- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-20
- Bylos Nr.
- I-1484-283/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00358-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- I. Č.
- Atsakovas
- Panevėžio pataisos namams
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. Č. skundą atsakovui Panevėžio pataisos namams dėl neišmokėtos kompensacijos už tarnybinę uniformą priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja I. Č. administraciniam teismui pateiktu skundu prašė priteisti iš atsakovo Panevėžio pataisos namų 476,29 Eur (1644,53 Lt) kompensaciją už 2003 m. balandžio 25 d. – 2012 m. vasario 8 d. laikotarpiu (toliau – ir ginčo laikotarpis) neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai 476,29 Eur (1 644,53 Lt) sumą. Pareiškėja skunde nurodė, kad ji šiuo metu dirba Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja, o ginčo laikotarpiu dirbo Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininke ir buvo statutinė pareigūnė. Tvirtino, kad būdama statutine pareigūne nėra gavusi kompensacijos už ginčo laikotarpiu jai neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis, kurių visų apskaičiuota kaina yra 1 587,63 Eur (5 481,77 Lt). Dėl tarnybinės uniformos išdavimo arba 30 proc. piniginės kompensacijos išmokėjimo už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis pareiškėja ne kartą žodžiu kreipėsi į Panevėžio pataisos namų direktorių. Paskutinis pareiškėjos prašymas buvo užregistruotas 2015-08-19, tačiau jos prašymai buvo nepatenkinti. I. Č. pažymėjo, kad Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 24 straipsnis nustato, jog pareigūnai dėvi nustatyto pavyzdžio uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Šio straipsnio 2 punktas numato, jog tarnybinė uniforma pareigūnams išduodama nemokamai, 3 punktas numato, jog tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Tarnybinės uniformos išdavimo normas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr.128 patvirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkoje (toliau – ir Tvarka). Šios tvarkos 1 punkte nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Į savo prašymą dėl neišduotos uniformos ir jos dalių iš Panevėžio pataisos namų direktoriaus pareiškėja gavo pažymą, kurios priede yra pateiktas neišduotos uniformos ir jos dalių sąrašas bei kainos už laikotarpį nuo 2003-04-25 iki 2012-02-08. Pareiškėja pažymėjo, kad Panevėžio pataisos namai neginčija fakto, jog pareiškėjai nebuvo suteikta tarnybinė uniforma ir jos dalys, tačiau atsisako išmokėti 30 proc. piniginę kompensaciją. Pareiškėja, atlikdama savo tarnybines pareigas Panevėžio pataisos namuose, nuo 2003-04-25 iki 2012-02-08 negavo jai priklausančios uniformos ir jos dalių, todėl buvo priversta už savo asmenines lėšas pirkti aprangą, kuri reprezentuotų Panevėžio pataisos namus ir užtikrintų tinkamą tarnybinių pareigų atlikimą. Visą paminėtą laikotarpį pareiškėja tikėjosi, kad darbdavys kompensuos jai patirtą turtinę žalą dėl neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių, todėl neturėjo tikslo surinkti ir sukaupti nusipirktos aprangos, avalynės išlaidų vertę pagrindžiančių kvitų (2-5 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepimu prašė I. Č. skundą atmesti. Panevėžio pataisos namai nurodė, kad pareiškėja nuo 1991-04-22 Panevėžio pataisos namuose dirbo kaip statutinė pareigūnė, o 2012-02-08 buvo atleista iš tarnybos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012-02-07 įsakymu Nr. P-39. Atsakovas nurodė, jog nuo 2003-04-25 iki 2012-02-08 taikomi teisės aktai, galioję iki įsigaliojant naujajai Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) redakcijai ir ją įgyvendinantiems teisės aktams. Statuto redakcijos, galiojusios iki 2015-03-01, 18 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, jog pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse buvo nustatyta, kad pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr.1R-152 buvo patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos su rangų ženklais ir simbolika pavyzdžiai bei uniformos dėvėjimo tvarkos aprašas, tarnybinės uniformos išdavimo normos, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriui pavesta patvirtinti tarnybinės uniformos dalims, rangų ženklams ir simbolikai pagaminti reikalingų medžiagų technines charakteristikas, tarnybinės uniformos išdavimo tvarkos aprašą. Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-217 buvo patvirtinęs Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų tarnybinės uniformos dalims, rangų ženklams ir simbolikai pagaminti reikalingų medžiagų technines charakteristikas, tarnybinės uniformos išdavimo tvarkos aprašas nebuvo patvirtintas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014-04-30 įsakymo Nr. 1R-152 XI skyrius reglamentavo tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarką, tačiau jame nebeliko ankščiau galiojusios nuostatos dėl kompensacijos mokėjimo už neišduotą uniformą (jos dalis). Pagal iki 2014 m. balandžio 30 d. galiojusią Tvarką, prievolė išmokėti kompensaciją, kai pasibaigęs uniformos dėvėjimo laikas ir ji nebetinkama dėvėti, buvo siejama su aktyviais pareigūno veiksmais, t.y. pareigūnas turėjo raštu kreiptis į Panevėžio pataisos namų direktorių. Pareiškėja nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-04-25 įsakymo Nr. 128 galiojimo laikotarpiu, nei vėliau, t. y. iki pat 2015-08-19 (kai pateikė prašymą išduoti pažymą apie neišduotas uniformos dalis ir jų piniginę išraišką) nė karto nustatyta tvarka dėl kompensacijos nesikreipė, klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjai nebuvo svarstytas, todėl atsakovas neturėjo pareigos jos skaičiuoti ir išmokėti. Be to, pagal galiojusią Tvarką, pareigūnai piniginę kompensaciją galėjo gauti tik už ateinančius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Atsakovas neginčijo aplinkybės, jog pareiškėjai nebuvo išduotos skunde nurodytos tarnybinės uniformos dalys. Pažymėjo, kad I. Č. 2015-08-19 kreipėsi prašymu išduoti pažymą apie tai, kokias uniformos dalis pareiškėjai buvo privalu išduoti, bet jos nebuvo išduotos, bei pateikti piniginę šių uniformos dalių išraišką. Pareiškėja tuo pačiu 2015-08-19 prašymu taip pat prašė išmokėti kompensaciją už neišduotas uniformos dalis. Ginčo laikotarpiu pareiškėja dėl neišmokėtos kompensacijos turėjo kreiptis į Panevėžio pataisos namų direktorių, tačiau negavę tokio prašymo, Panevėžio pataisos namai neturėjo teisinio pagrindo ją išmokėti. Pareiškėja jokių nusiskundimų dėl neišduotos tarnybinės uniformos taip pat nebuvo pateikusi. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja prašymais dėl kompensacijos kreipėsi jau pasikeitus teisiniam reglamentavimui. Be to, Panevėžio pataisos namai prašo taikyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) įtvirtintą ieškinio senaties terminą, o teismo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Remiantis 2015-07-23 Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pasirašytu 2014-07-23 Bausmių vykdymo sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. ST-75/LR6-KS-1(14)/S-2 papildymo protokolu Nr. ST-106/LR3-ESP-5(15)/S-5, 2015-08-14 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. T-42, taikus susitarimas su pareiškėja I. Č. pagal minėtų dokumentų nuostatas negalimas, kadangi ji 2012-02-08 yra atleista iš tarnybos ir praleidusi trejų metų senaties terminą (13-17 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja I. Č. Panevėžio pataisos namuose nuo 1991-04-22 buvo priimta į vyriausiojo buhalterio pavaduotojo pareigas, 1992-02-03 perkelta į vyriausiojo buhalterio pareigas, 2000-09-01 - į Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos vyriausiojo buhalterio pareigas, 2001-12-10 - į Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijos Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininko pareigas, 2008-03-17 - į Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės pareigas, 2008-05-01 - į Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės pareigas. Pareiškėja 2012-02-08 buvo atleista iš tarnybos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012-02-07 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nuo 2012-04-17 pradėjo dirbti pakaitine Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja, o nuo 2012-05-17 – Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus vedėja (9 b. l.). Bylos duomenimis, ginčo laikotarpiu pareiškėja žodžiu, o 2015-08-19 - raštu kreipėsi į Panevėžio pataisos namus prašymais išmokėti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis bei parengti pažymą apie neišduotą tarnybinę uniformą ar jos dalis (18 b. l.). Panevėžio pataisos namai, atsakydami į nurodytą pareiškėjos raštišką prašymą, 2015-09-16 pateikė pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės uniformos išdavimo“, kuriame nurodė, kokias uniformos dalis pareiškėjai buvo privalu išduoti, bet jos nebuvo išduotos (6-8 b. l.).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl piniginės kompensacijos už pareiškėjai I. Č. nuo 2003-04-25 iki 2012-02-08 neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Statuto 18 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, jog pareigūnai dėvi Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pagal šio straipsnio 2 dalį, pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, o 3 dalis nustato, kad tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras. Tokia tvarka ir normos buvo patvirtintos Teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128, kuris galiojo iki 2014 m. balandžio 30 d. ir yra taikomas ginčo laikotarpiu kilusiems teisiniams santykiams reguliuoti. Šiuo įsakymu patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos bei Tvarka reglamentavo visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalis, jų skaičių ir dėvėjimo terminus. Tvarkos 1 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija – 30 proc. priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas. Tvarkos 2 punktas nurodė, kad Kalėjimų departamento pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į Kalėjimų departamento direktorių, o įstaigų pareigūnai – į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta. Remiantis Tvarkos 3 punktu, Kalėjimų departamentas ir įstaigos privalėjo surašyti kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas ir nurodyti, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 proc. nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija. Tvarkos 4 punktas nustatė, kad nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalies, reglamentuojančios vidaus reikalų sistemos pareigūnų aprūpinimą uniformomis, nuostatas, konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1244/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-63-2434/2011). Aukščiau nurodytos Vidaus tarnybos statuto nuostatos turi būti suprantamos kaip imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Minėtu imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais: pirma, aprūpinant pareigūnus uniformomis; antra, sumokant pareigūnams kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis; trečia, atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnai tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą vietoje neišduotos tarnybinės uniformos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-580/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-261-1032/2014, pateikė išaiškinimą, kad šios teismų praktikoje suformuotos taisyklės taikomos ir Kalėjimų departamento pareigūnų keliamiems ginčams dėl kompensacijos už tarnybines uniformas, kadangi tiek Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalis, tiek Statuto 18 straipsnis iš esmės panašiai reglamentuoja pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis klausimus. Nurodytos teisės normos patvirtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams privaloma dėvėti nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą, o teisingumo ministrui įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Teisės aktai nenumatė atvejų, kada pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami, taigi, minėta nuostata yra imperatyviai įpareigojanti nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis. Dėl to, pasibaigus teisingumo ministro patvirtintam tarnybinės uniformos sudedamosios dalies dėvėjimo terminui, įstaiga privalo spręsti naujos tarnybinės uniformos ar jos dalių išdavimo pareigūnui klausimą arba kaip alternatyva pareigūnui, esant rašytiniam jo prašymui, gali būti išmokama piniginė kompensacija už ateinančius kalendorinius metus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2845/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas vidaus tarnybos pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis ginčus, yra konstatavęs, jog aprūpinimas tarnybine uniforma ar atitinkamo dydžio kompensacija vietoj jos yra įstatymu nustatyta garantija, kuri negali būti paneigiama lėšų trūkumu ar poįstatyminių aktų nebuvimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-63–2434/2011).
