Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-175-492/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-01-09
Bylos Nr.: A-175-492/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00358-2015-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas: I. Č.
Atsakovas: Panevėžio pataisos namams, Panevėžio pataisos namai

Kategorijos

20.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
22.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-175-492/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00358-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 22.4.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. sausio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. Č. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja I. Č. su 2015 m. rugsėjo 24 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydama jai iš atsakovo Panevėžio pataisos namų priteisti 476,29 Eur (1 644,53 Lt) kompensaciją už nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. neišduotas tarnybines uniformas ar jos dalis.

Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 1965 m. vasario 14 d. dirbo Panevėžio pataisos namuose. I. Č. nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. atlikdama savo tarnybines pareigas, iš darbdavio nėra gavusi jai priklausančios 476,29 Eur (30 procentų) piniginės kompensacijos už neišduotų tarnybai tarnybinių uniformų ir jos dalių, kurių kaina 1 587,63 Eur (5 481,77 Lt). Dėl tarnybinės uniformos išdavimo arba 30 procentų piniginės kompensacijos išmokėjimo už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis pareiškėja ne kartą žodžiu kreipėsi į Panevėžio pataisos namų direktorių. Paskutinis I. Č. prašymas buvo užregistruotas 2015 m. rugpjūčio 19 d., tačiau jis nebuvo patenkintas. Atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos prašymą dėl neišduotų uniformų ir jų dalių, pateikė pažymą, kurioje apskaičiuota I. Č. nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. neišduotų uniformos dalių vertė. Panevėžio pataisos namai neginčijo fakto, kad pareiškėjai nebuvo suteikta tarnybinė uniforma ir jos dalys, tačiau atsisakė išmokėti 30 procentų piniginę kompensaciją.

I. Č. pažymėjo, kad nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. atlikdama tarnybines pareigas Panevėžio pataisos namuose ir negaudama jai priklausančios uniformos ir jos dalių, buvo priversta už savo asmenines lėšas pirkti aprangą, kuri reprezentuotų Panevėžio pataisos namus ir užtikrintų tinkamą jos tarnybinių pareigų atlikimą. Pareiškėja tikėjosi, kad darbdavys kompensuos jos patirtą turtinę žalą dėl neišduotų tarnybinių uniformų ir jos dalių, todėl nusipirktos aprangos ir avalynės išlaidų vertę patvirtinančių kvitų nerinko. Dėl neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių bei už ją neišmokėtos I. Č. priklausančios piniginės kompensacijos jai atsirado turtinė žala.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 24 straipsniu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1–4 punktais ir remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėja teigė, kad jai priklauso 30 procentų neišduotų uniformų (jos dalių) vertės kompensacija.

Atsakovas Panevėžio pataisos namai prašė taikyti ieškinio senatį ir administracinę bylą nutraukti. Nusprendus administracinę bylą nagrinėti, atsakovas prašė I. Č. reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, o nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimus – sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams ir priteistą sumą išdėstyti dalimis.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškino, kad I. Č. statutine pareigūne Panevėžio pataisos namuose dirbo nuo 1991 m. balandžio 22 d. 2012 m. vasario 8 d. ji buvo atleista iš statutinių valstybės tarnautojos pareigų.

Panevėžio pataisos namai nurodė, kad Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto redakcijos, galiojusios iki 2015 m. kovo 1 d., 18 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad pareigūnai dėvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Statuto 18 straipsnio 2 ir 3 dalyse buvo įtvirtinta, kad pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr.1R-152 buvo patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos su rangų ženklais ir simbolika pavyzdžiai, uniformos dėvėjimo tvarkos aprašas ir tarnybinės uniformos išdavimo normos, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriui pavesta patvirtinti tarnybinės uniformos dalims, rangų ženklams ir simbolikai pagaminti reikalingų medžiagų technines charakteristikas, tarnybinės uniformos išdavimo tvarkos aprašą. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2014 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-217 patvirtino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos dalims, rangų ženklams ir simbolikai pagaminti reikalingų medžiagų technines charakteristikas, tačiau tarnybinės uniformos išdavimo tvarkos aprašas nebuvo patvirtintas. Taigi, galiojantys teisės aktai kompensacijos mokėjimo už neišduotą uniformą (jos dalis) nenustatė. Atsakovas pažymėjo, kad pagal iki 2014 m. balandžio 30 d. galiojusią Tvarką, prievolė išmokėti kompensaciją, kai pasibaigęs uniformos dėvėjimo laikas ir ji nebetinkama dėvėti, buvo siejama su aktyviais pareigūno veiksmais, t. y. pareigūnas raštu turėjo kreiptis į Panevėžio pataisos namų direktorių. Kadangi I. Č. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. nė karto nustatyta tvarka dėl kompensacijos nesikreipė, klausimas dėl kompensacijos paskaičiavimo ir išmokėjimo jai nebuvo svarstytas, todėl atsakovas neturėjo pareigos jos skaičiuoti ir išmokėti. Be to, pagal galiojusią Tvarką, pareigūnai piniginę kompensaciją galėjo gauti tik už ateinančius metus, o ne už praėjusį laikotarpį.

Panevėžio pataisos namai atkreipė dėmesį, kad pareiškėja iš tarnybos buvo atleista 2012 m. vasario 8 d., o į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 24 d., t. y. praleidusi reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomą trejų metų senaties terminą, ir prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgęs į tai, kad I. Č. skundo tenkinimas priteisiant prašomą kompensaciją reikšmingai paveiktų atsakovo turtinę padėtį, jis prašė, skundą patenkinus, teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas, remdamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. liepos 23 d. pasirašytu 2014 m. liepos 23 d. Bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. ST-75/LR6-KS-1(14)/S-2 papildymo protokolu Nr. ST-106/LR3-ESP-5(15)/S-5 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. T-42, teigė, kad taikus susitarimas su pareiškėja nėra galimas, kadangi ji 2012 m. vasario 8 d. buvo atleista iš tarnybos ir yra praleidusi trejų metų senaties terminą.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos I. Č. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėja nuo 1991 m. balandžio 22 d. buvo priimta į Panevėžio pataisos namų vyriausiojo buhalterio pavaduotojo pareigas, 1992 m. vasario 3 d. ji buvo perkelta į vyriausiojo buhalterio pareigas, 2000 m. rugsėjo 1 d. – į Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos vyriausiojo buhalterio pareigas, 2001 m. gruodžio 10 d. – į Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigas, 2008 m. kovo 17 d. – į Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigas, 2008 m. gegužės 1 d. – į Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigas. I. Č. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. vasario 7 d. įsakymu Nr. P-39 nuo 2012 m. vasario 8 d. buvo atleista iš tarnybos ir nuo 2012 m. balandžio 17 d. pradėjo dirbti pakaitine Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja, o nuo 2012 m. gegužės 17 d.– Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja. Ginčo laikotarpiu pareiškėja žodžiu, o 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu kreipėsi į Panevėžio pataisos namus su prašymais išmokėti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis bei parengti pažymą apie neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis. Panevėžio pataisos namai, atsakydami į I. Č. 2015 m. rugpjūčio 19 d. prašymą, 2015 m. rugsėjo 16 d. pateikė pažymą Nr. 01/7-2433 „Dėl tarnybinės uniformos išdavimo“, kurioje nurodė, kokias uniformos dalis pareiškėjai buvo privalu išduoti, bet jos nebuvo išduotos.

Teismas pažymėjo, kad Tvarkos 1 punkte nustatyta, jog pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Vadovaudamasis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Pagal šį žiniaraštį pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punkte nustatyta, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad taip įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Teisės aktai nenustato atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami. Minėta nuostata imperatyviai įpareigoja nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Pasibaigus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintam tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą arba, kaip alternatyva, pareigūnui, esant rašytiniam jo prašymui, gali būti išmokama piniginė kompensacija už ateinančius kalendorinius metus. Aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoje jos yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu ar poįstatyminių aktų nebuvimu.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo dėl to, jog I. Č. nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. nebuvo suteikta tarnybinė uniforma ir jos dalys, nurodytos Panevėžio pataisos namų 2015 m. rugsėjo 16 d. pažymoje Nr. 01/7-2433, bei nebuvo išmokėta kompensacija, nėra. Teismas nurodė, kad galbūt pareigūnės turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turi būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, turi būti taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas bei tai, kad I. Č. prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti ją tarnybine uniforma nevykdymo, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo ir galėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. I. Č. iš Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės pareigų buvo atleista nuo 2012 m. vasario 8 d., o tai reiškia, kad nuo šio momento ji privalėjo ir galėjo suprasti, kad neteko statutinės pareigūnės statuso. Taigi, nuo šio momento pareiškėja turėjo teisę per trejų metų terminą teismine tvarka ginti savo teisę į turėtą statutinės pareigūnės socialinę garantiją, t. y. į 30 procentų piniginės kompensacijos išmokėjimą už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis. I. Č., žinodama, kad ji nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. negavo nei tarnybinės uniformos, nei 30 procentų piniginės kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis, su skundu dėl turtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 24 d. Teismas, nustatęs, kad atsakovas Panevėžio pataisos namai prašo taikyti ieškinio senatį, pareiškėja skunde teismui duomenų, įrodančių svarbias termino praleidimo priežastis, nepateikė ir argumentų dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo nenurodė ir teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą jam ex officio atnaujinti I. Č. praleistą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjos skundą atmetė.

III.

Pareiškėja I. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir jai iš atsakovo Panevėžio pataisos namų priteisti 476,29 Eur (1 644,53 Lt) kompensaciją už nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. neišduotas tarnybines uniformas ar jos dalis.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tokais pat argumentais, kokie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui. Papildomai I. Č. paaiškina, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas atmesti jos skundą, pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, yra nepagrįstas, kadangi Statuto 8 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas, o darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai taikytini tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. I. Č. nuomone, nagrinėjamu atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reglamentuojančios darbdavio materialinę atsakomybę. Šio kodekso 248 straipsnio 3 punkte įtirtinta, kad darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiami darbuotojo turtiniai interesai, o 249 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo turtinių interesų pažeidimo.

Pažymi, kad teismų praktika pavirtina, jog pažeidimas, su kuriuo pareigūnai sieja savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, pripažįstamas tęstinio pobūdžio pažeidimu. Taigi, pareigūnų, laiku negavusių tarnybinės uniformos ar jos dalių arba tam tikro dydžio kompensacijos, pažeistos teisės ir teisėti interesai teismo tvarka ginami visa apimtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015, 2014 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-430/2014, 2014 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-249/2014 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovas Panevėžio pataisos namai prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o I. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

Atsakovas paaiškina, kad pareiškėja Panevėžio pataisos namuose statutine pareigūne pradėjo dirbti 1991 m. balandžio 22 d., o iš statutinių valstybės tarnautojo pareigų buvo atleista 2012 m. vasario 8 d., tačiau į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 24 d., t. y. praleidusi reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomą trejų metų senaties terminą. Panevėžio pataisos namai laikosi pozicijos, kad reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo yra taikomas trejų metų senaties terminas, ir prašo pareiškėjos reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą aptarė senaties termino taikymo ypatumus bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą priteisimo, kai pareigūnai tiesioginius nuostolius patyrė dėl atsakovo neteisėto neveikimo – įstatyme nustatytos pareigos nevykdymo, neišduodant tarnybinės uniformos ar jos dalių (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 straipsnis, 2.271 straipsnis). Tokiems ginčo santykiams teismas paprastai taikydavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną, nuostatas. Aiškindamas šiuos teisinius santykius tęstinumo aspektu, teismas konstatuodavo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu toks pareiškėjų teisių pažeidimas laikytinas tęstiniu pažeidimu, todėl tokio pobūdžio asmenų reikalavimai būdavo pripažįstami pareikštais nepraleidus įstatyme nustatyto trejų metų ieškinio senaties termino. Pabrėžė, kad ginčo situacija nėra analogiška toms, kuriose aptariami pareiškėjų teisės pažeidimai, susiję su tarnybinės uniformos dalių neišdavimu, teismų praktikoje buvo pripažįstami tęstiniais.

