Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pradėtą privataus kaltinimo tvarka, kurioje

J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusi (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) kaime, Lietuvos Respublikos pilietė, išsituokusi, pensininkė, anksčiau neteista, gyvenanti (duomenys neskelbtini), ir

J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, dirbantis direktoriaus pavaduotoju UAB „(duomenys neskelbtini)“, anksčiau neteistas, gyvenantis (duomenys neskelbtini),

kaltinami nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamoji J. K., 2015 m. liepos 7 d., apie 17:30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinėje, be jokios aiškios priežasties, pradėjo stumdyti nukentėjusiąją T. R., vėliau iš nugaros pusės trenkė nukentėjusiajai du kartus į nugaros sritį su raktų ryšuliu, o nukentėjusiajai T. R. atsisukus į J. K., kaltinamoji trenkė nukentėjusiajai dar vieną smūgį raktais į veido sritį, vėliau pastūmė nukentėjusiąją ir ne mažiau kaip vieną kartą spyrė koja T. R. į dešinę šlaunį ir dešinę blauzdą, tokiu būdu, mušdama nukentėjusiąją T. R., kaltinamoji J. K. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, padarydama nukentėjusiajai T. R. odos nubrozdinimus plaštakose bei poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje.

Šiais savo veiksmais kaltinamoji J. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamoji J. K. savo kaltės jai inkriminuojama nusikalstama veika nepripažino, ir teigė, kad ji nukentėjusiosios T. R. ne tik, kad nemušė, bet netgi nelietė, nes ji abejose rankose nešėsi du krepšius, todėl negalėjo to padaryti fiziškai. Be to, kaltinamoji J. K. paaiškino, kad kartu su nukentėjusiąja T. R. vienoje gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinėje, ji gyvena labai seniai, ir nuo pat pradžių jų santykiai yra blogi, dėl T. R. kaltės, kuri yra konfliktiška asmenybė, visą laiką ieškanti priekabių ir kaltinanti kitus asmenis nebūtais dalykais. 1996 metais, darant namo laiptinės bendrą remontą, T. R. apkaltino kaltinamąją J. K. ir jos buvusį sutuoktinį, kad jie pavogė 16 plytų. Nors kaltinamosios sutuoktinis atidavė T. R. 24 plytas, tačiau nuo to laiko, nukentėjusioji, susitikusi kaltinamąją, visą laiką pradeda ieškoti priekabių ir kolioti kaltinamąją J. K.. 2015 m. liepos 7 d., kaltinamoji J. K. ruošėsi važiuoti į savo sodą, todėl susitarė su savo sūnumi J. K., kad jis atvažiuos automobiliu ir ją nuveš. Išėjusi iš savo buto, ji pamatė, kad laiptinėje eilinį kartą ant grindų yra išverstos šiukšlės, todėl ten buvusiai T. R. papriekaištavo dėl to, kad ji nuolat ne vietoje pila šiukšles, į ką nukentėjusioji pradėjo šaukti, kad J. K. nubaus ir pasodins į kalėjimą, ir kad šį atvejį J. K. atsimins visą likusį savo gyvenimą. Nenorėdama toliau konfliktuoti su T. R., kaltinamoji J. K. išsikvietė liftą ir nusileido prie išėjimo iš laiptinės, kur jos jau laukė sūnus su marčia, tačiau kitu liftu žemyn nusileidusi T. R. taip pat išėjo iš laiptinės, ir vėl pradėjo šūkauti, į ką kaltinamoji J. K. T. R. pasiūlė geriau susirinkti šiukšles, o ne rėkauti be reikalo. Kaltinamosios J. K. teigimu, jos sūnus į gyvenamojo namo laiptinę įėjęs nebuvo ir jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo. Kokiu būdu ant nukentėjusiosios T. R. kūno galėjo atsirasti teismo medicinos ekspertų konstatuoti kūno sužalojimai, kaltinamoji J. K. paaiškinti negalėjo, tačiau darė prielaidą, kad nukentėjusiąją galėjo sumušti jos sutuoktinis, dėl kurio veiksmų dažnai kviečiami policijos pareigūnai, arba sužalojimai galėjo atsirasti dėl T. R. odos ligos – egzemos.

Nors kaltinamoji J. K. savo neigė mušusi nukentėjusiąją T. R., tačiau jos kaltė nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymu, yra įrodyta nukentėjusiosios T. R. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, policijos pareigūnų surinkta medžiaga pagal nukentėjusiosios pareiškimą, kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, ir teismo medicinos specialistų išvada dėl nukentėjusiajai padarytų kūno sužalojimų.

