Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BIO COAL“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ ir pareiškėjos akcinės bendrovės Šiaulių banko atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nutarties, kuria atmestas atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BIO COAL“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo paslaugos“ prašymas dėl likvidavimo procedūros termino pratęsimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „BIO COAL“ bankroto administratorė UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ pateikė prašymą pratęsti atsakovės likvidavimo procedūros terminą iki 2021 m. liepos 1 d.

2. Nurodė, kad 2020 m. lapkričio 18 d. vykusio BUAB „BIO COAL“ kreditorių susirinkimo metu kreditoriai nusprendė BUAB „BIO COAL“ nekilnojamąjį turtą parduoti kartu su BUAB „Eurovuda“ ir BUAB „Timbermilita“ priklausančiu nekilnojamuoju turtu kaip vieną turtinį kompleksą, dviem etapais. Turto pardavimas yra I etape, kuris baigsis 2021 m. sausio 22 d. Turto pardavimas jau ilgą laiką nesėkmingas, gali užtrukti iki 2021 m. kovo 22 d. II etapo turto kainos palyginti su I etapo turto kainomis reikšminga suma nesiskiria. 2021 m. sausio 20 d. BUAB „BIO COAL“ kreditorių susirinkimo metu 3 darbotvarkės klausimu kreditoriai nusprendė prašyti teismo pratęsti likvidavimo terminą iki 2021 m. liepos 1 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartimi atmetė atsakovės BUAB „BIO COAL“ bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ prašymą dėl likvidavimo procedūros termino pratęsimo.

4. Teismas nurodė, kad, viena vertus, nei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), nei šios nutarties metu galiojantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymas (toliau – JANĮ) (žr. JANĮ 84 straipsnio 3–4 dalis) nenumato ribojimų likvidavimo procedūros pratęsimų skaičiui. Kita vertus, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bendrovės likvidavimo procedūra negali tęstis neapibrėžtą laiką, todėl 24 mėnesių terminas gali būti pratęsiamas tik išimtiniais atvejais, nustatant konkretų bei neilgą pratęsimo laiką (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-325/2008).

5. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, jog ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nurodytas 24 mėnesių terminas viršytas vieneriais metais ir daugiau kaip 10 mėnesių, į tai, kad likvidavimo procedūros negali tęstis neapibrėžtą laiką, taip pat susipažinęs su į bylą pateiktos Turto vertinimo ataskaitos turiniu bei dokumentais ir vykstančio nekilnojamojo turto pardavimo eiga, vertino, kad likęs atsakovei priklausantis neparduotas nekilnojamasis turtas nelikvidus, o kreditoriai išnaudojo galimybes turtą parduoti, nustatydami įvairius turto pardavimo būdus (rašytinė bylos medžiaga rodo, kad buvo organizuotas ir laisvas turto pardavimas, ir turto pardavimas iš varžytinių).

6. Teismo vertimu, ilgesnis atsakovės likvidavimo terminas nebeatitinka likvidavimo proceso paskirties, nepagrįstai užtęsia visą atsakovės nemokumo procedūrą. Turto pardavimo procedūrų organizavimas ir vykdymas, nesant realių galimybių turtą parduoti rinkoje dėl turto nelikvidumo (nekonkurencingumo), likvidavimo procedūroje netoleruotinas. Pastebėtina ir tai, kad kreditoriai nesutinka su administratorės siūlymais esmingai mažinti parduodamo turto kainą (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 1 punktas). Faktinės aplinkybės rodo, kad kreditoriai iš esmės vilkina atsakovės BUAB „BIO COAL“ likvidavimo procedūras, organizuodami turto pardavimą tokiu būdu (tvarka), kuri neperspektyvi. Teismas neturi duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie tai, kad egzistuoja reali, o ne hipotetinė, galimybė parduoti atsakovei BUAB „BIO COAL“ priklausantį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas atsisakė tęsti atsakovės BUAB „BIO COAL“ likvidavimo procedūros terminą (ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis; JANĮ 3 straipsnio 4 punktas, 84 straipsnio 4 dalis).

7. Atsisakius tęsti BUAB „BIO COAL“ likvidavimo procedūros terminą, pasisakytina dėl tolesnės atsakovės BUAB „BIO COAL“ nemokumo proceso eigos. Viena vertus, tiek pagal ĮBĮ (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tiek pagal JANĮ (JANĮ 86 straipsnio 2 ir 5 dalys, 90 straipsnio 3 dalis, 91 straipsnio 5–6 dalys) teisinį reguliavimą likviduojamos dėl bankroto bendrovės turto pardavimas yra paliktas organizuoti ir vykdyti nemokumo (bankroto) administratoriui, su tam tikromis, įstatyme numatytomis, galimybės kreditoriams savo sprendimais įtakoti likviduojamos bendrovės turto pardavimą. BUAB „BIO COAL“ kreditoriai gana aktyviai realizavo savo teises turto pardavimo procese. Kita vertus, JANĮ 3 straipsnio 4 punkte numatytas teisėjo vadovavimo procesui principas, reiškiantis, kad teismas gali savo iniciatyva įpareigoti nemokumo proceso dalyvius atlikti procesinius veiksmus ir kontroliuoti nemokumo proceso šalių veiksmus, siekdamas užtikrinti veiksmingą teismo tvarka vykdomo nemokumo proceso eigą ir viešąjį interesą. Teismo vertinimu, bylos faktinės aplinkybės įgalina teismą reaguoti į pernelyg užsitęsusią BIAB „BIO COAL“ likvidavimo procedūrą įpareigojant administratorių operatyviai užbaigti BUAB „BIO COAL“ likvidavimo procedūrą.

8. Tiek ĮBĮ (ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis), tiek JANĮ (JANĮ 92 straipsnio 1 dalis) numato tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nepavykus parduoti likviduojamo dėl bankroto juridinio asmens turto, pastarasis turi būti nurašytas. Tai reiškia, kad likviduojamos dėl bankroto bendrovės turto pardavimas negali tęstis neaprėžtą laiką, taip pat negali būti organizuojamas neapibrėžtą kiekį kartų. JANĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turto pardavimui iš varžytynių su tam tikrais pakeitimais taikomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) turto pardavimą iš varžytynių reguliuojančios nuostatos tiek, kiek JANĮ nenustato kitaip. Pagal CPK įtvirtintą varžytinių modelį (CPK 713, 717–723 straipsniai), paprastai, organizuojamos dvejos turto varžytinės, kurioms neįvykus išieškojimas iš konkretaus išvaržomo turto pasibaigia (CPK 723 straipsnio 1, 4 dalis). Pagal nemokumo proceso teisinio reguliavimo ypatumus, nepardavus turto organizuojant turto pardavimą įstatyme nustatyta tvarka, pastarasis turi būti nurašytas.

9. Teismo vertinimu, faktinės bylos aplinkybės rodo, kad BUAB „BIO COAL“ nekilnojamasis turtas nelikvidus. Tą patvirtina faktas, kad BUAB „BIO COAL“ nekilnojamojo turto procedūros nerezultatyvios, o bylos duomenys neduoda pagrindo išvadai padaryti, kad situacija rinkoje artimiausiu metu gali pasikeisti (pavyzdžiui, turtas taps paklausus ir atsiras pirkėjas). Nemokumo operatyvumo bei efektyvumo principai reikalauja, kad administratorė imtųsi aktyvių veiksmų užbaigti BUAB „BIO COAL“ likvidavimo procedūrą ir be kreditorių pritarimo.

10. Administratorė teismui nurodė, kad 2021 m. sausio 22 d. baigėsi BUAB „BIO COAL“ nekilnojamojo turto pardavimo I-asis etapas ir prasidėjo II-asis turto pardavimo etapas, kurio trukmė iki 2021 m. kovo 22 d. Tad teismas įpareigojo administratorę nedelsiant užbaigti vykstančias BUAB „BIO COAL“ nekilnojamojo turto procedūras ir įstatymo nustatyta tvarka bei terminais organizuoti atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto nurašymo procedūrą be kreditorių susirinkimo sprendimo (ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalis, JANĮ 92 straipsnio 1 dalis). Nurašius atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, BUAB „BIO COAL“ administratorė įpareigojama užbaigti likvidavimo procedūrą bei teismui pateikti dokumentus tam, kad teismas galėtų priimti sprendimą dėl bendrovės pabaigos.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

11. BUAB „BIO COAL“ nemokumo administratorė UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartį nutarties ir administratorės prašymą pratęsti atsakovės likvidavimo terminą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Teismas, atmesdamas administratoriaus prašymą, akcentavo, kad bendrovės likvidavimo procedūra negali tęstis neapibrėžtą laiką, t. y. rėmėsi vienu iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras. Vis dėl to, pagrindinis bankroto proceso tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus. Šis tikslas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-915/2017), todėl tikslas kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras negali paneigti tikslo bankroto procese patenkinti kreditorių reikalavimus. BUAB „BIO COAL“ nuosavybes teise priklauso nekilnojamasis turtas, kuriuos realizavus, būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus.

