- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-04
- Bylos Nr.
- I-5897-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00147-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Č. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio AVPK, ir atsakovės atstovas), priteisti jam 18 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė), atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. kovo mėn.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde, skundo papildyme (b.l.1-3, 122) bei rašytiniuose paaiškinimuose, įvardintuose atsikirtimu į atsakovo atsiliepimą, (b.l. 124-128) nurodė, kad periodiškai buvo laikomas Areštinės kamerose netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. R. Č. teigimu, jis buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. (duomenys neskebtini), kurios plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų, todėl nebuvo užtikrinamas minimalus 5 kv. m gyvenamas plotas. Be to, atvykus į Areštinę nebuvo leista nusimaudyti; nebuvo išduota muilo, tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų; neatlikta medicininė apžiūra. Anot pareiškėjo, kameros Nr. (duomenys neskelbtini) būklė buvo antisanitarinė, nes jos sienų dažai – atsilupinėję, buvo matyti pelėsis. R. Č. tvirtino, jog kameros Nr. (duomenys neskelbtini) sanitariniame mazge vietoje klozeto buvo skylė grindyse, sanitarinis mazgas nuo likusios patalpos buvo atitvertas tik iš šono, o iš priekio nebuvo jokio atitvaro. Teigė, jog dėl to naudodamasis tualetu buvo matomas kitų kameroje buvusių suimtųjų ar pareigūnų, kurie galėjo pažiūrėti į kamerą pro stebėjimo langelį. R. Č. nurodė, kad kameroje Nr. (duomenys neskebtini) pro langus nepateko natūrali šviesa bei grynas oras, šie langai sandariai neužsidarė, todėl žiemą būdavo šalta; kameroje dvokė, nes ventiliavimo sistema neveikė arba veikė prastai; dirbtinė šviesa dieną buvo per silpna, o naktį – per stipri. Pareiškėjas tvirtino, jog Panevėžio AVPK areštinės darbuotojai su juo elgėsi netinkamai, nes, anot R. Č., jis yra priskirtas nuskriaustųjų kastai. Pareigūnai jį paskutinį vesdavo atlikti kratos, laikė vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, gąsdino, kad paskirs į kamerą, kurioje laikomi aukštesnės kastos suimtieji, įžeidinėjo. Be to, pareiškėjas teigė, kad Areštinės dušų būklė yra antisanitarinė ir neatitinkanti higienos normų, juose neįrengti veidrodžiai. Kamerose Nr. (duomenys neskelbtini) sanitariniai mazgai yra įrengti į kiemo pusę ir neatitverti sienelėmis, todėl pro langą būdavo galima stebėti kaip pareiškėjas naudojasi tualetu. Anot R. Č., išduodama patalynė buvo purvina, dvokianti, nuplėštais galais; pasivaikščiojimo kiemeliai buvo labai maži, uždengti grotomis, todėl nesimatė dangaus ir nebuvo gryno oro; pasimatymų patalpoje prastai veikė telefonas, organinis stiklas ir grotos kliudė gerai matyti atvykusius aplankyti artimuosius. Tvirtino, jog išvykstant iš Areštinės nebūdavo išduodamas sausas davinys, be to, šioje areštinėje buvo laikomas ilgiau nei 5 paras, nors tai pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Nei vienoje kameroje nebuvo įrengti budinčių pareigūnų iškvietimo mygtukai, todėl kiekvieną kartą tekdavo daužyti į duris ar grotas ir tikėtis, kad pareigūnai išgirs ir prieis. Be to, kamerose nebuvo įrengti dūmų detektoriai ar priešgaisrinė sistema. Pareiškėjas savo skunde laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygas įvardijo kaip žeminančias orumą, sukėlusias didžiulį psichologinį bei dvasinį sukrėtimą, diskomfortą, kurį jaučia iki šiol, reputacijos pablogėjimą, t. y. sukėlusias pareiškėjui neturtinę žalą.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimuose (b. l. 7-13).su R. Č. skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui teko apytiksliai nuo 6 kv. m iki 9 kv. m kameros ploto. Visose Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai, kurie atskirti nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara, juose įrengti turkiško tipo tualetai, sumontuota atskira patalpų oro šalinimo sistema, kameras vėdinti yra galimybė per langus, kurie atsidaro. Skundų iš pareiškėjo ar kitų asmenų dėl blogai veikiančios ventiliacijos nugauta. Be to, tinkamą techninę sanitarinio mazgo įrengimo būklę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio departamento (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (16.3.187.5.12), kuriame nurodyta, jog patikrinimo, vykusio Areštinės kamerose Nr. 4, 8, 12, 18 2017 m. sausio 30 d., nenustatyta jokių Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nenustatyta. Areštinės darbuotojai suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tvirtinamu ant įrengtų kabliukų, todėl pareiškėjas, naudodamasis sanitariniu mazgu, galėjo šiuo audeklu