- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-05-28
- Bylos Nr.
- 2A-537-798/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-01347-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė Jankūnienė, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- M. R.
- Atsakovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Trečiasis asmuo
- V. K.
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Veniulytės Jankūnienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo M. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovui „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiam per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą, trečiasis asmuo V. K. dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl eismo įvykio pripažinimo draudžiamuoju įvykiu.
Šalies argumentai
Ieškovas M. R. prašė priteisti iš atsakovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiam per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą 12 109,00 Lt draudimo išmoką, 400,00 Lt, kuriuos ieškovas sumokėjo UAB „Verlita“ už automobilio atkuriamosios vertės paskaičiavimą, 5 proc. metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 29 d. eismo įvykio metu buvo apgadintas ieškovui priklausantis automobilis o autoįvykio kaltininko civilinę atsakomybę buvo apdraudęs atsakovas.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad sprendimas nemokėti ieškovui draudimo išmokos buvo priimtas įsitikinus, kad eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimai tarpusavyje nesuderinami ir negalėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio metu ieškovo ir trečiojo asmens V. K. nurodytoms aplinkybėms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, įvertinęs į bylą pateiktas ekspertų išvadas, konstatavo, kad ieškovo M. R. ir trečiojo asmens V. K. nurodytomis eismo įvykio aplinkybėmis jų automobiliai negalėjo susidurti, o ieškovas ir trečiasis asmuo pateikė neteisingą ir ne visą informaciją apie automobilių sugadinimo aplinkybes ir elgėsi nesąžiningai.
Priimdamas sprendimą teismas papildomai nurodė, kad nagrinėjant transporto priemonių sugadinimus nustatyta, jog visi automobiliams padaryti sugadinimai vienu transporto priemonių susidūrimo momentu atsirasti negalėjo, nes dalis sugadinimų pagal jų pobūdį yra padaryti statinio kontakto metu, dalis ne. Kokie konkrečiai automobilio apgadinimai yra padaryti statinio kontakto metu, kokie ne, teismas nenustatė, todėl padarė išvadą, kad draudimo išmoka ieškovui nepriteistina.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismas faktinių bylos aplinkybių vertinimą atliko nenuosekliai, neišsamiai. Specialistų išvadose pateikti automobilių sugadinimų atsiradimo aplinkybių vertinimai teismo sprendime panaudoti ištraukus iš konteksto, nevertinant išvadų viseto, todėl teismo išvados laikytinos neobjektyviomis ir nepagrįstomis. Nepagrįsta teismo išvada, kad automobiliai nurodyto eismo įvykio metu apskritai negalėjo susidurti. Atsakovas eismo įvykio buvimo fakto neginčijo. Atsakovas sprendė, ar visi ieškovo nurodyti jo automobilio sugadinimai galėjo būti padaryti deklaruoto eismo įvykio metu, ar šie sugadinimai (visi ar jų dalis) galėjo būti padaryti iki deklaruoto eismo įvykio. Be to, specialisto E. S. išvadoje bei V. L. ekspertizės akte nurodyta, kad automobiliai galėjo tarpusavyje kontaktuoti. Dėl to teismas nepagrįstai nustatė, kad abu specialistai paneigė automobilių kontakto buvimą.
2. Teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nukrypo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad draudiko teisės atsisakyti mokėti arba sumažinti draudimo išmoką atsiradimo sąlygą – draudėjo padarytą draudimo sutarties sąlygų pažeidimą, o taip pat šios teisės įgyvendinimo tvarką - draudikas privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo dydį. Apelianto nuomone, ieškovo ir trečiojo asmens nekompetentingumas sudarant eismo įvykio schemą turėjo esminę reikšmę žalos atsiradimo aplinkybių ir jos dydžio nustatymui, teismo netinkami įvertintas kaip ieškovo ir trečiojo asmens nesąžiningumas. Teismas turėjo atsižvelgti į kasacinio teismo suformuotą praktiką bei į tai, kad byloje nėra įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių ieškovu buvus nesąžiningu arba kitaip kaltu dėl patirtos žalos, nustatyti, ar kokie automobilio sugadinimai buvo padaryti deklaruoto eismo įvykio metu ir priteisti draudimo išmoką.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas „BTA Insurance Company“ SE, veikiančiam per „BTA Insurance Company“ SE Lietuvos filialą, prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo teigimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad 2011 m. lapkričio 29 d įvykusiame eismo įvykyje dalyvavusių automobilių apgadinimai tarpusavyje yra nesuderinami ir negalėjo atsirasti ieškovo ir trečiojo asmens V. K. nurodytomis aplinkybėmis, o ne apskritai nekontaktavo. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad neįrodytas ieškovo nurodytos žalos ir 2011 m. lapkričio 29 d deklaruoto eismo įvykio priežastinis ryšys, todėl eismo įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju. Nesant nustatyto draudžiamojo įvykio, neatsiranda draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir argumentai
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.
Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai patvirtina, jog apeliacijos objektą aptariamu atveju sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priėjo išvados, kad ieškovas neįgijo teisės į draudimo išmoką, nes nebuvo draudžiamojo įvykio.
Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais, kurie yra civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.).
Pagal Draudimo įstatymo 96 str. 7 d. (sen. redakcijos 82 str. 6 d.) draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.
Siekdamas įrodyti, kad neprivalo ieškovui mokėti draudimo išmokos, nes ieškovui priklausęs automobilis buvo apgadintas ne ieškovo ir trečiojo asmens V. K. nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas kreipėsi į nepriklausomą ekspertą, kuris atlikęs ekspertinį tyrimą, pateikė išvadą, kurioje nurodyta, jog ieškovui priklausiusio automobilio sugadinimai negalėjo būti padaryti deklaruoto 2011 m. lapkričio 29 d eismo įvykio metu ieškovo ir trečiojo asmens V. K., eismo įvykio kaltininko, nurodytomis aplinkybėmis (t. 1; b. l. 94-107). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. vasario 21 d. ekspertizės akto 3 punkte nurodyta, kad didžioji dalis ieškovo automobilio sugadinimų buvo padaryta iki 2011 m. lapkričio 29 d., o kitos dalies sugadinimų paaiškinti ieškovo ir trečiojo asmens automobilių tarpusavio kontakto metu negalima (t. 1; b. l. 191). Pažymėtina, kad byloje esantis ekspertizės aktas sutampa ir su atsakovo pateikta specialisto A. Ž. tyrimo išvada, ir su specialisto E. S. (2012-02-17) išvada, o teismo ekspertizės išvada buvo ištirta teismo posėdyje, apklaustas ją atlikęs ekspertas bei rašytiniai bylos įrodymai nuosekliai patvirtino žalos ir priežastinio ryšio nebuvimą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra įrodytas 2011 m. lapkričio 29 d. draudžiamojo eismo įvykio, kuriuo metu susidūrė ieškovo ir trečiojo asmens vairuojami automobiliai, buvimo faktas, t.y. vairuotojų nurodomos aplinkybės neatitinka atsiradusiems transporto priemonių apgadinimams ir byloje nėra prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teisėjų kolegija vertindama byloje esančių įrodymų visetą sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje surinktų duomenų pakanka konstatuoti, jog ieškovui priklausęs automobilis buvo apgadintas ne ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, t.y. atsakovas (draudikas) įrodė faktines aplinkybes, kad neįvyko draudžiamasis eismo įvykis, todėl draudikui neatsiranda prievolė sumokėti draudimo išmoką (CK 6.987 straipsnis).
Remdamasi išdėstytu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, teismo sprendimas atmesti ieškinį yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
Dėl žyminio mokesčio gražinimo
Ieškovas už ieškinį sumokėjo 363,27 Lt žyminio mokesčio (t. 1; b. l. 4), o už apeliacinį skundą – 363,27 Lt (t. 2; b. l. 7). Nagrinėjamoje byloje ieškovas laikytinas vartotoju, todėl pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą jis atleistinas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Esant vartojimo teisiniams santykiams, teismas turi būti aktyvus, todėl sprendžia, kad yra pagrindas grąžinti ieškovo sumokėtus žyminius mokesčius (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti ieškovui M. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) už ieškinį sumokėtą 363,27 Lt (tris šimtus šešiasdešimt tris litus 27 ct) žyminį mokestį (Swedbank, AB 2012 m. vasario 4 d. įmokos mokėjimo kvitas, op. archyvo kodas: 2012020400205305) ir 363,27 Lt (tris šimtus šešiasdešimt tris litus 27 ct) už apeliacinį skundą žyminį mokestį (Swedbank, AB 2013 m. liepos 1 d. įmokos mokėjimo kvitas, op. archyvo kodas: 2013070100649901).
Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija.