- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-14
- Bylos Nr.
- eI3-3988-1066/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02047-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Gediminas Užubalis (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. S.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vadovybės apsaugos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas R. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD), 728,76 Eur dydžio kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis, taip pat 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Savo skundą pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
2.1. Paaiškina, kad nuo 1997 m. vasario 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo VAD statutiniu pareigūnu, o kiekvienas pareigūnas, atliekantis tarnybą VAD, privalo dėvėti tarnybinę uniformą, tačiau laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. tarnybinė uniforma išduota nebuvo, nors pagal teisės aktų reikalavimus atsakovas privalėjo ja aprūpinti.
2.2. Pažymi, jog Vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą tarnybinėmis uniformomis reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas). Iki Vidaus tarnybos statuto priėmimo tokio pobūdžio pareigūnų socialinės garantijos, kaip aprūpinimas valstybės lėšomis tarnybine uniforma, nei valstybė, nei VAD nebuvo prisiėmusi, todėl pareiškėjas savo reikalavimo atsiradimo pradžia laiko būtent Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo datą, t. y. 2003 m. gegužės 1 d.
2.3. Nurodo, kad neišdavus tarnybinės uniformos, pareiškėjas tarnybos metu nešiojo savo nuosavus drabužius, todėl patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo, o tai laikoma tiesiogiai patirtomis išlaidomis. Teigia, kad iš viso už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas pareiškėjui neišdavė tarnybinės uniformos ar jos dalių už 2429,19 Eur, todėl šią sumą pareiškėjas laiko tiesioginiais savo nuostoliais, kuriuos patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo, t. y. įstatyme nustatytos pareigos valstybės lėšomis aprūpinti tarnybine uniforma nevykdymo. Pareiškėjas nekaupė duomenų apie tai, kiek jis realiai patyrė išlaidų dėl neišduotos tarnybinės uniformos, todėl atsižvelgdamas į administracinių teismų praktikoje suformuotus nuostolių (kompensacijos) dydžio apskaičiavimo kriterijus ir taikomą patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą, t. y. 30 procentų nuo bendros priklausiusios išduoti ir neišduotos tarnybinės uniformos žalos atlyginimo, pareiškėjas reikalauja iš atsakovo priteisti 728,76 Eur dydžio kompensaciją.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Vadovybės apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pateiktą poziciją grindžia šiais argumentais:
3.1. Paaiškina, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu dirbo VAD, buvo statutinis pareigūnas, dirbo Pastatų apsaugos skyriaus specialisto pareigose. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui, kurio 46 straipsnio 1 dalis nustatė, jog pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas, šis statutas buvo keičiamas ir analogiška nuostata buvo įtvirtinta 54 straipsnyje. VAD įgyvendindamas minėtas normas, 2003 m. liepos 11 d., 2006 m. vasario 8 d., 2015 m. rugsėjo 14 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. priėmė įsakymus. Atsakovo teigimu, iki Vidaus tarnybos statuto priėmimo nebuvo imperatyvo pareigūnams išdavinėti uniformą, todėl iki 2003 m. gegužės 1 d. kompensacija už negautą tarnybinę uniformą VAD pareigūnams nepriklauso.
3.2. Nurodo, kad lentelės duomenys, kurioje atsispindi pareiškėjui neišduotos uniformos ar jos dalių kiekis bei kaina ginčo laikotarpiu, neapima uniforminės aprangos, kadangi VAD pareigūnams ji nebuvo ir nėra privaloma. Uniforminė apranga išduodama ir dėvima tik esant poreikiui ir VAD direktoriui priėmus dėl to atitinkamą įsakymą. Ginčo laikotarpiu nebuvo jokio poreikio pirkti ir išdavinėti uniforminę aprangą, o jeigu toks poreikis būtų, tai VAD direktorius dėl to būtų priėmęs atitinkamą įsakymą. Taigi, ginčo laikotarpiu VAD direktorius nebuvo priėmęs jokio įsakymo pareigūnų, įskaitant ir pareiškėjo, atžvilgiu, kuriuo jie būtų įpareigoti dėvėti uniforminę aprangą.
3.3 Atsakovo įsitikinimu, sprendžiant kompensacijos dydžio klausimą nagrinėjamu atveju, turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nuosekliai formuojamą praktiką taikant patirtos žalos dydžio apskaičiavimo metodą, t. y. statutiniams valstybės tarnautojams šios kategorijos bylose priteistinas 30 procentų nuo bendros neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumos žalos (kompensacijos) atlyginimas, o pareigūnams nepateikus jokių duomenų apie realiai patirtas išlaidas drabužių ir avalynės įsigijimui ar jų taisymui, patirtų nuostolių dydis lygus 30 procentų uniformos dalių vertės. Atsakovo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių konkrečių duomenų apie realiai turėtas išlaidas rūbų ir avalynės įsigijimui bei jų taisymui, todėl 30 procentų nuo neišduotų tarnybinės uniformos dalių bendros 2429,19 Eur sumos, t. y. 728,76 yra pagrįsta ir pakankama turtinės žalos (kompensacijos) suma.
3.4. Pažymi, kad pareiškėjas skundą pateikė praleidęs senaties terminą, kadangi turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi nei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nėra sureguliavę terminų pareikšti reikalavimams dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Šiuo atveju pareiškėjas prašo priteisti kompensaciją nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., o į teismą kreipėsi 2020 m. birželio mėnesį, todėl laikytina, kad pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumas turėtų būti vertinamas nuo ginčo teisinių santykių, buvusių tarp šalių nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2017 m rugpjūčio 31 d.
3.5. Pabrėžia, jog neturėtų būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi jo pagrindinis reikalavimas priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, o išvestinis reikalavimas priteisti kompensavimo funkciją atliekančias palūkanas kyla iš civilinių teisinių santykių.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:
4.1. Pareiškėjas nuo 1997 m. vasario 19 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo VAD statutinis pareigūnas, dirbo pastatų apsaugos skyriuje. Nuo 1997 m. vasario 19 d. iki 2003 m. sausio 20 d. pareiškėjas buvo paskirtas šaulio pareigose, nuo 2003 m. sausio 20 d. iki 2006 m. birželio 12 d. – vyresniojo inspektoriaus pareigose, nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2014 m. liepos 1 d. – specialisto pareigose, nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d. – specialisto A 9 pareigose, nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. – specialisto PG 12 pareigose.
4.2 2017 m. rugpjūčio 3l d. Vadovybės apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. PKE-607 „Dėl R. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos.
5. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis priteisimo už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, jog byloje keliamas senaties taikymo klausimas.
6. Dėl ieškinio senaties termino.
6.1. Atsakovas atsiliepime remdamasi DK 15 str. 2 d. (ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos DK 27 str. 2 d.), prašo pareikštam reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Teismas pabrėžia, kad reikalavimams dėl kompensacijos (žalos atlyginimo) už neišduotą tarnybinę uniformą yra taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-967-756/2018, 2017 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-175-492/2017 ir kt.), taigi, nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo remtis atsakovo nurodytomis DK normomis.
6.2. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
6.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad pareigos išduoti tarnybinę uniformą ar jos dalis nevykdymas yra tęstinis pažeidimas, o atsakovo neteisėti veiksmai, neišduodant tarnybinių uniformų dalių, tęsiasi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3379/2011, 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1647/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-1695/2013, 2014 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-1032/2014 ir kt.). Pažymėtina, jog nutrūkus tarnybos teisiniams santykiams, nutrūksta ir atsakovo daromas pažeidimas, kuris iki tarnybos santykių nutrūkimo pripažįstamas tęstiniu, tokiu atveju ieškinio senaties terminas privalo būti skaičiuojamas nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-967-756/2018, 2017 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-175-492/2017 ir kt.).
6.4. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas 2017 m. rugpjūčio 3l d., konstatuojama, jog būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu dėl minėto tęstinio pažeidimo. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. birželio 11 d., kas reiškia, jog pareiškėjas nepraleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.
7. Pareigūnų aprūpinimas tarnybine uniforma ginčo laikotarpiu buvo reglamentuotas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), 54 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.), kurios nurodė, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Tik nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo Vidaus tarnybos statuto 63 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, jog pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma arba jiems išmokama kompensacija pagal centrinių statutinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Ginčo laikotarpiu kompensavimas už neišduotas (nesuteiktas) tarnybinės uniformas ar jų dalis nebuvo numatytas, tačiau pažymėtina, jog teismų praktikoje šis kompensavimo mechanizmas buvo išplėtotas.
Aiškindamas minėtas teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, taip pat pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas nei įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-63-2434/2011). Teisės aktai nenumato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, todėl minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-580/2009).
8. Įvertinus teisės aktų nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, jog pareigą išduoti tarnybinę uniformą ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. imperatyviai nustatė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d.), 54 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.), pagal kurias pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas.
9. Teismas pažymi, kad pareiškėjas kompensacijos už negautą tarnybinę uniformą ir jos dalis iki 2003 m. gegužės 1 d. neprašo, todėl teismas apie tai plačiau nepasisako.
10. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuolat pažymima, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2845/2012, 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1032/2014).
10.1. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas prašo atlyginti jam turtinę žalą, kuri pasireiškė jo turėtomis išlaidomis, t. y. jam savo lėšomis įsigyjant atitinkamus rūbus ir avalynę, kurią jis dėvėjo ir avėjo vietoje jam neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių. Atsižvelgus į tai, bei vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomą priteisti žalą sudaro jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Skunde pareiškėjas nurodo, kad nekaupė duomenų, kiek išlaidų faktiškai patyrė.
10.2. Teismas, taikydamas šią materialiosios teisės normą, nurodo, kad tais atvejais, kai akivaizdu, jog tam tikrų nuostolių patirta, tačiau nėra galimybės nustatyti tikslų jų dydį, nuostolius įvertina teismas kiek įmanoma tiksliau, atsižvelgdamas į bylos šalių pateiktus apskaičiavimus ir įrodymus, taip pat taikydamas teismų praktikoje suformuotus nuostolių dydžio apskaičiavimo kriterijus.
Sprendžiant ginčus dėl kompensacijų išmokėjimo (žalos atlyginimo) vidaus tarnybos pareigūnams atsižvelgtina į LVAT nuosekliai formuojamą praktiką, taikant patirtos tokio pobūdžio žalos dydžio apskaičiavimo metodą – pareiškėjams šios kategorijos bylose priteistinas 30 procentų nuo bendros neišduotų tarnybinės uniformos dalių sumos žalos atlyginimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4359-520/2018).
10.3. Ginčo šalys pateikė teismui paskaičiavimus dėl pareiškėjui neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Tiek pagal pareiškėjo, tiek pagal atsakovo pateiktus duomenis ir paskaičiavimus neišduoto inventoriaus suma yra 2429,19 Eur., taip pat pažymėtina, jog atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad neprivalo kompensuoti už kasdieninės vidaus tarnybos uniformos išdavimą, tačiau pareiškėjas dėl šios uniformos neišdavimo kompensavimo neprašo, todėl šiuo aspektu ginčo nėra. Atsakovas neišduoto inventoriaus kainą nurodė atsižvelgdamas į pareiškėjo atleidimo datą (2017 m. rugpjūčio 31 d.), atitinkamai sumažindamas neišduoto inventoriaus kainą.
Taigi, byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo išduota inventoriaus už 2429,19 Eur. Tai reiškia, jog atsižvelgiant į anksčiau minėtą administracinių teismų praktiką, yra pagrindas pareiškėjui priteisti 728,76 Eur (2429.19 Eur x 30 proc.) turtinės žalos.
11. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 728,76 Eur turtinės žalos atlyginimo.
12.1. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą, tad prašo taikyti ieškinio senatį.
12.2. Atsakovas nurodo, kad ginčo atveju reikia vadovautis tuo metu galiojusio DK 27 straipsnio 2 dalyje (šiuo metu galiojančio DK straipsnio 2 dalyje) nustatytu bendruoju trejų metų ieškinio senaties terminu, t. y. taikant senatį būtina remtis DK normomis, kurios numatytos taikyti skaičiuojant senaties terminą analogiškoms kompensacijoms, susijusioms su tarnybos teisiniais santykiais (pvz., darbo užmokesčio skolos, pensijų, kitų kompensacijų). Atsakovas teigia, kad nei darbo užmokesčio, nei pensijų, nei kitų išmokų nemokėjimo atveju nėra laikoma, jog priklausomo mokėjimo nemokėjimas senaties terminą atnaujina kiekvieną dieną. Tad nėra ir teisinio pagrindo pareiškėjo prašomai priteisti kompensacijai taikyti išskirtines taisykles.
12.3. Tačiau teismas su tokiais atsakovo argumentais nesutinka, nes jie neatitinka teismų praktikos:
12.3.1. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. reikalavimams dėl žalos atlyginimo, yra taikomas būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (žr., pvz., 2018-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-967-756/2018; 217-01-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-175-492/2017; ir kt.). Tad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo remtis DK normomis.
12.3.2 CK 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
12.3.3. LVAT tokio pobūdžio bylose yra pažymėjęs, kad pareigos išduoti tarnybinę uniformą ar jos dalis nevykdymas yra tęstinis pažeidimas, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis), o atsakovo neteisėti veiksmai, neišduodant tarnybinių uniformų dalių, tęsiasi iki tos dienos, kurią pareiškėjas kreipėsi į teismą (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011; 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A143-1695/2013; 2014 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014; ir kt.).
Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nutrūkus tarnybos teisiniams santykiams, atsakovas nebeturi pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinėmis uniformomis ir jų dalimis, tai reiškia, jog nutrūksta ir atsakovo daromas pažeidimas, kuris, remiantis aptarta LVAT praktika, iki nurodyto momento, t. y. iki tarnybos santykių nutrūkimo, buvo tęstinis; tad tokiu atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas būtent nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos (žr., pvz., 2018-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-967-756/2018; 217-01-09 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-175-492/2017; ir kt.).
12.3.4. Taigi, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas iš tarnybos atleistas 2017 m. rugpjūčio 31 d.; tad būtent nuo tada ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas pareiškėjui kreiptis į teismą su skundu dėl minėto tęstinio pažeidimo. Pareiškėjas skundą teismui padavė 2020 m. birželio 11 d., t. y. nepraleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino.
13. Pareiškėjas prašo priteisti 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovas su tuo nesutinka. Atsakovas nurodo, jog CK 6.210 bei CK 6.37 straipsniai nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams ir negali būti taikomi viešosios teisės nustatytiems privalomiems mokėjimams, o pareiškėjo pagrindinis reikalavimas priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių, išvestinis reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas.
Teismas pažymi, kad nesutiktina su atsakovo argumentu, jog pagrindinis pareiškėjo reikalavimas kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių ir negali būti priteistos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi anksčiau minėtoje LVAT praktikoje yra nurodyta, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą, kuris įtvirtintas CK (žr. šio sprendimo 10 punktą). Reiškia, kad pagrindinis pareiškėjo reikalavimas iš esmės yra dėl žalos atlyginimo, civilinės atsakomybės taikymo atsakovui už įstatyme nustatytos pareigos nevykdymą (CK 6.246 straipsnis, CK 6.271 straipsnis). Atsakovo nurodyta teismų praktika yra neaktuali, kadangi ji suformuota kitokių faktinių aplinkybių bylose, kuriose susiklostė darbo teisiniai santykiai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamų darbo užmokesčių ir (ar) kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, o nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, yra taikomas CK įtvirtintas žalos atlyginimo institutas ir šioje byloje žala kilo, nes atsakovas nevykdė įstatyme nustatytos pareigos, t. y. neaprūpino pareiškėjo tarnybine uniforma, todėl pareiškėjas įsigijo ir tarnybos metu nešiojo savo nuosavus drabužius bei patyrė nuostolių dėl jų nusidėvėjimo, taigi atsakovui kyla civilinė atsakomybė, kuri yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bylose dėl žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį yra taikomos CK 6.37 ir 6.210 straipsnių nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-2757/2012 ir kt.). CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
Byloje konstatavus sąlygas atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir priteisus turtinės žalos atlyginimą, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi bei 6.37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui priteistina iš atsakovo 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 728,76 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
16. Pareiškėjas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, tad jis turi teisę į dalies savo patirtų išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40-41 straipsniai). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, negu yra numatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Rekomendacijos).
Pareiškėjas iš viso patyrė 500 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šios išlaidos yra pagrįstos, racionalios (nesiekia už skundo surašymą Rekomendacijose nustatytos maksimalios priteistinos sumos), būtinos bei atitinka teisės aktuose nustatytus dydžius (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. S. skundą tenkinti visiškai.
Priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 728,76 Eur (septynis šimtus dvidešimt aštuonis eurus ir septyniasdešimt šešis centus) turtinės žalos atlyginimo, taip pat 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos 728,76 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.