Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vokės 24“ ieškinį atsakovams A. L. ir BTA Insurance Company SE filialui Lietuvoje dėl nuostolių atlyginimo ir draudimo išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.4. Aplinkybė, kad ieškinys 26 432,70 Eur sumoje solidariai reiškiamas ir draudikui nesudaro pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria visiškai patenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

2. Kartu su atskiruoju skundu atsakovas pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašą, informaciją iš vykdomosios bylos ir antstolio prašymą dėl baudos skyrimo.

3. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

4. Taigi, siekiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme kaip išimties iš bendrojo draudimo taikymo, būtina, pirma, pateikti atitinkamą prašymą, antra, šį prašymą reikia pagrįsti arba objektyviu (t. y. nuo asmens valios nepriklausiusiu) negalėjimu pateikti kurį nors dokumentą (ar įrodymą) į bylą anksčiau, arba vėliau atsiradusia būtinybe jį pateikti, arba šio įrodymo savalaikiu pateikimu ir pirmosios instancijos teismo nepagrįstu atsisakymu jį priimti.

5. Nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo galimybių įrodymų teikti pirmosios instancijos teisme, kadangi prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas nepranešus atsakovui. Ieškovė poziciją dėl įrodymų (ne)priėmimo pateikė atsiliepime į atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas siekia įrodyti savo gerą turtinę padėtį bei tai, jog neegzistuoja pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia atsakovo kartu su skundu pateikiamus įrodymus priimti ir vertinti juos kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)pagrįstumo

6. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

7. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad ieškinys nagrinėjamoje byloje yra priimtas, grindžiamas aiškiai išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis bei papildomai pateiktais paaiškinimais, pateikti jas turintys patvirtinti įrodymai ir ieškovė pasirinko leistiną savo teisių gynimo būdą. Šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys nepagrįstas ir konstatuotina, jog pirmoji sąlyga, būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, egzistuoja. Tuo tarpu atsakovas skunde teigia, kad atsakovas nėra tinkamu atsakovu pagal pareikštą ieškinį, kas iš esmės eliminuoja galimybę atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teigia, kad A. L., kaip procesinių teisių perėmėjas, perėmė tik ieškovės UAB „Ginota“ procesines teises ir pareigas pagal jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-301-407/2025, tačiau neperėmė rangovės UAB „Ginota“ materialinių teisių ir pareigų pagal Rangos sutartį.

8. Apeliacinės instancijos teismas su atsakovo argumentais nesutinka. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal prima facie (liet. preliminaraus ieškinio pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013). Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pareigą patikrinti, ar ieškinio reikalavimas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, ar ieškovas pasirinko leistiną ir aiškiai įmanomą civilinių teisių gynimo būdą, ar prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareikštas siekiant užtikrinti reikalavimą, kuris pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tačiau teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014).

9. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškinio argumentais bei atsakovo atskirojo skundo argumentais sprendžia, kad jie nėra susiję su aukščiau išdėstyta prima facie doktrina. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismui pagrįstai susiformavo įsitikinimas, kad išnagrinėjus bylą iš esmės ieškovės naudai galėtų būti priimtas palankus teismo sprendimas. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pasirinko leistiną pažeistų teisių gynimo būdą, ieškinio reikalavimus pagrindė faktiniais ir teisiniais argumentais bei įrodymais. Ieškinio reikalavimų materialinis teisinis pagrįstumas yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti ar ieškovė pateikė pakankamai įrodymų savo reikalavimams pagrįsti. Tai, ar ieškovė turi reikalavimo teisę į atsakovą yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas, dėl ko turi būti pasisakoma ne preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą, o išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės ir priimant galutinį teismo sprendimą. Atskirojo skundo argumentas, kad atsakovas galbūt nagrinėjamoje byloje yra netinkamas atsakovas, galėtų sąlygoti tai, jog jo atžvilgiu ieškinys galėtų būti atmestas, jei iš tiesų pirmosios instancijos teismas nustatytų, kad jis nėra tinkamas atsakovas pagal pareikštą reikalavimą.

10. Vis tik atsakovo argumentų pagrįstumu sudaro pagrindą abejoti aplinkybės nustatytos Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-301-407/2025 98 punkte, kuriame yra nurodyta, kad ieškovas perėmė ne šiaip skolą, o skolą, kylančią iš rangos sutarties. Atitinkamai materialiąsias teises ir pareigas perėmus civilinės bylos nagrinėjimo metu, įvyko universalus teisių ir pareigų perėmimas, todėl jis perėmė ne fiksuotą sumą, tačiau ir visas teises ir pareigas, kylančias ir rangos sutarties, atitinkamai, pareigą atlyginti nuostolius.

11. Atsakovo teiginiai, kad A. L., kaip procesinių teisių perėmėjas, perėmė tik ieškovės UAB „Ginota“ procesines teises ir pareigas pagal jau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-301-407/2025, tačiau neperėmė rangovės UAB „Ginota“ materialinių teisių ir pareigų pagal Rangos sutartį, yra deklaratyvūs ir logiškai nepagrįsti.

12. Atskirojo skundo argumentas, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, atmestinas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, pagrįstai sprendė, kad ieškinio argumentai bei su ieškiniu pateikti įrodymai sudarė pagrindą manyti, jog ieškovės reikalavimai preliminariai pagrįsti.

13. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, su kuria taip pat nesutinka apeliantė, yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nustatymu. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika.

14. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti konkretaus ieškinio reikalavimų, kurie tikėtina gali būti patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Taigi, tiek sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, tiek ir parenkant konkrečią taikytinos laikinosios apsaugos priemonės rūšį bei jos taikymo mastą, turi būti įvertintas byloje pareikštų ieškinio reikalavimų pobūdis ir materialinis santykis, kurio įvykdymą prašoma užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-542-302/2017; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1537-516/2018). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visais atvejais turi atidžiai tirti ir vertinti to prašančio asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis jis grindžia tokių priemonių taikymo būtinumą, bei spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik spaudimo kitai šaliai priemonė. Priešingas vertinimas ir aiškinimas (t. y. pripažinimas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus iškils pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui) neabejotinai iškreiptų laikinųjų apsaugos priemonių esmę bei jų taikymo prevencinį tikslą, pažeistų proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, kadangi tokių priemonių turėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.

15. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė ieškovės argumentams ir nepagrįstai reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktą įvertino kaip pagrindžiantį atsakovo nesąžiningumą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas yra įstatyme numatytas ir praktikoje dažnai sutinkamas atlygintinis sandoris. Šio sandorio sudarymo faktas niekaip negali pagrįsti A. L., kaip reikalavimo teisės įgijėjo, nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių kontekste. Reikalavimo perleidimo sutartis nebuvo ginčijama, yra teisėta ir galiojanti.

16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad turtinio pobūdžio ginčuose (dėl skolos priteisimo, nuostolių atlyginimo ir kt.) laikinosios apsaugos priemonės taikomos tik tuo atveju, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą. Tokiose bylose laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama apsaugoti ne patį ginčo objektą, tačiau turtą iš kurio ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju būtų tenkinamas ieškovo turtinio pobūdžio reikalavimas. Kita vertus, bylose, kuriose yra ginčijama nuosavybės teisė, Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta galimybę taikyti tam tikrus apribojimus disponavimui ginčo objektu, siekiant užtikrinti status quo (liet. esamos) situacijos nepasikeitimą iki ginčo teisme išnagrinėjimo pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-464/2017; 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1541-330/2020).

17. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas klaidingai interpretuoja pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriais konstatuoti atsakovo nesąžiningi veiksmai. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinamas ne atsakovų galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose, kai dėl prievolių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovų veiksmai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ne patį reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo faktą pripažino nesąžiningu elgesiu, o tai, kokių pagrindinių tikslų buvo siekiama sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, t. y., kad sutartis buvo sudaryta UAB „Ginota“ bankroto kontekste. UAB „Ginota“ bankrotas ne teismo tvarka baigtas, ji išregistruota iš Juridinių asmenų registro taip ir nepadengus skolų kreditoriams, perleidus turtą jos vadovui A. L.

18. Šios nustatytos faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra pakankamos atsakovo galimam nesąžiningumo faktui konstatuoti.

19. Atsakovas į bylą pateikė Nekilnojamojo turto registro duomenis, kurie jo manymu patvirtina, kad jo turtinė padėtis yra itin gera ir stabili.

20. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pasisakyta, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialiųjų vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019, 21 punktas).

21. Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų, taikomų iki ginčo išsprendimo iš esmės, paskirtis yra konservacinė, o tokių priemonių taikymo tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla grėsmė, kad jis gali būti perleistas, turint siekį išvengti atsiskaitymų su kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018, 22 punktas; 2025 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-863-464/2025,19 punktas).

22. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Priešingai nei teigiama atsiliepimuose į atskiruosius skundus, byloje neturi būti pateikti neginčijami įrodymai apie atsakovų realius ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo ateityje, kadangi teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014, 2021 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1073-553/2021 18 punktas; 2025 m. rugsėjo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-598-407/2025; 2025 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-738-790/2025).

23. Nagrinėjamu atveju, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme buvo konstatuoti atsakovo nesąžiningi veiksmai. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota ir šioje byloje nepaneigta, kad UAB „Ginota“ bankrotas ne teismo tvarka baigtas, ji išregistruota iš Juridinių asmenų registro nepadengus skolų kreditoriams, perleidus turtą jos vadovui A. L. Tai, kad šiuo metu atsakovui priklauso keli žemės sklypai, nesuponuoja pagrindą išvadai, kad jie negalėtų būti perleisti šios civilinės bylos nagrinėjimo metu.

24. Anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nepagrįstai nevertino to fakto, kad dalyje dėl 26 432,70 Eur solidariu atsakovu patraukta draudimo bendrovė, apdraudusi rangovės UAB „Ginota“ garantinių įsipareigojimų įvykdymą. Todėl jokiais atvejais nebuvo pagrindo taikyti arešto 26 432,70 Eur sumai, nes šioje dalyje būsimo teismo sprendimo įvykdymą užtikrina draudimo bendrovės draudimas.

25. Apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad paminėti atsakovo argumentai yra taip pat nepagrįsti. Ieškovė reiškia reikalavimą dviem solidariems atsakovams – fiziniam asmeniui ir draudikui. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalis). Todėl atsakovo argumentais, kad solidarioji atsakomybė automatiškai eliminuoja galimybę jo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra nepagrįsti.

26. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinę reglamentaciją ir formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo teiginiui, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje pažeidė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias teisės normas arba formuojamą praktiką, o atsakovo atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nutartį.

27. Pažymėtina, kad ši nutartis neužkerta kelio atsakovui teikti prašymą pirmosios instancijos teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

28. Kiti atsakovo argumentai, neturi esminės įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui, kadangi jie yra aktualūs bylą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

29. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.