- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-14
- Bylos Nr.
- I-4579-643/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas E. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. liepos 10 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tai yra kamerose buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimus (3,6 kv. m). Pareiškėjui taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu. Kamerose trūko dienos šviesos, o nuo dirbtinio apšvietimo jam ašarojo akys. Taip pat kamerose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, sienos buvo padengtos pelėsiu, kuris krisdavo ne tik ant patalynės ir drabužių, bet ir ant paties pareiškėjo. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, padidėjo dirglumas, atsirado fobija aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, buvo pažemintas jo orumas ir sutrikdyta sveikata.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 8–17) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat nurodė, kad susidarė 4,56 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.
Atsiliepime nurodė, kad iš pareiškėjo judėjimo duomenų matyti, kuriais laikotarpiais jam tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Esant tokiai situacijai, kai kameros yra perpildytos, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nėra įtvirtintas reikalavimas atskirti sanitarinius mazgus nuo likusio kameros ploto.
Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, siekdamas užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), neįvirtintas reikalavimas atitverti sanitarinius mazgus nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, siekdami užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodami į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta valyti kameras, kriaukles ir unitazus bei universalus valiklis, tinkantis plauti indus. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Lukiškių TI-K teigimu, teismui pateiktame skunde pareiškėjas neįrodė jam padarytos žalos, nepagrindė jos dydžio, skundą grindė abstrakčiais, bendro pobūdžio argumentais, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. liepos 10 d.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K gyvenimo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Pareiškėjas teismui pateiktame skunde nenurodė konkrečių kamerų, kuriose jis buvo laikomas nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2017 m. liepos 10 d., todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo pagrįstumą, remiasi atsakovės atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Lukiškių TI-K pateikė teismui Vilniaus ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro atliktus kamerų, kuriose panašiu laikotarpiu buvo apgyvendintas pareiškėjas, patikrinimų aktus, tačiau teismas neturi duomenų apie gyvenimo sąlygas visose pareiškėjo kamerose jo apgyvendinimo laikotarpiu. Kita vertus, kai kurie pareiškėjo skunde išdėstyti nusiskundimai yra pernelyg bendro pobūdžio ir reikalavimas atsakovės atstovui paneigti abstrakčius pareiškėjo teiginius neatitiktų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K vertintinos pagal byloje esančius duomenis.
Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvimo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamosios vietos plotas.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo teigimu, vienam asmeniui turi tekti 3,6 kv. m. laisvo grindų ploto, t. y. neįskaičiavus sanitarinio mazgo ir baldų. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame asmens laikymo tardymo izoliatoriuje sąlygas nustatančiame akte nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017 ir kt.).
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad turėtų būti laikomasi ankstesnėse bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).
Iš atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje (b. l. 8–10, 18–19) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 405, 167, 116, 115, 262, 118, 268, 255, 123, 108, 265, 104, 105, 119, 325, 383.
Pareiškėjas 2016-10-28 buvo uždarytas į kamerą Nr. 405 (plotas – 17,02 kv. m; 3 asmenys kameroje), 2016-10-29–2016-10-30 kamera Nr. 405 (3 asmenys kameroje), 2016-10-31 kamera Nr. 405 (2 asmenys kameroje), 2016-11-01–2016-11-06 kamera Nr. 405 (4 asmenys kameroje), 2016-11-07–2016-11-08 kamera Nr. 405 (3 asmenys kameroje), 2016-11-09 kamera Nr. 405 (2 asmenys kameroje), 2016-11-10–2016-11-11 kamera Nr. 405 (3 asmenys kameroje), 2016-11-12–2016-11-13 kamera Nr. 405 (4 asmenys kameroje), 2016-11-14 kamera Nr. 405 (3 asmenys kameroje), 2016-11-15 kamera Nr. 405 (4 asmenys kameroje), 2016-11-16 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę. 2016-11-23 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114 (plotas – 7,31 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2016-11-24 perkeltas į kamerą Nr. 405 (plotas – 17,02 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2016-11-25–2016-11-27 kamera Nr. 405 (3 asmenys kameroje), 2016-11-28–2016-11-29 kamera Nr. 405 (2 asmenys kameroje), 2016-11-30–2016-12-01 kamera Nr. 405 (3 asmenys kameroje), 2016-12-02 kamera Nr. 405 (2 asmenys kameroje), 2016-12-03-2016-12-05 kamera Nr. 405 (3 asmenys kameroje), 2016-12-06 kamera Nr. 405 (4 asmenys kameroje), 2016-12-07 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę. 2016-12-12 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116 (plotas – 7,49 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2016-12-13 perkeltas į kamerą Nr. 167 (plotas – 7,94 