Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas V. U. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau–Vilniaus PN) 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. birželio 16 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog Vilniaus PN kamerose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei teisės aktų nustatytas minimalus.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m - pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas bendrabučių tipo gyvenamosiose patalpose Nr. 209, Nr. 309, Nr. 212 ir kamerų tipo patalpoje (b. l. 28–37). Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad gyvenamosios patalpos Nr. 209 plotas yra 17,72 kv. m, įrengtos 5 miegamosios vietos, kamerų tipo gyvenamosios patalpos Nr. 3K plotas yra 13, 64 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 309 plotas yra 19,11 kv. m, įrengtos 6 miegamosios vietos, bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 212 plotas yra 36,70 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų, drausmės grupės gyvenamosios patalpos Nr. 13 D plotas yra 33,18 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos (b. l. 7–8).

Pažymėtina, kad nors atsakovės atstovas teismui ir nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju minėtose gyvenamosiose patalpose, kadangi tokie duomenys nėra kaupiami, tačiau net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų, vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš minėtų gyvenamųjų patalpų (nei bendrabučio, nei kamerų tipo gyvenamosiose patalpose) nebuvo pažeisti. Tą be kita ko patvirtina ir nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. pvz. LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2018). Pažymėtina, kad pareiškėjas nors skunde ir teigia, kad gyveno iki 11 žmonių, tačiau nedetalizuoja, kokioje gyvenamojoje patalpoje bei kuriuo metu jam teko gyventi su tiek asmenų, tuo tarpu atsakovės atstovas bei byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigė pareiškėjo teiginius, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nesilaikant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimų, ir jie atmestini kaip nepagrįsti. Be to, LVAT yra pabrėžęs, kad tokiu atveju būtina atsižvelgti į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką tuo aspektu, jog toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus ir atitinkamą laiką nebūna kalinimo įstaigoje). Teismo vertinimu, ši aplinkybė turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš to, jog naudojantis sanitariniu mazgu bei dušais nebuvo užtikrinamas jo privatumas.

Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus, kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, be to pateikė fotonuotraukas apie dušų ir sanitarinių mazgų įrengimą (b. l. 26–27). Pažymėtina, kad nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, patvirtintos Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, nenumato pareigos įrengti atitvėrimus sanitariniuose mazguose tarp tualetų, pisuarų ar dušinėse tarp dušų. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad Vilniaus PN laikėsi teisės aktais jai įtvirtintos pareigos įrengti tinkamas, teisės aktus atitinkančias sanitarinių mazgų bei dušo patalpas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai (11.5 punktas). Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais (11.8 punktas). Higienos norma 134:2015 įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas).

Kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, Vilniaus PN buvo periodiškai atliekami Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimai (b. l. 14–21), tačiau pažeidimų, susijusių su apšvietimu ar ventiliacija nebuvo nustatyta. Atsakovės atstovas Vilniaus PN pateikė paaiškinimus, kad gyvenamosiose patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą, įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos. Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su netinkamu apšvietimu ir ventiliacija kamerose, atmestini kaip nepagrįsti.

Taisyklių 124 punkte nurodyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad nuteistiesiems būtų sudarytos sąlygos skambinti kitiems asmenims ir kalbėti telefonu. Skambinimui ir kalbėjimui telefonu prilyginamas skambinimas ir kalbėjimas internetine telefonija. Vilniaus PN be kita ko pateikė duomenis apie taksofonų įrengimą (b. l. 24–25). Byloje esantys rašytiniai įrodymai – telefoninių pokalbių apskaita – taip pat patvirtina, kad pareiškėjas aktyviai bei intensyviai naudojosi telefoninių skambučių galimybe, t. y. 50 kartų. Pažymėtina, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl negalėjimo pasinaudoti skambučiais, su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su tuo, kad jis neturėjo galimybės naudotis telefoniniais skambučiais, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnyje įtvirtinta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. Tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.

Taisyklės numato, kad atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas. Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai. Dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 184–186 punktai).