11.2. Bendrovė turi nerealizuotą, didelės vertės (vertė – 53 600 Eur, likvidacinė vertė – 32 160 Eur), turtą, tad nėra išnaudotos visos galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus.

11.3. Teismas, konstatuodamas, kad turtas yra nelikvidus, to nepagrindė. Nors jo pardavimas jau kurį laiką nesėkmingas, tačiau tai galėtų, kad turto pardavimo būdas, tvarka ir (ar) kaina, kurią nustato kreditorių susirinkimas yra netinkama, o ne tai, kad turtas yra nelikvidus.

11.4. Tik kreditorių visuma sprendžia tokius esminius klausimus, kaip įmonės likvidavimas; parduodamo turto vertinimo tvarkos nustatymas; turto pardavimo kainos tvirtinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Kreditoriai 2021 m. sausio 20 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu nusprendė prašyti teismo pratęsti likvidavimo procedūrų terminą iki 2021 m. liepos 1 d.

11.5. BUAB „BIO COAL“ turto pardavimas yra susietas su kitų bendrovių – BUAB „Eurovuda“ ir BUAB „Timbermilita“ turto pardavimu. Šių įmonių turtas pardavinėjamas kartu kaip vienas turtinis kompleksas. Atskiras pastatų pardavimas apsunkintų turto pardavimą, todėl BUAB „BIO COAL“ turto nurašymas neabejotinai neigiamai paliestų ne tik BUAB „BIO COL“, bet ir BUAB „Eurovuda“ ir BUAB „Timbermilita“ kreditorių interesus.

12. Kreditorius AB Šiaulių bankas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartį nutarties ir administratorės prašymą pratęsti atsakovės likvidavimo terminą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Skundžiama nutartis užkerta kelią bankroto proceso tikslų įgyvendinimui, apriboja kreditorių teises.

12.2. Teismo išvados dėl atsakovės turto nelikvidumo nepagrįstos.

12.3. Kreditorius nesutinka su teismo išvada, kad turto pardavinėjimas komplekse yra neperspektyvus. Atsakovės turtas yra paduodamas kartu su dar dviejų susijusių bendrovių turtu, kas yra perspektyviausia.

12.4. Aplinkybė, kad turtas iki šiol nerealizuotas, sąlygota objektyvių faktorių, vienas iš pagrindinių – karantino režimas.

12.5. Įsipareigojimų bankui įvykdymas be nekilnojamojo turto hipotekos taip pat užtikrintas ir UAB Žemės ūkio paskolų fondo garantija. Ja bus galima pasinaudoti tik tada, jei bus atlikti visi veiksmai bankroto procese, įskaitant turto realizavimą. Tad jei skundžiama nutartis nebus panaikinta, kreditorius praras garantiją.

13. Kreditorius Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į atskiruosius skundus, kuriuo prašo dėl jų spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų

15. Apeliantas AB Šiaulių bankas su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – pažymą apie įsiskolinimą ir išrašą iš garantijos sutarties. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais naujais įrodymais, nustatė, kad minėti įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, duomenų, kad apeliantas šios įrodymus teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nėra. Atsižvelgdamas į tai, apelianto pateiktus naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti.

Dėl atskirųjų skundų argumentų

16. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pratęsti atsakovės likvidavimo terminą, tokiu būdu pažeisdamas jos kreditorių interesus, kai atsakovė turi dar nerealizuoto turto. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais sutinka. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartimi atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; nutartis įsiteisėjo 2017 m. kovo 11 d. Tuo metu galiojusio ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatė, kad jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas; nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka; nurašytą nekilnojamąjį turtą administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas; per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą; kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti. Taigi atsakovės likvidavimo procedūra pagal įstatymą turėjo būti baigta 2019 m. kovo 11 d.