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2016-12-14 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę. 2016-12-15 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115 (plotas – 7,45 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2016-12-15 perkeltas į kamerą Nr. 262 (plotas – 7,86 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2016-12-16–2016-12-20 kamera Nr. 262 (2 asmenys kameroje), 2016-12-21–2016-12-22 kamera Nr. 262 (1 asmuo kameroje), 2016-12-23–2016-12-27 kamera Nr. 262 (2 asmenys kameroje), 2016-12-28 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę. 2016-01-02 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118 (plotas – 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-01-03 perkeltas į kamerą Nr. 268 (plotas – 7,30 m; 1 asmuo kameroje), 2017-01-04 kamera Nr. 268 (2 asmenys kameroje), 2017-01-05–2017-01-06 kamera Nr. 268 (1 asmuo kameroje), 2017-01-07–2017-01-18 kamera Nr. 268 (2 asmenys kameroje), 2017-01-19–2017-01-20 kamera Nr. 268 (1 asmuo kameroje), 2017-01-21–2017-01-26 kamera Nr. 268 (2 asmenys kameroje), 2017-01-27 perkeltas į kamerą Nr. 255 (plotas – 24,38 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-01-28–2017-01-29 kamera Nr. 255 (6 asmenys kameroje), 2017-01-30 kamera Nr. 255 (5 asmenys kameroje), 2017-01-31 kamera Nr. 255 (6 asmenys kameroje), 2017-02-01 kamera Nr. 255 (5 asmenys kameroje), 2017-02-02–2017-02-07 kamera Nr. 255 (6 asmenys kameroje), 2017-02-08–2017-02-09 kamera Nr. 255 (5 asmenys kameroje), 2017-02-10 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2017-02-27 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123 (plotas – 7,42 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-02-28 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2017-04-10 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2017-04-11 perkeltas į kamerą Nr. 265 (plotas – 7,87 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-04-12 kamera Nr. 265 (2 asmenys kameroje), 2017-04-13 išvyko į Marijampolės apskrities areštinę. 2017-04-20 atvyko iš Marijampolės apskrities areštinės ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104 (plotas – 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-04-21 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2017-05-15 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105 (plotas – 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-05-16 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2017-06-02 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118 (plotas – 7,38 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-06-03–2017-06-04 kamera Nr. 118 (2 asmenys kameroje), 2017-06-05 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2017-06-09 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119 (plotas – 7,31 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-06-10 perkeltas į kamerą Nr. 325 (plotas – 7,64 kv. m; 2 asmenys kameroje), 2017-06-11 kamera Nr. 325 (2 asmenys kameroje), 2017-06-12 išvyko į Alytaus pataisos namus. 2017-06-29 atvyko iš Alytaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 115 (plotas – 7,45 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-06-30 perkeltas į kamerą Nr. 383 (plotas – 7,22 kv. m; 1 asmuo kameroje), 2017-07-01–2017-07-02 kamera Nr. 383 (2 asmenys kameroje), 2017-07-03 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
Iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose vienas, arba kartu su kitais asmenimis. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus bei jose buvusių asmenų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas (vienam asmeniui kameroje tekdavo nuo 3,61 kv. m iki 8,51 kv. m ir vieną parą (2017-01-27) – 24,38 kv. m). Pažymėtina, kad net ir neįskaičiavus į bendrą kameros plotą sanitarinio mazgo užimamo ploto (0,56 kv. m), visose pareiškėjo kamerose buvo užtikrintas EŽTT 3 kv. m ploto standartas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais.
Pagal EŽTT praktiką, privatumas naudojantis tualetu, tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo, kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d sprendimo byloje Nr. Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2001 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 73–75 p.).
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir Bendrasis pranešimas [SPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Lukiškių TI-K teigimu, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, sanitarinis mazgas įrengtas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, pertvara neužtikrino visiško privatumo. Šiame kontekste pažymėtina, jog EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p. ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kameroje buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais ir tai turėjo įtakos jo sąlygų bloginimui. Tai suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Dėl pareiškėjo teiginio, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas ir naudojantis dušu, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtintas reikalavimas dušinėse įrengti sieneles. Tačiau Lukiškių TI-K atsiliepime pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad visiško privatumo neužtikrina pertvarų nebuvimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015 ir kt.). Tačiau nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nurodė, kad privatumui užtikrinti dušinėse įrengtos pertvaros, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu nebuvo pažeista.
Dėl higienos sąlygų (apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės, pelėsio)
Ginčui aktualiu laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą nustatė 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015, Higienos norma).
HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Visuomenės sveikatos priežiūros centro patikrinimo aktais nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta ir (arba) natūralus apšvietimas pareiškėjo kamerose Nr. 116 (b. l. 25), 118 (b. l. 38, 88), 104 (b. l. 45, 52), 325 (b. l. 45), 105 (b. l. 59), 108 (b. l. 80), 118, 119, 123, 116, 119, 268 (b. l. 84) atitiko Higienos normos reikalavimus. Duomenų apie apšvietimą, buvusį kitose pareiškėjo kamerose, nėra. Nors atsakovės atstovas duomenų dėl kitose kamerose buvusio apšvietimo ir nepateikė, tačiau pareiškėjo nusiskundimai nekonkretizuoti, pagrįsti paties pareiškėjo subjektyviu vertinimu, todėl reikalavimas atsakovui paneigti pareiškėjo nurodytus argumentus neatitiktų protingumo ir teisingumo principų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas neturi pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas skundžiasi tuo, kad kamerose buvo drėgna, nebuvo ventiliacijos, sienos padengtos pelėsiu.
Pagal HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc. (HN 134:2015 16 punktas). Pagal HN 134:2015 39 punktą, ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinti yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Taip pat pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Iš byloje pateiktų patikrinimų aktų nustatyta, kad: vėdinimas per atidaromus langus buvo užtikrintas pareiškėjo kamerose Nr. 118, (b. l. 38, 84, 88), 104, 325 (b. l. 45), 105 (b. l. 59), 108 (b. l. 80), 123, 116, 119, 268 (b. l. 84); santykinė oro drėgmė atitiko teisės aktų reikalavimus pareiškėjo kamerose Nr. 116 (b. l. 25), 118 (b. l. 38), 104 (b. l. 45, 52), 325 (b. l. 45), 268 (b. l. 78), 123, 118, 116, 119, 268 (b. l. 84), 108 (b. l. 91); pelėsio požymių vizualiai nenustatyta pareiškėjo kamerose Nr. 118 (b. l. 38), 104, 325 (b. l. 86), 108 (b. l. 91). Pareiškėjo kameroje Nr. 268 vizualiai buvo matyti pelėsio požymių, todėl nustatytas HN 134:2015 39 punkto reikalavimų pažeidimas. Duomenų apie kitose pareiškėjo kamerose buvusią santykinę oro drėgmę, galimybę vėdinti kameras ir pelėsio požymius, nėra. Nors atsakovės atstovas šių įrodymų ir nepateikė, tačiau pareiškėjas pakankamai nekonkretizavo nusiskundimų, nenurodė konkrečių kamerų, kuriose neva egzistavo paminėti pažeidimai ir kokiu būdu jis tai nustatė, todėl nesant byloje pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kitose pareiškėjo kamerose buvo viršyta santykinės oro drėgmės norma, kamerose buvo pelėsio ir nebuvo užtikrintas tinkamas vėdinimas. Šiuo atveju teismas nustatė, kad pareiškėjo kameroje Nr. 268 buvo vizualiai matyti pelėsių, todėl tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką buvo pažeista nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. sausio 26 d. (23 paras).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).
Pareiškėjas nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų jis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, padidėjo dirglumas, atsirado fobija aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, tuo buvo pažemintas jo orumas ir sutrikdyta sveikata.
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, pripažintina, kad pareiškėjas dėl nustatytų pažeidimų (neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (110 parų); kamerose esant pelėsio (23 paras)) patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Todėl darytina išvada, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktuose nustatytus reikalavimus, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi, reikalavimas dėl piniginės kompensacijos priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 5 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį), į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1 200 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 200 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad susidarė 4,56 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, kurias prašė priteisti iš pareiškėjo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą (žr. 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Šiuo atveju atsakovės atstovas atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią medžiagą pateikė vykdydamas teismo įpareigojimą, per ,,Liteko“ elektroninių paslaugų portalą, todėl darytina išvada, kad realių išlaidų nepatyrė. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią pareiškėjo E. S. skundo dalį atmesti.
Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.