BVK 147 ir 148 straipsniai reglamentuoja nuteistųjų bendrąjį ir profesinį ugdymą. Pataisos įstaigose organizuojamas nuteistųjų iki šešiolikos metų bendrasis ugdymas. Vyresnių negu šešiolikos metų nuteistųjų bendrasis ugdymas organizuojamas rašytiniu jų pageidavimu. Nuteistųjų neįgaliųjų ir ribotai pakaltinamų nuteistųjų bendrasis ugdymas organizuojamas jų pageidavimu, pataisos įstaigos administracijos sutikimu ir gydytojų leidimu. Nuteistųjų bendrojo ugdymo pataisos įstaigose tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuteistųjų bendrąjį ugdymą organizuoja savivaldybės, kurių teritorijoje yra pataisos įstaigos. Pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų gali būti organizuojamas nuteistųjų profesinis mokymas. Nuteistieji turi teisę pasirinkti profesiją, kurios mokysis pagal pataisos įstaigos administracijos pateiktą sąrašą ir turimą mokymo bazę.

Kaip matyti, teisės aktai numato galimybę nuteistiesiems įgyti bendrąjį arba profesinį išsilavinimą kalinimo įstaigoje, tačiau pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, susiję su tuo, kad toks mokymasis kalinimo įstaigoje yra neįmanomas, laikytini abstraktaus pobūdžio. Pažymėtina, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokio pobūdžio ugdymo jis pageidauja, nenurodė, ar su tokiais prašymais kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, todėl vien tokie nekonkretūs teiginiai nesudaro pagrindai teigti, kad pareiškėjas patyrė tokius neigiamus išgyvenimus, kurie galėtų būti įvertinti priteisiant neturtinės žalos atlyginimą.

Atkreiptinas dėmesys taip pat ir į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. sausio 14 d. nutarimu Nr. 30 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo organizavimo“ patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų bendrojo ugdymo organizavimo tvarkos aprašo 11 punktą, į mokyklą nepriimami įkalinti asmenys (išskyrus asmenis iki 16 metų), atliekantys drausminę nuobaudą, – uždaryti į drausmės (baudos) izoliatorių (karcerį) arba perkelti į drausmės grupę ar kamerų tipo patalpas, o jeigu šie asmenys buvo priimti į mokyklą iki nuobaudos paskyrimo, nutraukiama su jais sudaryta mokymo sutartis, o kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerų tipo patalpose bei drausmės grupėje, dėl to pareiškėjui pagrįstai buvo apribota teisė į bendrąjį ugdymą bei profesinį mokymą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad pareigūnai nuolat tikrindavo elektroninę techniką bei atlikinėjo kratas, nuolat būdavo stebimas priežiūros pareigūnų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus, pareigūnams yra įtvirtinta pareiga nuolat kontroliuoti, prižiūrėti ir užtikrinti kalinimo įstaigos tvarką, o nuolatinė laikomų asmenų elgesio kontrolė yra neatskiriama priežiūros kalinimo įstaigoje dalis. Pažymėtina, kad kratų atlikimo tvarką reglamentuoja Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“. Instrukcijų 148 punktas numato, kad siekiant surasti ir paimti į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktus daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros.

Teismas atkreipia dėmesį, kad kratos atliekamos prevenciniu tikslu, siekiant surasti ir konfiskuoti daiktus, kurie neįtraukti į asmenims leidžiamų turėti daiktų sąrašą.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. V-426 „Dėl Laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų tikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Laisvės atėmimo vietų įstaigose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų, elektros prietaisų ir informacijos laikmenų tikrinimo tvarkos aprašo 14 punkte numatyta, kad siekiant efektyviai užtikrinti neleidžiamų turėti daiktų ir reikmenų patekimą, vykdyti teisės pažeidimų ir nusikaltimų prevenciją, įstaigoje laikomų asmenų turimi daiktai turi būti nuolat tikrinami Aprašo nustatyta tvarka.

Įvertinus teisės aktų nuostatas darytina išvada, kad pareigūnai, periodiškai atlikdami kratas bei tikrindami elektronikos prietaisus vykdė jiems teisės aktuose numatytas pareigas užtikrinti bei prižiūrėti tvarką kalinimo įstaigose, todėl šiuo atveju konstatuoti jų neteisėtų veiksmų nėra teisinio pagrindo. Dėl to pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose jam trūkdavo vietos vaikščioti bei sportuoti.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės numato, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. Esant rizikai, kad nuteistieji gali pabėgti, gali būti įrengiamos grotos. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nesukonkretizavo, kuriuo metu, kokiomis aplinkybėmis jam trūko vietos pasivaikščioti ar mankštintis pasivaikščiojimo kiemuose. Pažymėtina ir tai, kad laisvės atėmimo vieta negali daryti jokio poveikio asmenų, patenkančių į ją, skaičiui, o taip pat nėra pagrindo daryti išvadai, kad Vilniaus PN nesilaikė teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Įvertinus visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.