17. 2019 m. vasario 26 d. teisėjo rezoliucija atsakovės likvidavimo terminas iki 2019 m. gegužės 26 d.; 2019 m. birželio 14 d. teisėjo rezoliucija atsakovės likvidavimo terminas iki 2019 m. lapkričio 1 d.; 2019 m. lapkričio 14 d. teisėjo rezoliucija atsakovės likvidavimo terminas pratęstas iki 2020 m. vasario 24 d.; 2020 m. vasario 24 d. teisėjo rezoliucija atsakovės likvidavimo terminas pratęstas iki 2020 m. rugpjūčio 24 d.; 2020 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi atsakovės likvidavimo terminas pratęstas iki 2020 m. gruodžio 1 d.; 2020 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsakovės likvidavimo terminas pratęstas iki 2021 m. sausio 21 d.; 2021 m. sausio 25 d. nutartimi atmestas prašymas dėl likvidavimo procedūros termino pratęsimo. Šie duomenys atskleidžia, kad atsakovės likvidavimo terminas iki skundžiamos nutarties priėmimo buvo pratęstas 5 kartus beveik 2 metais (1 metais 11 mėnesių) viršijant įstatymo nustatytą 24 mėnesio likvidavimo terminą.

18. Visi administratorės prašymai pratęsti atsakovės likvidavimo terminą motyvuoti išimtinai nepasibaigusiu atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto (pastatų) pardavimu. Nekilnojamojo turto vertinimas buvo atliktas 2019 m. lapkričio 15 d. (nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad atsakovei priklausančio turto vertė – 53 600 Eur, o likvidavimo vertė – 32 160 Eur). Administratorė prašymuose nurodė, kad atsakovės nekilnojamojo turto nepavyksta parduoti, organizuojami įvairūs turto pardavimo būdai, nekilnojamuoju turtu pirkėjai nesidomi (varžytinėse nedalyvauja nei vienas dalyvis), tačiau kreditoriai nesutinka mažinti parduodamo turto kainos.

19. 2020 m. lapkričio 18 d. atsakovės kreditorių susirinkimo metu kreditoriai nusprendė atsakovės nekilnojamąjį turtą parduoti kartu su BUAB „Eurovuda“ ir BUAB „Timbermilita“ priklausančiu nekilnojamuoju turtu kaip vieną turtinį kompleksą, dviem etapais: I etapas: pradinę turto pardavimo kainą pirmose varžytynėse nustatyti 101 700 Eur plius mokesčiai (turto pardavimo kaina mažinama ~10 procentų) (BUAB „BIO COAL“ – 58 000 Eur; BUAB „Eurovuda“ – 7 000 Eur; BUAB „Timbermilita“ – 42 000 Eur). Nepardavus turto pirmose varžytynėse, pardavinėti vieną mėnesį laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, bet už ne mažesnę kaip 101 700 Eur (nemažinant kainų), apie parduodamą turtą skelbiant skelbimų portale www.aruodas.lt; II etapas: nepardavus turto I etape nustatyta tvarka ir kainomis, turtą pardavinėti antrose varžytynėse už 91 500 Eur plius mokesčiai (turto pardavimo kaina mažinama ~10 procentų) (BUAB „BIO COAL“ – 58 000 Eur; BUAB „Eurovuda“ – 7 000 Eur; BUAB „Timbermilita“ – 37 000 Eur). Nepardavus turto antrose varžytynėse, pardavinėti vieną mėnesį laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, bet už ne mažesnę kaip 91 500 Eur (nemažinant kainų), apie parduodamą turtą skelbiant skelbimų portale www.aruodas.lt. Nustatyta tvarka nepardavus turto, šaukti kreditorių susirinkimą naujai turto realizavimo tvarkai nustatyti.

20. Turtas pagal 2020 m. lapkričio 18 d. kreditorių susirinkimo patvirtintą turto pardavimo tvarką neparduotas. Į bankroto bylą pateiktas 2021 m. kovo 3 d. vykusio atsakovės kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 17. 2-uoju susirinkimo darbotvarkės klausimu dėl turto pardavimo nutarta gavus mažesnės kainos pasiūlymą nei dabar nustatyta minimali kaina 91 500 Eur už BUAB „BIO COAL“, BUAB „Eurovuda“ ir BUAB „Timbermilita“ nekilnojamojo turto kompleksą, parduoti turto kompleksą už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę nei 70 000 Eur sumą; jei bendra kaina bus mažesnė nei dabar galiojanti, kainos dalis paskirstyti proporcingai pagal 2020 m. lapkričio 18 d. kreditorių susirinkimų nustatytas atskiras įmonių turto kainas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės turto pardavimas ilgą laiką nesėkmingas, vertintina, kad turto komplekso kainos sumažinimas nuo 101 700 Eur iki 70 000 Eur nėra reikšmingas.

