokytis Vilniaus komunalinių paslaugų mokykloje ar baigti mokslus bendrojo ir vidurinio lavinimo mokykloje. Teismas nagrinėjamu atveju neturi jokio pagrindo abejoti pateiktais duomenimis, juolab, kad jie nėra nuginčyti kitais argumentais ir įrodymais. Pareiškėjas nenurodė skunde konkrečiai, kada ir kokiose socialinės reabilitacijos priemonėse, programose ar kitoje laisvalaikio veikloje jam buvo apribotos teisės dalyvauti. Teiginiai, kad negalėjo sportuoti, laisvai judėti, lankytis renginiuose yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti ir išsamiau netgi neapibūdinti, subjektyvūs teiginiai. Įvertinus atsakovės atstovo pateiktus duomenis dėl užimtumo pataisos namuose galimybių ir užtikrinimo, nenustatyta, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio teismas pažymi kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo kiemelyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2016 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016, 2016 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2016). Byloje esantys duomenys (fotonuotraukos) patvirtina, jog kiemeliai yra tvarkingi, erdvūs, su sporto inventoriumi, juose pakanka vietose asmenims, nepagrįstai pareiškėjas teigia, kad ribojama jo judėjimo laisvė ar kad negali sportuoti. Pasivaikščiojimo kiemelio minimalus plotas, kaip ir minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas jame, bausmių vykdymą reglamentuojančiuose teisės aktuose, kaip minėta, nereglamentuotas. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog Vilniaus PN niekuomet nesusidaro tokių situacijų, kuomet visi nuteistieji į kiemelį išeitų pasivaikščioti vienu metu, be to, tai patvirtina pasivaikščiojimo grafikai. Teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo netenkinančio pasivaikščiojimo kiemo ploto ar kitų trūkumų būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją.

Pareiškėjo argumentas dėl aliarmo sistemos nebuvimo Vilniaus PN atmestinas kaip nepagrįstas.

Lengvajai ir paprastai nuteistųjų grupėms skirtose gyvenamosiose patalpose, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pareigūnų iškvietimo sistemų įrengimas nenumatytas. Atsakovės atstovas nurodė, kad Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso kiekviename aukšte dirba Vilniaus PN Saugumo valdymo skyriaus dinaminės priežiūros pareigūnai, į kuriuos visuomet galima kreiptis pagalbos iškilus problemai. Taip pat Vilniaus PN nepertraukiamai visą parą budi ir kiti Saugumo valdymo skyriaus pareigūnai, kurie nuolatos prižiūri nuteistųjų gyvenamąsias patalpas ir visą likusią Vilniaus PN teritoriją. Tokiu būdu užtikrinamas nuteistųjų saugumas. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, įvykių, galimai įtakojusių jo teisių pažeidimą dėl aliarmo ar signalizacijos mygtuko nebuvimo, kad buvo patekęs į nesaugią situaciją, ar būtų dėl to realiai nukentėjęs.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas konkrečiai nedetalizavo savo nusiskundimų dėl maitinimo, tik subjektyviai nurodė teiginius, kad maistas šaltas, nehigieniškai patiektas, per mažos davinių normos ir kad neva nepilnavertis. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiu būdu nustatė būtent tokio pobūdžio pažeidimus, kokios konkrečiai aplinkybės, faktai tai apibūdina, todėl nurodyti argumentai nelaikytini pagrįsti. Be to, aiškiai paneigti atsakovės atstovo nurodytais duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad kaip ir dėl kitų šiame skunde pareiškėjo nurodytų nusiskundimų kalinimo sąlygomis, taip ir dėl maitinimo pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas įstaigas su skundais ar konkrečiais prašymais, siekiant šalinti jo teisių pažeidimus. Nėra duomenų, kad pareiškėjas negavo maitinimo, kad dėl maisto trūkumo būtų papildomai pirkęs maisto produktus įstaigos parduotuvėje. Pažymėtina, kad abstraktaus pobūdžio teiginių įrodymais paneigti neprivalo ir Vilniaus PN. Taigi, pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimų, susijusių su jo maitinimu Vilniaus PN, nėra pagrindo.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 38 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Taigi, nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo L. K. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.