Nukentėjusioji T. R. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad 2015 m. liepos 7 d., apie 17 val., ji laukė atvažiuojančio lifto, kurio durys yra priešais kaltinamosios J. K. duris, kai iš savo buto išėjo kaltinamoji J. K. ir pradėjo nukentėjusiąją T. R. kaltinti laiptinės šiukšlinimu priešais kaltinamosios buto duris, rėkdama „tu dedi man šiukšles <...>“ Nors nukentėjusioji T. R. bandė paaiškinti kaltinamajai, kad ji nešiukšlino, nes visos jos šiukšlės yra surištos maišelyje, tačiau kaltinamoji J. K., nieko nesakiusi trenkė nukentėjusiajai du kartus į nugarą, o kai T. R. atsisuko, kaltinamoji, nukentėjusiosios teigimu „puolė į veidą, ji su tais raktais man iki kraujo sudraskė delnus <...>“, o nukentėjusiajai nubėgus į džiovyklą, kaltinamoji J. K., pasak nukentėjusiosios, „atbėgo iš paskos, mane parvertė, pradėjo spardyti, apspardė, ir nubėgo <...>“. Tada nukentėjusioji T. R. paskambino Bendruoju pagalbos telefonu 112 ir iškvietė policiją, o kol ji laukė policijos pareigūnų, prie jos priėjęs kaltinamosios J. K. sūnus – kaltinamasis J. K. du kartus sudavė nukentėjusiajai per nugarą ir ją apspjovęs, pabėgo. Kai atvažiavo policijos pareigūnai, kaltinamųjų jau nebuvo, todėl nuvykusi į policijos komisariatą, nukentėjusioji T. R. parašė pareiškimą, o vėliau dėl jai padarytų sužalojimų kreipėsi į teismo medicinos ekspertus.

Nukentėjusiosios T. R. teigimu, šia nusikalstama veika jai buvo padaryta 1500 € dydžio neturtinė žala, kurią ji prašo išieškoti iš kaltinamųjų šioje baudžiamojoje byloje (b.l. 4-5).

Iš policijos pareigūnų pateiktos medžiagos Nr. 12-At-03163-15 (toliau ir – medžiaga), kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal nukentėjusiosios T. R. pareiškimą, matyti, kad nukentėjusioji T. R. 2015 m. liepos 7 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajam policijos komisariatui skundą, kuriuo prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn ją sumušusius J. K. ir J. K. (medžiagos lapas 2), be to, policijos pareigūno tarnybiniu pranešimu (medžiagos lapas 4), patvirtinama, kad policijoje buvo gautas pranešimas apie konfliktą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o nuvykus nurodytu adresu, T. R. paaiškino, kad jai stovint ir laukiant lifto, jos kaimynė iš 35 buto, tarpusavio konflikto metu, apdraskė T. R. dešinę ranką, o vėliau iš įvykio vietos pasišalino.

Teismo medicinos ekspertas, 2015 m. liepos 9 d. apžiūrėjęs nukentėjusiąją T. R., nustatė, kad nukentėjusiajai buvo padaryta: „veide, galvos plaukuotoje dalyje išorinių sužalojimo žymių nėra. Nurodo skausmingumą čiuopiant sprando kairėje pusėje - išorinių sužalojimo žymių čia nėra. Kairės plaštakos III-io piršto artimojo tarppirštakaulinio sąnario projekcijoje nugariniame paviršiuje įstrižos krypties (ties 10-5 val. pagal laikrodžio rodykles) 0,1x0,3 cm odos nubrozdinimas, pasidengęs gelsvai rausvu, odos lygyje, nepradėjusiu dalintis šašu. Dešinės plaštakos nugariniai paviršiuje, II-o pirštakaulio krumplio projekcijoje, vertikalios krypties 0,3x0,1 cm, tarp II- ir III-o pirštakaulių krumplių įstrižos krypties (ties 1-7 val. pagal laikrodžio rodykles) 0,5x0,1 cm analogiški odos nubrozdinimai. Dešinės šlaunies apatinio trečdalio priekiniame paviršiuje 2x2,5 cm išoriniame paviršiuje 1 cm skersmens, apatiniame trečdalyje užpakaliniame paviršiuje 1x1,8 cm dešinės blauzdos viršutinio trečdalio užpakaliniame paviršiuje 6,5x4 cm melsvai violetinės poodinės kraujosruvos. Nurodo skausmingumą dešinio kelio sąnario vidiniame paviršiuje - išorinių sužalojimo žymių čia nėra. Kitur sužalojimų nenurodo <...>“, ir priėjo prie išvados, kad nukentėjusiajai T. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs odos nubrozdinimais plaštakose, paveikus kietu buku, ribotą paviršių turinčiu daiktus (daiktais); poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, paveikus kietu buku daiktu (daiktais), galimai nukentėjusiosios nurodytu laiku, t.y. 2015-07-07 (b.l. 8)

Teisiamajame posėdyje taip pat buvo apklaustos liudytojos – kaltinamojo J. K. sutuoktinė – R. K., ir kaltinamosios J. K. dukra, o kaltinamojo J. K. sesuo – J. J., taip pat kaltinamosios J. K. ir nukentėjusiosios T. R. kaimynė J. A., tačiau teismas konstatuoja, kad šios liudytojos, duodamos parodymus teisme, nepateikė jokių reikšmingų bylai aplinkybių arba duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, todėl teismas liudytojų R. K., J. J. ir J. A. parodymų nelaiko įrodymais, ir priimdamas teismo nuosprendį šioje baudžiamojoje byloje, jais nesivadovauja.

Išanalizavęs šioje baudžiamojoje byloje esančius ir teisiamojo posėdžio metu patikrintus įrodymus, teismas mano, kad jie yra pakankami teismo apkaltinamosios išvadoms padaryti, kad kaltinamoji J. K., mušdama nukentėjusiąją T. R., nežymiai sužalojo nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios T. R. parodymai apie tai, kad kaltinamoji J. K. naudojo smurtą jos atžvilgiu, taip pat jos parodymai apie naudoto smurto pobūdį ir konkrečius kaltinamosios smurtinius veiksmus, yra nuoseklūs nuo pat pradžių, tiek aiškinant įvykio aplinkybes į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, tiek duodant parodymus policijoje (medžiagos lapai 2,4,6) ir teisme, be to, patvirtinti teismo medicinos eksperto išvada. Nors kaltinamoji J. K. teigia, kad jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu ji nenaudojo, o nukentėjusiajai T. R. teismo medicinos ekspertų konstatuoti kūno sužalojimai galėjo atsirasti dėl nukentėjusiosios odos ligos, tačiau teismas šį kaltinamosios teiginį vertina kritiškai, kadangi mano, jog kvalifikuotas teismo medicinos ekspertas sugeba atskirti odos susirgimus nuo sužalojimų. Be to, teismo medicinos eksperto išvada apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdį ir jų lokalizaciją, kaip minėta anksčiau, atitinka nukentėjusiosios parodymus apie kaltinamosios J. K. naudoto smurto pobūdį, todėl teismas, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, daro išvadą, kad kaltinamojo J. K. kaltė jai inkriminuota nusikalstama veika yra įrodyta, ir jos padaryta veikos atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, kadangi ji, tyčia mušdama nukentėjusiąją T. R., nežymiai ją sužalojo.

Kaltinamosios J. K. atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skirdamas bausmę kaltinamajai J. K., teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į kaltinamosios atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, bei į kaltinamosios asmenybę, kuri anksčiau nebuvo teista, yra senyvo amžiaus, ir mano, kad kaltinamajai J. K. skirtina BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas, kurio taikymo terminas turi būti artimas įstatyme (BK 48 straipsnio 2 dalis) numatytam minimaliam laisvės apribojimo terminui. Taip pat teismas, skirdamas bausmę kaltinamajai J. K., konstatuoja, kad dėl jos senyvo amžiaus ir sveikatos būklės, ji objektyviai negalėtų įvykdyti įstatyme (BK 48 straipsnio 5 ir 6 dalys) numatytų draudimų ar įpareigojimų, jeigu jie būtų paskirti, todėl teismas daro išvadą, kad kaltinamajai J. K. tikslinga paskirti BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę - įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri gali padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.

Dėl civilinio ieškinio

Kaip minėta anksčiau, nukentėjusioji T. R. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė išieškoti iš kaltų asmenų jai padarytą 1500 € dydžio neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) 6.250 straipsnio reikalavimais, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kt., kuri įvertinama pinigais. Neturtinės žalos dydis nustatomas, atsižvelgus į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

Bylos teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad dėl kaltinamosios J. K. padarytos nusikalstamos veikos, nukentėjusioji T. R. patyrė pažeminimą ir fizinį skausmą, todėl atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas mano, kad nukentėjusioji T. R. turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau neturtinės žalos dydžio tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas vadovaujasi įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis) numatytais neturtinės žalos nustatymo kriterijais, ir atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos padarinius ir neturtinės žalos pobūdį, taip pat atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, teismas mano, kad neturtinės žalos dalis išieškotina iš kaltinamosios J. K., turi būti mažesnė, nei civiliniu ieškiniu prašo nukentėjusioji T. R.. Teismas daro išvadą, kad iš kaltinamosios J. K. nukentėjusiosios T. R. naudai priteistinas 300 € dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

Be to, nukentėjusiosios T. R. privataus kaltinimo skundu kaltinamasis J. K. buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2015 m. liepos 7 d., apie 17:30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laiptinėje, po to, kai kaltinamoji J. K. sumušė nukentėjusiąją T. R., o nukentėjusioji iškvietė policiją ir laukė atvykstančių policijos pareigūnų, prie jos priėjęs J. K. sūnus J. K., praeidamas pro nukentėjusiąją, stuktelėjo keletą kartų ranka jai į nugarą ir ją apspjovė, tokiu būdu, šiais savo veiksmais padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl šios nusikalstamos veikos padarymo kaltinamasis J. K. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis J. K. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino ir teigė, kad nukentėjusiosios T. R. jis nemušė ir nenaudojo jos atžvilgiu kitokio smurto, o visa tai, ką nukentėjusioji nurodė, duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu, yra išsigalvota, siekiant apkalbėti kaltinamąjį J. K..

Kaltinimas kaltinamajam J. K. nežymiu nukentėjusiosios T. R. sveikatos sutrikdymu ir fizinio skausmo jai sukėlimu, iš esmės buvo grindžiamas nukentėjusiosios T. R. parodymais, kuri tiek privataus kaltinimo skundu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė, kad kaltinamasis J. K., tarpusavio konflikto metu, stuktelėjo keletą kartų ranka jai į nugarą ir ją apspjovė.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, o BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Taigi, apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kuriuos išanalizavus padaroma išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Asmens parodymai yra duomenų apie įrodinėtinas baudžiamojoje byloje aplinkybes šaltinis, o nukentėjusiojo parodymai yra viena iš parodymų rūšių, tačiau nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis teisėtą interesą, kad kaltininkas būtų nuteistas ir jam atlyginta nusikalstama veika padaryta žala, jeigu tokia buvo padaryta, todėl vertinant nukentėjusiosios T. R. parodymus dėl kaltinamojo J. K. veiksmų ir pripažįstant juos patikimu įrodymu šioje dalyje, būtina juos vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių, ir tik nustačius, kad nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl šių įrodymų pakankamumo teismo apkaltinamosioms išvadoms pagrįsti.

Tačiau nukentėjusiosios T. R. parodymai apie tai, kad kaltinamasis J. K. naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, kelia pagrįstų abejonių duomenų patikimumu, o kilusių abejonių teisiamojo posėdžio metu nėra galimybės. Nors nukentėjusioji T. R. teigia, kad kaltinamasis J. K. stuktelėjo jai keletą kartų ranka į nugarą, tačiau teismo medicinos ekspertas nukentėjusiosios T. R. apžiūros metu jokių sužalojimų nukentėjusiosios nugaros srityje nenustatė, be to, nukentėjusioji T. R., nurodydama teismo medicinos ekspertui (b.l. 8) įvykio aplinkybes, apie tai, kad J. K. sudavė (stuktelėjo) jai ranka į nugarą, t.y. naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, nenurodė, ir teigė, kad nukentėjusiosios atžvilgiu smurtavo tik kaltinamoji J. K. (specialisto išvadoje parašyta „kaimynė G. K. <...>“). Apie tai, kad J. K. jos atžvilgiu smurtavo, nukentėjusioji T. R. nieko nesakė ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams (medžiagos lapas 4), taip pat apie J. K. jos atžvilgiu naudotą smurtą nukentėjusioji nieko neužsiminė ir kitą dieną po įvykio, t.y. 2015 m. liepos 8 d., apklausiama kaip liudytoja policijos komisariate (medžiagos lapas 6).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs (žr. pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; 2K-269/2013; 2K-111/2014 ir kt.), kad sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kaltinamojo kaltė turi būti pagrįsta neginčijamais įrodymais. Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, įtvirtinančiu kaltinimo ir gynybos šalių lygias teises teikti įrodymus ir ginčyti kitos šalies argumentus, tuo tarpu kaltinamojo padėtis baudžiamajame procese yra apibrėžta nekaltumo prezumpcijos principo, todėl jis atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą gali tik tuo atveju, jeigu jo kaltė nusikalstamos veikos padarymu yra neginčijamai įrodyta. Kadangi teisiamojo posėdžio metu nebuvo surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis J. K., mušdamas ar kitaip smurtaudamas, sukėlė nukentėjusiajai T. R. fizinį skausmą ar nežymiai ją sužalojo, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaltinamasis J. K. turi būti išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 301 straipsnio 1 dalimi ir 302 - 308 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. K. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai laisvės apribojimą keturiems mėnesiams.

Sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsnio reikalavimais, įpareigoti J. K. per tris mėnesius nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sumokėti 5 (penkių) MGL (188,30 € - vieno šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų 30 centų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Išaiškinti nuteistajai J. K., kad ji privalo be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus bei nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo teismo nustatytus įpareigojimus. Nuteistajai J. K. vengiant atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jai gali būti pakeista areštu.

Išieškoti iš J. K., nukentėjusiosios T. R. naudai 300€ (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

J. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajai T. R., išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.