21. Šiame kontekste paminėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Bankroto procese teismui greta jurisdikcinės veiklos tenka spręsti daug klausimų, kurie savo prasme yra administracinio tvarkomojo, organizacinio, o ne teisinio pobūdžio. Teismas kontroliuoja bankroto proceso eigą, atlieka proceso teisėtumo priežiūrą, bet nevykdo bankroto administravimo procedūrų ir savo sprendimais paprastai negali išspręsti klausimų, kurie priskirtini kitų bankroto teisinių santykių dalyvių (kreditorių susirinkimo) kompetencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).

22. Kreditorių susirinkimo kompetencijai priklauso bankrutuojančios įmonės turto pardavimo tvarkos ir pradinės turto pardavimo kainos nustatymas. Šis klausimas susijęs su ekonominio tikslingumo vertinimu. Kai kreditorių susirinkimas sprendžia ekonominio pobūdžio klausimus, teisminė tokių sprendimų kontrolė yra ribota. Teismas iš esmės negali kreditorių susirinkimui nurodyti konkretaus turto pardavimo būdo arba nustatyti pradinės turto pardavimo kainos. Tačiau nustatęs, kad kreditorių priimtas nutarimas pažeidžia imperatyviąsias teisės normas arba prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, teismas gali panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, nurodydamas padarytus pažeidimus. Teismas taip pat gali įvertinti, ar, kreditorių susirinkime priimant nutarimus, susijusius su turto realizavimu, balsų daugumą turintys kreditoriai nesiekia nesąžiningai pasinaudoti savo balsų daugumos suteikiamomis teisėmis ir pažeisti kreditorių mažumos interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).

23. Bankroto procese turi būti siekiama kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras nutraukiant bankroto bylą arba likviduojant bankrutavusią įmonę. Tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, kylant bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto rinkos kainoms ir pan., įmonės dalyviai ar savininkai gali būti suinteresuoti vilkinti bankroto procedūras, nes, didėjant įmonės turto vertei, kinta jos skolų ir turto santykis, kuris yra nemokumo kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje tokia bankroto proceso eiga pripažįstama neleistina, nes pažeidžia kreditorių teisėtus interesus iš skolininko kuo greičiau gauti jiems priklausančias lėšas, t. y. neatitinka bankroto bylos dalyvių interesų pusiausvyros principo. Dėl to bankroto bylą nagrinėjantis teismas turi užtikrinti byloje dalyvaujančių asmenų interesų pusiausvyros išsaugojimą. Bankroto bylos dalyviams piktnaudžiaujant savo teisėmis ir vilkinant procesą, ją nagrinėjantis teismas privalo imtis įstatyme nustatytų priemonių užkirsti tokiam piktnaudžiavimui kelią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007).

24. Galimi atvejai, kai kreditoriai, turėdami skirtingus lūkesčius dėl įmonės turto realizavimo galimybių, priima sprendimus, kurie neužtikrina operatyvios bankroto proceso eigos ir dėl kurių neapibrėžtą laiką nerealizuojamas bankrutuojančios įmonės turtas. Nustačius, kad kreditorių susirinkimas vengia įgyvendinti savo kompetenciją arba dėl kreditorių grupės intereso nulemiama situacija, kai priimamais sprendimais pažeidžiamas bankroto proceso operatyvumas, vilkinamas būtinųjų procedūrų atlikimas, teismas, siekdamas bankroto procedūrų efektyvumo, bankroto proceso operatyvumo, tam tikrais išskirtiniais atvejais gali įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, kreditorių, turinčių balsų daugumą, veiksmus (neveikimą), jų priimamų sprendimų įtaką operatyviam ir veiksmingam bankroto proceso užbaigimui, atsižvelgdamas į protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, gali nustatyti turto pardavimo tvarką ir pradinę parduodamo turto kainą. Tam turi būti konstatuotas bankroto proceso vilkinimas ir kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2017).

