Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-263-560/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-04-15
Bylos Nr.: e2A-263-560/2025
Teisminio proceso Nr.: 2-13-3-0003-2024-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Dainius Rinkevičius, Rosita Patackienė
Ieškovas: R. K.
Atsakovas: VĮ Valstybinių miškų urėdijai

Kategorijos

3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-263-560/2025Teisminio proceso Nr. 2-13-3-0003-2024-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.19.1.; 2.2.4.4.4.; 2.6.10.2.4.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. balandžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rūtos Burdulienės, Rositos Patackienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2024 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei VĮ Valstybinių miškų urėdijai dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė jos naudai priteisti iš atsakovės Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos (toliau – VMU) 10 815,13 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo nuo visos teismo sprendimu priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2023 m. liepos 6 d. buvo gražus oras, be vėjo, švietė saulė, ji su vyru ruošėsi į darbą. Vyras automobilį išvarė iš garažo, pastatė prie vartelių ir atėjo papusryčiauti. Išgirdo garsą, išbėgo į kiemą, pamatė, kad didelis medis užvirtęs ant automobilio. Iškvietė policiją, gaisrinę, kad medį paimtų, tą pačią dieną rašė prašymą savivaldybei. Savivaldybė davė urėdijos telefono numerį, skambino savivaldybei, sakė kad atsiųs žmogų iš kitos urėdijos. Atvykęs žmogus apžiūrėjo vietą, jie viską paaiškino, jis nusifotografavo automobilį ir nurodė, kad medžiagą perduos vadovybei. Nuotraukose matyti, kad automobilis stovi prie jų vartelių. Vietoje medžių nieks neprižiūrėjo, šakos didžiausios gulėjo. Medžiai yra labai aukšti, vieną kartą atvažiavo specialistai, ji sakė, kad medžius sutvarkyti reikia, bet tuo viskas ir baigėsi. Po įvykio nupjovė medžius kaip turi būti, dabar likę keli medžiai. Medis augo ne jų sklype, jie už šį medį neatsako. Automobilis 2022 metų gamybos, kasko draudimu draustas nebuvo. Kad kažkas nutiks jie tokių minčių neturėjo, raštu niekur nesikreipė dėl keliamos grėsmės jų turto saugumui. Nuo pastatyto automobilio iki medžio maždaug šešių - septynių metrų atstumas. Medis užvirto maždaug kamieno viduriu, apglėbė visą automobilį. Kai medį supjaustė buvo matyti, kad medis viduje pažeistas, jis be šaknų, buvo ir sausų šakų. Anksčiau iki šio įvykio medžių griuvimo nebuvo. Automobilis buvo apdraustas civilinės atsakomybės draudimu, kreipėsi į bendrovę, tačiau ji nesutiko atlyginti žalos. Po įvykio ji kreipėsi į savivaldybę, pas merą ėjo, jis pasakė, kad jei medis būtų jiems priklausęs, žala būtų atlyginta, tačiau įvykio metu medis jiems nepriklausė. O vėliau jai davė numerį, ji skambino urėdijai, kalbėjo su vadovu. Atsakymą, kuris buvo neigiamas, iš urėdijos gavo raštu, jo neskundė. Teigia, jog neteisėti atsakovės veiksmai pasireiškė neveikimu, laiku nepašalino medžio, nesirūpino genėjimu, kaip prižiūrėti medį jų specialistai turėjo žinoti, jie yra tos srities specialistai.