I. Č. Panevėžio pataisos namuose statutine valstybės tarnautoja dirbo iki 2012 m. vasario 8 d., taigi, kreipimosi į teismą metu ji buvo atleista iš tarnybos. Būtent iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos Panevėžio pataisos namai privalėjo vykdyti savo pareigą aprūpinti ją naujomis tarnybinės uniformos dalimis arba kompensuoti nuostolius pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatytą tarnybinės uniformos išdavimo normų ir dėvėjimo tvarką. Nutrūkus tarnybos santykiams, Panevėžio pataisos namų neteisėti veiksmai – tarnybinės uniformos dalių neišdavimas – taip pat nutrūko ir nebesitęsė iki tos dienos, kurią I. Č. kreipėsi į teismą, todėl darytina išvada, kad būtent nuo 2012 m. vasario 8 d. turėtų būti skaičiuojama ieškinio senatis. Pasibaigus tarnybos santykiams, pareiškėja, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, faktiškai suvokė, kad jai jau nebebus išduodamos naujos tarnybinės uniformos dalys ir kad jos teisių pažeidimas gali būti išspręstas tik kitu teisės aktuose nustatytu alternatyviu būdu – taikant kompensavimo mechanizmą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normų bei dėvėjimo tvarkos 2 punkte yra nustatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta.

Šalies argumentai

Pareiškėja, prašydama išduoti pažymą apie nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. neišduotas tarnybinės uniformos dalis ir jų vertę, į įstaigos vadovą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 19 d., o į teismą – 2015 m. rugsėjo 24 d., taigi praėjus daugiau nei trims metams nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, taip praleisdama ieškinio senaties terminą ir sukurdama sau atitinkamas teisines pasekmes.

Panevėžio pataisos namai atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, paprastai pritardamas išvadai dėl tarnybą atliekančių asmenų, kuriems neišduotos priklausančios tarnybinės uniformos ir jos dalys, teisių pažeidimo pripažinimo tęstiniu pažeidimu, taip pat yra pažymėjęs, kad tokio teisių pažeidimo tęstinį pobūdį nulemia ir tai, kad atsakovas kiekvienais po tam tikros pareiškėjo tarnybinės uniformos dalies nusidėvėjimo (normų taikymo prasme) metais galėjo (privalėjo) aprūpinti jį naujomis tarnybinės uniformos dalimis (vietoje nusidėvėjusių dalių) ir taip sumažinti pareiškėjo nuostolius ir (arba) juos kompensuoti Tvarkoje nustatytu būdu. Tai reiškia, kad pareiškėja kiekvienais ateinančiais kalendoriniais metais turėjo pagrindą tikėtis, jog jos pažeistos teisės bus atkurtos administracine tvarka. Ginčo atveju tokių sąlygų, kurios darytų tiesioginę įtaką I. Č. teisių pažeidimo pripažinimui tęstiniu, nėra kadangi nutrūkus tarnybos santykiams, Panevėžio pataisos namai neturėjo pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis uniformos dalimis, jo neteisėti veiksmai nebesitęsė kiekvieną dieną, o I. Č. neturėjo pagrindo tikėtis pažeistų teisių atkūrimo administracine tvarka. Dėl atsakovo neteisėto neveikimo pareiškėja teįgijo teisę per Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl jos patirtų nuostolių kompensavimo, prašydama atlyginti 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas, tačiau ji to nepadarė. Panevėžio pataisos namų nuomone, kadangi I. Č. savo teisės gauti teisės aktuose numatytas garantijas laiku nerealizavo, aplinkybių, kurios sustabdytų ieškinio senaties terminą, neatsirado ir šis terminas nenutrūko, pareiškėja ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančių priežasčių nenurodė ir neįrodinėjo, jos reikalavimas priteisti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą turi būti atmestas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Panevėžio pataisos namų pareigūnės teisės gauti naują tarnybinę uniformą ar jos dalis, pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos atskirų dalių dėvėjimo terminui, ir teisės gauti žalos atlyginimą už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas Panevėžio pataisos namai prašo taikyti ieškinio senatį, ir padaręs išvadą, kad I. Č. į teismą kreipėsi praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti bei svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodė ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, pareiškėjos skundą atmetė. I. Č. su tokia teismo pozicija nesutinka ir teigia, kad jos skundas buvo atmestas nepagrįstai, kadangi atsakovo padarytas pažeidimas yra tęstinis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo dėl Panevėžio pataisos namų pareigos pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos dalių dėvėjimo terminui išduoti naują tarnybinę uniformą arba jos atitinkamas dalis ir dėl to, kad šios pareigos atsakovas neįvykdė, nėra. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas su nurodytos Panevėžio pataisos namų įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymu susijusias aplinkybes. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad I. Č. nesuteikus įstatyme nustatytos socialinės garantijos dėvėti Panevėžio pataisos namų išduotą tinkamą tarnybinę uniformą, ji patyrė išlaidų (tiesioginių nuostolių). Panevėžio apygardos administracinis teismas taip pat tinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjos teisės į jos keliamo materialaus reikalavimo patenkinimą – turtinės žalos atlyginimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog pažeidimas dėl pareigos aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis nevykdymo yra pripažįstamas tęstiniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-810-662/2015, 2014 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-430/2014, 2014 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-249/2014, 2013 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1638/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį Nr. A756-1875/2013, 2013 m. spalio 21 d. nutartį A756-1644/2013 ir kt.), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties termino pradžią, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis to paties straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Bendrąja teisine prasme tęstiniu pažeidimu laikomas tam tikrą laiko tarpą vykstantis pažeidimas, kai be teisėto pagrindo neatliekami veiksmai, kuriuos privalu atlikti, arba atliekami neteisėti veiksmai ar nenutraukiamas kitoks pažeidimas.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinėje byloje esančiais rašytinais įrodymais, teisingai nustatė, kad pareiškėja iki 2012 m. vasario 8 d. dirbo Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininke, t. y. statutine valstybės tarnautoja (b. l. 9). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nutrūkus tarp pareiškėjos I. Č. ir atsakovo Panevėžio pataisos namų susiklosčiusiems statutiniams tarnybos teisiniams santykiams, atsakovas nebeturėjo pareigos aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis, taigi nutrūko ir jo daromas pažeidimas, kuris, remiantis aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iki nurodyto momento buvo tęstinis. Įvertinusi šią aplinkybę, teisėjų kolegija sutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senatis turi būti skaičiuojama būtent nuo pareiškėjos atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2012 m. vasario 8 d.

Atsižvelgęs į tai, kad į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo I. Č. kreipėsi 2015 m. rugsėjo 24 d., atsakovas prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Kaip jau minėta, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

Nustatyta, kad skundą dėl turtinės žalos atlyginimo I. Č. surašė ir teismui pateikė 2015 m. rugsėjo 24 d. (b. l. 1), taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Pareiškėja nurodė, kad dėl atsakovo pareigos aprūpinti ją tarnybine uniforma arba jos dalimis, pasibaigus jų dėvėjimo terminams, patyrė nuostolių – buvo priversta už asmenines lėšas pirkti aprangą ir avalynę, kurios reprezentuotų Panevėžio pataisos namus ir užtikrintų tinkamą jos tarnybinių pareigų atlikimą. Taigi, I. Č. turėjo suprasti, kad nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. vasario 8 d. jos teisės gali būti pažeidžiamos ir tai sudarė pagrindą kreiptis į teismą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių svarbias ieškinio senaties termino atnaujinimo aplinkybes.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, pareiškėja termino atnaujinti neprašo, svarbių priežasčių, kodėl į teismą kreipėsi daugiau nei po trejų metų, nenurodo, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra. Panevėžio apygardos administracinis teismas, nenustatęs jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, pagrįstai jo neatnaujino. Nustatęs, kad pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi trejų metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos I. Č. skundą atmetė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o I. Č. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Virginija Volskienė