- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-15
- Bylos Nr.
- 2S-342-267/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02589-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- "Talša"
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos UAB „Talša“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-6251-776/2022, kuria išspręstas pareiškėjos UAB „Talša“ pareiškimo suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priėmimo klausimas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja UAB „Talša“ kreipėsi į teismas su pareiškimu suinteresuotam asmeniui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja nuosavybės teise valdo mobilaus ryšio bokštą, esantį Šiaulių m. sav. teritorijoje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2022 m. gegužės 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos UAB „Talša“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Šalies argumentai
3. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi po to, kai VĮ Registrų centras 2022 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. SPR5-6788(14.4E) atsisakė įrašyti mobiliojo ryšio bokšto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir 2022 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. SPR4-5813(14.5E) atsisakė Nekilnojamojo turto registre įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į šį mobiliojo ryšio bokštą. Pareiškėja nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso 94/100 dalys pastato (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), su kuriuo mobilaus ryšio bokštas yra sujungtas neatsiejama jungtimi ir sudaro bendrą vientisą kompleksą, o mobilaus ryšio bokštas yra apskaitytas bendrovės balanse kaip ilgalaikis turtas. Tačiau pareiškėja, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nenurodė, kad praeityje buvo įgijusi nuosavybės teisę į mobiliojo ryšio bokštą ir kad egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjos teisę, tačiau šie dokumentai yra prarasti.
Žemesnės instancijos teismas
4. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjos nuosavybės teisė į 94/100 dalis pastato įregistruota 1994 m. gruodžio 12 d. potvarkio Nr. 650 pagrindu, o Juridinių asmenų registro pažymėjimas patvirtina, kad UAB „Talša“ Juridinių asmenų registre įregistruota 1994 m. sausio 18 d. Pareiškėja nurodė, kad mobilaus ryšio bokštas buvo pastatytas 1970 m. Todėl pareiškėjai nenurodžius, kad ji buvo įgijusi nuosavybės teises į bokštą praeityje, teismas negali nustatyti ypatingąja teisena juridinę reikšmę turinčio fakto, kad šis turtas pareiškėjai priklauso nuosavybės teise.
5. Teismas nurodė, kad pareiškėja dėl mobiliojo ryšio bokšto įteisinimo gali inicijuoti viešojo administravimo procedūras arba kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pažymėjo, kad, kai atsisakoma įregistruoti nekilnojamojo turto objektą ir nuosavybės teisę į jį, šį atsisakymą galima skųsti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 straipsnio nustatyta tvarka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėja UAB „Talša“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Pareiškėja nuosavybės teise, adresu (duomenys neskelbtini), valdo nekilnojamojo turto registre įregistruotą statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio statybos pabaigos metai yra 1953. Pareiškėja nuosavybės teise adresu (duomenys neskelbtini) teritorija, valdo nekilnojamojo turto registre neįregistruotą statinį mobilaus ryšio bokštą, kurio unikalus numeris būtų (duomenys neskelbtini), statybos metai 1970, o visas aukščiau nurodytas pareiškėjos valdomas turtas, tiek įregistruotas nekilnojamojo turto registre, tiek ir neįregistruotas nekilnojamojo turto registre, sujungtas neatsiejama jungtimi,- kabeliu ir sudaro vieną visumą. Yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog UAB „Talša“ nuosavybės teise valdo mobilaus ryšio bokštą, adresu (duomenys neskelbtini) teritorija, žemės sklypo kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kurio unikalus numeris būtų (duomenys neskelbtini), nes mobilaus ryšio bokštas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra bendrovės ilgalaikis turtas apskaitytas bendrovės balanse, sudarantis vieną bendrą kompleksą su įregistruotu Nekilnojamojo turto registre nekilnojamuoju daiktu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
6.2. Mobilaus ryšio bokšto statybos metai yra 1970 metais, todėl jokie teisės aktai neturi atgalinės veikimo galios, tuo labiau jog statant 1970 metais mobiliojo ryšio bokštą buvo laikytasi tuo metu galiojančių teisės aktų, tačiau tai patvirtinančių dokumentų UAB „Talša“ neberanda, t. y. UAB „Talša“ realiai yra tas pats anksčiau buvęs statytojas veikęs ir Statybos tresto „Talša“ pavadinimu, kuriai kartu su statiniu (duomenys neskelbtini) buvo perduotas juridinio asmens veiklai įgyvendinti naudotas mobiliojo ryšio bokštas, statytas faktiškai to paties juridinio asmens. Akivaizdu jog 1970 metais statyto mobiliojo ryšio bokšto pareiškėjos nuosavybę patvirtinantys dokumentai yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti, ką patvirtina ir prie pareiškėjo prašymo pirmosios instancijos teismui pateikti registratoriaus sprendimai, kuriuose nėra nurodoma, kad šio 1970 metų statybos mobiliojo ryšio bokšto savininkas būtų ne UAB „Talša“.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
8. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria ieškovės ieškinį atsisakyta priimti tuo pagrindu, kad ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka ( CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumo ir pagrįstumo.
9. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens, manančio, kad jo teisė ar įstatymo saugomi interesai pažeisti, teisė kreiptis į teismą. Pagal civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 straipsnio 1dalis). Spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio, pareiškimo ar prašymo priėmimo klausimą, teismas turi patikrinti tik tai, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalis). Nustatęs, kad nėra bent vienos iš CPK 137 straipsnio antrojoje dalyje nurodytos teisės kreiptis į teismą prielaidos ar šios teisės įgyvendinimo sąlygos, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį. Viena jų – kai ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad šiuo pagrindu atsisakoma priimti ieškinį, jei ginčas apskritai nepriskirtinas nagrinėti teismams arba jei byla nenagrinėtina civilinio proceso tvarka.
10. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimą, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 str.). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009).
12. Civilinis procesas vyksta pagal įstatymu nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek proceso dalyviai. Civilinio proceso teisės normos turi užtikrinti veiksmingą asmens teisės į teismą, įtvirtintos Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įgyvendinimą. Į šią principinę nuostatą turi būti atsižvelgiama teismui aiškinant ir taikant civilinio proceso teisės normas. Civilinis procesas turi užtikrinti veiksmingą ir realų teisės į teisingą teismą įgyvendinimą abiem ginčo šalims, todėl civilinio proceso teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad pasiektas rezultatas neprieštarautų šiems principams.
13. Viena iš teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio pateikimas. Teisė į teismą turi būti įgyvendinama laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, inter alia (lot. be visa kita, be kita ko, be to) turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).
14. CPK 442 straipsnio 1 punktas numato, kad turintys juridinę reikšmę faktai gali būti nustatyti specialia teismine procedūra – ypatingąja (neginčo) teisena. Šios teisenos pagrindinis ypatumas yra tas, kad tokiose bylose nėra šalių ir nėra sprendžiamas ginčas dėl teisės, nėra pažeistos ar ginčijamos teisės, nėra teisės pažeidimo, bet, remiantis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis, siekiama įrodyti praeityje egzistavus tam tikrą faktą, kuris pareiškėjui sukeltų teisines pasekmes. Civilinių bylų ypatingąja teisena nagrinėjimą reglamentuoja CPK V dalies normos, o CPK XXV skyriuje įtvirtintos bendrosios bylų nagrinėjimo ypatingąja teisena nuostatos. Šiame skyriuje nurodytų bylų nagrinėjimas pradedamas pareiškėjo pareiškimu ar prašymu, tačiau tokiam procesiniam dokumentui keliami analogiški paminėti reikalavimai kaip ir ieškiniui.
15. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad reikalavimas, pareikštas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2009; kt.).
16. Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015).
17. Apeliantė nurodo, kad jai nuosavybės teise priklauso 94/100 dalys pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), su kuriuo mobilaus ryšio bokštas yra sujungtas neatsiejama jungtimi ir sudaro bendrą vientisą kompleksą. Pareiškėja, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nenurodė, kad praeityje buvo įgijusi nuosavybės teisę į mobiliojo ryšio bokštą ir kad egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjos teisę, tačiau šie dokumentai yra prarasti.
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnyje numatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad 1970 metais statyto mobiliojo ryšio bokšto pareiškėjos nuosavybę patvirtinantys dokumentai yra prarasti, gali būti reikšmingos tik pareiškus ieškinį, atitinkantį CK 135 straipsnio reikalavimus, dėl nuosavybės teisės įgijimo (CK 1.138 straipsnis, CPK 5 straipsnis).
19. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos naikinti. Dėl išvardintų priežasčių atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.