užsidengti. Pareigūnai pro kamerų duryse esantį langelį mato beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse kampuose, todėl pro stebėjimo langelį sanitariniu mazgu besinaudojantis asmuo nėra matomas. Pagal Panevėžio AVPK vidaus teisės aktus, asmenys turi teisę pasinaudoti dušu šeštadieniais arba sekmadieniais, o esant motyvuotam asmens prašymui – ir kitą dieną. Iš pareiškėjo nebuvo gauta prašymų pasinaudoti dušu jo atvykimo į Areštinę dieną ar kitomis dienomis. Anot atsakovės atstovo, Panevėžio AVPK areštinės dušai yra tvarkingi, švarūs, įrengti laikantis higienos normų, juose veikia ventiliavimo sistema. Tinkamą dušų įrengimo būklę patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12). Higienos norma HN 134:2015 nenumato veidrodžių rengimo dušuose. Areštinėje naudojamas minkštasis inventorius su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams audinio dezinfekuojamas specialioje dezinfekavimo kameroje. Tiek minkštasis inventorius, tiek išduodama patalynė yra švarūs, ką patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (16.3.187.5.12). Atsakovės atstovas teigė, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui išdavė būtiniausias higienos priemones – tualetinį popierių, muilą, tai, anot Panevėžio AVPK, patvirtina kartu su atsiliepimu pateiktos PVM sąskaitos-faktūros. Areštinės langai atsidaro, veikia sumontuota moderni vėdinimo sistema. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu pažeidimų, susijusių su netinkama ventiliacija ar temperatūra Areštinėje, nenustatyta. Visose Panevėžio AVPK areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, apšvietimo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pažeidimų, susijusių su netinkamu apšvietimu, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nenustatė. Atkreipė dėmesį, jog neturi objektyvių duomenų, ar pareiškėjas yra rūkantis, tačiau artimieji R. Č. perduodavo siuntinius su tabaku ar kitomis rūkymui skirtomis priemonėmis. Pareiškėjas nepateikė prašymų būti kameroje su nerūkančiais asmenimis. Pasivaikščiojimo kiemeliai Panevėžio AVPK areštinėje yra įrengti laikantis teisės aktų reikalavimų, prižiūrimi, tvarkingi ir švarūs, ką patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, o skundų iš pareiškėjo dėl netinkamos šių kiemelių būklės negauta. Be to, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu pažeidimų, susijusių su kamerų būkle, nenustatyta. Teigė, jog iš asmens kortelės išrašo matyti, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų terminų, o pareiškėjo teiginiai, kad išvykdamas iš Panevėžio AVPK areštinės jis negavo sauso davinio, yra nepagrįsti, kadangi apie šių davinių gavimą jis patvirtino pasirašytinai. R. Č. medikai apžiūrėjo 2016 m. birželio 27 d., todėl pareiškėjo teiginys, kad nebuvo atlikta jo medicininė apžiūra, yra visiškai nepagrįstas. Pasimatymų patalpoje įrengtas organinis stiklas, tačiau grotų nėra, o asmenys su lankytojais bendrauja tiesioginiu telefono ryšio, dėl kurio jokių nusiskundimų nei iš pareiškėjo, nei iš kitų asmenų nebuvo gauta. Galiojantys teisės aktai nenumato pareigos policijos įstaigose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl pareiškėjo teiginys dėl šių mygtukų įrengimo yra nepagrįstas. Be to, Panevėžio AVPK areštinėje patalpose, kuriose nėra rūkoma, įrengti dūmų detektoriai, o asmenų saugumą užtikrina budintis pareigūnas, todėl R. Č. teiginiai, kad Areštinėje šio asmens sveikatai ar gyvybei galėjo kilti pavojus, yra deklaratyvūs.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. kovo mėn. patirtą neturtinę žalą. Papildomuose dokumentuose jis patikslino, jog nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. dienos buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje 7 paras, ką laikė grubiu savo teisių pažeidimu. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas R. Č. Areštinėje buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 23 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) (b. l. 26-44).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtinta viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. SVĮ 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Pareiškėjas R. Č. nurodė, kad neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, pažeminimu, patyrė todėl, kad Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. (duomenys eskelbtini) vienam asmeniui teko mažiau gyvenamojo ploto, nei numato teisės aktai.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – vienas iš pagrindinių reikalavimų, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas yra esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir 2007 m. gegužės 29 d. Taisyklės), o nuo 2017 m. balandžio 3 d. - Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklės).