Atsiliepimas

3. Atsakovė VMU pateikė atsiliepimą į ieškinį, su kuriuo nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad ginčo sklypas, kuriame augo medis, jo naudojimo paskirtis yra miškų ūkio, taigi šiame sklype augančių medžių priežiūra atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo nuostatomis (toliau tekste Miškų įstatymas). 2010 m. sausio 27 d. Aplinkos ministro įsakymo „Dėl miško kirtimo taisyklių patvirtinimo“ yra nurodyta 77 p., kad sanitariniai miško kirtimai vykdomi visuose miškuose atsižvelgiant į Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimus. Sanitariniai miško kirtimai saugomose teritorijose vykdomi laikantis tų teritorijų planavimo dokumentų, nuostatų ir kitų veiklą šiose teritorijose reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Sanitariniais kirtimais turi būti iškirstos tik žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose. Sanitariniais miško kirtimais taip pat gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai. Jokių kitų atvejų, kai sanitariniai kirtimai yra privalomi, Miško sanitarinės apsaugos taisyklėse nenumatyta. Šių Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 4 p. apibrėžtos sąvokos „labai pažeistas medis“, „mažai pažeistas medis“, „naujas sausuolis“, „senas sausuolis“, nurodyta kas yra laikoma pavojų keliančiu medžiu - tai yra nudžiūvęs, nulūžęs, skilęs, pakrypęs su išvirtusiomis ar pakilusiomis šaknimis, apdegęs ar kitaip pažeistas medis. Kadangi ieškovė pati nurodė, kad medis buvo žalias, tai patvirtina ir ieškovės pateiktos fotonuotraukos prie ieškinio, tik jam nulūžus paaiškėjo, kad kamienas yra išpuvęs, ko vizualiai niekas to negali pasakyti, medžio pažeidimo požymių nebuvo. Nebuvo galima nustatyti, kad medis yra pažeistas, todėl urėdija nepripažįsta savo kaltės, kadangi tinkamai vykdė savo pareigas, kaip numatyta Miškų įstatyme, jų įstatuose ir kt. poįstatyminiuose aktuose. Atsakovė negali būti atsakinga už medį, kuris vizualiai vertinant neatrodo pažeistas, jos kaltės nėra, ji tinkamai vykdė savo pareigą ir prižiūrėjo medžius. Jei ieškovė būtų kreipusis ir būtų nurodžius, kad šį medis sklype reikia įvertinti, kad jis kelia grėsmę turto saugumui, specialistai būtų atvykę, tačiau prie kiekvieno medžio specialisto nepastatysi. Iš turimų duomenų, medis augo pakankamai toli nuo ieškovės gyvenamosios vietos, kad tokią žalą medis galėjo padaryti kabindamas viršūne, ieškovė pati pastatė automobilį po medžiais, todėl turėtų būti įvertinta ir pačios ieškovės elgesys.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Alytaus apylinkės teismas 2024 m. spalio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

6. Teismas nurodė, kad 2023 m. liepos 6 d., apie 7 val. E. K., R. K. sutuoktinis, išvarė ieškovei nuosavybės teise priklausantį automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš namų ((duomenys neskelbtini)) garažo ir pastatė šalia namų. Po kelių minučių išėjęs važiuoti į darbą ieškovės vyras pamatė, kad ant automobilio užgriuvęs šalia (duomenys neskelbtini)gatvės esančio VMU priklausiusio medelyno teritorijoje (žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) augęs medis ir apgadino automobilį. Ieškovė pateikė 2023 m. lapkričio 29 d. UAB „Autoalas“ remonto sąmatą, kurioje nurodyta, jog transporto priemonės savininkei dėl šio įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudaro 10 815,13 Eur.

7. Nagrinėjamoje civilinėje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga - neteisėti atsakovės veiksmai (neveikimas), būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovė VMU, atlikdama ieškovės nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus VMU privalėjo veikti. Dėl to teismas pirmiausia vertino kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasi VMU privalėjo veikti, taip pat, ar VMU nagrinėjamoje situacijoje veikė laikydamasi šių reikalavimų. (duomenys neskelbtini)sklypas, kuriame augo medis, 2017 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1077 „Dėl valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai“ perduotas VMU valdyti patikėjimo teise. 2023 m. liepos 5 d. VMU, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 470 „Dėl valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimo patikėjimo teise Alytaus miesto savivaldybei“, Nacionalinei žemės tarnybai perdavė valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus. Nacionalinė žemės tarnyba 2023 m. liepos 12 d. pasirašė Perdavimo - priėmimo aktą Nr. 2MŽP-3-(14.2.114 E.)/63-S-10513.

8. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos darė išvadą, kad vėjas įvykio vietoje tikrai nesiekė nenugalimos jėgos reiškinio aplinkybių (CK 6.212 straipsnis, 6.253 straipsnio 2 dalis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog VMU kvalifikuoti miškininkystės srities specialistai, apžiūrėję įvykio vietą bei įvertinę lūžusį medį konstatavo, jog tuopa buvo žalia ir atrodė visiškai sveika, jokių pavojų keliančių požymių nepastebėta, vizualiai nustatyti, kad ji yra su centriniu puviniu neįmanoma. Tai, kad vizualiai tuopa neatrodė pažeista, patvirtina ir ieškovės į bylą pateiktos medžio fotonuotraukos, kuriose akivaizdžiai matosi žaliuojantis, vizualiai nepažeistas medis.

9. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 5 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad VMU patikėjimo teise valdo, naudoja jai teisės aktais perduotus valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą. Miškų įstatymo paskirtis - reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą, užtikrinant biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms. Šiems procesams tinkamai įgyvendinti, vykdoma miškų inventorizacija, kurios tikslas nustatyti miško išteklius, jų kokybę, teikti informaciją apie miškų gamtinę ir ūkinę būklę (LR Miškų įstatymo 13 straipsnio 1 punktas). 2010 m. sausio 27 d. LR Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-79 „Dėl miško kirtimo taisyklių patvirtinimo“ 77 punkte nurodyta, kad sanitariniai miško kirtimai vykdomi visuose miškuose atsižvelgiant į Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimus. Sanitariniai miško kirtimai saugomose teritorijose vykdomi laikantis tų teritorijų planavimo dokumentų, nuostatų ir kitų veiklą šiose teritorijose reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pagal 2007 m. balandžio 11 d. LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-204 „Dėl miško sanitarinės apsaugos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 punkto nuostatas, sanitariniais kirtimais turi būti iškirstos tik žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose. Sanitariniais miško kirtimais taip pat gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai. Jokių kitų atvejų, kai sanitariniai kirtimai yra privalomi, Miško sanitarinės apsaugos taisyklėse nenumatyta. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovės atstovės rašte pripažįstamas faktas, jog jokie miško sanitariniai kirtimai nurodytame sklype nebuvo vykdomi (nepriklausomai nuo to priežasties), kas patvirtina neteisėtus atsakovės veiksmus, kadangi minėtame rašte VMU tik nurodė, jog iki 2023 m. liepos 6 d. įvykio VMU nebuvo gavusi raštiško suinteresuotų asmenų prašymo pašalinti ar nugenėti minimą byloje medį, nėra jokių duomenų, paklausimų, kad medis, kuris nulūžo ir apgadino ieškovės automobilį, keltų grėsmę gyventojų ar jų turto saugumui, nėra duomenų, jog (duomenys neskelbtini) miško žemės sklype buvo nustatyta ir registruota masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė.

10. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą sprendė, jog VMU tinkamai įgyvendino valstybinės žemės patikėtinio, miško valdymo ir naudojimo pareigas (Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis), taip pat ir bendrąsias aplinkos (jos objekto - miško) apsaugos pareigas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53, 54 straipsnius, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos 9 straipsnį. Teisinė pareiga ir prievolė nagrinėjamu atveju negali būti objektyviai absoliutinama, t. y. nėra objektyviai pakankamo pagrindo atsakovei besąlygiškai rūpintis kiekvienu medžiu, neturint reikiamos raštiškos informacijos apie konkretaus želdinio stovį bei galimą grėsmę aplinkai. Šiuo konkrečiu atveju teismui nėra jokio pagrindo manyti, kad atsakovė netinkamai ir aplaidžiai vykdė savo pareigas, galimu neveikimu prisidėjo prie žalos ieškovei atsiradimo. Nesant neteisėtų veiksmų nėra ir kaltės sąlygos, nepriklausomai nuo to, ar teismas ją traktuotų kaip būtinąją sąlygą civilinei atsakomybei atsirasti ar laikytų, kad nagrinėjamas atvejis patenka prie griežtosios civilinės atsakomybės. Teismas sprendė, jog neegzistuoja ir priežastinis ryšys, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, o ieškovės ieškinyje nurodyta žala nėra ir negali būti laikoma VMU veiksmų (neveikimo) rezultatu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovė R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2024 m. spalio 14 d. Alytaus apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinio reikalavimus.

