- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-22
- Bylos Nr.
- 1A-403-928/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42975-2023-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė, Odeta Gruodienė
- Nuteistasis
- V. S.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinei ligonių kasai
- Nukentėjusysis
- A. G.
- Advokatai
- Mečislovas Norvaišas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 5 mėnesių laisvės apribojimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir V. S. skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 mėnesiams.
Laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu V. S. įpareigotas dalyvauti elgesio pataisos programoje.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio faktinio vykdymo pradžios.
Pradėjus vykdyti bausmę, panaikinta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pilnai, iš V. S. civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteistas 46,04 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 5 procentai metinių palūkanų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Nukentėjusiojo A. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš V. S. nukentėjusiajam A. G. priteistas 1500 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 1200 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Iš V. S. išlaidos valstybei už nukentėjusiajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą nepriteistos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. S. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. lapkričio 2 d. apie 23 val. Lazdijų mieste, Lazdijų miesto parko teritorijoje sudavė nepilnamečiui A. G. kumščiu vieną kartą į veidą, pataikydamas į dešinės pusės skruostą, jam pargriuvus ant žemės, sudavė A. G. ne mažiau 6 kartus į veido sritį, tuo padarė poodines kraujosruvas ir linijinius odos nubrozdinimus dešinėje veido pusėje, dešinio smilkinio srityje, nosies kaulų lūžimą, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajam A. G. fizinį skausmą ir padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl nosies kaulų lūžimo A. G. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui.
2. Be to, V. S. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. lapkričio 2 d. apie 23 val. 50 min. daugiabučio namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), sudavė nepilnamečiui A. G. kumščiu vieną kartą į veidą, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajam A. G. fizinį skausmą bei padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl viršutinio žandikaulio 11 danties išmušimo.
3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. S. kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje yra įrodyta byloje ištirtų įrodymų visuma ir abejonių nekelia. Konstatavo tai, kad byloje nenustatyta, jog iš nukentėjusiojo A. G. pusės buvo toks realus ir pavojingas kėsinimasis, nuo kurio V. S. būtų reikėję gintis, suduodant intensyvius agresyvius smūgius. Skiriant bausmę, teismas vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Įvertino tai, kad V. S. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens A. G. elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kuris prieš tai sumušė kaltinamojo sugyventinės sūnų, rankoje turėjo peilį, ir tai išprovokavo neteisėtus smurtinius V. S. veiksmus. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Kaltinamasis praeityje teistas, baustas administracine tvarka, šiuo metu niekur nedirba, augina (duomenys neskelbtini) gimusį vaiką. Atsižvelgiant į tai sprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus V. S. nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį už bausmės vidurkį. Atitinkamai išsprendė ir byloje pareikštų civilinių ieškinių bei proceso išlaidų atlyginimo klausimą.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
4. Apeliaciniame skunde nuteistojo V. S. gynėjas advokatas Mečislovas Norvaišas prašo skundą tenkinti, panaikinti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gegužės 2 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį konstatuojant, kad V. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. A. G. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių netenkinti. Apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
4.1. Skunde nurodo, kad V. S. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje iš esmės kaltu neprisipažino aiškindamas, kad jis prieš A. G. abiem nurodytais atvejais fizinį smurtą panaudojo gindamasis nuo jo realaus ir pavojingo kėsinimosi. Pirmuoju atveju A. G. kėsinantis jam – V. S. smogti atlenktu peiliu, jis gindamasis nuo pradėto ir tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi, prieš užpuoliką panaudojo fizinį smurtą, suduodamas keletą smūgių kumščiu į įvairias kūno vietas iki iš užpuoliko buvo atimtas peilis. Taip pat V. S. parodė, kad betarpiškai po įvardyto įvykio jis grįžo į namus – į butą, kur buvo su dviem nepilnamečiais vaikais. Netrukus išgirdo stiprų beldimą į buto duris bei vyriško balso šaukimą, liepiantį išeiti. Per durų akutę pamatė, kad laiptinėje prie durų yra tas pats A. G. ir T. R. ir, kad jie turi peilius, kas jam sukėlė didelį sumišimą ir išgąstį. Baimindamasis, kad šie asmenys gali įsibrauti į butą ir kelti pavojų ne tik jo sveikatai ir gyvybei, bet ir bute esantiems nepilnamečiams vaikams, jis puolė į laiptinę ir smogė kumščiu į veidą tenai esančiam A. G. dėl sumišimo nepastebėjęs, kad į konflikto vietą jau yra atvykę policijos pareigūnai. Šiuo atveju V. S. mano, kad smurtą prieš A. G. panaudojo teisėtai, t. y. gindamasis ir gindamas savo būstą bei jame gyvenančius nepilnamečius nuo pradėto ir tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi.
4.2. Pažymėjo tai, kad vienas iš svarbesnių, valstybės įteisintų žmogaus teisių apsaugos būdų yra galimybė pačiam imtis gynybos atsitikus tam tikram įvykiui, tam tikrai situacijai. Akcentuoja būtinosios ginties instituto taikymą nagrinėjamu atveju, kadangi asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
4.3. Teigia, kad abiem nurodytais atvejais V. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis, dėl ko turėjo teisę į būtinąją gintį ir esant tokiai situacijai jis, gindamas save ir nepilnamečius vaikus bei savo būstą, teisėtai panaudojo prieš A. G. fizinę jėgą, pastarajam padarydamas sveikatos sutrikdymą ir turtinės žalos. Baudžiamosios teisės būtinosios ginties instituto doktrinos ir teisinio reguliavimo kontekste daro išvadą, kad V. S. gynyba visiškai atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, kas traktuotina baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Mano, kad teismas, netinkamai – nevisapusiškai, nepilnai ir tendencingai įvertino bylos aplinkybes, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisingas apkaltinamasis nuosprendis.
4.4. Skunde taip pat nesutinka su byloje pareikštais civiliniais ieškiniais. Civilinė atsakomybė gali atsirasti dėl civilinės subjektinės teisės pažeidimo, tačiau tik esant tam tikroms sąlygoms, o būtent: teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai; priešingas teisei žalą ar nuostolių padariusio asmens elgesys; priežastinis ryšys tarp priešingų teisei teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos ar nuostolių; teisės pažeidėjo kaltė. Mano, kad abu civiliniai ieškiniai tenkinti nepagrįstai, t. y., nesant civilinės atsakomybės sąlygų.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo A. G. atstovas advokatas A. M. prašo nuteistojo gynėjo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą, priteisti patirtas proceso išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam.
5.1. Atsiliepime pateikti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, apeliacinio skundo motyvai, kurie perrašyti iš nurodytų procesinių dokumentų, pateikiant išvadą, jog apeliacinis skundas turi būti atmestas.
5.2. Atsiliepime nurodo, kad skunde nepateikta jokių argumentų, patvirtinančių tai, kad V. S. padarytos nusikalstamos veikos (suduoti smūgiai A. G.) atitinka būtinosios ginties teisėtumo sąlygas. Vadovautis išskirtinai tik kaltinamojo V. S. parodymais, kurie yra paneigti kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nėra pagrindo. Nors su pirmos instancijos teismo nuosprendžiu nuteistojo V. S. gynėjas nesutinka, tačiau pirmos instancijos teismo padaryta išvada, jog surinkti įrodymai įrodo, kad V. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, yra visiškai pagrįsta ir teisinga. Priimdamas nuosprendį teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Vien nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
Šalies argumentai
6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo V. S. gynėjas advokatas sutiko su apeliacinio skundo motyvais ir prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, kadangi pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo V. S. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
7. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju nuteistojo V. S. gynėjas advokatas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, prašo V. S. išteisinti, kadangi jis veikė būtinosios ginties sąlygomis. Taip pat prašo netenkinti nukentėjusiojo A. G. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinių ieškinių, kadangi nėra civilinės atsakomybės sąlygų.
8. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Baudžiamojo proceso įstatyme įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.).
9. Teisėjų kolegija patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl V. S. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje, jas tinkamai teisiškai įvertino. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Civilinių ieškinių priteisimo klausimus taip pat išsprendė tinkamai, nenukrypo nuo teisinio reglamentavimo ir formuojamos teismų praktikos.
10. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
11. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017 ir kt.).
12. Būtinoji gintis nėra teisėta ir tuomet, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125/2011, 2K-350-222/2015, 2K-568-139/2015, 2K-31-788/2015, 2K-416-942/2016). Tokia gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurto, o smurtas panaudojamas netikėtai esant užpultam (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-373/2010, 2K-7-326/2013).
13. Nuteistojo V. S. gynėjas advokatas Mečislovas Norvaišas apeliaciniame skunde nurodo, kad apeliantas fizinį skurtą prieš A. G. abiem atvejais naudojo gindamasis ir gindamas savo būstą bei vaikus nuo realaus ir pavojingo kėsinimosi, t. y. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Vis tik teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos nagrinėjamu atveju bei patvirtina V. S. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje
14. Nuteistasis V. S. apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad kai jis su K. T. ir broliu P. S. buvo parke ir norėjo eiti namo, pamatė prieš save gal 10 metrų atstumu su peiliu greitai link jo einantį A. G. Nukentėjusysis jam nieko nesakė, jis pats jam ir nieko nespėjo pasakyti, ir nieko nelaukęs kirto A. G. vieną smūgį, ko pasėkoje nukentėjusysis krito ant žemės. Neneigė, kad buvo ant A. G. užlipęs ir paprašė brolio, kad šis ateitų, brolis išėmė peilį ir išmetė į vandenį. Teigė gelbėjęs savo gyvybę (4 t., b. l. 19-22). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. S. buvo nurodęs, kad jis pamatė, kaip A. G. iš striukės kišenės išsitraukė peilį ir ėjo link jo. Jis labai išsigando, nes buvo naktis, parkas, K. T. jau buvo sumuštas, todėl nieko nelaukęs trenkė kumščiu A. G. į veidą. Smūgis buvo stiprus, A. G. nukrito ant žemės. Po nukritimo A. G. greitai atsistojo ir artinosi prie jo, todėl jis stipriai pastūmė jį ir pastarasis įkrito į upelio vandenį. A. G. išlipo iš to vandens ir vėl bėgo link jų. Tada jis pargriovė A. G. ant žemės, apžergė kojomis ir atsisėdo ant juosmens, taip jį prispaudė ir sudavė dar vieną smūgį kumščiu į veidą. Kaip jis A. G. sudavė tą smūgį pamatė, kad jis tą peilį dar turi rankoje. Tada jis pakvietė savo brolį P. S., pastarasis užmynė A. G. ranką ir tą peilį ištraukęs įmetė į upelį (2 t., b. l. 116-120, 143-146, 152-156). Nuteistasis V. S. šiuo parodymus apylinkės teisme patvirtino, pripažino sudavęs A. G. vieną smūgį, dėl kitų penkių smūgių sudavimo nepripažino.
15. Nukentėjusysis A. G. tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė priešingai, t. y. kad V. S. pirmiausia bandė trenkti A. J., po to iškarto trenkė jam kumščiu į veidą ir jis nukrito. Taip pat nurodė, kad buvo įstumtas į upelį ir, kad V. S. buvo ant jo atsisėdęs bei rankos kumščiu smūgiavo jam į veidą daugiau negu 5 smūgius. Dėl ko jam buvo suduoti smūgiai jis nesuprato (2 t., b. l. 3-5, 4 t., b. l. 62-63). Šias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pats A. J. nurodydamas, kad atėjęs į parką V. S. priėjo prie jo ir užsimojo priešais jį ranka, tačiau K. T. pasakius, kad pastarasis nieko nedarė, V. S. jo nemušė ir nuėjo link A. G. Liudytojas matė, kaip V. S. įstūmė A. G. į upelį, ant jo gulinčio sėdėjo ir kumščiais mušė į galvos sritį (2 t., b. l. 63-64).
16. Nuteistojo brolis P. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog matė, kad A. G. turėjo rankoje peilį ir ėjo link jo brolio. V. S. taip pat pamatė peilį ir gindamasis trenkė A. G. su kumščiu vieną kartą į veidą. A. G. nukrito ant žolės. Viskas vyko labai greitai, jie norėjo išeiti, tačiau A. G. atsistojo nuo žolės ir vėl artinosi prie jo brolio su peiliu, tuomet brolis V. S. stipriai pastūmė A. G., ir jis įkrito į upelį. Tačiau A. G. iš vandens išlipo, jis buvo visas šlapias, įpykęs, dar turėjo rankoje peilį. Jis vėl šoko į jo brolį, kuris prie trinkelėmis grįsto tako jį pargriovė ant žolės, apžergęs kojomis jį užsėdo ir trenkė jam dar vieną smūgį kumščiu į veido sritį. Liudytojas pribėgo prie jų, matė, kad A. G. rankoje turi peilį, jis labai išsigando, kad jis nesužalotų brolio, pribėgęs užmynė A. G. rankos riešą ir iš jo rankos peilį paėmė bei įmetė į upelį (2 t., b. l. 51-54, 57-60). Liudytojas duodamas parodymus apylinkės teisme parodė, kad V. S. su A. G. susimušė ir išsiskirstė. Pagarsinus liudytojo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu P. S. juos patvirtino. Nurodė, kad A. G. priėjo ir užpuolė jo brolį V. S., peilį iš kišenės išsitraukė vėliau, kai tik priėjo, tai nieko nebuvo (4 t., b. l. 100).
17. Nors nukentėjusysis A. G. apklausiamas apylinkės teisme tvirtino peilio su savimi neturėjęs (4 t., b. l. 42-43), tačiau ne tik nuteistasis, bet ir kiti įvykyje dalyvavę liudytojai K. T., A. J. ir P. S. nurodė priešingai (2 t., b. l. 72-73, 63-64, 4 t., b. l. 102-103, 4 t., b. l. 99-100), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien šio fakto nepakanka konstatuoti, jog nuteistasis V. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Kaip jau minėta, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas įvertinęs aukščiau aptartus įvykio dalyvių parodymus padarė išvadą, kad V. S. pirmas atliko puolamuosius veiksmus ir sudavė smūgį nukentėjusiajam A. G. Tuo tarpu apelianto parodymus, kad A. G. su peiliu rankoje jį puolė pirmas vertino kritiškai. Teisėjų kolegija su tuo sutikdama akcentuoja, kad net ir nuteistojo V. S. brolis P. S. apklausiamas apylinkės teisme nurodė, jog A. G. peilio iš pradžių neturėjo, jį iš kišenės išsitraukė vėliau. Paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis tik atsisėdęs ant A. G. ir sudavęs jam smūgį kumščiu į veidą, pamatė, kad nukentėjusysis vis dar turi peilį rankoje, taip pat nesuponuoja išvados, jog A. G. veikė taip pavojingai, kad prieš jį būtų reikėję naudoti smurtinius veiksmus, kuriuos patvirtina ir byloje esantis 2024 m. sausio 12 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriuo apžiūrėtas vaizdo įrašas darytas įvykio vietoje T. R. mobiliuoju telefonu (1 t., b. l. 86-87). Vaizdo įraše užfiksuota, kad ant gulinčio nukentėjusiojo A. G. sėdintis nuteistasis V. S. suduoda jam du smūgius ranka. Šių apelianto veiksmų teisėjų kolegijos nuomone negalima vertinti kaip besiginančio asmens veikimo nuo pavojingo ir besitęsiančio kėsinimosi. Akivaizdu, kad nagrinėjamoje situacijoje nuteistasis V. S. suduodamas nukentėjusiajam ne vieną smūgį kumščiu į veido sritį veikė vedamas pykčio ir įniršio, o ne siekdamas apsiginti, apginti kitus asmenis ar atimti iš nukentėjusiojo A. G. turimą peilį. Pažymėtina, kad ir parke sutiktiems policijos pareigūnams nuteistasis V. S. neužsiminė, jog jis buvo užpultas ginkluoto nukentėjusiojo A. G. Todėl toks V. S. intensyvus smurtinis elgesys nagrinėjamoje situacijoje negali būti vertinamas, kaip adekvatus ir nulemtas būtinosios ginties situacijos, nepaisant aplinkybės, kad nukentėjusiojo A. G. provokuojantis elgesys turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje
18. Nuteistasis V. S. apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad priėjęs prie durų ir per akutę pamatęs, kad už jų stovi A. G. ir T. R. užsirakino duris. Jie pradėjo jas daužyti, bet jis jų neatidarė. Kai atvažiavo policijos pareigūnai jis buvo bute. Atsidarė duris, kai policijos pareigūnai nustatė „tazerį“ į A. G.. Jis buvo savo laiptinėje 5 aukšte, o A. G. buvo apačioje 4 aukšte ir lipdamas laiptais į viršų bėgo į jį. Tada A. G. sudavė smūgį. Gynėsi nuo A. G. Jam kilo grėsmė, kai A. G. į jį bėgo, vaikus gąsdino, į svetimą butą bandė laužtis. Jis supyko, kad jie nepilnamečiai ir jau daro nesąmones, jis gynė savo ir vaikų gyvybę. Neatlaikė, jį nervas paėmė, todėl jis A. G. sudavė. Jis iš pykčio neatlaikė ir sudavė (4 t., b. l. 19-22).
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybių, jog išėjus iš buto link jo bėgo nukentėjusysis A. G. nuteistasis V. S. nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nei parodymų patikrinimo vietoje metu nebuvo nurodęs (2 t., b. l. 116-118, 133-140, 143-144, 152-154). Šių aplinkybių nepatvirtina ir kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.
20. Apylinkės teisme apklausti policijos pareigūnai Š. R. ir G. V. nurodė, kad iš buto, esančio 5 aukšte, išbėgęs V. S. labai greitai nusileido laiptais į aikštelę, esančią tarp penkto ir ketvirto aukštų ir sudavė rankos kumščiu A. G. į veidą. Po to jie juos atskyrė (4 t., b. l. 60-62).
21. Liudytoja K. G. apklausta pirmosios instancijos teisme iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, kad atvykus policijos pareigūnams jos brolis A. G. jau buvo nuėjęs nuo buto durų. Jis buvo tarp 5 ir 4 aukšto, aikštelėje. Tuomet iš buto išėjo V. S. ir trenkė su rankos kumščiu į veido sritį jos broliui. Liudytoja patvirtino, kad išėjusiam V. S. reikėjo laiptais nusileisti nuo 5 iki 4 aukšto aikštelės (4 t., b. l. 100-101).
22. Liudytojas L. U. apklausiamas apylinkės teisme parodė, kad kai jis A. G. atitraukė nuo durų, tuomet atvyko policijos pareigūnai. Jis su A. G. stovėjo ant laiptų per vidurį. Tada asmuo atidaręs duris, palypėjo iki A. G. ir nieko neklausdamas per jo petį kirto A. G. tiesiai į dantis (4 t., b. l. 115-116).
23. Byloje esantis vaizdo įrašas iš policijos pareigūno „kūno kameros“, pavadinimu „PSS-2023-11-02-231729UTC+0200“, apžiūrėtas 2024 m. vasario 29 d. kitų objektų apžiūros protokolu (1 t., b. l. 61-63), taip pat paneigia nuteistojo V. S. apylinkės teisme nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusysis A. G. įvykio metu judėjo link jo ir patvirtina aukščiau aptartų liudytojų parodymus, kad nuteistasis V. S. nusileido į laiptinės aikštelę, esančią tarp aukštų. Tuomet tarp V. S. ir A. G. įvyko susistumdymas, ko pasėkoje nukentėjusiajam A. G. buvo išmuštas dantis.
24. Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog prasidėjęs ar tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimas turi egzistuoti ir būti nepasibaigęs gynybos veiksmų atlikimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-373/2010, 2K-404/2010, 2K-392/2012, 2K-7-326/2013, 2K-7-62-489/2015). Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kad nukentėjusysis A. G. su draugu T. R. vidurnaktį atėję prie nuteistojo V. S. buto durų į jas beldė, reikalavo, kad pastarasis iš buto išeitų, be to pas T. R. buvo rastas peilis, neabejotinai galėjo sukelti bute esančių vaikų išgąstį bei iššaukė aplinkinių neigiamas reakcijas, taip pat išprovokavo paties apelianto pyktį bei susierzinimą, tačiau tai nesudaro pagrindo išvadai, kad V. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Pažymėtina, kad nuteistojo neteisėtų veiksmų atlikimo metu A. G. jau buvo patrauktas nuo buto durų, į įvykio vietą buvo atvykę policijos pareigūnai, kurie į A. G. buvo nukreipę „tazerį“, taigi joks gresiantis pavojus V. S., jo turtui ar šeimos nariams tuo metu neegzistavo (buvo pasibaigęs). Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistojo V. S. veiksmai – smūgis kumščiu į gyvybiškai jautrią žmogaus vietą, į veidą, išmušant A. G. dantį, buvo atliktas tyčia, o ne ginantis nuo realaus, pavojingo ir akivaizdaus kėsinimosi, todėl ir šiuo atveju pagrindo pripažinti, kad nuteistasis V. S. veikė būtinosios gintie sąlygomis teisėjų kolegija nenustatė.
Dėl civilinės atsakomybės
25. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažinęs V. S. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį ir nustatęs, kad dėl civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos patirtos žalos (1 t., b. l. 126-132), taip pat dėl nukentėjusio A. G. turtinės ir neturtinės žalos (4 t., b. l. 2-16) atsiradimo yra atsakingas V. S., iš pastarojo pagrįstai priteisė Vilniaus teritorinei ligonių kasai 46,04 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo. Taip pat nukentėjusiajam A. G. 1 500 Eur turtinės ir 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
27. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas nustatydamas žalos dydžius įvertino, kad nukentėjusiajam A. G. buvo sukeltas fizinis skausmas, jis dėl padarytų sužalojimų patyrė nepatogumus ir neigiamas pasekmes jaučia iki šiol. Taip pat jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (dėl nosies kaulų lūžimo) ir nežymus sveikatos sutrikdymas dėl viršutinio žandikaulio 11 danties išmušimo, kurio atstatymas (implantavimas) atitinka realias šios paslaugos kainas, t. y. 1 500 Eur. Apylinkės teismas sumažindamas neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam atsižvelgė ir į tai, kad šios žalos atlyginimo paskirtis yra ne nubaudimo ar turtinės padėties pagerinimo, bet kompensacinė. Taip pat įvertino A. G. provokuojančius ir rizikingus veiksmus, tai, kad pastarasis būdamas nepilnametis įvykio metu buvo neblaivus ir jo prašomą priteisti 7 000 Eur neturtiną žalą sumažino iki 1 200 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priežastinį ryšį tarp nuteistojo V. S. priešingų teisei veiksmų ir atsiradusios žalos pakankamai įsigilino į baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, proceso dalyvių elgesį, tinkamai įvertino tiek turtinės, tiek neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, vadovavosi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais bei nenukrypo nuo formuojamos praktikos, todėl pagrindo civilinių ieškinių netenkinti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija nenustatė, kadangi nagrinėjamu atveju egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos.
Dėl proceso išlaidų
25. Nukentėjusiojo A. G. atstovas advokatas A. M. Kauno apygardos teismui pateiktame atsiliepime išreiškė prašymą priteisti proceso išlaidas patirtas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajam.
26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313-489/2019, 2K-200-495/2020, 2K-162-648/2021 ir kt.).
27. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusiojo A. G. atstovas advokatas A. M. Kauno apygardos teismui nepateikė jokių proceso išlaidas pagrindžiančių dokumentų, šį nukentėjusiojo A. G. atstovo advokato A. M. prašymą palieka nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo V. S. gynėjo advokato Mečislovo Norvaišo apeliacinį skundą, dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, atmesti.
Palikti nenagrinėtu nukentėjusiojo A. G. atstovo advokato A. M. prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.