Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2011-04-05 · Administracinė byla Nr. I-803-189/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2010-04-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2011-04-05Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-04-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2011-11-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-05
Bylos Nr.
I-803-189/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02240-2009-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Atsakovas
Kalėjimų
Trečiasis asmuo
Laisvės, Kauno
Pareiškėjas
A. B.
Administracinė byla Nr. A143-664/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02240-2009-2Procesinio sprendimo kategorija 21 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Dainiui Jasui,

trečiojo suinteresuoto asmens Laisvės atėmimo vietų ligoninės atstovui Rimantui Marčiukaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno tardymo izoliatoriui, Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 16, 22–23), kurį patikslino (b. l. 3, 14–15), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 2S-3055 ir įpareigoti Kalėjimų departamentą atlikti tarnybinį tyrimą bei įvertinti trečiųjų suinteresuotų asmenų Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus dėl jo priverstinio hospitalizavimo nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. birželio 26 d., taip pat įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigą (toliau – Seimo kontrolierių įstaiga) per 20 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti tyrimą ir įvertinti trečiųjų suinteresuotų asmenų Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus dėl jo priverstinio hospitalizavimo nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. birželio 26 d.

Pareiškėjas nurodė, kad Seimo kontrolierių įstaiga 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) vilkino atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir įvertinti Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus dėl jo priverstinio hospitalizavimo nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. birželio 26 d. Kalėjimų departamentas 2009 m. lapkričio 9 d. sprendime Nr. 2S-3055 neįvertino Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės dėl jo priverstinio hospitalizavimo nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. birželio 26 d. veiksmų. Teigė, jog atsakovų Kalėjimų departamento ir Seimo kontrolierių įstaigos veiksmai ir sprendimai savo turiniu iš esmės prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir turi būti pripažinti neteisėtais, o atsakovai turi būti įpareigoti atlikti tarnybinius tyrimus ir įvertinti trečiųjų suinteresuotų asmenų Kauno tardymo izoliatoriaus ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmus dėl jo priverstinio hospitalizavimo, turint tikslą šantažuoti ir vykdyti psichologinį spaudimą bei priversti jį nutraukti bado akciją.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į skundą (b. l. 129–130) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės specialistai pareiškėją hospitalizavo, nes matė, jog ilgalaikio badavimo pasekmė gali būti pavojinga jo gyvybei. Kadangi pareiškėjas atsisakė sveikatos priežiūros paslaugų, jam gydymas nebuvo taikomas, o tik stebima jo būklė. 2009 m. birželio 25 d. pareiškėjui pareiškus, kad jis nutraukia bado akciją, ir jam pradėjus valgyti, 2009 m. birželio 25 d. jis buvo išrašytas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir nukreiptas į Kauno tardymo izoliatorių. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Šis atsakymas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

Atsakovas Seimo kontrolierių įstaiga atsiliepimu į skundą (b. l. 75–76) prašė atmesti skundą.

Seimo kontrolierių įstaiga nurodė, kad pareiškėjo skundas dėl priverstinio hospitalizavimo gautas 2009 m. birželio 17 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius (toliau – Seimo kontrolierius) 2009 m. liepos 3 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorių bei raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Kauno tardymo izoliatoriaus direktorių, prašydamas paaiškinti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Laisvės atėmimo vietų ligoninės administracija atsakymą pateikė 2009 m. liepos 15 d. raštu Nr. 7/03-2382, Kauno tardymo izoliatoriaus administracija – 2009 m. liepos 23 d. raštu Nr. 11-3081. 2009 m. liepos 29 d. gautas dar vienas pareiškėjo skundas, kuriame jis skundėsi Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnų provokuojamaisiais veiksmais, dėl jo laikymo kartu su kitais suimtaisiais badavimo akcijos metu bei suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimo reikalavimų nesilaikymo, taip pat dėl Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos atsisakymo patvirtinti įgaliojimo nuorašus. Kadangi 2009 m. liepos 29 d. skunde pareiškėjo skundžiamos aplinkybės yra susijusios su 2009 m. birželio 17 d. skunde išdėstytomis aplinkybėmis, todėl nutarta abiejų skundų aplinkybes nagrinėti kartu, surašant dėl tyrimo vieną pažymą. Sprendimas pratęsti pareiškėjo skundų tyrimą buvo priimtas atsižvelgus į juose nurodytų aplinkybių gausą ir sudėtingumą. Apie skundų tyrimo termino pratęsimą pareiškėjas informuotas 2009 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Ištyrus pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes, 2010 m. vasario 4 d. surašyta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuri 2010 m. vasario 5 d. išsiųsta pareiškėjui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į skundą (b. l. 48–49) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kauno tardymo izoliatorius nurodė, kad Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai kasdien kameroje apžiūrėdavo badaujantį pareiškėją, apžiūros duomenis įrašydavo pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje. 2009 m. birželio 12 d. Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkui vizualiai įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę, konstatuota, kad pareiškėjo bendra būklė yra kritiška, jis negali atsistoti, kalba su protrūkiais, dūsta. Įvertinus, kad pareiškėjo elgesys kelia realų pavojų jo gyvybei ir kad Kauno tardymo izoliatoriuje nėra tinkamų sąlygų esant gyvybinėms indikacijoms taikyti gydymą, o taip pat užtikrinti tinkamą slaugą, pareiškėjas specialiu etapu buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur buvo laikomas ir stebimas iki 2009 m. birželio 26 d. Kauno tardymo izoliatorius, būdamas atsakingas už suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų įstaigoje, sveikatą ir gyvybę, veikė tinkamai, etapuodamas pareiškėją į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ir jo teisių nepažeidė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu į skundą (b. l. 32–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė nurodė, kad pareiškėjas į ligoninę atvežtas 2009 m. birželio 12 d. iš Kauno tardymo izoliatoriaus, vadovaujantis Kauno tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko nukreipime įrašyta diagnoze: badavimas, išsekimas. Kadangi kilo grėsmė, kad pareiškėjui dėl badavimo ir išsekimo gali pasireikšti pavojingi jo gyvybei sveikatos pakitimai, jis buvo nukreiptas į ligoninės Bendrąjį skyrių, užtikrinant sustiprintą stebėjimą ir laikymą pagal Suėmimo vykdymo įstatyme numatytas sąlygas. Pareiškėjui šioje ligoninėje sveikatos priežiūros paslaugos neteiktos, nes jis šių paslaugų atsisakė. Pareiškėjo hospitalizavimas ligoninėje, iškilus grėsmei jo gyvybei, užtikrinant Suėmimo vykdymo įstatyme numatytas laikymo sąlygas, bei be pareiškėjo sutikimo neteikiant jam sveikatos priežiūros paslaugų nepažeidė jo teisių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu (b. l. 165–169) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas paprašė atidėti bylos nagrinėjimą faksiniame pranešime nurodytais motyvais (faksinis pranešimas pateiktas 2010 m. balandžio 13 d.; teismo posėdis vyko 2010 m. balandžio 13 d.). Šio pareiškimo turinys neatitiko bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 80 str.), todėl byla išnagrinėta pagal joje esančius įrodymus, pareiškėjui nedalyvaujant. Teismas pažymėjo, jog, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t. y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymo saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t. y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (ABTĮ IX skirsn., taip pat 57, 58 str.). Teismas atkreipė dėmesį, kad negali būti įrodymo šaltinis tik asmens pareiškimas (t. y. nepatvirtinant rašytiniais įrodymais pareiškime išdėstytų aplinkybių), adresuotas teismui, nors jame ir yra tam tikrų žinių apie kurią nors bylai turinčią reikšmės aplinkybę. Pareiškėjas skunde nurodytais motyvais nepatvirtino, jog teikiami reikalavimai yra neatitinkantys susiklosčiusios situacijos faktinių aplinkybių įvertinimui ir paminėtiems teisės aktams. Seimo kontrolieriaus, Kalėjimų departamento ginčo klausimais priimti oficialūs sprendimai ir pateikti atsiliepimai į pareiškėjo skundą yra argumentuoti, pagrįsti teisės aktais. Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Kauno tardymo izoliatoriaus atsiliepimuose į pareiškėjo skundą išreikštas susiklosčiusių aplinkybių įvertinimas pagrįstas įrodymais. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą Seimo kontrolierių įstaigai, nes šis atsakovas atlieka skundų tyrimą pagal Seimo kontrolierių įstatymo II, III skirsnių nuostatas. Teismas įvertino šio įstatymo 1, 3 straipsnius, 12 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktus, 20 straipsnio 1 dalį, 21 straipsnį. Seimo kontrolierius, ištyręs pareiškėjo skunduose nurodytas aplinkybes, kurios buvo adresuotos Seimo kontrolierių įstaigai, 2010 m. vasario 4 d. įstatymo nustatyta tvarka surašė pažymą „Dėl A. B. skundų prieš Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir Kauno tardymo izoliatorių“ (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)). Seimo kontrolierius ištyrė pareiškėjo skundus ir tyrimo metu surinktus faktus, vadovaudamasis Seimo kontrolierių įstatymu, bei įstatymo nustatyta tvarka surašė pažymą, todėl pareiškėjo prašymas įpareigoti Seimo kontrolierių įstaigą per 20 dienų atlikti tyrimą atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, būdamas Kauno tardymo izoliatoriuje, 2009 m. gegužės 1 d. pareiškimu pranešė, jog pradeda badavimo akciją. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjas hospitalizuotas nuo 2009 m. birželio 12 d. iki 2009 m. birželio 26 d., nes kilo grėsmė, kad dėl badavimo bei išsekimo gali pasireikšti pavojingi gyvybei sveikatos pakitimai. Pažymėjo, jog tardymo izoliatoriaus personalo veiksmai, suimtajam pareiškus apie badavimą, yra reglamentuoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) XXIV skyriaus 133–137 punktuose. Taisyklių 133 punkte nurodyta, jog, paaiškėjus, kad badaujančio suimtojo reikalavimai ar pretenzijos yra pagrįstos ir teisėtos, tardymo izoliatoriaus direktorius imasi neatidėliotinų priemonių šiems reikalavimams ir pretenzijoms patenkinti. Vadovaujantis Taisyklių 135 punktu, įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai kasdien kameroje apžiūrėdavo badaujantį pareiškėją, apžiūros duomenis įrašydavo pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje. Remiantis šiais įrašais, pareiškėjas sveikatos priežiūros paslaugų (tarp jų ir gydytojo psichiatro) atsisakydavo ir tęsė badavimą. 2009 m. birželio 12 d. įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkui vizualiai įvertinus suimtojo pareiškėjo sveikatos būklę, konstatuota, kad pareiškėjo bendra būklė yra kritiška, jis negali atsistoti, kalba su protrūkiais, dūsta. Įvertinus, jog suimtojo elgesys kelia realų pavojų jo gyvybei ir jog Kauno tardymo izoliatoriuje nėra tinkamų sąlygų esant gyvybinėms indikacijoms taikyti gydymą, o taip pat užtikrinti tinkamą slaugą, pareiškėjas specialiu etapu buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur buvo laikomas ir stebimas iki 2009 m. birželio 26 d. Teismas pažymėjo, jog Kauno tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnyba nepažeidė Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2005 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1A-81 patvirtintos procedūros ,,Badaujantis suimtasis ar nuteistasis“. Kauno tardymo izoliatorius, būdamas atsakingas už suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų įstaigoje, sveikatą ir gyvybę, veikė tinkamai, etapuodamas pareiškėją į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Laisvės atėmimo vietų ligoninė, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintus Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatus (toliau – Nuostatai), yra Kalėjimų departamentui pavaldi asmens sveikatos priežiūrą ir kardomąją priemonę – suėmimą, arešto bei laisvės atėmimo bausmes vykdanti valstybės įstaiga, skirta stacionarinei suimtųjų ir nuteistųjų sveikatos priežiūrai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo hospitalizavimas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, iškilus grėsmei jo gyvybei, užtikrinant Suėmimo vykdymo įstatyme numatytas laikymo sąlygas, bei be pareiškėjo sutikimo neteikiant jam sveikatos priežiūros paslaugų, nepažeidė asmens teisių. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pareiškėjo sveikatos būklė buvo tik stebima. Pareiškėjui pareiškus apie badavimo nutraukimą ir pradėjus maitintis, 2009 m. birželio 26 d. pastarasis iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės buvo išrašytas ir nukreiptas į Kauno tardymo izoliatorių. Teismas pabrėžė, kad Kalėjimų departamento 2009 m. lapkričio 9 d. raštas Nr. 2S-3055 argumentuotas jame išdėstytais faktais. Šis atsakovas į pareiškėjo keliamus klausimus atsakė tinkamai, pagrindė teisės aktais, ir aptariamo rašto turinys atitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Kalėjimų departamentas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad, pagal susiklosčiusios situacijos aplinkybes, įrodymus, Kauno tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninė teisingai ir pagrįstai taikė organizacines procedūras, užtikrinant suimtam asmeniui, rašytiniu pareiškimu paskelbus apie badavimą, asmens priežiūros paslaugų suteikimą laiku ir efektyviai. Teismas padarė išvadą, kad Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 179–180) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė ir netinkamai taikė ABTĮ 80, 88 straipsnius, nes suvaržė jo teisę ne tik dalyvauti teismo posėdyje, bet ir teikti įrodymus ir kt. (ABTĮ 52, 53, 57 str.). Teismas iš esmės pripažino, kad negalima buvo nagrinėti administracinės bylos jam nedalyvaujant, nes privalėjo ne tik įrodyti aplinkybes, kurios sudaro skundo pagrindą, bet ir turėjo būti jam suteikta teisė ne tik teikti kitus įrodymus, bet ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis. Teismas nepripažino, jog jo neatvykimo į teismo posėdį priežastys yra nesvarbios. Pareiškimas faksu teisme gautas ne 2010 m. balandžio 13 d., o 2010 m. balandžio 12 d. Į teismo posėdį negalėjo atvykti dėl sūnaus ligos, motinos priežiūros. Jis buvo diskriminuojamas (ABTĮ 5, 6, 7 str.).

2. Sprendime nebuvo išnagrinėti skunde pareikšti reikalavimai, būtina surinkti daug naujų įrodymų, sprendimas yra be motyvų, pažeistos materialinės teisės normos. Teisminės gynybos kreipėsi 2009 m. gruodžio 29 d., o Seimo kontrolierių įstaigos pažyma parengta 2010 m. vasario 4 d. Teismas šališkai neatidėjo bylos nagrinėjimo, kad jis negalėtų pakeisti ar patikslinti šiam atsakovui pareikšto reikalavimo. Teismas nenustatė, ar aptariama pažyma yra teisėta ir pagrįsta. Tik šios pažymos surašymo fakto konstatavimas negali būti teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimo pagrindas. Priverstinis jo hospitalizavimas buvo neteisėtai ir nepagrįstai suorganizuotas ne dėl iškilusios realios grėsmės jo sveikatos būklei, bet dėl politinio susidorojimo. Sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nustatyta, jog Kalėjimų departamento 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimas Nr. 2S-3055 yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra motyvų, ar šis sprendimas nepažeidė aukštesnės galios teisės aktų – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Konstitucijos ir kt. Teismo nurodyti poįstatyminiai teisės aktai nenustato ir nereguliuoja ginčo teisėtumo ir pagrįstumo. Kalėjimų departamentas viršijo savo kompetencijos ribas ir neturėjo teisės vertinti sveikatos priežiūros pareigūnų ir tarnautojų darbo dėl jo priverstinio hospitalizavimo politiniais pagrindais. Žemesnės galios teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios teisės aktams.

Atsiliepimas

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 191–192) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Kalėjimų departamentas nurodo, kad teismas, susipažinęs su pareiškėjo skundu bei bylos įrodymais, teisingai nusprendė, jog byla gali būti nagrinėjama pareiškėjui nedalyvaujant, nes jo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą neatitiko bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 80 straipsnyje, o byloje esančių įrodymų pakako, kad byla būtų išnagrinėta iš esmės. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo panaikinti nėra pagrindo. Pabrėžia, jog teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno tardymo izoliatorius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 189–190) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Kauno tardymo izoliatorius nurodo, kad teismas teisėtai atmetė pareiškėjo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi šis apie įvyksiantį teismo posėdį buvo informuotas tinkamai ir laiku, o pareiškimo turinys neatitiko bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų (ABTĮ 80 str.). Teismas, nagrinėdamas bylos aplinkybes, detaliai išnagrinėjo surinktą dokumentinę medžiagą, teismo posėdžio metu išklausė atsakovų ir trečiųjų suinteresuotų asmenų parodymus ir priėmė motyvuotą, visapusiškai pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 187–188) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Laisvės atėmimo vietų ligoninė nurodo, kad įstatymų leidėjas būtent teismui suteikė teisę spręsti, ar galima nagrinėti konkrečią bylą, pareiškėjui neatvykus į teismo posėdį. Nuspręsdamas neatidėti bylos nagrinėjimo, teismas savo įgaliojimų neviršijo (ABTĮ 80 str.). Pareiškėjas visus įrodymus (ar nurodyti jų buvimo vietą) turėjo pateikti paduodamas skundą pirmosios instancijos teismui. Teismo sprendime visi pareiškėjo reikalavimai buvo išsamiai išnagrinėti bei dėl jų priimti teisiškai pagrįsti sprendimai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas, būdamas patalpintas į Kauno tardymo izoliatorių, 2009 m. gegužės 1 d. pareiškimu pranešė, jog pradeda badavimo akciją. Šios akcijos metu nuo 2009 m. birželio 12 d. jis buvo hospitalizuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje išbuvo iki 2009 m. birželio 26 d. Išvardintos faktinės bylos aplinkybės proceso šalių nebuvo ir nėra ginčijamos, todėl laikytinos nustatytomis šioje administracinėje byloje.

Nurodytą hospitalizavimą ir tolimesnius atsakovų veiksmus pareiškėjas įvardija kaip jo teisių pažeidimus. Tačiau pareiškėjas savo skunde teismui konkrečiai nenurodė, kokios jo teisės arba įstatymų saugomi interesai buvo pažeisti. Pareiškėjo yra akcentuojama, kad paminėtas hospitalizavimas buvo priverstinis, t. y. prieš jo valią. Todėl byloje turi būti išaiškinta, ar tokių būdu atliktas hospitalizavimas teisės taikymo požiūriu buvo teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad, pagal atsakovų poziciją, nurodytam hospitalizavimui buvo Taisyklių numatytas pagrindas. Esant nurodytoms nagrinėjamo ginčo aplinkybėms, byloje yra būtina aptarti teisinius santykius dėl suimtojo badavimo reglamentuojančias Taisyklių nuostatas.

Tardymo izoliatoriaus personalo veiksmus, suimtajam pareiškus apie badavimą, reglamentuoja Taisyklių 133-135 punktai. Pagal šių punktų nuostatas, tardymo izoliatoriaus personalas privalo stebėti badavimo akciją atliekančio suimtojo sveikatos būklę ir, atsiradus badaujančio susirgimo požymiams, organizuoti jo sveikatos priežiūrą teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal byloje esančius medicininius duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, 2009 m. birželio 12 d. (t. y. praėjus beveik pusantro mėnesio nuo badavimo pradžios) buvo konstatuota pareiškėjo diagnozė – badavimo išsekimas - ir pareiškėjas skubiu (ekstra) būdu buvo paguldytas į stacionarinę Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nesant šiuos medicininius duomenis paneigiančių įrodymų, kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą badavimo trukmę, daro išvadą, kad medicinine prasme toks pareiškėjo paguldymas į stacionarą buvo adekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, o Taisyklių 135 punkto taikymo požiūriu pagrįstas tardymo izoliatoriaus reagavimas į šią situaciją.

Kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš byloje esančios Seimo kontrolieriaus 2010 m. vasario 4 d. pareiškėjo skundų tyrimo pažymos, pareiškėjas, be kita ko, buvo apskundęs šiam atsakovui aukščiau aptartą (pareiškėjo manymu, neteisėtą) jo hospitalizavimą, tačiau ši pareiškėjo skundų dalis Seimo kontrolieriaus nebuvo nagrinėta (tyrimas buvo nutrauktas) Seimo kontrolierių įstatymo 17 straipsnio 4 dalies pagrindu (paaiškėjus, kad tuo pačiu klausimu pareiškėjo paduotas skundas yra nagrinėjamas teisme); šiuo klausimu Seimo kontrolierius priėmė Seimo kontrolierių įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą tyrimą nutraukti (b. l. 124-127). Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį (bylai aktuali 2007-12-18 įstatymo Nr. X-1386 redakcija), administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų). Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad administracinis teismas neturi teisės nagrinėti ir spręsti nurodyto Seimo kontrolieriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimą. Tai taip pat reiškia, kad pareiškėjo skunde nurodytas šiam atsakovui (Seimo kontrolieriaus įstaigai) adresuotas reikalavimas pirmosios instancijos teismo negalėjo (ir neturėjo) būti nagrinėjamas iš esmės.

Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl procesinių teisių pažeidimo, kolegija pažymi, kad pareiškėjo pirmosios instancijos teismui 2010 m. balandžio 13 d. (t. y. teismo posėdžio dieną) paduotas prašymas dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ABTĮ 80 straipsnio taikymo požiūriu nėra teismą įpareigojantis pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę šio pareiškėjo prašymo nepatenkinti.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės pagrįstu.

Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė