Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Vitalijos Norkūnaitės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirtas laisvės apribojimas keturiems mėnesiams; ji įpareigota per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 5 MGL (188,30 €) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Iš J. K. išieškota nukentėjusiosios T. R. naudai 300 € neturtinės žalos atlyginimo.

J. K. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo padarymo nukentėjusiajai T. R. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteista už tai, kad 2015 m. liepos 7 d., apie 17.30 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, be jokios aiškios priežasties, pradėjo stumdyti nukentėjusiąją T. R., vėliau iš nugaros pusės trenkė nukentėjusiajai du kartus į nugaros sritį su raktų ryšuliu, o nukentėjusiajai T. R. atsisukus į J. K., kaltinamoji trenkė nukentėjusiajai dar vieną smūgį raktais į veido sritį, vėliau pastūmė nukentėjusiąją ir ne mažiau kaip vieną kartą spyrė koja T. R. į dešinę šlaunį ir dešinę blauzdą, tokiu būdu, mušdama nukentėjusiąją T. R., kaltinamoji J. K. sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą ir nežymiai ją sužalojo, padarydama nukentėjusiajai T. R. odos nubrozdinimus plaštakose bei poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje.

Šiais savo veiksmais J. K. pripažinta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Nepagrįsta teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo surinkti faktai, pagrindžiantys įvykio aplinkybes. Policijos medžiagoje tik konstatuojama, kad T. R. pranešė apie, neva, panaudotą smurtą jos atžvilgiu. Vien tai, kad į „konflikto“ vietą buvo iškviesti policijos pareigūnai, nepatvirtina, kad jo metu buvo atliekami smurtiniai veiksmai. Duomenų, kad ji turėjo išankstinę tyčią ir norėjo sužaloti nukentėjusiąją, nėra pateikta.

Be to, T. R. parodymai nėra nuoseklūs. 2015-07-08, t.y. kitą dieną po įvykio, apklausta liudytoja T. R. tvirtino, kad ji (apeliantė) vieną kartą trenkė jai per galvą ranka ir kojomis įspyrė į kojas. Ant rankų nežymūs apdraskymai, tačiau nuo ko atsirado, nenurodo. 2015-07-07 T. R. skunde pažymėta, jog J. K. apdraskė ranką ir davė per galvą, po to rašoma, kad K. ją apspjaudė, ko nėra liudytojos apklausos protokole. 2016-01-22 privataus kaltinimo skunde jau teigiama apie smūgius į nugarą ir į veidą su raktų ryšuliu ir nenurodyta, jog buvo spjauta. Atsižvelgiant į šiuos parodymų prieštaravimus teismas turėjo juos vertinti kritiškai.

Specialisto išvadoje pažymėta, kad T. R. galvos plaukuotoje dalyje išorinių sužalojimų žymių nėra. Sprando kairėje pusėje dalyje išorinių sužalojimų žymių nėra. Taigi, specialisto išvada nepatvirtina nukentėjusiosios teiginių apie tam tikrus sužalojimus. T. R. privataus kaltinimo skunde sukonkretizavo, kokios kojų vietos buvo sužalotos, tačiau iki specialisto išvados tai nebuvo detalizuota.

specialistą nukentėjusysis T. R. kreipėsi 2015-07-09, t.y. po 2 dienų. Jokių duomenų, ką veikė nukentėjusioji po įvykio, nėra. Specialisto išvada nėra kategoriška, kadangi joje konstatuotas sveikatos sutrikdymas tik galimai atsiradęs nukentėjusiosios nurodytu laiku ir būdu.

Teismo posėdžio metu T. R. parodė, kad serga egzema, todėl žaizdos jai galėjo atsirasti savaime, be jokio mechaninio poveikio.

Civilinis ieškinys yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas ir neatitinka jam keliamų reikalavimų, kadangi jame nurodytos sumos nepagrįstos jokiais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji J. K. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusioji T. R. ir jos atstovas prašė nuteistosios skundą atmesti.

Byloje atlikus dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme buvo papildomai apklausta nukentėjusioji T. R., kuri nurodė, kad 2015-07-07 tarp 17-18 val. ji laukė lifto. Staiga pajuto 2 smūgius į nugarą ir galvą. Kai atsisuko, pamatė ją mušusią J. K.. Ši rankoje turėjo daug raktų, kuriais ir smogė į nugarą. Kai nukentėjusioji atsisuko, J. K. jai sudavė ranka į pakaušio sritį, puolė prie veido, draskė raktais ir ranka. Ji (nukentėjusioji) užsidengė, todėl jos rankos, plaštakos net kruvinos buvo, labiausiai dešinė. Po to nukentėjusioji pasitraukė į džiovyklą, kur J. K. ją pavijo, pastūmė ir ji nukrito. Ją gulinčią J. K. spardė kojomis į dešinę kūno pusę - blauzdą, koją. Buvo 2-3 smūgiai. Po to J. K. pabėgo į savo butą. Ji iškvietė telefonu pagalbą 112. Belaukiant jos J. K. išėjo iš buto kartu su sūnum. Šis eidamas du kartus trenkė jai į nugarą ir apspjaudė. Po to ją 2 kartus apspjovė ir J. K.. Liepos 7 d. skunde, kurį rašė pati, ji policijai nurodė viską. Jai buvo griebta ir už plaukų. To nesakė kitose institucijose, nes gal pamiršo. Nuo pastūmimo ji susižalojo, jai skaudėjo nugarą, galvą, ji labai blogai jautėsi.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios J. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl asmens, kuris padavė apeliacinį skundą.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, ir jais remdamasis teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes bei veikos teisinę kvalifikaciją.

Nors nuteistosios J. K. ir nukentėjusios T. R. nurodytos nagrinėto incidento faktinės aplinkybės skyrėsi, prieštaravo viena kitai, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kuriais nuspręsta vadovautis ne J. K., o T. R. parodymais. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusios parodymai nėra nuoseklūs, jų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tame tarpe ir specialisto išvada, vis tik apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą. Nukentėjusioji T. R. tiek apklausta pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinėje instancijoje, būdama įspėta dėl atsakomybės už žinomai melagingų parodymų davimą, nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad J. K. įvykio dieną jos atžvilgiu fiziškai smurtavo. Ji taip pat nurodė konkrečius smurtinius veiksmus, o būtent, kad J. K. namo laiptinėje prie lifto jai sudavė du smūgius į nugarą ranka, kurioje buvo raktai, nukentėjusiai atsisukus sudavė smūgį į galvą (veido sritį/galvos šoną), apdraskė raktais jos (T. R.) plaštakas, kuriomis nukentėjusioji buvo prisidengusi veidą, o pastarajai nubėgus į džiovyklą, J. K. ją ten pastūmus pargriovė, po ko sudavė smūgius koja į nukentėjusios dešinę kūno pusę – dešinę šlaunį ir blauzdą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tam tikrus neatitikimus tarp nukentėjusios parodymų teisme ir jos nurodytų aplinkybių rašytame 2015-07-07 skunde policijai (policijos medžiaga Nr. 12-At-03163-15), kur ji nieko nenurodė apie J. K. suduotus smūgius kojomis, tačiau šie neatitikimai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindas jos parodymus vertinti kaip nepatikimus, keliančius abejonių. Pačios nukentėjusiosios įvykio dieną rašytam skundui negali būti taikomi tokie patys išsamumo, detalumo standartai kaip apklausai teisme. Tuo labiau, kad jau kitą dieną policijos apklausta kaip liudytoja ji smūgius kojomis nurodė. Be to, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, apygardos teismas pritaria ginčijamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nukentėjusios parodymus patvirtina ir byloje pateikta specialisto išvada Nr. G2238/15(01) (b. l. 8). Specialistas apžiūros metu nustatė odos nubrozdinimus nukentėjusios plaštakose, padarytus paveikus kietu buku ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais). Šie sužalojimai atitinka T. R. teiginius apie J. K. smūgį ranka, kurioje buvo raktų ryšulys, jai į veido sritį, nuo kurio ji užsidengė rankomis, dėl ko ir buvo apdraskytos plaštakos. Ši nukentėjusios nurodyta įvykių eiga paaiškina ir sužalojimų veido srityje nebuvimą. Specialistas taip pat nustatė poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje ir dešinėje blauzdoje, padarytas paveikus kietu buku daiktu (daiktais), kas patvirtina nukentėjusios teiginius apie J. K. suduotus smūgius kojomis. Minėtos specialisto išvados, o būtent, kad sužalojimai padaryti kietu buku ribotą paviršių turinčiu ir kietu buku daiktu (daiktais), sužalojimų pobūdis (nubrozdinimas, kraujosruvos), paneigia skundo teiginius, kad sužalojimai galėjo atsirasti dėl nukentėjusios ligos – egzemos. Specialisto išvadoje nustatyta, kad sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad nustatyti sužalojimai padaryti galimai nukentėjusios nurodytu laiku, tai yra 2015-07-07. Nors šis specialisto teiginys nėra kategoriškas, kas pažymima ir skunde, vis tik jis turi būti vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir, visų pirma, kartu su pačios nukentėjusios parodymais, jos nurodyta smurto data. Atkreiptinas dėmesys, kad šią jos parodymų dalį patvirtina ir Bendrosios pagalbos centro bei į iškvietimą atvykusio policijos pareigūno tarnybiniame pranešime pateikti duomenys (policijos medžiaga Nr. 12-At-03163-15) apie tai, kad minėtą dieną, tai yra 2015-07-07, nukentėjusioji policijos pareigūnus kvietė būtent dėl kaimynės smurtinio pobūdžio veiksmų. Teismas įvertina tai, kad šie įrodymai yra išvestiniai, tačiau jie vertintini kitų įrodymų visumoje, taip juos patvirtinant. Jokių konkrečių duomenų, kad minėti nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti kitomis aplinkybėmis, byloje nėra. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad specialisto išvadoje nebuvo nustatyti sužalojimai nukentėjusios nugaroje, tačiau, kaip nustatyta ginčijamame nuosprendyje, J. K. nusikalstamos veikos padariniais buvo ne vien kūno sužalojimai, bet ir fizinis skausmas. Tad pagrindo spręsti apie šių duomenų prieštaringumą nėra.

Įvertinus visumą minėtų įrodymų konstatuotina, kad byloje padaryta išvada, jog J. K. veikoje yra visi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, yra teisėta, motyvuota ir pagrįsta byloje surinktais įrodymais.

Atsižvelgęs į gynybos išsakytus argumentus dėl nukentėjusios ir civilinės ieškovės statuso nesuteikimo procese, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 407 straipsnio nuostatomis, baudžiamosios bylos dėl šiame straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas. BPK 408 straipsnio 1 dalis numato, jog privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis. Teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą. Šių teisės normų analizė leidžia spręsti, kad privataus kaltinimo bylose nukentėjusiojo statusas asmeniui yra suteiktas nuo pat to momento, kuomet jo pateiktas skundas dėl proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka yra priimamas nagrinėjimui, nes teisę tokį skundą paduoti turi tik nukentėjusysis (jo atstovas). Kaip matyti iš bylos medžiagos, T. R. privataus kaltinimo skundas, kuriame ji įvardijama kaip nukentėjusioji, buvo priimtas nagrinėjimui. 2016-05-16 teismo nutartimi, kurioje T. R. taip pat yra įvardijama kaip nukentėjusioji, byla pagal jos skundą buvo perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tad šiuo atveju apygardos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo nenustatė.

Be to, kartu su privataus kaltinimo skundu teismui buvo pateiktas ir civilinis ieškinys dėl nukentėjusiajai padarytos žalos atlyginimo (b. l. 4-5). Šis ieškinys buvo tirtas teisiamojo posėdžio metu, dėl jo apklausta nukentėjusioji, sudarant galimybę jai užduoti klausimus, tad tiek reikalaujamos sumos, tiek argumentai, kuriais grindžiami reikalavimai, J. K. bei jos gynėjui buvo žinomi. Dėl ieškinio esmės gynėjas pasisakė ir baigiamosiose kalbose. Todėl ta aplinkybė, kad byloje nėra nutarties, kuria teismas T. R. būtų pripažinęs civiline ieškove, kaip to reikalauja BPK 110 straipsnio 1 dalis, negali būti vertinama kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, kaip nors esmingai apribojęs nuteistosios teises ar gynybos galimybes.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, neatitinka jam keliamų reikalavimų, nes jame nurodytos sumos nepagrįstos jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad nukentėjusioji T. R. byloje pateiktame civiliniame ieškinyje pateikė reikalavimą priteisti jai padarytą neturtinę žalą – 1500 €. Šį reikalavimą ji motyvavo ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, kurias grindė, visų pirma, savo pačios parodymais, kurie teismo buvo pripažinti kaip įrodymas bei vertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijai, įvertinusiai byloje surinktų įrodymų visumą, nekilo abejonių, kad nukentėjusioji nustatytų J. K. nusikalstamų veiksmų pasėkoje patyrė neturtinę žalą, tad ji turi teisę į šios žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 1 dalis). Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas privalo atsižvelgti į minėto CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytus tokio pobūdžio žalos apskaičiavimo kriterijus – į neturtinės žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinęs ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, aiškindami ir taikydami neturtinės žalos nustatymo kriterijus, teismai turi atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis.

Byloje nustatyta, kad J. K. nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą. Nusikaltimas įvykdytas tyčiniais veiksmais. Nukentėjusios atžvilgiu buvo smurtaujama viešoje vietoje – namo laiptinėje, tame tarpe ir gulint, tad be jau minėtų padarinių jai neabejotinai buvo sukelti ir jos nurodyti neigiamų dvasinių išgyvenimų, dvasinio sukrėtimo, pažeminimo jausmai, neigiamai įtakoją jos asmeninio gyvenimo kokybę. Šiuo atveju reikšminga ir tai, kad žalą padaręs asmuo J. K. yra 72 metų amžiaus, pensininkė, duomenų apie jos gaunamas kokias nors kitas pajamas, išskyrus pensiją, byloje nėra. Turtinės žalos atlyginimo reikalavimas byloje nepareikštas. Pagal formuojamą teismų praktiką priteisiamos neturtinės žalos sumos fizinio skausmo, tyčinio nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais paprastai svyruoja apytiksliai nuo 150 Eur iki 1500 €. Šių argumentų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 € dydžio neturtinės žalos atlyginimas atitinka aukščiau įvardytus įstatyme numatytus kriterijus ir neprieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai.

Iš byloje pateiktos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos (b. l. 105) matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teiktos nukentėjusiajai T. R. apeliacinės instancijos teisme, išlaidos yra 92,64 €. Sprendžiant dėl šių išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis bei priteisimo iš nuteistosios klausimą atsižvelgtina į tai, kad, kaip jau buvo minėta, J. K. yra 72 metų amžiaus, pensininkė. Duomenų, kad be valstybės mokamos pensijos ji gautų kokias nors kitas pajamas, byloje nėra. Iš jos yra priteistas 300 € neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgus į šias aplinkybes bei vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme iš nuteistosios J. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliaciniame procese iš nuteistosios J. K. nepriteisti.