Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės – Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos (toliau – ir apeliantai) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 235 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL dydžio (3 000 Eur) bauda. Jis taip pat pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 50 MGL dydžio (2 500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta 100 MGL dydžio (5 000 Eur) bauda.

Civilinio ieškovo S. Š. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš T. G. civilinio ieškovo S. Š. naudai priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo. GTaip pat iš T. G. nukentėjusio S. Š. naudai priteista 700 Eur (septyni šimtai eurų) už advokato teisines paslaugas.

Gynėjo advokato Aido Mažeikos prašymas dėl 690 Eur advokato išlaidų priteisimo T. G. iš Lietuvos valstybės atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. T. G. nuteistas už tai, kad melagingai įskundė pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį, kaip padariusį nusikalstamą veiką, t. y. jis 2019 m. lapkričio 8 d., būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 236 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) kuopos vyriausiajam patruliui V. B. pateikė melagingą pareiškimą, kuriame nurodė, kad S. Š. (duomenys neskelbtini), trenkė jam du kartus į krūtinę, po to bandė automobiliu „Škoda Oktavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) per jį važiuoti, dėl ko 2019 m. lapkričio 12 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį. Šiais veiksmais T. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat T. G. nuteistas už tai, kad davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas, t. y. jis, 2019 m. lapkričio 12 d., būdamas pasirašytinai įspėtas pagal BK 235 straipsnį dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. lapkričio 12 d. apklausiamas kaip liudytojas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyresniosios tyrėjos I. M., parodė, kad 2019 m. lapkričio 8 d. S. Š. sudavė jam du smūgius kumščiais į krūtinę, po to savo vairuojamu automobiliu „Škoda Oktavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jį stūmė 6-7 kartus,

tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyresniosios tyrėjos J. J. papildomai apklausiamas kaip liudytojas, davė melagingus parodymus, kad 2019 m. lapkričio 8 d. S. Š. savo vairuojamu automobiliu „Škoda Oktavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) trenkėsi į jo kelius apie 5-7 kartus,

tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2019 m. gruodžio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato vyresniosios tyrėjos J. J. papildomai apklausiamas kaip liudytojas, davė melagingus parodymus, kad S. Š. savo vairuojamu automobiliu „Škoda Oktavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo į jį ir jį stūmė . Šiais veiksmais T. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. G. gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį bei T. G. iš valstybės priteisti išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apmokėti, atlyginimą.

3.1. Apeliantų įsitikinimu, apkaltinamasis nuosprendis T. G. atžvilgiu grindžiamas abejotinais jo kaltės įrodymais, jis priimtas vadovaujantis prielaidomis, teismui kilusios abejonės ir neaiškumai yra aiškinami jo nenaudai, todėl nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – išteisinamasis. Taip pat, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi ir 31 straipsnio 6 dalimi, jam iš valstybės turi būti priteistos visos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti abiejų instancijų teismuose.

3.2. Skunde nurodoma, kad T. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nepripažino kaltės, teigė kad jis S. Š. melagingai neįskundė ir nedavė melagingų parodymų, kad savo pareiškime ir parodymuose nurodė teisingas aplinkybes, kaip viskas buvo. S. Š. jį atsekė savo automobiliu „Škoda“ ir užsipuolė, išlipęs iš automobilio stūmė jį rankomis, kumščiais du kartus trenkė į krūtinę, po to stūmė jį savo vairuojamu automobiliu „Škoda“, trenkėsi į jo kelius 5-7 kartus, padarė sužalojimus, kuriuos nustatė teismo medicinos specialistas savo išvadoje.

3.3. Skunde teigiama, kad T. G. inkriminuojamas melagingų parodymų davimas dėl šių aplinkybių: 1) S. Š. trenkė du kartus į krūtinę (1 epizodas), S. Š. sudavė jam du smūgius kumščiais į krūtinę (2 epizodas); 2) S. Š. bandė automobiliu „Škoda Oktavia “ per jį važiuoti (1 epizodas), „S. Š. savo vairuojamu automobiliu „Škoda Oktavia“, jį stūmė 6-7 kartus (2 epizodas), „S. Š. savo vairuojamu automobiliu „Škoda Oktavia“,, trenkėsi į jo kelius apie 5-7 kartus (3 epizodas), S. Š. savo vairuojamu automobiliu „Škoda Oktavia“, važiavo į jį ir jį stūmė (4 epizodas).

3.4. Skunde akcentuojama, kad prokuratūros pateiktame kaltinime buvo nurodyta, jog T. G. melagingai nurodė, kad S. Š. jį smarkiai rankomis nustūmė, tačiau teismas pripažino, kad dėl šios aplinkybės nuteistasis nemelavo, todėl ši aplinkybė buvo pašalinta iš kaltinimo.

3.5. Cituodamas T. G. ir S. Š. parodymus apeliantas pažymi, kad tiek iš T. G., tiek iš S. Š. parodymų matyti, kad pastarasis du kartus abiem rankomis kontaktavo su T. G., šioje vietoje jų parodymai iš esmės sutampa, skiriasi tik situacijos vertinimas – S. Š. savo veiksmus rankomis vertina kaip pastūmimą, o T. G. juos vertina ir kaip pastūmimą ir kaip smūgių sudavimą. Apeliantai pastebi tai, kad jei pastūmimas/smūgių sudavimas atliekamas ne sinchroniškai abiem rankomis tuo pačiu metu, o yra tam tikras atsilikimas, tokią situaciją galima suprasti ir įvertinti kaip dviejų vieną po kito sekančių smūgių sudavimą. Antra vertus, net ir smūgius suduodant sinchroniškai abiem rankomis, t. y. dviem traumuojančiais paviršiais į dvi kūno vietas, tokie veiksmai taip pat turėtų būti vertinami kaip dviejų smūgių sudavimas. Dėl šių priežasčių T. G. teiginys, kad S. Š. abiem rankomis – pirma kaire, o po to dešine – trenkė jam į krūtinę, negali būti vertinamas kaip žinomai melagingas.

3.6. Skunde aiškinama, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad T. G. parodymus paneigia nukentėjusiojo S. Š. ir betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų T. Č. ir R. Č. parodymai, kuriais jie patvirtino, kad kilusio konflikto metu S. Š. tik pastūmė (atsistūmė) T. G., kumščiais jam į krūtinę netrenkė, tačiau apeliantas pažymi, kad S. Š. nurodė, kad nuo T. G. atsistūmė du kartus, o apklausti liudytojai T. Č. ir R. Č. nuosekliai teigia matę tik vieną S. Š. atsistūmimą nuo T. G., todėl darytina išvada, kad jie vieno kažkurio kontakto nematė arba jo neįsiminė. Dėl šios priežasties teismo teiginys, kad liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai dėl esminių aplinkybių sutampa, yra klaidingas. Ne mažiau svarbu ir tai, kad S. Š. teisme, atsakydamas į gynėjo klausimą dėl antro pastūmimo paaiškino, kad T. G. pastūmė delnais, po to sugniaužė kumščius. R. Č., atsakydamas į teisėjo klausimą, nurodė, kad nukentėjusysis imitavo, kad bus smūgiuojama. Dėl šių priežasčių T. G. galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl to, kad buvo smūgiuojama, o ne stumiama ir kad tai buvo daroma delnais, o ne kumščiais. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmą kontaktą 2019 m. lapkričio 8 d. pareiškime T. G. įvertino kaip pastūmimą, o 2019 m. lapkričio 12 d. apklausos metu kaip smūgį į krūtinę iš abiejų rankų, galimai iš delnų. Todėl teismas, pašalindamas abi šias aplinkybes iš prokuratūros kaltinimo, netiesiogiai pripažino, kad šioje dalyje susiduriama su skirtingu situacijos vertinimu.

3.7. Skunde aiškinama, kad nors nuosprendyje pažymėta, kad remiantis specialisto išvada, apžiūrint T. G. krūtinės ląstą, jokių sužalojimų nėra, o T. G. teigė, kad S. Š. jam delnais ir kumščiais sudavė į krūtinę, tačiau visuotinai žinoma, kad ne kiekvienas fizinis kontaktas palieka pėdsakus, tam baudžiamajame kodekse ir yra sąvoka „fizinio skausmo sukėlimas“.

3.8. Iš šioje apeliacinio skundo dalyje išdėstytų argumentų galima daryti išvadą, kad šioje byloje yra susiduriama su skirtingu iš esmės tų pačių aplinkybių vertinimu, todėl teismui sutikus su tuo, kaip jas vertina S. Š., laikytina, kad jas neteisingai supranta T. G.. Dėl šios priežasties, atsižvelgiant į teismų praktiką, T. G. baudžiamoji atsakomybė kilti negali, nes nėra vieno iš nusikaltimo sudėties elementų (tyčios), todėl jis išteisintinas.

3.9. Skunde pažymima, kad S. Š. ir T. G. parodymai, dėl aplinkybių, susijusių su S. Š. judėjimo automobiliu yra skirtingi. Nors nuosprendyje nurodyta, kad T. G. parodymus paneigia nukentėjusiojo S. Š. ir betarpiškai įvykį mačiusių liudytojų T. Č. ir R. Č. parodymai, kuriais jie patvirtino, kad kilusio konflikto metu S. Š. automobiliu nevažiavo į T. G., tačiau apeliantas pabrėžia, kad iš R. Č. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, galima daryti išvadą, kad to momento, kaip S. Š. perstatinėjo automobilį, jis nematė iš viso, nes jau buvo nuėjęs namo.

3.10. Apeliantai atkreipia dėmesį į liudytojo T. Č. parodymus šioje dalyje. 2019 m. lapkričio 25 d. apklaustas liudytoju jis nurodė, kad Škoda vairuotojas lyg bandė pajudėti lėtai iš vietos, žiūrėdamas, ar Kia vairuotojas pasitrauks nuo jo automobilio, bet “Kia” vairuotojas nesitraukė ir “Škoda” vairuotojas sustojo, užgesino automobilio variklį. Ar Škoda pavažiavo kažkiek į priekį, negalintis pasakyti, bet toks vaizdas, kad automobilis tik sujuda. Apklaustas 2020 m. gruodžio 2 d. parodė, kad Škodos vairuotojas lyg bandė vieną kartą kažkiek pajudėti, bet, kiek atsimena, iš vietos jis nepajudėjo. “Kia” vairuotojas užgesino variklį. Kiek matė šį konfliktą, parodo, kad Škoda vairuotojas jo nepastūmė savo automobiliu. Teisme, atsakydamas į prokurorės klausimus, jis paaiškino, kad sunku pasakyti ar “Škoda” važiavo, kad sujudėjo, tai taip, ar pavažiavo, nežino, vieną kartą tai buvo. Nemano, kad su tuo sujudėjimu galėjo sužaloti žmogų, smūgio nebuvo, ant rankinio stovint bandant į kalniuką pajudėti sujuda automobilis, bet realiai nevažiuoja jis. Sunku pasakyti, ar pajudėjo į priekį. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad S. Š. nurodė, jog nebuvo įjungęs automobilio pavarų dėžės „drive“ režimo, automobilis stovėjo „parking“ režime,taigi jis apskritai negalėjo pajudėti, todėl laikytina, kad jo parodymai šioje dalyje prieštarauja T. Č. parodymams.

3.11. Skunde aiškinama, kad atsižvelgiant į tai, kad bylose nebuvo padaryti parodymų patikrinimai vietoje, teismo posėdžio metu įvykį mačiusiems asmenims buvo pasiūlyta schematiškai pavaizduoti automobilių bei asmenų padėtį ir judėjimą įvykio metu. Tiek T. G., tiek S. Š. viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad pastarojo automobilis įvykio metu buvo sustojęs trijose pozicijose: 1) lygiagrečiai “KIA” automobiliui, kuomet buvo atidaryti langai ir šie asmenys apsižodžiavo; 2) dalinai užstačius pravažiavimą, kuomet S. Š. išlipo ir ėjo aiškintis situaciją su T. G.; 3) patrauktas nuo pravažiavimo po fizinio kontakto ir laukiant policijos. T. G. teigė, kad automobiliui judant iš pozicijos Nr. 2 į Nr. 3, jis buvo stumiamas. Tris vietas schemose pažymėjo tiek T. G., tiek S. Š.. Tačiau liudytojas T. Č. pažymėjo tik 1 ir 3 pozicijas. Komentuodamas schemą ir atsakydamas į teisėjo klausimus, jis paaiškino, kad „Škoda“ sustojo lygiagrečiai, užsuko, nuo kelio patraukė ir sustojo, ji ten ir liko stovėti. Apelianto teigimu, iš schemos ir duotų paaiškinimų galima daryti kategorišką išvadą, kad šis liudytojas viso įvykio nematė, t. y. nematė ne tik kaip vieną kartą S. Š. stūmė T. G. bet ir tų momentų, kaip S. Š. perstatė automobilį iš pozicijos Nr. 1 į Nr. 2 ir iš Nr. 2 į Nr. 3, t. y. kaip tik to laikotarpio, kuomet, T. G. teigimu, S. Š. jį stūmė savo automobiliu. Tai, kad jis nurodė matęs sujudantį S. Š. automobilį pozicijoje Nr. 3, po ko variklis buvo užgesintas, reiškia, jog jis matė tik pačią transporto priemonės perstatymo pabaigą, kai T. G. jau buvo nustumtas ir automobilis pastatytas į galutinę poziciją.

3.12. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad liudytojų T. Č. ir R. Č. negalima vertinti kaip asmenų betarpiškai mačiusių visą įvykį.

3.13. Skunde nesutinkama su nuosprendžio išvada, jog 1) liudytojas V. B. atvykęs į įvykio vietą ir po konflikto bendravęs su asmenimis, duodamas parodymus paaiškino, kad akivaizdžių sužalojimų ant asmenų nesimatė; 2) jis nenurodė, kad T. G. žodžiu būtų skundęsis, jog S. Š. norėjo per ji važiuoti automobiliu, sakė tik kad jam smūgiavo į krūtinę. Pažymima, kad T. G. automobilis sužalojo kojas ties keliais, o smūgiai buvo suduoti į krūtinę, nukentėjusysis teismui pateikė jo nuotrauką įvykio metu, kuri buvo pridėta prie teismo posėdžio protokolo, iš kurios matyti, kad T. G. dėvi ilgas kelnes, marškinėlius ir striukę, todėl akivaizdu, kad policijos darbuotojai niekaip negalėjo matyti nurodytų kūno vietų. Taip pat ši išvada prieštarauja ir V. B. 2019 m. lapkričio 20 d. apklausos metu duotiems parodymams, kuriuose užfiksuota, kad T. G. nurodė, kad kol laukė atvykstančios policijos, atsistojo priešais S. Š. automobilį, kad šis negalėtų pasišalinti, tačiau S. Š. jį bandė suvažinėti.

3.14. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo motyvais dėl Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvados Nr. G 4080/2019 (01). Pažymima, kad teismas iškelia abejones dėl įvykio aplinkybių (gal atsirado ne tuo metu, gal pasidarė pats, gal neatitinka aukštis ir pan.) bei jomis grindžia apkaltinamąjį nuosprendį.

3.15. Teigiama, jog teismas remiasi prielaidomis, nes nurodo, kad turi pagrindo manyti, jog T. G. galėjo policiją kviesti ir grasinti S. Š., kad „dabar tave ant pinigų padarysiu”, nes pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) jis 2019 m. gruodžio 27 d. pareiškė neadekvačiai didelės sumos (28 500 Eur) civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

3.16. Skunde akcentuojama, kad remiantis teismų praktika, teismas pats privalo ištirti visas reikšmingas aplinkybes ir nuspręsti: pirma, ar buvo padaryta nusikalstama veika, antra, ar baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo yra kaltas dėl tos veikos padarymo ir jokie kitų institucijų priimti sprendimai baudžiamąją bylą nagrinėjančio teismo nuo šių pareigų vykdymo neatleidžia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005). Teismo sprendimas net susijusioje baudžiamojoje byloje pats savaime neturi prejudicinės galios kitoje baudžiamojoje byloje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265/2014), todėl priimtais procesiniais sprendimais, kuriais ikiteisminis tyrimas, nepasitvirtinus T. G. nurodytoms aplinkybėms dėl jo sumušimo ir sužalojimo, įtariamajam S. Š. buvo nutrauktas bei atmesti T. G. skundai dėl ikiteisminio tyrimo S. Š. nutraukimo, grįsti T. G. kaltės negalima.

3.17. Apeliantas pabrėžia, kad nors teismas pažymėjo, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai buvo teismo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl jų parodymų patikimumu ir objektyvumu teismas neturi pagrindo abejoti, tačiau jei visi teismo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą asmenys duotų teisingus parodymus, nebūtų bylų dėl žinomai melagingų parodymų davimo. Apeliantas nemano, kad liudytojai T. Č. ir R. Č. davė neobjektyvius parodymus, šiame skunde jau motyvuota, kad jie viso įvykio nematė, todėl teismas nepagrįstai grindžia nuosprendį tuo, kad jie nematė tam tikrų aplinkybių.

3.18. Apelianto vertinimu, T. G. kaltė šioje byloje grindžiama nukentėjusiojo S. Š. parodymais, tačiau teismų praktikoje pažymima, kad nukentėjusysis, kaip fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė žalos, nors ir atsako pagal BK dėl melagingų parodymų davimo, tačiau paprastai yra visada suinteresuotas bylos baigtimi, kadangi buvo vienaip ar kitaip asmeniškai neigiamai paveiktas padarytos nusikalstamos veikos, taip pat dažniausiai siekia patirtos žalos kompensavimo, baudžiamajame procese pareikšdamas civilinį ieškinį, todėl jo parodymus reikia vertinti itin atidžiai. Šioje byloje situacija, anot apeliantų, netipiška tuo, kad kitoje byloje S. Š. buvo įtariamuoju, jis neatsakė už žinomai melagingų parodymų davimą, gynėsi nuo jam pateiktų įtarimų, kad išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Šioje byloje dėl tų pačių aplinkybių jis buvo apklausinėjamas liudytoju, tačiau tenka pripažinti tai, kad jis yra saistomas parodymais, duotais kitoje byloje, ir jei jis juos pakeistų, tektų naikinti priimtus jam palankius procesinius sprendimus ir jo baudžiamosios atsakomybės klausimą spręsti iš naujo. Dėl šios priežasties jo parodymai turi būti vertinami kritiškai ir vadovaujamasi jais tik tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Tačiau, kaip jau ne kartą minėta šiame skunde, apie T. G. inkriminuotas dvi aplinkybes (vieną iš dviejų pastūmimų ar smūgių sudavimų, kaip jie bebūtų vertinami, ir jo traumavimą automobiliu), kitų objektyvių įrodymų nėra.

4. Atsiliepimų į skundą negauta.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo T. G. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinis skundas tenkinamas

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju yra prašoma išteisinti T. G., taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikti plačiausi įgaliojimai, sudarantys pagrindą patikrinti viso skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl kaltinime nurodytų veikų kvalifikavimo

7. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas. Šis nusikaltimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-121-222/2019). Asmenų parodymai baudžiamajame procese (ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme) yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikaltimo įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas ir kt.), kitas reikšmingas bylai aplinkybes (kaltinamojo kaltumas ir kt.). Darydamas šį nusikaltimą, kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335-895/2015, 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015).

8. Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą melagingas pranešimas apie nebūtą nusikaltimą yra aktyvūs veiksmai, kuriais įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pranešama apie neva padarytą, rengiamą nusikaltimą arba pasikėsinimą jį padaryti. Melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą sudėtis yra formalioji, todėl šis nusikaltimas yra baigtas, kai įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti ikiteisminį tyrimą, bet kokia forma perduodama melaginga informacija apie žinomai nebūtą nusikaltimą. Šio nusikaltimo sudėties subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad informacija, kurią jis pateikia BK 236 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, neatitinka tikrovės, be to, tikrai žino, kad nusikaltimo, apie kurį jis juos informuoja, nėra buvę, kad nusikaltimas neegzistuoja ir pranešimo metu, tačiau siekia, kad tokią neabejotinai melagingą informaciją šios institucijos gautų ir kaip nors į ją reaguotų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2014, 2K-497/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-478-746/2015).

9. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jei asmuo, melagingai įskundęs kitą asmenį ar pranešęs apie žinomai nebūtą nusikaltimą, ir vėliau, tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, pakartoja tą pačią melagingą informaciją, jis veikia vieninga tyčia ir iš esmės įgyvendina tos pačios veikos – melagingo įskundimo ar pranešimo apie nusikaltimą– motyvus ir tikslus. Tokie parodymai yra ankstesnės veikos (melagingo įskundimo ar pranešimo) tęsinys, todėl nėra pagrindo kaltininko veikos kvalifikuoti dar ir pagal BK 235 straipsnį už melagingus parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-458/2011 2K-307-648/2016).

10. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo veiksmų kvalifikavimą šio teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, pažymi, kad kaip matyti iš bylos duomenų ir jų pagrindu suformuluoto kaltinimo, T. G. 2019 m. lapkričio 8 d., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį, pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad S. Š. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, trenkė jam du kartus į krūtinę, po to bandė automobiliu „Škoda Oktavia“ per jį važiuoti. Pareiškimo pagrindu pradėjus ikiteisminį tyrimą ir apklausus jį kaip liudytoją ( 2019 m. lapkričio 12 d., 2019 m. lapkričio 27 d., 2019 m. gruodžio 27 d.), įspėjus dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį, jis nurodė, kad 2019 m. lapkričio 8 d. S. Š. sudavė jam du smūgius kumščiais į krūtinę, po to savo vairuojamu automobiliu „Škoda Oktavia“ jį stūmė 6-7 kartus, trenkėsi į jo kelius apie 5-7 kartus, S. Š. savo vairuojamu automobiliu „Škoda Oktavia“ važiavo į jį ir jį stūmė. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytas bylos aplinkybes ir teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. G. nusikalstami veiksmai – melagingų parodymų davimas ikiteisminio tyrimo metu, yra ne atskiras nusikaltimas, o kito nusikaltimo, t. y. melagingo pranešimo apie žinomai nebūtą nusikaltimą – tęsinys, todėl kad T. G. veiksmai atskirai pagal BK 235 straipsnio 1 dalį neturėjo būti kvalifikuojami.

Dėl T. G. kaltės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį

11. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad T. G. pateikė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad S. Š. jam du kartus trenkė kumščiais į krūtinę ir važiavo į jį automobiliu „Škoda“. Tokias išvadas apylinkės teismas grindė nukentėjusiojo S. Š., liudytojų T. Č. ir R. Č. parodymais bei rašytine bylos medžiaga (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga), kuri, pasak pirmosios instancijos teismo, patvirtina, kad T. G. nurodytos aplinkybės dėl jo sumušimo ikiteisminio tyrimo metu nepasitvirtino ir tyrimas buvo nutrauktas.

12. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų nusikalstamų veikų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, bylos medžiagą bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytas apylinkės teismo išvadas, konstatuoja, kad T. G. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir BK 236 straipsnio 1 dalį, kadangi byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog jo veiksmai atitinka šių nusikalstamų veikų sudėčių požymius.

13. Kaip matyti iš kaltinimo, T. G. pripažintas kaltu melagingai įskundęs S. Š. ir vėliau davęs melagingus parodymus, kad: 1) S. Š. jam du kartus kumščiais trenkė į krūtinę; 2) S. Š. bandė per jį važiuoti (trenkėsi automobiliu į jo kelius 5-7 kartus), todėl toliau apeliacinės instancijos teismas atskirai analizuoja ir pasisako dėl minėtų teiginių atitikimo tikrovei ir tai patvirtinančių įrodymų.

Dėl S. Š. rankomis suduotų smūgių T. G.

14. Pareiškime T. G. nurodė, kad asmuo (S. Š.) smarkiai jį nustūmė ir du kartus trenkė jam į krūtinę (t. 2, b. l. 9). Apklaustas 2019 m. lapkričio 12 d. nurodė, kad jis ir S. Š. pradėjo vienas prie kito artėti, kai buvo gana arti, jis stovėjo nuokalnėje, o S. Š. įkalnėje, jis pajuto smūgį į krūtinę iš abiejų rankų, galimai iš delnų. Tada jis dar labiau prie jo priartėjo ir paklausė ką šis darantis, tačiau vyriškis kumščiais abiem rankomis, pirma kaire, tada dešine trenkė jam į krūtinę. (t. 2, b. l. 11-12). Iš esmės identiškus parodymus dėl smūgių kiekio ir lokalizacijos jis nurodė ir 2021 m. balandžio 2 d. apklaustas teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 7). Apklaustas įtariamuoju S. Š. parodė, kad „Kia“ vairuotojas atstatęs kumščius ėjo į jį, todėl jis abiem rankų delnais atstūmė jį nuo savęs. Kai atstūmė, šis atsitraukė porą metrų nusiėmė megztinį ir atstatęs kumščius grėsmingai ėjo į jį, kad apsigintų, vėl jį delnais atstūmė nuo savęs (t. 2, b. l. 60). Šios bylos ikiteisminiame tyrime apklaustas kaip liudytojas, nurodė nepamenantis ar turėjo dar kartą atstumti T. G. nuo savęs, tačiau atsimena gindamasis pakėlęs rankas (t. 1, b. l. 125-126). Aplinkybę, kad du kartus stūmė T. G., jis nurodė ir apklaustas teisme (t. 3, b. l. 11). Taip pat jis teigė, kad iš „Kia“ išlipo didelis stambus žmogus <...> pagalvojo, kad „tuoj gaus į galvą“. Remiantis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais R. Č. ir T. Č. parodymais (t. 1, b. l. 91, 95, t. 2, b. l. 44, 53, t. 3, b. l. 34-37), šie liudytojai visų apklausų metų nuosekliai nurodė matę tik vieną T. G. ir S. Š. tarpusavio fizinį kontaktą, todėl darytina išvada, kad minėti liudytojai nematė viso konflikto, taigi ,jų parodymais sprendžiant dėl T. G. pateikto kaltinimo šioje dalyje, teisėjų kolegija nesiremia.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad remiantis teismų praktika, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti negali būti nors ir objektyvios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas neteisingai suprato įvykio aplinkybes ir todėl klydo, duodamas parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2013). Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, tiek S. Š., tiek T. G. parodymai dalyje dėl to, kad S. Š. du kartus abiem rankomis kontaktavo su T. G. sutampa, tačiau skiriasi suduotų smūgių vertinimas. S. Š. teigia, kad jis abu kartus T. G. atstūmė, tačiau jam netrenkė, o T. G. nurodo, kad antrajį kartą S. Š. jam trenkė kumščiais iš pradžių kaire, vėliau dešine ranka. Remiantis bylos duomenimis (S. Š., T. G. ir liudytojų R. Č., T. Č. parodymais bei byloje esančiu garso įrašu) situacija buvo įtempta, asmenys nuo pat pradžių bendravimą pradėjo konfliktuodami, taigi pastebėtina, kad T. G. situaciją galėjo suvokti pernelyg sureikšmindamas antrojo kontakto aplinkybes. Pažymėtina, kad ne visai tiksliai įsiminti įvykio aplinkybes galėjo ir S. Š., kuris nurodė išsigandęs, kai pamatė T. G. kūno sudėjimą. Taigi, abiem asmenims galėjo susidaryti klaidingas įspūdis dėl to, kad buvo smūgiuojama, o ne stumiama ir atvirkščiai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti kiekvieno iš šių asmenų parodymus dėl antrojo smūgio sudavimo kumščiais ar pastūmimo delnais, byloje nėra, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai konstatuoti, kad T. G. nurodyta aplinkybė dėl S. Š. antrojo kontakto metu suduoto smūgio kumščiu iš pradžių kaire, o vėliau dešine ranka, yra akivaizdžiai melaginga, neatitinkanti tikrovės ir, kad pateikdamas minėtą aplinkybę, nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, tai yra aiškiai suvokė, kad pateikia akivaizdžiai tikrovės neatitinkančią informaciją.

Dėl T. G. teiginių, kad S. Š. vairuodamas automobilį, trenkėsi į jo kelius, važiavo į jį ir stūmė automobiliu

16. Pareiškime T. G. nurodė, kad jam bandant užstatyti automobilį, asmuo bandė per jį važiuoti (t. 2, b. l. 9). Apklaustas 2019 m. lapkričio 12 d. jis parodė, kad vyriškis bandė pasišalinti iš įvykio vietos, todėl jis atsistojo prie jo automobilio priekio ir taip užstojo jam galimybę važiuoti. Vyriškis nepaisė, kad jis stovi prie jo automobilio priekio, pradėjo į jį važiuoti ir stumdytis. Tai tęsėsi 6-7 metrus (t. 2, b. l. 11). Papildomos apklausos metu, jis nurodė, kad atsistojo iš priekio, prie kairės pusės žibinto 10-20 cm atstumu, S. Š. liepė jam pasitraukti nuo kelio, jis nesitraukė ir S. Š. automobilio priekiniu bamperiu trenkėsi į jo kelius, tai kartojosi 5-7 kartus (t. 2, b. l. 31). Apklaustas teisme T. G. nurodė iš esmės identiškas aplinkybes, jog atsistojo automobilio priekyje, neleisdamas S. Š. pajudėti iš vietos, tačiau šis pradėjo į jį važiuoti, tai tęsėsi 6-7 kartus, pajudėdamas automobiliu S. Š. trenkdavosi į jo kelius. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti V. B. parodymai patvirtina, kad aplinkybę, jog jį bandė suvažinėti, T. G. nurodė ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams (t. 2, b. l. 49-50). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju, o vėliau įtariamuoju apklaustas S. Š. patvirtino, kad T. G. atsistojo jo automobilio priekyje, tačiau teigė, kad automobiliu jo nestumdė ir T. G. kelių nežalojo (t. 2, b. l. 90, 60, 66). Šios bylos ikiteisminio tyrimo apklausos metu S. Š. teigė, kad „Kia“ vairuotojas (T. G.) atsistojo priekyje jo automobilio ir ten stovėjo, jis nuleidęs langą prašė pasitraukti, nurodė, kad jis net nebandė pajudėti iš vietos, jo automobilio pavarų dėžė automatinė, jis nebuvo įjungęs „drive“ režimo, automobilis stovėjo „parking“ režime, todėl negalėjo pajudėti į priekį (t. 1, b. l. 125-126) Iš esmės identiškas aplinkybes, kad T. G. atsistojo jo automobilio priekyje, neleisdamas jam išvažiuoti, tačiau jis į T. G. automobiliu nevažiavo, nurodė ir apklaustas teisme (t. 3, b. l. 11). Iš ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų liudytojo R. Č. parodymų matyti, kad šis liudytojas matė kaip S. Š. vieną kartą pastūmė T. G., tuomet šis iškvietė policiją, o liudytojas pamatęs, kad konfliktas nurimo, nuėjo namo (t. 1, b. l. 95, t. 2, b. l. 44, t. 3, b. l. 36-37). Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šis liudytojas nematė momento, kai S. Š. bandė perstatyti automobilį.

17. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nepaisant S. Š. nuoseklių parodymų, kad jis T. G. automobiliu nežalojo, o jo automobilis, priekyje esant T. G., nejudėjo, byloje esantys kiti įrodymai kelia pagrįstų abejonių, neleidžiančių daryti kategoriškos išvados, kad S. Š. vairuojamas automobilis nekontaktavo su T. G., o šis šią aplinkybę sąmoningai išgalvojo. Visų pirma pastebėtina, kad 2019 m. lapkričio 13 d. specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys, remiantis kuriais nustatytos poodinės kraujosruvos abiejuose keliuose ir kairėje šlaunyje, taip pat išvadoje nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais, sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio metu. Neatmetama galimybė, kad poodinės kraujosruvos kelių priekiniuose paviršiuose galėjo būti padarytos pačiam nukentėjusiajam kontaktuojant su kietu buku daiktu. (t. 2, b. l. 22-23). Antra, ikiteisminiame tyrime apklaustas liudytojas T. Č. patvirtino, kad S. Š. bandė lėtai pajudėti iš vietos, žiūrėdamas ar T. G. pasitrauks. Negalintis pasakyti ar „Škoda“ automobilis kažkiek pavažiavo į priekį, vaizdas buvo, kad automobilis tik sujuda (t. 2, b.l. 53). Duodamas parodymus teisme, šis liudytojas nurodė, negalintis pasakyti ar „Škoda“ važiavo, tačiau tikrai sujudėjo, jam sunku pasakyti ar sujudėjo į priekį. Taip pat nurodė, kad jam nesimatė ar Škoda galėjo sužaloti žmogų (t. 3, b. l. 35). Atsižvelgdama į tai, kad remiantis specialisto išvada T. G. kojų sužalojimai galėjo būti padaryti įvykio metu keliais trauminiais poveikiais kontaktuojant buku daiktu (taigi ir automobilio bamperiu), o T. Č. patvirtino, kad automobilis, T. G. esant jo priekyje, judėjo, taip pat į aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu S. Š. teigė, kad jis nebuvo įjungęs „drive“ režimo, taigi automobilis judėti nei pirmyn, nei atgal negalėjo, tačiau T. Č. užtikrintai nurodė, kad automobilis sujudėjo, teisėjų kolegija sprendžia, kad vienareikšmiškai konstatuoti, kad T. G. nurodytos aplinkybės dėl jo sužalojimo automobiliu yra akivaizdžiai melagingos, negalima.

18. Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis (skirtingai nei išteisinamasis nuosprendis ar ikiteisminio tyrimo metu priimami procesiniai sprendimai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ar nutraukimo pagrįstumo) negali būti grindžiamas prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, T. G. kaltę melagingai įskundus S. Š. ir davus melagingus, tikrovės neatitinkančius parodymus grindė aplinkybėmis, kad specialisto išvada kategoriškai nepatvirtina, jog sužalojimai padaryti S. Š. automobiliu, taip pat gridė manymu, kad T. G. galėjo kviesti policiją ir grasinti S. Š., turėdamas tikslą iš šio įvykio pasipelnyti, nes pareiškė neadekvačiai didelės sumos civilinį ieškinį. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šie teiginiai tėra prielaidos, kurios nei patvirtina, nei paneigia, kad T. G. melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą ir davė melagingus parodymus, todėl jais negali būti įrodinėjama asmens kaltė.

19. Atsakydama į skundo argumentus dėl to, jog apylinkės teismas, T. G. kaltę grindė ir rašytine bylos medžiaga, remiantis kuria ikiteisminis tyrimas, atliekamas T. G. pranešimo pagrindu, buvo nutrauktas, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) priimtais procesiniais sprendimais rėmėsi kaip vienu iš byloje esančių įrodymų, ir pastebi, kad minėti sprendimai skundžiamame nuosprendyje nėra pripažinti prejudiciniais faktais, o T. G. kaltę pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visuma. Čia pažymėtina, kad apelianto teiginys, jog minėtais dokumentais apskritai negali būti grindžiama asmens kaltė nepagrįstas, nes būtent minėto tyrimo metu užfiksuotų duomenų pagrindu iškelta ši byla dėl melagingo įskundimo, be to, visa T. G. inicijuoto ikiteisminio tyrimo medžiaga yra sudėtinė šios baudžiamosios bylos dalis. Šiuo atveju 2020 m. sausio 27 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), aukštesniojo prokuroro 2020 m. kovo 12 d. nutarime, ikiteisminio tyrimo teisėjo 2020 m. birželio 6 d. nutartyje ir Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 31 d. nutartyje konstatuota, jog nėra pakankamai duomenų, jog S. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (1t. b.l.7-17 2t. b. l. 159-163). Visgi pažymėtina, kad vien ta aplinkybė kad asmuo pranešė apie nusikalstamą veiką ir pranešimo pagrindu pradėjus ikiteisminį tyrimą jis vėliau buvo nutrauktas, byloje nesant kitų įrodymų, jog asmens pateikta informacija akivaizdžiai neatitinka tikrovės, nesudaro pagrindo priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ar BK 236 straipsnio 1 dalį.

20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nebuvo įrodyta, jog T. G. pareiškime ir ikiteisminio tyrimo metu apklausų nurodytos aplinkybės dėl S. Š. smūgių kumščiais į krūtinę ir jog S. Š. savo vairuojamu automobiliu trenkėsi į jo kelius ir jį stūmė yra akivaizdžiai melagingos, neatitinkančios tikrovės, tai yra, jog T. G. pranešė apie nebūtą nusikaltimą taip pat, kad pateikdamas šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo subjektams jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, jog nurodo tikrovės neatitinkančius faktus ir norėjo taip veikti, todėl T. G. dėl BK 235 straipsnio 1 dalyje ir BK 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo išteisintinas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo

21. Remiantis teismų praktika, BPK 106 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas advokato darbo apmokėjimas, nėra nurodyta, kad asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atlyginamos jo patirtos būtinos ir pagrįstos išlaidos advokatui. Vis dėlto, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 19 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹ straipsnio, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio atitikties Konstitucijai“ konstatavo, kad esamu reguliavimu yra sudarytos prielaidos atsirasti situacijai, kai, nesant galimybės atlyginti būtinas ir pagrįstas išlaidas advokatui net ir išteisinus asmenį, tas asmuo negali realiai ir veiksmingai ginti savo pažeistų teisių naudodamasis advokato pagalba. Taigi, tokiu teisiniu reguliavimu nepagrįstai pasunkintas asmens konstitucinės teisės į teisminę gynybą, taip pat teisės turėti advokatą įgyvendinimas. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad BPK 106 straipsnis (su 2020 m. birželio 26 d. pakeitimu) tiek, kiek pagal jį asmeniui, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, nėra atlyginamos būtinos ir pagristos išlaidos advokatui, prieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216-628/2021).

22. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisės spragų (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) pašalinimas yra atitinkamo (kompetentingo) teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas. Tačiau žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti ir taikant teisę (inter alia, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją), taigi, taip pat ir aiškinant teisę (inter alia, teisingumą vykdantiems bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtiems specializuotiems teismams, pagal savo kompetenciją sprendžiantiems atskiras bylas ir privalantiems aiškinti teisę, kad galėtų ją taikyti). Žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas teismai gali užpildyti tik ad hoc, t. y. šiuo – teisės taikymo – būdu teisės spragos yra pašalinamos tik individualiam visuomeniniam santykiui, dėl kurio sprendžiamas ginčas teisme nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, teisminis (ad hoc) teisės spragų šalinimas sudaro prielaidas formuotis vienodai teismų praktikai sprendžiant tam tikros kategorijos bylas – teismų precedentuose įtvirtintai teisei, kurią, be abejo, vėliau gali iš esmės pakeisti ar kitaip pakoreguoti įstatymų leidėjas (ar kitas kompetentingas teisėkūros subjektas), tam tikrus visuomeninius santykius sureguliuodamas įstatymu (ar kitu teisės aktu) ir šitaip atitinkamą teisės spragą pašalindamas jau ne ad hoc, bet į ateitį nukreiptu bendro pobūdžio teisiniu reguliavimu (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Taigi, atsižvelgdama į tai, kad specialioji – išlaidų advokato paslaugoms apmokėti – padengimą reglamentuojanti nuostata pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir nustatyta Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas naujo teisinio reguliavimo aktualiu šiai bylai aspektu dar nėra nustatęs, teisėjų kolegija, spręsdama šioje byloje keliamą klausimą dėl proceso išlaidų atlyginimo už teisinę advokato pagalbą konstatuoja, kad šioje situacijoje turi būti vadovaujamasi bendrosiomis Konstitucijos nuostatomis (6 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, 31 straipsnio 6 dalimi, konstituciniu teisinės valstybės principu) bei pagal analogiją BPK 105 straipsnio 5 dalimi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216-628/2021).

23. Remiantis BPK 105 straipsnio 5 dalimi, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

24. Iš byloje pateiktų dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų, mokėjimo nurodymų) matyti, kad T. G., kuris šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas, patyrė 1170 Eur išlaidų advokato pagalbai (už bylos dokumentų rengimą, dalyvavimą ikiteisminio tyrimo apklausoje, susipažinimą su byla, dalyvavimą teismo posėdžiuose, apeliacinio skundo surašymą) apmokėti. Šias išlaidas apeliantas prašo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš valstybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020 ir kt.), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta.

25. Apygardos teismas, spręsdamas atstovavimo išlaidų dydžio proporcingumą suteiktoms paslaugoms vertina tai, kad 1) baudžiamoji byla nėra sudėtinga; 2) jos apimtis nėra didelė, ją sudaro 3 tomai; 3) advokatas A. Mažeika T. G. gynė ne nuo ikiteisminio tyrimo pradžios; 3) tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme T. G. gynė tas pats gynėjas, todėl prieš rašant apeliacinį skundą gynėjui nereikėjo iš naujo susipažinti su bylos medžiaga ir jos analizuoti. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, baudžiamosios bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, tikėtinai skirtą darbo laiką, bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taikant pirmiau nurodytas bendrąsias Konstitucijos nuostatas, turi būti tenkinamas iš dalies, T. G. priteisiant iš valstybės pusę prašomos sumos – 585 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

T. G. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

T. G. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 235 straipsnio 1 dalyje, taip pat dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 236 straipsnio 1 dalyje išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priteisti T. G. iš valstybės 585 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.