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai I. Č. nuo 2003-04-25 iki 2012-02-08 nebuvo suteikta tarnybinė uniforma ir jos dalys, nurodytos Panevėžio pataisos namų 2015 m. rugsėjo 16 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) (6-8 b. l.). Be to, tarp bylos proceso dalyvių nėra ginčo ir dėl aplinkybės, kad pareiškėjai kompensacija už priklausančias išduoti tarnybinės uniformos dalis nebuvo išmokėta. Pareiškėja I. Č. nurodo, kad dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos ir jos dalių, ji buvo priversta už asmenines lėšas pirkti aprangą, kuri reprezentuotų Panevėžio pataisos namus bei užtikrintų tinkamą pareigų atlikimą. Teismas, vertindamas pareiškėjos skunde suformuluoto reikalavimo pobūdį, atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą išaiškinimą, jog galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos neišdavimo laiku turėtų būti kompensuojami taikant žalos atlyginimo institutą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-2020/2013, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552- 2845/2012 ir kt.). Taigi, daroma išvada, kad pareiškėja iš esmės prašo atlyginti jai padarytą turtinę žalą, kuri pasireiškė pareiškėjos turėtomis išlaidomis savo lėšomis įsigyjant aprangą ir avalynę, kurią ji privalėjo dėvėti tarnybos metu, atsakovui neišdavus tarnybinės uniformos ir jos dalių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1032/2014 ). Remiantis Panevėžio pataisos namų parengtos 2015 m. rugsėjo 16 d. pažymos Nr. 01/7-2433 duomenimis, pareiškėjai neišduotos tarnybinės uniformos dalių 30 proc. vertė sudaro 476,29 Eur (1 644,53 Lt). Tarp pareiškėjos ir atsakovo ginčo dėl šių duomenų nėra.
CK 6.271 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civilinė atsakomybė kyla, nustačius bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246-6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju žalai atlyginti yra būtina nustatyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp institucijos (jos pareigūno ar tarnautojo) neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir prašančio atlyginti žalą nurodytų nuostolių.
Atsakovas Panevėžio pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjos I. Č. reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011). CK 1.124 straipsnis ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Teisminėje praktikoje laikomasi nuoseklaus aiškinimo, jog ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio, o tikslus ir teisingas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra reikšmingas, kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, t. y. teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011). CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ginčo laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėja prašomą priteisti žalą kildina iš atsakovo pareigos aprūpinti pareiškėją tarnybine uniforma nevykdymo, daroma išvada, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimus turėjo ir galėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). Byloje nustatyta, kad I. Č. 2012-02-08 pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012-02-07 įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atleista iš Panevėžio pataisos namų Buhalterinės apskaitos skyriaus viršininkės pareigų. Tai reiškia, kad pareiškėja nuo to momento privalėjo ir galėjo suprasti, kad ji neteko statutinės pareigūnės statuso. Teismas sprendžia, kad I. Č. nuo šio momento turėjo teisę per trejų metų terminą teismine tvarka ginti savo teisę į turėtą statutinės pareigūnės socialinę garantiją, t. y. į 30 proc. piniginės kompensacijos išmokėjimą už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis. Pareiškėja I. Č., žinodama, kad ji nuo 2003-04-5 iki 2012-02-08 negavo nei tarnybinės uniformos, nei 30 proc. piniginės kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą ir jos dalis, skundu dėl turtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2015-09-24, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams (2 b. l.).
Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje atsakovas Panevėžio pataisos namai prašė taikyti ieškinio senatį ( 17 b. l.). Pagal CK 1.131 straipsnį 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, kadangi pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1408-575/2015). Kausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Pareiškėja I. Č. skunde teismui duomenų, įrodančių svarbias termino praleidimo priežastis nepateikė ir dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo nepasisakė. Teismas 2015-10-13 pareiškėjai išsiuntė Panevėžio pataisos namų pateiktą atsiliepimą, kuriame atsakovas aiškiai suformulavo reikalavimą taikyti CK 125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senatį (21 b. l.). Iki teismo posėdžio dienos pareiškėja atsikirtimo į atsakovo reikalavimą ir prašymo, kuriame būtų suformuluotas prašymas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą senaties terminą, nurodytos šio termino praleidimo priežastys bei pateikti jas pagrindžiantys įrodymai, nepateikė. Teismas daro išvadą, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui ex officio atnaujinti I. Č. praleistą CK 125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
Remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visetu ir ginčo teisiniams santykiams taikomu teisiniu reguliavimu, teismas sprendžia, kad esant atsakovo Panevėžio pataisos namų reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjos I. Č. skundas dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą priteisimo už laikotarpį nuo 2003-04-25 iki 2012-02-08 atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos I. Č. skundą dėl neišmokėtos piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą priteisimo atsakovui Panevėžio pataisos namams atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.