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovės bankroto procesas yra vilkinamas – nuo 2017 m. kovo 11 d., t. y. momento, kai įsiteisėjo 2017 m. vasario 28 nutartis, kuria atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, iki skundžiamos nutarties priėmimo atsakovės likvidavimo procedūra tęsėsi beveik 4 metus (3 metus ir daugiau kaip 10 mėnesių). Tuo tarpu atsakovės turtas, kaip rodo 2021 m. kovo 3 d. vykusio atsakovės kreditorių susirinkimo protokolo Nr. 17 duomenys, vis dar neparduotas, nustatyta nauja jo pardavimo kaina ir tvarka. Nors nagrinėjamoje bankroto byloje atsakovės kreditoriai buvo ir yra aktyvūs, priima sprendimus dėl atsakovės turto pardavimo, nustatinėja jo kainą ir tvarką, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad toks kreditorių veikimas, atsakovės likvidavimo procedūrai tęsiantis ketvirtus metus, pažeidžia bankroto proceso operatyvumą, vilkina būtinųjų procedūrų atlikimą. Pastarąja prasme, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad kreditoriai nepritarė administratorės siūlymui mažinti nesėkmingai pardavinėjamo atsakovės turto kainą. Toks kreditorių veikimas vertinamas kaip kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimas. Atitinkamai, nustatęs atsakovės bankroto proceso vilkinimą ir kreditorių susirinkimo kompetencijos neįgyvendinimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vadovaujantis aukščiau cituota kasacinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas turėjo įsiterpti į kreditorių kompetencijai priklausančio klausimo sprendimą ir nustatyti atsakovės turto pardavimo tvarką ir pradinę parduodamo turto kainą.

26. Atsižvelgdamas į šios nutarties 25 punkte išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad esant nerealizuotam atsakovės turtui, tačiau kreditoriams vilkinant atsakovės likvidavimo procedūrą, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pratęsti likvidavimo terminą ir įpareigojo administratorę užbaigti atsakovės nekilnojamojo turto pardavimą bei organizuoti šio turto nurašymo procedūrą įstatymų nustatyta tvarka bei terminais be kreditorių sprendimo. Palikus nepakeistą skundžiamą nutartį, būtų pažeista kreditorių teisė į jų reikalavimų patekinimą atsakovės bankroto procese. Nors pagal JANĮ 91 straipsnio 3 dalį atsakovės kreditoriai turi teisę pardavinėti atsakovės ir BUAB „Eurovuda“ bei BUAB „Timbermilita“ nekilnojamąjį turtą kaip kompleksą, tačiau, kaip jau nustatyta, kreditoriai, vilkindami atsakovės likvidavimo procedūrą, veikė patys prieš savo interesus ir šiuo atveju operatyvaus ir veiksmingo bankroto proceso užbaigimo imperatyvas reikalauja teismo įsiterpimo.

27. Paminėtina, kad JANĮ 3 straipsnio 4 punkte numatytas teisėjo vadovavimo procesui principas, reiškiantis, kad teismas gali savo iniciatyva įpareigoti nemokumo proceso dalyvius atlikti procesinius veiksmus ir kontroliuoti nemokumo proceso šalių veiksmus, siekdamas užtikrinti veiksmingą teismo tvarka vykdomo nemokumo proceso eigą ir viešąjį interesą. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje išaiškinta, kad aptartas principas, esant tam tikroms faktinėms aplinkybėms, įgalina nemokumo bylą nagrinėjantį teismą įsiterpti ir į kreditoriams priskirtų klausimų sprendimą, siekiant operatyvaus bei efektyvaus nemokumo proceso (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1887-407/2020, nutarties 14–19 punktai).

28. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad pritaria apeliantų argumentams, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės nekilnojamojo turto nelikvidumo yra nepagrįsta. Bylos duomenys to nepatvirtina. Vien aplinkybė, kad šis turtas ilgą laiką nėra realizuojamas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovės turtas yra nelikvidus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės turto pardavinėjimo iš varžytinių ir kitais būdais aplinkybės veikiau patvirtina šio turto pardavimo kainos ir (ar) tvarkos ydingumą – ilgą laiką turtas buvo pardavinėjamas už kainą, kuri buvo aiškiai nepakankamai mažinama. Todėl, nesant kitų duomenų, darytina išvada, būtent dėl pradinės kainos dydžio turto pardavimo procedūros buvo nesėkmingos. Atitinkamai, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, turėtų ištirta ir nustatyta galimybė turtą parduoti kita verte arba kitu būdu, užtikrinant įmanomai operatyvų pardavimo procedūrų įvykdymą.

29. Dėl išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino teisėjo vadovavimo procesui principą, laiku neįsiterpė į atsakovės turto realizavimo procedūrą, kas lėmė atsakovės bankroto proceso vilkinimą. Šie pažeidimai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 25 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „BIO COAL“ likvidavimo procedūros termino pratęsimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.