Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. (D. J.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. Vilniaus PN buvo laikomas bendrabučio tipo ir kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (b. l. 38, 39, 40-41, 42-43, 44). Minimalus vienam pataisos įstaigoje laikomam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr.194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punkte. Tiek iki 2015 m. rugpjūčio 30 d. galiojusios, tiek nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojusios Vidaus tvarkos taisyklių redakcijos (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-238 redakcija) 11¹ punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) (11¹.1 papunktis); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2. papunktis).

Pareiškėjo teigimu, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, būtina atmesti baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, bet ne nacionaliniai teisės aktai.

Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 17 d. iki 2017 m. lapkričio 23 d. buvo laikomas karantino gyvenamojoje patalpoje Nr. 108 (b. l. 23). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad šios patalpos plotas 14,39 kv. m., joje įrengtos dvi dviaukštės lovos (4 miegamosios vietos; b. l. 46). Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. balandžio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas gyvenamojoje patalpoje Nr. 9-309-02 (30,93 kv. m. ploto, 9 miegamosios vietos) (b. l. 38, 47). Nuo 2017 m. balandžio 20 d. pareiškėjas buvo perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 6-414-03 (14,41 kv. m. ploto, 4 miegamosios vietos) (b. l. 39, 49), kurioje buvo laikomas iki 2017 m. gegužės 5 d., kuomet nuobaudos atlikimui iki 2017 m. gegužės 15 d. buvo patalpintas į kameros tipo patalpą Nr. 1K (13,05 kv. m. ploto, 3 miegamosios vietos (b. l. 40-41, 50). Nuo 2017 m. gegužės 16 d. pareiškėjas grąžintas į bendrabučio tipo patalpą Nr. 6-414-03 (14,41 kv. m., 4 miegamosios vietos), ir joje gyveno iki 2017 m. rugpjūčio 9 d. Pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 10 d. perkeltas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 4-303-04 (32,02 kv. m., 10 miegamųjų vietų) (b. l. 44, 48). Nuo 2017 m. rugpjūčio 11 d. pareiškėjas buvo perkeltas kameros tipo patalpą Nr. 4K (13,55 kv. m. ploto, 3 miegamosios vietos) nuobaudos atlikimui ir joje buvo laikomas iki 2017 m. rugpjūčio 26 d. (b. l. 42-43, 50). Nuo 2017 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d. pareiškėjas buvo grąžintas į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą Nr. 4-303-04 (32,03 kv. m. ploto, 10 miegamųjų vietų) (b. l. 48). Atsakovės atstovas nepateikė teismui konkrečių duomenų apie kamerose laikytų asmenų skaičių ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau nurodė, jog visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu įrengta miegamųjų vietų. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, jog kamerose būtų laikoma daugiau asmenų, nei yra įrengta miegamųjų vietų, todėl teismas pateiktais atsakovės atstovo argumentais, jog kamerose laikoma tiek asmenų, kiek yra miegamųjų vietų, abejoti neturi pagrindo. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsižvelgiant į patalpose esantį miegamųjų vietų skaičių, kamerų tipo patalpose Nr. 1K ir Nr. 4K kiekvienam asmeniui buvo suteikiama daugiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto (4,35 kv. m. ir 4,51 kv. m.), taigi nebuvo pažeistas Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama oro temperatūra, įrengta ventiliacija, buvo drėgna, sienų danga padengta pelėsiu, dažai nusilupę, oro greitis neatitiko higienos normų reikalavimų. Šių savo argumentų pareiškėjas nepagrindė jokiais įrodymais, nenurodė teismui, kuriose gyvenamosiose patalpose ir kokias laikotarpiais (bent apytiksliai) sąlygos galimai neatitiko nustatytų higienos normų. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų taip pat laikytini abstrakčiais, todėl nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Taip pat ypač reikšminga šiuo atveju faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar pataisos namai, žinodami apie higienos normų ar kitus pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Pareiškėjas nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentas dėl sąlygų neatitikties higienos normų reikalavimams atmestinas kaip nepagrįstas.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai, kuriuose nėra nustatytas minimalus pataisos įstaigų pasivaikščiojimo kiemelių plotas. Įrengimo taisyklių 20 punktas numato, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei. Minėtų taisyklių 21 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemų grindys turi būti lygios ir neslidžios. Iš byloje esančių Vilniaus PN I-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemo nuotraukų (b. l. 91, 92, 97) matyti, kad jis yra erdvus, švarus ir tvarkingas, padengtas lygia danga, jame įrengtas sporto inventorius (lygiagretės, skersinis prisitraukimams ir pan.), krepšinio aikštelė. Iš Vilniaus PN pateiktos baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų pasivaikščiojimo kiemelio nuotraukos matyti, kad jis nėra didelis, bet tvarkingas, jo danga išklota neslidžia danga, jis apsaugotas stogeliu nuo kritulių (b. l. 96). Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklių 73.6 punktas įpareigoja nuteistuosius tvarkyti ir prižiūrėti savo darbo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. Todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, kas galėjo sąlygoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

Dėl pasivaikščiojimų trukmės pažymėtina, kad Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [CPT/Inf (92)3] 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis už kameros ribų. Šiuo atveju pareiškėjui esant kameros tipo patalpose pasivaikščiojimo trukmę reglamentavo Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio nuostatos, pagal kurias nuteistieji, atliekantys nuobaudą ir laikomi kamerų tipo patalpose turi teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą lauke. Šiuo atveju pareiškėjas neneigė, jog būdamas laikomas kamerų tipo patalpose turėjo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu konstatuoti nėra pagrindo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, dušu. Nurodė, kad visose patalpose tualetai yra be unitazų, kabinos atitvertos sienele. Dušuose nėra pertvarų, jų įrengimas neatitinka higienos reikalavimų.

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, kurios 34 punkte numatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka. HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Įrengimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.

Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).

Iš pareiškėjo pateikto sanitarinių mazgų apibūdinimo matyti, kad tualetai yra atitverti kabinomis, kurios tarpusavyje atitvertos pertvaromis. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad I-ojo korpuso kiekviename aukšte įrengta po 2 sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (nuo 40 iki 50 asmenų), pateikė tai patvirtinantį pastato planą (b. l. 29). Iš byloje esančių I-ojo gyvenamojo korpuso sanitarinio mazgo nuotraukų matyti, kad jame įrengtos uždaros tualeto vietos, atskirai įrengti pisuarai, prausyklės (b. l. 85, 86, 87, 88-89). Tai, kad tualete nebuvo sėdimo unitazo, nereiškia, kad tualeto įrengimas neatitinka jo įrengimo reikalavimų. Be to, nei HN 134:2015, nei Įrengimo taisyklės nenumato, kad dušinėse turi būti įrengtos pertvaros. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Vilniaus PN įrengti dušai yra tvarkingi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad sanitariniai mazgai ir dušai buvo įrengti netinkamai, neužtikrinant nuteistųjų privatumo jais naudojantis bei, kad juose buvo nesilaikoma higienos normų reikalavimų, dėl ko pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala.

Pareiškėjas teigia patyręs nepatogumų ir dėl to, kad jam ne visada buvo suteikta teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Nurodo, kad 2016 m. lapkričio 17 d. jam atvykus į Vilniaus PN, jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti šiltu dušu. Tokią teisę jis gavo tik 2016 m. lapkričio 19 d.

HN 134:2015 18 punkte nurodyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 44 p.). Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 258 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, kartą per mėnesį – pasinaudoti kirpėjo paslaugomis.

Atsakovės atstovo pateikti įrodymai, patvirtina, kad Vilniaus PN yra nustatytas naudojimosi dušu grafikas (b. l. 34), remiantis kuriuo nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti dušu. Tai, kad pareiškėjas tą pačią dieną, kai atvyko į Vilniaus PN, negalėjo pasinaudoti dušu, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo teisės buvo pažeistos. Kaip matyti iš jo skunde nurodytų paaiškinimų, šia teise jis pasinaudojo 2016 m. lapkričio 19 d. Teisės aktai nenustato, kad atvykęs į pataisos įstaigą nuteistasis turi teisę nedelsiant pasinaudoti dušu. Pareiškėjas jokių kitų konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo užtikrinta teisė pasinaudoti dušu, išskyrus 2016 m. lapkričio 17 d., nenurodė. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl naudojimosi dušu teisės nesuteikimo. Todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl naudojimosi dušu teisės ribojimo Vilniaus PN atmestini kaip neįrodyti.

HN 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. HN 134:2015 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Į bylą pateiktos Nuteistųjų aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės kortelės Nr. 20134 duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2016 m. lapkričio 17 d. buvo išduota 1 pagalvė, 1 čiužinys ir 1 antklodė (b. l. 71). Pareiškėjas dalinai atsisakė valdiškos patalynės, kadangi turėjo nuosavą (b. l. 68). Kokios konkrečios patalynės dalių ir kada pareiškėjas negavo, jis skunde nenurodė. Be to, Nuteistųjų aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės kortelės Nr. 20134 duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo išduotos skalbimo priemonės, o Nuteistojo materialinio aprūpinimo kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo išduoti drabužiai, batai (b. l. 66). Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė, kad Vilniaus PN išskalbti drabužiai jam buvo grąžinami netvarkingi, dėl ko atsirado poreikis pačiam juos skalbti. Pareiškėjas dėl netinkamai suteiktų skalbimo paslaugų ar netinkamo minkštojo inventoriaus išdavimo skundų Vilniaus PN administracijai neteikė. Taigi, pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PM veiksmus šiuo aspektu taip pat nėra pagrindo.

Laisvės atėmimo vietose neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laivės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas, bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, - jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka (HN 134:2015 20 p.). EŽTT praktikoje nustatyta, jog kalinimo įstaigose atsiradus parazitų ar graužikų turi būti imamasi veiksmų tam, kad jie būtų išnaikinti (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2015 m. sausio 27 d. sprendimą byloje Neshkov ir kt. prieš Bulgariją). Iš nurodyto teisinio reglamentavimo bei EŽTT praktikos darytina išvada, jog kalinimo įstaigų pareiga stengtis, kad parazitai ir graužikai neatsirastų, o jiems atsiradus – išnaikinti, t. y. teisinis reglamentavimas nenustato, jog graužiko ar parazito atsiradimas savaime laikytinas pažeidimu. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus, kad tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Dezinfa“ 2014 m. gegužės 8 d. pasirašyta paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią UAB ,,Dezinfa“ įsipareigojo vykdyti vabzdžių kontrolė ir naikinimą (dezinfekciją), ši kontrolė nuolatos yra vykdoma (b. l. 63-65). Bylos duomenimis, pareiškėjas jokių nusiskundimų Vilniaus PN administracijai dėl parazitų buvimo jo gyvenamosiose patalpose ir neveikimo atliekant deratizacijos (dezinfekcijos) darbus nereiškė. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai dėl parazitų buvimo jo gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Įrengimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktus, gyvenamuosiuose kambariuose/kamerose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Vilniaus PN pateiktose nuotraukose matyti, kad 201 7 m. birželio 13 d. tokia sistema buvo įrengta kamerų tipo patalpų duryse (b. l. 94-95). Atsiliepime į skundą Vilniaus PN pabrėžė, kad patys nuteistieji šias sistemas nuolatos gadina. Taip pat paaiškino, kad drausmės grupės gyvenamųjų patalpų ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pataisos pareigūnai, kurie nuolatos atlieka kamerų tipo patalpų patikrinimus ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam pavojui, potencialiai galinčiam kilti nuteistajam, pataisos pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius bei užtikrinta nuteistųjų saugumą.

Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo pasinaudoti prižiūrėtojo iškvietimo sistema yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuoti (pareiškėjas nenurodė, kokioje kameroje ši sistema neveikė). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė kokius nors fizinius sužalojimus ar kitus neigiamus išgyvenimus dėl iškvietimo sistemos mygtuko neįrengimo. Todėl teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų apimtį, šiuo atveju negali pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

Pareiškėjas skunde teigia, kad Vilniaus PN konstrukcijose buvo naudojamas asbestas, o tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais, po to statinių konstrukcijose neliko jokių statybinių medžiagų, turinčių asbesto priemaišų. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Be to, pareiškėjas, teigdamas, jog pastato konstrukcijoje yra asbesto ir tai labai kenkė jo sveikatai, jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo teiginius dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai vertina kaip deklaratyvius, nepagrįstus byloje surinktais įrodymais, todėl atmeta.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalį arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, ir kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, kuriose nustatyta, kad nedirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 2 298 kcal.

Į bylą pateikta 2015 m. sausio 15 d. tarp Vilniaus PN ir UAB ,,Pontem“ sudaryta maitinimo paslaugos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 24-3, pagal kurią UAB ,,Pontem“ įsipareigojo teikti Vilniaus PN nuteistųjų maitinimo paslaugą (b. l. 72-84). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir ,,Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis“, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-485 ,,Dėl teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymo Nr. 253 ,,Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ pakeitimo“. Vilniaus PN taip pat nurodė, kad nuteistieji maitinami pagal pataisos įstaigoje patvirtintą dienotvarkę. Valgiaraščiai, įskaitant valgiaraštį nedirbantiems vyrams, patvirtinti Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu NR. V-138 ,,Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose pavirtinimo“.

Teismas atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra išskirtas atskiras maitinimas sportuojantiems asmenims, be to, pareiškėjas, teigdamas, kad maisto kaloringumas neviršijo 1 300– 1 500 kcal, nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytas argumentas nelaikytinas pagrįstu. Faktas, kad pasvėrus pareiškėjo pietų maisto normą buvo nustatytas pažeidimas, bylos duomenimis nėra užfiksuotas. Pažymėtina, kad pagal Vidaus tvarkos taisyklių 77 punktą, kad nuteistieji galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, pataisos įstaigose įrengiamos parduotuvės arba kioskai. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse arba kioske ne rečiau kaip kartą per savaitę. Atsižvelgiant į šią Vidaus tvarkos taisyklių nuostatą, tuo atveju, jei pareiškėjui nepakako maisto, jis turėjo galimybę įsigyti jo parduotuvėje.

Atsakovo atstovas taip pat nurodo, kad nuteistieji maitinami pataisos namų valgykloje, nustatytu laiku pagal pataisos įstaigos direktoriaus patvirtintą nuteistųjų maitinimo grafiką. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų budinčiajam direktoriaus padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), tai pažymint Pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.

Pareiškėjas jokių įrodymų, kad Vilniaus PN nustatytu grafiku negavo maitinimo nepateikė. Vilniaus PN Ūkio skyriaus 2018 m. sausio 3 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl maisto kokybės, pateikimo tvarkos Vilniaus PN administracijai nepateikė. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad sąlygos Vilniaus PN valgykloje buvo antisanitarinės, jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtinti. Abstraktaus pobūdžio teiginių įrodymais paneigti neprivalėjo ir Vilniaus PN. Taigi, pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimų, susijusių su jo maitinimu Vilniaus PN, nėra pagrindo.

Pareiškėjas skundžiasi negavęs papildomų pasimatymų su žmona. Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio Kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (Bausmių vykdymo kodekso 94 str. 3 d.). Nuteistiesiems, kurie laisvės atėmimo bausmę atlieka būdami priskirti paprastajai arba lengvajai grupei, socialiniams ryšiams palaikyti pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno nutarimu gali būti suteikiami papildomi trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai (Bausmių vykdymo kodekso 94 str. 3 d.). Kaip matyti iš Bausmių vykdymo kodekso 140 straipsnio nuostatų, papildomi pasimatymai yra skatinamoji priemonė. Taigi, nustatytas teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad papildomų pasimatymų suteikimas yra pataisos įstaigos diskrecijos teisė, kurios realizavimas priklauso nuo nuteistojo elgesio, asmenybės.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo suteikti 8 pasimatymai su žmona, iš kurių 5 – ilgalaikiai (b. l. 62). Taigi, pareiškėjo teisės, numatytos Bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnyje, buvo realizuotos. Jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių Vilniaus PN administracija turėjo pagrindą skirti pareiškėjui papildomą pasimatymą, byloje nenustatyta. Tai, kad pareiškėjo sutuoktinė gyvena užsienio valstybėje, nėra pagrindas pareiškėjui skirti papildomą pasimatymą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

Teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Vilniaus PN, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju nenustatyta. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. J. (D. J.) skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.