Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų M. K. ir L. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio priėmimo, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4671-852/2017 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „MDS Investicijos“ prašymą iki ieškinio priėmimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pateiktą ieškinį atsakovams M. K., L. K., I. Z., tretiesiems asmenims A. E. ir notarui D. B., dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė pateikė ieškinį, kuriame prašė: 1) pripažinti atsakovų pardavėjų L. K. ir V. K., atstovaujamų atsakovo M. K., ir atsakovo pirkėjo I. Z. 2016 m. rugsėjo 29 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria buvo perleista 100 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „MDS Investicijos“ akcijų, negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento (ab initio); 2) pripažinti 2016 m. rugsėjo 30 d. UAB „MDS Investicijos“ dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, kuriuo atsakovas M. K. perdavė, o atsakovas I. Z. priėmė UAB „MDS Investicijos“ dokumentus, negaliojančiu nuo priėmimo perdavimo akto sudarymo momento (ab initio); 3) pripažinti 2016 m. spalio 2 d. UAB „MDS Investicijos“ vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo atsakovas vienintelis akcininkas I. Z. nusprendė atleisti atsakovą M. K. iš direktoriaus pareigų, ir nuo 2016 m. spalio 3 d. paskirti eiti direktoriaus pareigas I. Z., negaliojančiu nuo sprendimo priėmimo momento (ab initio); 4) pripažinti 2016 m. spalio 8 d. UAB „MDS Investicijos“ vienintelio akcininko sprendimą, kuriuo atsakovas vienintelis akcininkas I. Z. nusprendė atleisti atsakovą I. Z. iš direktoriaus pareigų ir nuo 2016 m. spalio 9 d. paskirti eiti direktoriaus pareigas A. E. negaliojančiu nuo sprendimo priėmimo momento (ab initio). Taip pat prašė iš atsakovų M. K., ir L. K. solidariai priteisti 51 396 Eur žalos (nuostolių) atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo šios sumos už laiką nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio sumoje areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovams M. K. ir L. K. ir esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis, nepakankant piniginių lėšų – areštuoti nekilnojamuosius daiktus, jų nepakankant – areštuoti kilnojamuosius daiktus už ieškinio sumą. Nurodė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas. Nurodo, kad grėsmė yra reali, nes atsakovai sudarydami ginčijamus sandorius elgėsi nesąžiningai. Be to, prašoma priteisti suma jiems yra didelė.Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 21 d. nutartimi nustatė ieškovui terminą ieškinio trūkumams pašalinti (terminas pratęstas iki 2017 m. rugpjūčio 7 d.).Ieškovė 2017 m. liepos 5 d. pateikė prašymą taikyti atsakovams laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio priėmimo, kuriame nurodė tuos pačius argumentus kaip ir ieškinyje.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų ir paaiškinimų pridėjimo prie bylos

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, taip pat turi atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo ar atskiro procesinio klausimo išsprendimui.Apeliantas M. K. pasibaigus terminui atskirajam skundui pateikti pateikė du tapačius paaiškinimus ir naujus įrodymus, kurie nebuvo tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme – 2016 m. rugsėjo 30 d. balansą ir debitorių sąrašą. Ieškovė pateikė 2017 m. gegužės 4 d. paklausimo ir 2017 m. gegužės 11 d. atsakymo kopijas, 2016 m. rugpjūčio 12 d. sąskaitos–faktūros kopiją, 2016 m. rugsėjo 19 d. sutarties kopiją, 2017 m. rugpjūčio 11 d. paaiškinimo kopiją.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateikti nauji įrodymai (nutarties 16 punktas) neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Jie, be abejo, yra susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, tačiau sprendžiant dėl ieškinio prima facie pagrįstumo, teismas netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Nagrinėjamu atveju ieškinio prima facie pagrįstumo klausimas apeliacinėje instancijoje neturi virsti bylos nagrinėjimu iš esmės. Dėl taikytinų kriterijų teismas pasisakys toliau šioje nutartyje, vertindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, nusprendžia atsisakyti priimti naujus rašytinius įrodymus (CPK 180, 314 straipsniai). Apelianto rašytiniuose paaiškinimuose pasisakoma tik dėl byloje esančių įrodymų įrodomosios reikšmės iš esmės, todėl juos taip pat atsisakytina priimti (CPK 42, 180, 323, 338 straipsniai).Ieškovė taip pat prieš teismo posėdį pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – 2016 m. rugsėjo 19 d. sutarties kopiją, 2017 m. rugpjūčio 11 d. paaiškinimo kopiją, 2016 m. rugpjūčio 12 d. sąskaitos–faktūros kopiją. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti šiuos rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus, tiek tais pačiais pagrindais, kurie nurodyti anksčiau šios nutarties 17 punkte, tiek ir dėl to, kad jų priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą, kadangi jie pateikti prieš pat teismo posėdį, kiti dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo galimybės dėl jų pasisakyti, todėl, juos priėmus, bylos nagrinėjimas turėtų būti atidėtas. Be to pagal pateiktus įrodymus, bankroto administratorė juos gavo ne vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 11 d. (žr. A. D. paaiškinimus), todėl bankroto administratorė turėjo galimybę pateikti visa tai anksčiau. Rašytinių paaiškinimų bei naujų įrodymų pateikimas prieš pat teismo posėdį, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė tam turėjo pakankamai laiko, pripažintinas nesavalaikiu ir aiškiai pavėluotai atliktu procesiniu veiksmu. Toks procesinis elgesys neatitinka proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (CPK 7 straipsnis), pagal kuriuos dalyvaujantys byloje asmenys privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų įrodymai ir atsikirtimai (taip pat žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio pareiškimo

CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju ieškinys buvo pateiktas teismui, tačiau teismas 2017 m. birželio 21 d. nutartimi nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti – pateikti ieškinio ir jo priedų vertimą į rusų kalbą (terminas pratęstas iki 2017 m. rugpjūčio 7 d.). Taikydamas ginčo laikinąsias apsaugos priemones teismas kartu nustatė ieškovei terminą patikslintam ieškiniui pateikti iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. (CPK 147 straipsnio 3 dalis). Ieškinio trūkumai buvo pašalinti 2017 m. liepos 31 d. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 straipsnio 3 dalis).Apeliantų įsitikinimu, šiuo atveju nėra nei vienos iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą ir bylos šalių argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su atsakovo pozicija.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, jog, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014; 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2139/2013). Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne reikalavimo pagrįstumas, o tik nustatoma tikimybė, kad gali būti priimtas ieškovei palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016). Kai vertinamas ieškinio preliminarus pagrįstumas, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 2-757-236/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1160-302/2015), tačiau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios sąlygos (ieškinio prima facie pagrįstumo) vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo, pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan.Kaip teisingai savo atsiliepime į atskiruosius skundus pastebėjo ieškovė, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nuosekliai formuojama pozicija, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).Nagrinėjamu atveju apeliantai neginčija aplinkybės, kad ieškovės pateikto patikslinto ieškinio ar pirminio ieškinio forma ir turinys atitinka įstatyme keliamus reikalavimus, t. y. ne tik suformuluotas ieškinio reikalavimas ir jo faktinis bei teisinis pagrindai, bet ir pateikti įrodymai, kurie, ieškovės įsitikinimu, patvirtina jos nurodytus argumentus ir reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrindo konstatuoti ir to, kad ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galbūt pažeistų teisių gynybos būdą, savo ruožtu apeliantų atskiruosiuose skunduose išdėstyti argumentai ir gausi teismų praktika dėl jų kaip įmonės dalyvio ar vadovo atsakomybės, įmonės turto ir ieškovės pateiktų įrodymų pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Atsižvelgiant į tai, kad šie klausimai reikalauja bylos faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų įvertinimo ir išnagrinėjimo iš esmės, jie negali būti sprendžiami jau laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Remiantis išdėstytu, atsakovų argumentai dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nebuvimo atmestini.Pirmosios instancijos teismas grėsmę, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, motyvavo tuo, jog byloje nėra duomenų apie atsakovų gerą finansinę padėtį, todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, reikalavimų suma yra didelė atsakovams ir tai sudaro pagrindą taikyti jų turtui areštą ieškovės reikalavimų įvykdymui užtikrinti. Byloje pateikti įrodymai (įskaitant I. Z. 2017 m. birželio 16 d. rašytinius paaiškinimus) prima facie patvirtina atsakovų M. K. ir L. K. nesąžiningumą, siekį išvengti prievolėsApeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo vertinimu ir pažymi, kad teismas vadovavosi naujausia ir aktualiausia Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kad kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga tiek ieškinio suma, tiek atsakovo turtinė padėtis, tiek jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, tiek ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms, pavyzdžiui, ieškinio sumos, kurios nurodymas visada priklauso nuo paties ieškovo, dydžiui. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-629-302/2017; 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1034-464/2017).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys (I. Z. paaiškinimas ir kiti įrodymai), kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, neleidžia daryti kategoriškų išvadų dėl akcijų perleidimo sutarties teisėtumo, todėl verčia abejoti ir atsakovų sąžiningumu. Todėl ir ši aplinkybė suponuoja išvadą apie tai, kad atsakovai gali siekti paslėpti ar kitaip perleisti savo turtą, taip išvengiant ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymo. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neprivalo turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų, jog 51 396 Eur dydžio reikalavimo suma jiems, kaip solidariems atsakovams, nėra didelė.

Dėl žyminio mokesčio

Ieškovė nurodo, kad apeliantai turėjo sumokėti žyminį mokestį už atskiruosius skundus. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Apeliantai CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu nagrinėjamoje byloje yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinius ir kasacinius skundus. Ir nors jie teikė atskiruosius skundus, CPK 83 straipsnio taikymo prasme jie prilygintini apeliaciniam skundui (CPK 338 straipsnis). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-770-464/2017).Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad atskirųjų skundų argumentai šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.