- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- 1A-705-557-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-24-3-00007-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Dalius Jocys, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Nukentėjusysis
- M. Ž.
- Kategorijos
Teisėjas V. Vainius Teisminio proceso Nr. 1-24-3-00007-2010-0
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gruodžio 22 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Violetos Miliuvienės ir Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. nuteistas pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimo bausme 1 metams, įpareigojant nuo 22 val. iki 06 val. būti namuose.
Nuosprendžiu iš dalies patenkintas nukentėjusiojo M. Ž. civilinis ieškinys, ir iš A. Ž. priteista nukentėjusiajam M. Ž. 2000 litų nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Taip pat iš A. Ž. priteista M. Ž. 2000 litų proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. liepos 19 d. apie 05.30 val. prie kultūros namų centro, esančio (duomenys neskelbtini), Gargždų m., įėjimo, alkūne vieną kartą smogė M. Ž. į veidą, nuo ko nukentėjusysis parkrito ant grindinio. Šiais savo veiksmais A. Ž. sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir jį nežymiai sužalojo, padarydamas jam odos nubrozdinimą apatinės lūpos kairėje pusėje su lūpos minkštųjų audiniu patinimu, muštine žaizda iš gleivinės pusės, odos nubrozdinimą dešinėje alkūnėje, poodines kraujosruvas kairiojo žasto išoriniame ir vidiniame paviršiuje, žemiau dešinės pažastinės duobės bei pilvo kairėje.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę bei sumažinti priteistą neturtinės žalos dydį. Nurodo, kad teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Teismas nuosprendyje nurodė, jog muštynės ir vėlesnės pasekmės kilo dėl liudytojų T. P. ir A. S. kaltės. Nesant tarp vaikinų jokio konflikto, dėl santykių aiškinimosi buvo iškviestas A. Ž., kuris pirmasis smogė M. Ž., o vėliau šis pradėjo šaudyti. Apeliantas nesutinka su šia teismo išvada, nes teismas, neturėdamas objektyvių įrodymų, padarė išvadą, jog jis pirmas pavartojo smurtą prieš M. Ž. Teigia, kad pagal byloje apklaustų liudytojų parodymus teismas negalėjo padaryti išvados, kas ir kam pirmas sudavė smūgį, t. y. ar jis M. Ž., ar M. Ž. jam. Pažymi, jog nagrinėjant bylą buvo prijungti kitos baudžiamosios bylos, kurioje M. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 135 str. 2 d. 5 p. 7 p. ir A. V. pagal BK 140 str. 1 d., liudytojų ikiteisminio tyrimo metu įvykusių apklausų protokolų kopijos. Apklausiamas K. S. nurodė, kad „M. Ž. smogė A. Ž. pirmas“, o A. S. teigė, kad „A. V. pradėjo su juo konfliktuoti, o po to įvyko muštynės ir jis netgi neprisimena, gal būt ir jis sudavė M. Ž.“. Pagal A. S. brolio K. S. pasakojimą, „pirmas smūgį sudavė M. Ž., o po to A. Ž. sudavė atgal“. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. nurodė, kad jis net nematė, kas jam sudavė. Vienintelis liudytojas A. V. tvirtino, kad pirmas M. Ž. smogė būtent jis. Mano, kad šio liudytojo, o taip pat nukentėjusiojo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes jie abu yra pripažinti kaltais kitoje baudžiamojoje byloje t. y. dėl to, kad M. Ž. panaudojo prieš jį ir kitus asmenis šio konflikto metu šaunamąjį ginklą ir padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, T. P. - sunkų sveikatos sutrikdymą, o A. S. - nežymų sveikatos sutrikdymą. Apelianto nuomone, šis M. Ž. privataus kaltinimo skundas buvo paduotas tik tada, kai jis suprato, jog bus pripažintas kaltu ir tokiu būdu siekė atkeršyti. Teigia, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, jog pirmas M. Ž. smogė jis alkūne į veidą. 2009-07-21 specialisto išvadoje užfiksuoti M. Ž. padaryti kūno sužalojimai patvirtina, kad jam buvo suduotas ne tik smūgis į veidą, bet taip pat rasti sužalojimai ir žasto išoriniame paviršiuje, pilvo srityje, kas, apelianto įsitikinimu, tik patvirtina, kad įvyko muštynės. Buvo tamsu, smarkiai lijo, todėl M. Ž. nematė, kas jam sudavė. Kaip nurodė liudytojai, jis rankoje nuo lietaus nešėsi skėtį, todėl turėjo jį suskleisti, kad galėtų suduoti pirmas, o liudytojai nurodė, kad dar jiems nepriėjus, jau pasigirdo šūviai. Tokiu būdu apeliantas daro išvadą, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kuris pirmas sudavė smūgį - ar jis M. Ž., ar M. Ž. jam. Pabrėžia, jog negalima atmesti galimybės, kad M. Ž. galėjo suduoti ir kitas asmuo. Jo parodymai, kad nuo smūgio jis nukrito ir trumpam prarado sąmonę, prieštarauja jau įrodytiems jo veiksmams t. y. šaunamojo ginklo panaudojimui per labai trumpą laiko tarpą.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nusikaltimas, numatytas BK 140 str. 1 d., padaromas tik tyčia, tiesiogine arba netiesiogine. Kaltininkas suvokia, jog mušdamas ar kitaip smurtaudamas gali padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą ir to siekia, arba sąmoningai leidžia kilti tokiems padariniams. Nuteistasis A. Ž. mano, jog subjektyvinio nusikaltimo sudėties požymio buvimo jo veiksmuose teismas nuosprendyje net neanalizavo. Jis neturėjo priežasties pirmasis suduoti M. Ž., nes dar tik atėjo aiškintis, dėl ko tarp jų vyksta konfliktas. Tai, kad M. Ž. buvo agresyviai nusiteikęs, patvirtina ir tolimesni jo veiksmai, t. y. šaunamojo ginklo panaudojimas. Teismas taip pat neatkreipė dėmesio ir į tą aplinkybę, kad kažkuris iš liudytojų, pamatęs, kad M. Ž. pradėjo šaudyti, jį pastūmė, dėl ko jis galėjo nukristi ir susižaloti alkūnę. Teismas nuosprendyje nurodė, kad aplinkybes dėl konflikto pradžios nustatė ir Klaipėdos apygardos teismas kitoje baudžiamojoje byloje. Tačiau apeliantas pažymi, kad šios aplinkybės jis neneigė, jog konfliktas iš pradžių prasidėjo tarp M. Ž. ir A. S., tačiau mano, jog Klaipėdos apygardos teismas nenustatė, kad pirmasis smūgį sudavė būtent jis, todėl Klaipėdos rajono apylinkės teismas neturėjo įstatyminio pagrindo, esant tokiems įrodymams ir įvykio aplinkybėms, pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d.
Taip pat apeliantas nesutinka ir su jam paskirta bausme. Nurodo, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jo darbo pobūdį ir teismui pateiktus rašytinius įrodymus. Tokia bausmė prieštarauja protingumo principui. Jis dirba Norvegijoje, todėl teismo nustatytas apribojimas būti namuose nuo 22 val. iki 06 val. iš jo atims pagrindinį pragyvenimo šaltinį, paskirta bausmė suvaržys galimybę išlaikyti save ir šeimą. Be to, apylinkės teismas netinkamai išsprendė ir civilinio ieškinio dydžio klausimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, tačiau apeliantas mano, jog ir priteistoji suma yra aiškiai per didelė. Teismas nurodė, kad atsižvelgė į nukentėjusiojo sužalojimo pobūdį, jo patirtus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir t. t. Apelianto įsitikinimu, nukentėjusiojo išgyvenimai buvo susiję su jam paskirta kardomąja priemone, o patirtas fizinis skausmas tik dėl to, kad jam nebuvo laiku suteikta tinkama medicininė pagalba dėl jo buvimo laikino sulaikymo įstaigoje. Priteistas neturtinės žalos dydis neatitinka paties nukentėjusiojo elgesio nusikaltimo padarymo metu ir po jo, nukentėjusiojo atliktų veiksmų jo atžvilgiu, todėl priteista žala yra aiškiai per didelė pagal nukentėjusiojo M. Ž. patirtas pasekmes.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nors apeliantas ginčija savo kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo su jais sutikti. Pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus tyrė ir juos vertino kaip visetą įrodymų, neatskirdamas vienų įrodymų nuo kitų, pagrįstai juos susiedamas tarpusavyje. Nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes.
Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis A. Ž. 2009 m. liepos 19 d. apie 05.30 val., prie kultūros namų centro įėjimo, esančio (duomenys neskelbtini), Gargžduose, smogė alkūne vieną kartą M. Ž. į veidą, nuo ko nukentėjusysis parkrito ant grindinio, tuo A. Ž. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. Ž. sveikatą.
Nukentėjusysis M. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu pakankamai nuosekliai parodė, kad 2009 m. liepos 17 d. apie 4 val. ryto būdamas mieste kartu su A. V., L. J., susipažino su vienu neaukšto ūgio vaikinu (ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog tai T. P.) ir jo draugais. Vartojo alkoholinius gėrimus. Po kurio laiko pamatė ateinančius A. S. su broliu. Nukentėjusysis jiems pasiūlė prisijungti. A. ir K. S. sutikus, visi nuėjo prie Kultūros namų stogelio, kur toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Tarp T. P. ir A. V. vyko intensyvus pokalbis apie sportą, T. P. pasakė, kad reikėtų kautis už pinigus, A. V. sutiko, tuomet T. P. pasakė, jog duotų jam 1000 litų ir jis atves savo tėvą, su kuriuo galės jis susikauti. Pokalbis buvo nerimtas ir jokio konflikto nebuvo. Po kurio laiko T. P. kartu su A. S. atsistojo ir nuėjo už Kultūros namų kampo. Maždaug už 5 - 10 minučių pamatė pareinančius minėtus vaikinus su kitu jam nepažįstamu vaikinu, kuris priėjęs prie jo, nieko nesakęs vieną kartą smogė į veidą, po ko jis nugriuvo ant dešinės rankos alkūnės. Atsipeikėjęs atsikėlė, išsitraukė iš kelnių kišenės su savimi turėtą šaunamąjį ginklą ir jį panaudojo (t. 1., b. l. 4, 5, 16, 17, t. 2., 5, 6). Nukentėjusiojo parodymus besąlygiškai patvirtina ir liudytojo A. V. parodymai. A. V. patvirtino, jog būtent A. Ž., nieko nesakęs, įsibėgėjęs smogė M. Ž. į veidą, o kai jis nukrito, pastarasis smogė jam į krūtinę (t. 1., b. l. 22, 23, 24, 25, 26, 27, t. 2., 18, 19). Aplinkybę, jog A. Ž. smogė M. Ž., vienu ar kitu aspektu patvirtina ir liudytojų T. P., A. S., K. S. parodymai. Visi minėti liudytojai patvirtino, jog A. Ž. pasikvietė, kad pastarasis padėtų išspręsti kilusias problemas. Liudytojas K. S. parodė, jog atėjus A. Ž., A. S. susikibo su A. V., o A. Ž. iš karto nuėjo prie M. Ž. (t. 2., b. 1. 6, 7, 26). Šie liudytojai, priešingai apelianto teiginiams, davė esminėse detalėse tarpusavyje ir su nukentėjusiojo M. Ž. parodymais sutampančius parodymus apie konflikto pradžią, jo eigą bei nuteistojo veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kartu su kitais teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog kaltinime nurodytu laiku ir vietoje įvyko muštynės, to neneigia ir pats nuteistasis. Apeliaciniame skunde tik keliamas klausimas, kuris iš jų pirmas sudavė smūgį, t. y. ar nuteistasis M. Ž., ar M. Ž. jam. Aukščiau nurodytų įrodymų visuma pakankama daryti pagrįstą išvadą, kad įvykus konfliktui ir atėjus A. Ž. padėti draugams išspręsti problemas, nuteistasis priėjęs smogė M. Ž. į veidą, ko pasekoje kilo muštynės. Nors apeliantas teigia neprisimenantis, ar smogė nukentėjusiajam, tačiau tokie teiginiai visų byloje surinktų įrodymų kontekste vertintini kritiškai, nes jie paneigti aukščiau nurodytais įrodymais. Analizuojant byloje surinktus įrodymus matyti, jog nuteistasis prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą panaudojo impulsyviai, paskambinus draugui ir paprašius pagalbos. A. Ž. buvo pasiruošęs problemas spręsti fizine jėga, ir atėjęs smūgį nukentėjusiajam sudavė nesiaiškindamas kilusio konflikto priežasčių. Beje, pasak nukentėjusiojo, jis net nespėjo sureaguoti, kaip nuteistasis jam trenkė. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog pats nukentėjusysis nematė, kas jam sudavė. Ikiteisminio tyrimo metu M. Ž. nurodė, jog pamatė pareinančius T. P., A. S. su jam nepažįstamu vaikinu. Nukentėjusysis nurodė tik nespėjęs gerai įsižiūrėti į nepažįstamo vaikino veidą, kai jis priėjęs prie jo ir nieko nepasakęs vieną kartą kumščiu ar alkūne smogė į veidą (t. 1., b. 1. 5). Vėlesnio tyrimo metu M. Ž. patvirtino, jog tai buvo A. Ž.
Nukentėjusiojo aiškinimą apie jo sužalojimo aplinkybes iš esmės patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvadoje aprašyti nukentėjusiojo sužalojimai. Specialisto išvadoje Nr. G 1139/09 (03) nustatyta, jog M. Ž. buvo padarytas odos nubrozdinimas apatinės lūpos kairėje su lūpos minkštųjų audinių patinimu, muštine žaizda iš gleivinės pusės, odos nubrozdinimas dešinėje alkūnėje, poodinės kraujosruvos kairio žasto išoriniame paviršiuje, vidiniame paviršiuje, žemiau dešinės pažastinės duobės bei pilvo kairėje. Konstatuota, jog sužalojimai padaryti paveikus tas vietas kietais bukais daiktais – sumušant, atsitrenkiant. Kraujosruvų spalva, žaizdos, odos gijimo stadija neprieštarauja tam, kad sužalojimai padaryti 2009 m. liepos 19 d. paros pirmojoje pusėje (t. 1., b. 1. 20-21). Įvertinus nukentėjusiojo sužalojimų lokalizaciją, galimą padarymo laiką ir mechanizmą, teisėjų kolegijai abejonių nekyla, jog A. Ž. priėjęs smogė M. Ž. į veidą, o šis nuo smūgio nugriuvo ant dešinės rankos alkūnės. Išdėstytos aplinkybės patikimai patvirtina, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra būtent nuteistojo suduoto smūgio tiesioginė pasekmė, ir dėl šių sužalojimų nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Apelianto nurodyta aplinkybė, jog A. V. su M. Ž. pripažinti kaltais kitoje baudžiamojoje byloje, pati savaime neduoda pagrindo pripažinti A. V. parodymus melagingais ir juos atmesti, ir apelianto kaltės nepaneigia. Aplinkybė, kad galimai to paties įvykio metu A. Ž. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas ir jis kitoje baudžiamojoje byloje pripažintas nukentėjusiuoju, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės už veiką, kuri pripažinta įrodyta skundžiamu nuosprendžiu. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde minimas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 8 d. nuosprendis, kuriuo M. Ž. ir A. V. buvo pripažinti kaltais, yra panaikintas, todėl šiuo dabar jau panaikintu nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės jokios įrodomosios reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi. Teismas įrodymus įvertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą. Šis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl BPK nustato teismui pareigą tiesiogiai ištirti visus bylos įrodymus (BPK 242 straipsnio 1 dalis) ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šių nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė.
Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį argumentuoja tuo, jog apylinkės teismas neanalizavo subjektyvinės nusikaltimo sudėties požymių buvimo jo veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje ir nedetalizavo nuteistojo padarytos veikos subjektyviosios pusės požymių, tačiau tai nereiškia, kad teismas pastarųjų neįvertino. BK 140 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas siekia sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą arba nežymiai sužaloti, trumpam susargdinti arba sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti. Aptarta ir byloje surinktais įrodymais nustatyta įvykių raida aiškiai atskleidžia nuteistojo nusikalstamo sumanymo turinį. Akivaizdu, kad A. Ž. pasirinktas elgesio variantas buvo tikslinis, siekiant sukelti nukentėjusiajam neigiamus, BK 140 str. 1 d. dispozicijoje numatytus padarinius. Nuteistojo veiksmai, t. y. atvykimas paryčiui padėti draugams išsiaiškinti kilusias problemas fizine jėga, smūgio sudavimas nukentėjusiajam be jokio žodinio konflikto aiškiai rodo jo tyčios kryptingumą.
Tuo būdu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, jog pirmosios instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma patvirtina A. Ž. kaltę įvykdžius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Patikrinus bylos medžiagą matyti, kad proceso metu gauti duomenys įvertinti laikantis BPK 20 str. nuostatų. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
Pripažinęs A. Ž. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas paskyrė jam bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Skirdamas bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus bei nusikalstamos veikos stadiją. Buvo atsižvelgta ir į A. Ž. asmenybę, t. y. į tai, kad jis anksčiau neteistas. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Pagal BK 55 str. asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, todėl, atsižvelgus į išdėstytą, teismas pagrįstai A. Ž. paskyrė laisvės apribojimo bausmę, artimą sankcijos vidurkiui. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog paskirtoji vienerių metų laisvės apribojimo bausmė yra viena švelnesnių iš BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmės rūšių, todėl dar labiau švelninti bausmę apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
BK 48 str. numato, kad asmuo, nuteistas laisvės apribojimo bausme, privalo vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus. Pirmosios instancijos teismas A. Ž. paskyrė BK 48 str. 6 d. 1 p. numatytą įpareigojimą – nuo 22 val. vakaro iki 06 val. ryto būti namuose. Apeliaciniame skunde A. Ž. nurodė, kad dirba užsienyje, ir teismo nustatytas apribojimas reiškia darbo ir pajamų praradimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimo momentu teismas nepreziumuoja, ar nuteistasis galės atlikti skirtą įpareigojimą. Jeigu nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatyto įpareigojimo, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės, vietoj jos paskirdamas BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę (BK 48 str. 9 d.). Šis klausimas spręstinas nuosprendžio vykdymo proceso metu.
Kolegijos nuomone, keisti skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajam M. Ž. priteistą 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais taip pat nėra pagrindo. Apylinkės teismas, spręsdamas priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y. pirmiausia akcentavo neturtinės žalos pasekmes, jog nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, be fizinio skausmo jis patyrė ir dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, tačiau teismas atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, sumažino neturtinės žalos dydį nuo 50 000 litų iki 2000 litų. Teisėjų kolegija iš aptartų apylinkės teismo nustatytų faktinių aplinkybių sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neduoda pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą, netinkamai taikė CK 6.250 str. nuostatas. Pažymėtina, kad analogiškose bylose kaip neturtinės žalos atlyginimą už nusikalstamais veiksmais padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą teismai paprastai priteisia didesnes, iki 5000 Lt siekiančias sumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-419/2008, 2K-474/2008, 2K-537/2008, 2K-412/2009, 2K-421/2009). Remiantis išdėstytu, dar labiau mažinti partenkintą nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas advokatas prašė iš nuteistojo nukentėjusiojo naudai priteisti turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Pinigų priėmimo kvitas (b. l. 85) patvirtina, kad M. Ž. už advokato pagalbą apeliaciniame procese sumokėjo 500 Lt. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Ši byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Nukentėjusiojo atstovas rengė nukentėjusiojo atsiliepimą į apeliacinį skundą, dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, ir apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 str. 2 d., iš nuteistojo A. Ž. nukentėjusiojo M. Ž. naudai priteisia 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo A. Ž. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d., paskyrė teisingą bausmę, bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo A. Ž. nukentėjusiojo M. Ž. naudai priteisti 500 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Nutartis neskundžiama.