2007 m. gegužės 29 d. Taisyklių 80 punkte buvo nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Analogiškas reikalavimas įtvirtintas ir 2017 m. balandžio 3 d. Taisyklių 58 punkte. Sprendžiant dėl nurodytų teisės normų taikymo, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m ir kad sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas – 19,59 kv. m) R. Č. buvo laikomas 2016 m. birželio 24 d. kartu su dviem asmeninis (vienam asmeniui teko po 6,53 kv. m ploto); nuo 2017 m. lapkričio 16 d. iki 2017 m. lapkričio 20 d. – kartu su vienu asmeniu (vienam asmeniui teko 9,78 kv. m ploto) (b. l. 21-22).
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog ginčo laikotarpiu Areštinės kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo subjektinė teisė į minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto (5 kv. m) užtikrinimą nebuvo pažeista.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo netinkamas apšvietimas, pro langus nepateko natūrali šviesa.
Higienos normos 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx; 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų; (duomenys neskelbtini) punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visose Areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai, įrengtas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas. Dirbtiniam apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniam apšvietimui – kaitrinės lempos (b. l. 10). Byloje yra pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), kuriame nurodyta, kad patikrinimo, vykusio 2016 m. rugsėjo 30 d. Panevėžio AVPK areštinėje, Higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą kamerų apšvietimą informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini.
Pareiškėjas skunde patirtą neturtinę žalą grindė aplinkybe, kad Areštinės kamerų Nr. (duomenys neskelbtini) sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti nuo gyvenamosios patalpos, todėl naudojantis šiais mazgais nebuvo užtikrinamas privatumas, be to, sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti klozetai, vietoje jų buvo tupimi tualetai.
Nors atsakovės atstovas atsiliepime nurodė jog tinkamą Panevėžio AVPK areštinės sanitarinių mazgų įrengimo būklę patvirtina Nacionalinio sveikatos centro 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (16.3.187.5.12), kuriame nurodyta, jog patikrinimo metu nenustatyta jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo, tačiau bylą nagrinėjantis teismas pabrėžia, jog Higienos norma HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui nekėlia jokių reikalavimų, todėl akivaizdu, kad šios normos pažeidimų negalėjo būti nustatyta.
Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-PR2-7170 nurodė, jog visose kamerose sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, juose įrengti „Genujos“ tipo klozetai (b. l. 23-25). Šio pareigūno 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-PR2-7167 nurodyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą, o 2013 m. - pirmojo korpuso remontą, visų kamerų sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių ar kitų audeklų (b. l. 19-20). 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniame pranešime Nr. 50-PR2-7166 užfiksuota, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo (b. l. 17-18).
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas (jo neizoliavimas nuo bendros kameros erdvės) vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.
Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad kamerose Nr. 8, 9, 15, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovės atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui. Nors atsakovės atstovas tvirtino, kad buvo sudaryta galimybė sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą konstatavo, kad kabliukų įrengimas Areštinės kamerų sanitariniuose mazguose (suteikiant galimybę tik užsidengti audiniu) nėra pakankama priemonė kamerose laikomų asmenų privatumui užtikrinti, jiems naudojantis sanitariniais įrenginiais (2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017 ir kt.).
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas R. Č. nurodė, kad neturtinę žalą patyrė todėl, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo įrengti tupimi tualetai.
Vertindamas šiuos pareiškėjo skundo teiginius, bylą nagrinėjantis teismas pažymi, jog Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų areštinės kamerose esančio sanitarinio mazgo (tame tarpe ir tualeto) įrengimui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 10.4 punkte nurodoma, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti tupimas), praustuvė - 1 komplektas. Todėl tupimo klozeto įrengimas laisvės atėmimo vietų patalpose bei areštinėse galiojančių teisės aktų reikalavimų nepažeidžia.
Anot R. Č., neturtinę žalą jam sukėlė tai, kad Panevėžio AVPK areštinės dušo patalpos buvo antisanitarinės būklės ir neatitinkančios higienos normų, jose neįrengti veidrodžiai.
Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Areštinės dušai yra tvarkingi, švarūs, įrengti laikantis higienos normų; galiojančios higienos normos nenumato, kad dušo patalpose turi būti įrengti veidrodžiai. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo paaiškinimais, kadangi juos patvirtina į bylą pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), iš kurio matyti, kad patikrinimo, vykusio 2016 m. rugsėjo 30 d., metu nustatyta, jog Areštinėje esantys dušai yra tvarkingi, švarūs, dušinių grindys ir sienos – lygios (b. l. 113-114). Tai visiškai pareigia pareiškėjo teiginį apie blogą dušo patalpų būklę.
Vertindamas pareiškėjo teiginį, jog dušo patalpoje neįrengti veidrodžiai, bylą nagrinėjantis teismas pažymi, jog ginčo laikotarpiu aktualios higienos normos nenumatė reikalavimo veidrodžių dušuose įrengimui. Kita vertus, galimybė naudotis veidrodžiu R. Č. nebuvo suvaržyta, kadangi, kaip matyti iš atsakovės atsiliepimo bei prie jo pridedamų dokumentų (b. l. 60), Panevėžio AVPK įsigijo 26 veidrodžius, kurie yra įrengti Areštinės kamerose, todėl laikytina, jog pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje galėjo pasinaudoti veidrodžiu.
Įvertinęs nustatytas bylos aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl pažeistų teisių naudotis sanitariniuose mazguose esančiais veidrodžiais ar antisanitarinės dušo patalpų būklės atmeta kaip nepagrįstus.
R. Č. teigė ir tai, jog Areštinės kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys langai yra nesandarūs, todėl žiemą šioje kameroje būdavo šalta; be to, kameroje dvokė, nes ventiliavimo sistema neveikė arba veikė prastai.
Ginčo laikotarpiu policijos įstaigų areštinės gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, oro judėjimo greitį, santykinę oro drėgmę šiltuoju ir šaltuoju metų laiku, patalpų vėdinimą reglamentavo Higienos normos 134:2015 16 ir 17 punktai. Higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Minėtos higienos normos 17 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Panevėžio AVPK areštinėse gyvenamosios patalpos vėdinamos visais aukščiau nurodytose teisės aktuose išvardintais būdais. Be to, Panevėžio AVPK atsiliepime, remdamasis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2019 m. birželio 25 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 50-PR2-7167, nurodė, kad 2005 metais areštinės antrame korpuse (kamerose Nr. 11-26), o 2013 metais – pirmame korpuse (kamerose Nr. 1-10) buvo atlikti kapitalinio remonto darbai – pakeisti langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuotas naujas apšvietimas (b. l. 19). Sprendžiant dėl pareiškėjo nurodytų faktorių, kurie, jo teigimu, sukėlė neturtinę žalą, atsižvelgiama į visuomenės sveikatos institucijų atliktų patikrinimų, kurių metu buvo tikrinama areštinės kamerų langų būklė, vėdinimas, oro temperatūra ir oro santykinė drėgmė, rezultatus. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo akte Nr. PA.-5-17 (16.3.187.5.12), 2018 m. kovo 2 d. patikrinimo akte Nr. (5-12 4.80)PA-697 nurodyta, kad atliktų patikrinimų metu nustatyta, jog Areštinės kamerų langai yra varstomi, yra sudaryta galimybė vėdinti kameras per langus, kurie užsidaro sandariai, Areštinėje veikia mechaninė patalpų vėdinimo sistema, oro temperatūra ir oro santykinė drėgmė atitinka Higienos normos 134:2015 16 ir 17 punktų reikalavimų, šios normos pažeidimų nenustatyta (b. l. 113-114, 115, 116, 117, 118).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog Areštinės kamerose, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nebuvo užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti temperatūra, drėgmė bei oro ventiliacija, langai buvo nesandarūs, nepatvirtinti byloje nustatytais duomenimis. Byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų, konstatuoti Panevėžio AVPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.
Be to, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė tuo, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose laikomiems asmenims nėra užtikrinta galimybė budintį pareigūną iškviesti kamerose įrengtais iškvietimo mygtukais.
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintuose Tipiniuose teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimuose bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintoje Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijoje reikalavimas iškvietimo mygtukus įrengti policijos įstaigos areštinės kamerose nenumatytas. Teismas pažymi, jog Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto „c“ dalis rekomenduoja aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik laisvės atėmimo vietoje. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose numatyta, jog prižiūrėtojo iškvietimo sistema įrengiama nuteistųjų gyvenamosiose patalpose.
Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, jog laikino sulaikymo ir laikymo vietose, nagrinėjamu atveju - teritorinės policijos įstaigos areštinėje, pareigūno iškvietimo sistema (signalizacijos mygtukas) neprivalo būti įrengta, todėl Panevėžio AVPK teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Darant šią išvadą, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu (2015 m. rugpjūčio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-510-261/2015).
Kita vertus, iš atsakovės atstovo pateiktų rašytinių įrodymų bei jo paaiškinimų matyt, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – ir Apsaugos ir priežiūros instrukcija), kuri nustato apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų bei kitų darbuotojų teises ir pareigas, taip pat policijos areštinėse laikomų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką. Apsaugos ir priežiūros instrukcijos 93.3. punktas reglamentuoja, kad policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekantis pareigūnas privalo periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min., pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną. Panevėžio AVPK viršininko 2017 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. 50-V-3 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 19.7. punkte numatyta, kad postinis privalo išgirdęs triukšmą kameroje, išsiaiškinti triukšmo priežastis. Areštinės kamerose laikomi asmenys pareigūną gali išsikviesti pabelsdami į kameros duris. Toks beldimas areštinės poste dirbančiam pareigūnui yra girdimas ir į tokį beldimą yra visada sureaguojama, t. y. visada yra prieinama išsiaiškinti beldimo priežastis (b. l. 99-16). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, laikytina, jog R. Č. nebuvo apsunkinta galimybė išsikviesti budintį pareigūną net ir nesant įrengtam iškvietimo mygtukui.
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimą kildina iš to, kad atvykus į Panevėžio AVPK areštinę jam nebuvo išduota muilo, tualetinio popieriaus, skutimosi peiliukų.
Remiantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 83 punktu, policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Taigi, iš to matyti, kad atsakovės atstovas turėjo pareigą pareiškėjui išduoti tualetinį popierių ir muilą, tačiau ne skutimosi peiliukus. Panevėžio AVPK atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjui R. Č. ginčo laikotarpiu išduodavo būtiniausias higienos priemones, t. y. tualetinį popierių, muilą. Atsakovės atstovo pateiktos PVM sąskaitos – faktūros patvirtina, jog Panevėžio AVPK pastoviai periodiškai įsigydavo minėtas higienos priemones (b. l. 51-59). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad atvykus į Panevėžio AVPK areštinę jam nebuvo išduotos higienos priemonės, bei apie tai, jog pareiškėjas R. Č. ginčo laikotarpiu raštu ar žodžiu būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl higienos priemonių (tualetinio popieriaus bei muilo) trūkumo. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamo pareiškėjo nusiskundimo aspektu atsakovės atstovas būtų nevykdęs jam teisės aktuose nustatytų pareigų ar jas vykdęs netinkamai, todėl R. Č. skundo teiginiai dėl neišduotų higienos priemonių atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas R. Č. teigė, jog neturtinę žalą patyrė dėl to, kad 2016 m. birželio 23 d. atvykus į Panevėžio AVPK areštinę jam nebūdavo leista nusimaudyti po dušu.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymo Nr. 50-V-442 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių ir areštinės apsaugos budinčios pamainos vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 6.13. punktas numatė, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą - ir kitą dieną) nusiprausti po šiltu dušu (b. l. 85-88). Iš Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2019 m. birželio 25 d. tarnybinio pranešimo Nr. 50-PR2-7170 matyti, kad galimybė nusiprausti po šiltu dušu R. Č. suteikta 2016 m. birželio 26 d. Iki šios datos iš pareiškėjo negauta motyvuotų prašymų leisti nusimaudyti po šiltu dušu kitu metu (b. l. 23-25). Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo užtikrinti į areštinę konvojaus metu pristatytų asmenų, taip pat ir pareiškėjo, teisės pasinaudoti dušu tą pačią dieną, kai šie asmenys pristatomi į areštinę. Įvertinus tai, jog Panevėžio AVPK areštinės visų kamerų sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema, teismas sprendžia, kad esant būtinybei, pareiškėjas galėjo pasinaudoti kameroje įrengta šalto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo R. Č. argumentai dėl neužtikrinimo teisės pasinaudoti dušu 2016 m. birželio 23 d. atmetami, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo R. Č. teigimu, pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama, nes šie kiemeliai buvo maži, uždengti grotomis, todėl nesimatė dangaus ir nebuvo gryno oro.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelius, kaip ir visas kitas areštinės patalpas, valo valymo paslaugas teikianti įmonė pagal sudarytą paslaugų sutartį. Pareiškėjas, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą ir prie jo pridedamus dokumentus, objektyviais įrodymais minėtų aplinkybių nepaneigė (b. l. 122-128). Bylos duomenimis, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12) nurodyta, kad patikrinus Panevėžio AVPK areštinės patalpas, tame tarpe ir kiemelius, higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatyta (b. l. 113-114). Atsakovės atstovas nurodė, jog pastabų dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės iš pareiškėjo nebuvo gauta. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo atsiliepime nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo akto pagrįstumu, todėl atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, kad pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo netinkama.
Pareiškėjas nurodė, kad žala jam buvo padaryta ir tuo, kad kamerose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos 134:2015 7 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, jog aukščiau nurodyti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, tokios sąlygos gali būti užtikrintos, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose patalpinti atskirai nuo rūkančių asmenų.
Panevėžio AVPK pateikė duomenis, jog areštinės pareigūnai atsižvelgia į asmenų prašymus skirti į kameras kartu su nerūkančiais asmenimis ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas tokio turinio prašymų nėra teikęs (b. l. 23-24). Teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti tokiais duomenimis. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė apie savo pareikštą prašymą patalpinti į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar Panevėžio AVPK areštinės pareigūnų atsisakymą tenkinti tokį prašymą. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kildinamą iš to, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose buvo rūkantys ir nerūkantys asmenys laikomi kartu tose pačiose kamerose.
Skunde R. Č. taip pat nurodo, jog atvykus į areštinę jam niekada nebuvo atliekama medicininė apžiūra. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau- ir CPK) 22 straipsnį, ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių, taip pat ir žalos atlyginimo, priskirta nagrinėti bendrosios kompetencijos teismams. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), o ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų (neužtikrintų) sveikatos priežiūros paslaugų ( tarp jų- ir suteiktų ar neužtikrintų pataisos įstaigoje), atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 26 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-110/2013, 2014 m. gegužės 5 d. nutartį teismingumo byloje Nr.T-59/2014, 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr.T-56/2015, 2018 m. rugpjūčio 24 nutartį teismingumo byloje Nr.T-83/2018). Analogiškos praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS-376/2014, 2016 m. balandžio 4 nutartį administracinėje byloje Nr.A-586-442/2016, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS-41-520/2017, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS-201-492/2017). Todėl pareiškėjo nurodytais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Toks ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos teismams (ABTĮ 18 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas, manydamas, kad buvo padaryta žala jo sveikatai, pažeidžiant paciento teises, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnyje nustatyta tvarka, su pareiškimu turėtų kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per Įstatymo nustatytą terminą turi teisę CPK kodekso nustatyta tvarka paduoti ieškinį bendros kompetencijos teismui.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad išvykstant iš Areštinės jam nebūdavo išduodamas sausas davinys.
Atsakovės atstovas pateikė rašytinius dokumentus, iš kurių matyti, kad išvykstant iš Panevėžio AVPK areštinės R. Č. būdavo išduodamas sausas dalinys. Tai pareiškėjas patvirtino savo parašu (b. l. 61-75). Nors gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą R. Č. nurodė, jog šiuose dokumentuose esantis parašas yra ne jo (b. l. 128), tačiau bylą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo abejoti parašo, esančio atsakovės atstovo pateiktuose dokumentuose, autentiškumu, kadangi šio parašo tikrumas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, R. Č. teiginys dėl jam neišduoto sauso davinio atmetamas kaip deklaratyvus.
Pareiškėjas nurodė ir tai, jog Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo įrengti dūmų detektoriai ar priešgaisrinė sistema, tačiau šį R. Č. teiginį teismas atmeta kaip nepagrįstą, kadangi jį visiškai paneigia byloje atsakovės atstovo pateikti įrodymai, t. y. iš Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiasis specialisto L. M. 2019 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio pranešimo Nr. 50-PR2-9195 matyti, kad patalpose, kuriose nedraudžiama rūkyti, yra įrengti dūmų detektoriai, o Areštinės pirmame ir antrame poste nuolat budi po vieną pareigūną, kuris kilus gaisrui privalėtų nedelsiant reaguoti. Teismas neturi pagrindo abejoti šiame tarnybiniame pranešime nurodyta informacija, todėl ja remiasi. Įvertinus šią informaciją, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės jo gyvybei ar sveikatai gaisro atveju yra deklaratyvūs.
Anot R. Č., išduodama patalynė buvo purvina, dvokianti, nuplėštais galais.
Higienos normos HN 134:201541 punkte nustatyta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (Higienos normos 42 punktas).
Atsakovės atstovas nurodė, jog tiek minkštasis inventorius, tiek patalynė išduodami švarūs. Byloje pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. spalio 7 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-322 (20.14.3.5.12), 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.5-17 (16.3.187.5.12), iš kurių matyti, jog atlikus periodinį patikrinimą Panevėžio AVPK areštinėje, pažeidimų, susijusių su asmenims išduodamos patalynės būkle, nenustatyta (b. l. 113-114, 115). Pagal Higienos normos HN 134:2015 43 punktą, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK areštinės administraciją skundais dėl nekeičiamų lovos skalbinių ar apskirtai – jų būklės. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjui išduodama nešvari ir netinkama naudojimui patalynė.
R. Č. skunde teigė ir tai, kad pasimatymų patalpoje prastai veikė telefonas, organinis stiklas ir grotos kliudė gerai matyti atvykusius aplankyti artimuosius.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Areštinės pasimatymų patalpose įrengtas organinis stiklas, jokių grotų nėra, o asmenys bendrauja tiesioginiu telefono ryšiu, dėl kurių nusiskundimų iš R. Č. nebuvo gauta. Papildomuose dokumentuose pareiškėjas prašė teismo nevertinti teiginio dėl grotų pasimatymų patalpoje pagrįstumo, kadangi rašydamas skundą galėjo suklysti (b. l. 128).
Nors pareiškėjas tvirtina, jog pasimatymų patalpoje buvęs stiklas kliudė gerai matyti atvykusius aplankyti artimuosius, o telefonas veikė prastai, tačiau šiuos teiginius teismas vertina kaip deklaratyvius, nes pareiškėjas nenurodė konkrečių datų kada, R. Č. nuomone, organiniai stiklai kliudė matyti artimuosius ar neveikė telefonas, konkrečiai nepagrindė kodėl įrengti stiklai jam apsunkino matymo galimybes ir pan. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių tokius pareiškėjo paaiškinimus. Sprendžiama, kad pareiškėjo hipotetiniai teiginiai nėra pakankami konstatuoti jo nurodomus teisių pažeidimus. Teismas neturi pagrindo netikėti areštinėje dirbančio pareigūno tarnybiniuose pranešimuose nurodytais duomenimis. Byloje nėra įrodymų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų siekę kaip nors pakenkti, pažeminti, išskirti pareiškėją iš kitų areštinėje laikomų asmenų. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Panevėžio AVPK administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais dėl pasimatymų patalpoje esančių stiklo ar telefonų būklės, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
R. Č. skunde nurodė ir tai, jog Areštinėje buvo laikomas ilgiau nei 5 paras, nors tai pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Papildomuose dokumentuose jis patikslino, jog nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. dienos buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje 7 paras, ką laikė grubiu savo teisių pažeidimu (b. l. 128).
SVĮ 2 straipsnio 2 dalyje yra imperatyviai nurodyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip 15 parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip 5 paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40, 41, 42 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras.
Išanalizavus R. Č. kortelės išraše (Nr. 50-01100-16) esančius duomenis matyti, jog į Areštinę R. Č. 2016 m. birželio 23 d. buvo patalpintas paskyrus jam kardomąją priemonę – suėmimą, iš Areštinės jis buvo konvojuotas į Šiaulių tardymo izoliatorių 2016 m. liepos 5 d. (SVĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytas 15 dienų terminas nebuvo pažeistas); vėlesniais laikotarpiais iki 2017 m. gruodžio 7 d. R. Č. periodiškai buvo patalpinamas į Areštinę procesinių veiksmų atlikimui ir vėl grąžinamas į tardymo izoliatorių (SVĮ 2 straipsnio 2 dalyje numatytas 5 dienų terminas nebūdavo pažeidžiamas).
Vis tik iš asmens kortelės išrašo matyti, kad nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinėje 7 paras. Iš Panevėžio AVPK pateiktų papildomų paaiškinimų matyti, kad atsakovės atstovas pripažino, jog pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas ilgiau, nei numatyta SVĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Panevėžio AVPK papildomuose paaiškinimuose nurodė bei iš į bylą pateiktų teisės aktų matyti, jog Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo 6 straipsnio 3 punkte, 7 straipsnio 4 punkte numatyta, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos užtikrina sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą. Remiantis Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos vado 2019 m. liepos 16 d. įsakymo Nr. 47V-904 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos planinio konvojaus maršrutų patvirtinimo“ 1.1.1 punktu, planinis konvojus iš Panevėžio AVPK areštinės vykdomas pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Atsakovės atstovas teigė, jog Panevėžio AVPK, neturi įgaliojimų keisti konvojavimo maršrutų ar grafikų, o anksčiau pareiškėjas negalėjo būti konvojuojamas, nes 2018 m. balandžio 3 d. vyko teismo posėdis. Į laikotarpį nuo 2018 m. kovo 29 d. iki 2018 m. balandžio 5 d. pateko planinio konvojavimo diena- pirmadienis (2018 m. balandžio 2 d.), tačiau tikėtina, kad šią dieną konvojavimas nebuvo vykdomas, nes tai buvo švenčių diena (Šv. Velykų antroji diena). Teismo nuomone, atsakovės atstovas privalėjo įvertinti šią situaciją ir imtis priemonių neplaniniam konvojavimui organizuoti, siekdamas nepažeisti SVĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų terminų, tuo labiau, kad pagal bylos duomenis, iš teismo posėdžio 2018 m. balandžio 3 d. R. Č. į Areštinę buvo grąžintas gana anksti- 11 val.53 min (b.l.28). Tačiau atsakovės nenurodė, kokių priemonių ėmėsi neplaniniam konvojavimui organizuoti, taip pat nenurodė ir jokių priežasčių, dėl kurių R. Č. negalėjo būti etapuojamas neplaniniu konvojumi. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog R. Č. laikymas Panevėžio AVPK areštinėje ilgiau nei 5 paras pažeidė imperatyvias SVĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsakovės atstovas neveikė taip, kaip numato teisės aktai, todėl pažeidė suimtojo R. Č. teises.
Pareiškėjas tvirtino, jog Panevėžio AVPK areštinės darbuotojai su juo elgėsi netinkamai, nes, anot R. Č., jis yra priskirtas nuskriaustųjų kastai, tačiau konkrečių pažeidimų aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo kada ir kurie konkrečiai pareigūnai su juo elgėsi netinkamai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus dėl netinkamo pareigūnų elgesio, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl netinkamo pareigūnų elgesio atmetami kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, jog ginčo laikotarpiu R. Č. laikant Panevėžio AVPK areštinėje, 63 paras buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė į privatumą, taip pat 2 paras buvo pažeistos imperatyvios SVĮ 2 straipsnio 2 dalies nuostatos, draudžiančios pareiškėjo laikymą Panevėžio AVPK areštinėje ilgiau nei 5 paras, taigi yra visos sąlygos valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (teisės į privatumą pažeidimą), į pažeistų vertybių bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl, atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 300 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo R. Č. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti R. Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2018 m. birželio 25 d. iki 2019 m. kovo 21 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.