- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-22
- Bylos Nr.
- eI2-2178-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04237-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, UAB „Norlida“
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas arba Departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05129 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad skundžiamu Sprendimu Departamentas panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvoje dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda.
Pareiškėjas paaiškina, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.
Pažymi, kad vadovaujantis 2016 m. birželio 21 d. Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 nuostatomis bei siekiant efektyvesnių įmonės veiklos rezultatų, 2019 m. gruodžio 20 d. buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Sutartyje paslaugų teikėjas įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenims įdarbinti Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Taigi, Bendrovė neturėdama patirties ir kompetencijos įdarbinti trečiųjų šalių piliečius, sudarė minėtą sutartį su tarpininkavimo paslaugas teikiančia įmone, kadangi Bendrovei, teikiančiai logistikos paslaugas, reikalingi vairuotojai – ekspeditoriai. Komunikavimas tarp Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyko nuotoliniu būdu. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirmiausia buvo gaunamas konkretaus darbuotojo pasiūlymas bei duomenys apie vairuotojo–ekspeditoriaus kvalifikaciją ir patirtį darbe. Pateikiamos asmens dokumento, vairuotojo pažymėjimo kopijos, kvalifikacijos ir (ar) kompetencijos bei darbo patirties įrodymai (Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 11 punktas), leidimų gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje kopijos (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Jei asmuo atitinka keliamus reikalavimus pradedama darbuotojo įdarbinimo procedūra. Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 26 d. Nr. V-322 įsakyme „Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2019 m. II pusmečiui patvirtinimo“ bei 2019 m. gruodžio 31 d. įsakyme Nr. V-469 „Dėl profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašo pagal ekonominės veiklos rūšis 2020 m. I pusmečiui patvirtinimo“ numatyta, kad Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojas priskiriamas prie profesijų, kurių Lietuvoje trūksta sąrašo. Nurodo, kad tiek dėl jo, tiek dėl kitų Bendrovėje anksčiau bei vėliau įdarbintų asmenų iš trečiųjų šalių, elektroninėmis ryšio priemonėmis buvo gauta jokių abejonių nekelianti informacija, patvirtinanti, kad yra gauti visi reikalingi leidimai. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, todėl dėl galimai piktavališkų, aplaidžių ar tyčinių apgaulės paslaugų teikėjo veiksmų, jis negali būti atsakingas.
Atkreipia dėmesį, kad jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo ir jokiais būdais nebuvo siekiama to padaryti, visi mokesčiai yra sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų negauta. Nurodo, kad tik formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą, tai pasak pareiškėjo yra absoliučiai neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.
Teigia, kad Sprendime nurodyta, jog nuobauda buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo. Bendrovės vadovo traktavimas asmenų darbdaviu ir įstatymo normos aiškinimas ir taikymas prieštarauja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnyje įtvirtintam teisėtų lūkesčių principui, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo akcentuojamam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas tvirtina turėjęs teisėtą pagrindą tikėtis, kad sprendžiant jo teisinės padėties klausimus, bus laikomasi galiojančių teisės normų, tačiau šiuo atveju jam kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai. Tokiu būdu pažeidžiami teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad Sprendimas pažeidžia proporcingumo principą. Nurodo, kad Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių, vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims šiuo metu dirbantiems įmonėje, įmonė greičiausiai neras kitų darbuotojų Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kurių leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties Bendrovė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, taigi Departamento Sprendimas paremtas formalaus nusižengimo padarymu dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, sąlygos įmonės nemokumą dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims. Taip pat pažymi, kad užsieniečiai darbuotojai buvo susiplanavę, jog artimiausius metus dirbs ir gyvens Lietuvoje, t. y. turėję teisėtus lūkesčius, neteks šios teisės, dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, kurioms iš esmės jie negalėjo daryti įtakos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Departamentas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjo darbdavys buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą.
Pažymi, kad nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog leidimą laikinai gyventi pareiškėjas gavo dar iki nubaudžiant Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, todėl atvykdamas dirbti į Lietuvą pareiškėjas negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinimas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui (iki 2021 m. rugpjūčio 19 d.), tai nereiškia, kad pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog minėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą.
Pažymi, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, todėl Departamentui nėra suteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygas, priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nevykdymo, todėl Departamentas turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, taigi Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, o neteisėtus veiksmus įvykdė paslaugų teikėjas. Pažymi, kad pareiškėjo darbdavio (Bendrovės vadovo) kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“), padarymo yra konstatuota įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020, kuris nebegali būti ginčijamas, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad darbdavio įvykdytas teisės pažeidimas yra formalus, įvykdytas dėl neatsargumo, todėl kylančios teisinės pasekmės priėmus Sprendimą yra neproporcingos. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo naikinti Sprendimą.
Teigia, jog nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad nuobauda už ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinio nusižengimo padarymą buvo paskirta Bendrovės vadovui dėl jo padaryto administracinio nusižengimo padarymo, o pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį leidimas laikinai gyventi panaikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys. Migracijos departamentas pažymi, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3809-415/2020). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo minima aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia Sprendimo teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Migracijos departamentas taip pat nesutinka, kad Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui. Nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad Departamentas prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas, pareiškėjo darbdaviui. Teisės aktų, kuriuose būtų nustatyta tokia pareiga Departamentui, nenurodė ir pareiškėjas. Be to, byloje nėra ginčo, kad Bendrovės direktorius buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, todėl Bendrovė privalo priimti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai dėl kylančių teisinių pasekmių UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui.
Nurodo, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimo į skundą nepateikė. Apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos Departamento 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-3)50U-05129 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Departamentas 2019 m. liepos 10 d. išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Departamentas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 19 d., pareiškėjui išdavė 2019 m. rugpjūčio 19 d.
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 pripažino Bendrovės direktorių kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatyta ANK 95 straipsnio 1 dalyje. Bendrovės direktoriui buvo paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda.
Departamentas, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, 2020 m. spalio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05129 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 19 d.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.).
Įstatymo 50 straipsnis numato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.
Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Pareiškėjo argumentai, jog leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, todėl asmenys atvykdami dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jiems bus panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, yra atmetami. Teismas pažymi, kad Įstatymas (50 straipsnio 19 punkte a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte nustatyta, kad leidimą atsisakoma išduoti), tiek LVAT praktika (LVAT 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020, LVAT 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019 ir kt.) nustato, kad leidimas laikinai gyventi ne tik neišduodamas, bet ir išduotas panaikinamas, kai nustatoma, kad darbdavys buvo baustas dėl nelegalaus darbo.
Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, todėl dėl galimai piktavališkų, aplaidžių ar tyčinių apgaulės paslaugų teikėjo veiksmų Bendrovė negali būti atsakinga. Iš Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020 matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo B. R. pilietis S. K., su juo buvo sudaryta darbo sutartis, apie šio asmens įdarbinimą informuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinis skyrius, jis turėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, suteikiantį teisę dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas D. V. teismui patvirtino, kad iki galo dokumentai nebuvo sutvarkyti. Nurodė, kad 2020 m. gegužės 25 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Migracijos departamentui pateikė tarpininkavimo raštą, o likusius dokumentus turėjo paruošti ir pateikti migracijos departamentui UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau ji to nepadarė. Teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) pilietis S. K. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pradėjo dirbti turėdamas kitos įmonės leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas D. V., neįsitikinęs, kad dokumentai yra sutvarkyti, išsiuntė B. pilietį S. K. į komandiruotę, t. y. S. K. realiai pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, nors nebuvo išduotas leidimas S. K. dirbti jų įmonėje. Teismas konstatavo, kad D. V., žinodamas, jog nėra išduotas leidimas S. K. dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, įdarbino S. K. ir leido jam dirbti nuo 2020 m. gegužės 28 d. ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 dalies reikalavimus, kadangi neturėjo leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliko neteisėtus veiksmus, veikdama per savo vadovą D. V., tai nustatyta įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui.
Pareiškėjo argumentai, kad tik formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą, yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas yra imperatyvi teisės norma, todėl Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių.
Pareiškėjo argumentai, kad Sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, teisinės valstybės principui, teisingumo ir kitiems principams, yra atmestini kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Pareiškėjas iš esmės remiasi tik savo subjektyvia nuomone, tačiau nepateikia jokių argumentų, kurie paneigtų minėtų ginčui aktualių Įstatymo normų sisteminį vertinimą, atitinkantį suformuotą nuoseklią teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019).
Pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai, kad leidimas laikinai gyventi naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo atveju darbdavys yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas, bei, kad Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai, yra atmetami.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, analogiškose bylose aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; arba 2) darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr., pvz., 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Iš minėto LVAT išaiškinimo matoma, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinamas ir tuo atveju, jeigu ANK 95 straipsnio nuostatas pažeidžia direktorius ar kitas juridinio asmens atstovas, kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas, susijusias su personalo valdymu. Šiuo atveju Bendrovės direktorius vykdė funkcijas, susijusias su personalo valdymo, t. y. įdarbindavo darbuotojus.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Sprendimas yra neproporcingas. Įvertinęs skundžiamo Sprendimo turinį, teismas daro išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, Sprendimas yra pagrįstas teisės aktų normomis, motyvuotas ir proporcingas.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas faktines aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismų praktiką, daro išvadą, kad atsakovas iš esmės tinkamai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį panaikinti. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
Atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis), todėl jo prašymas priteisti šias išlaidas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atmesti.
Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.