12. Nurodė, kad ieškovė pateikė teismui Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau - HMT) pažymą, kurioje nurodoma, kad įvykio dieną Lazdijų stoties matavimais buvo nedidelis vėjas: 6 val. - 2,9 m/s, 7 val. - 2,0 m/s, 8 val. 1,5 m/s. HMT nurodė, kad Alytaus mieste vėjo matavimai nevykdomi. Teismas nesutiko su šiuo ieškovės pateiktu įrodymu (o ir su ieškovės teiginiais apie vėjo nebuvimą), kadangi neva atstumas tarp Alytaus ir Lazdijų yra apie 50 km. Teismo nuomone, HMT pažyma nepaneigia fakto, kad Alytuje galėjo būti kilęs didelis (stiprus) vėjas, sąlygojęs medžio lūžį. Teismas padarė prielaidų pobūdžio išvadą, kurios nepatvirtina jokios aplinkybės. Paneigti aplinkybę, kad įvykio vietoje nebuvo jokio stipraus vėjo, galėjusio sąlygoti medžio lūžimą, yra atsakovės pareiga, tačiau ji nepateikė jokių įrodymų ar pakankamų argumentų, kad tokios aplinkybės galėjo būti.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas nurodė, kad neva pati ieškovė išvažiavusi iš nuosavo kiemo ir savo valia pastačiusi automobilį po medžiais, ir dėl to neva prisiėmė riziką dėl patirtos žalos, tačiau ieškovės automobilis buvo pastatytas ne po medžiais, o prie pat ieškovės namų, pakankamai toli nuo lūžusio medžio. Atstumą nuo kitoje gatvės/pravažiavimo pusėje esančių medžių iki ieškovės namų valdos patvorio galima įvertinti ir iš paties atsakovo pateiktos nuotraukos („įvykio vieta“). Kadangi 2023 m. liepos 6 d. vėjo greitis pagal HMT duomenis nesiekė nė 5 metrų per sekundę, t. y. nesiekė net vidutinio, todėl ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad čia palikti automobilį yra saugu, kad nereikia imtis papildomų atsargumo priemonių, tuo labiau, kad automobilis buvo paliktas trumpam. Nuvirtęs medis augo VMU priskirtoje, o ne privačioje žemėje, todėl ji turėjo pareigą medį prižiūrėti, o grėsmės aplinkiniams atveju - jį nukirsti. Atsakovė tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti jos teritorijoje augančių medžių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, o žala atsirado nuvirtus atsakovės sklype esančiam medžiui, taigi VMU neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai atsirasti.

14. Ieškinyje buvo nurodyta, jeigu atsakovei kiltų abejonių dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių (taip pat ir dėl oro sąlygų, vėjo greičio ir kt.), ieškovė prašytų apklausti liudytoją E. K., tuoj po įvykio į vietą atvykusius policijos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnus, išreikalauti iš policijos įstaigos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos galimai jų turimus vaizdo įrašus iš įvykio vietos, bet teismas to nesiėmė.

Žemesnės instancijos teismas

15. Teismas akcentavo, kad VMU specialistai apžiūrėję ir įvertinę lūžusį medį, konstatavo, jog tuopa buvo žalia ir atrodė sveika, jokių pavojų keliančių požymių nepastebėta, vizualiai nustatyti, kad ji su centriniu puviniu neįmanoma. Neva tai, kad medis nebuvo nei labai pažeistas, nei sausuolis, patvirtina ir ieškovės pateiktos medžio nuotraukos iš įvykio vietos. Tačiau iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų matyti, kad išvirtusio medžio kamienas buvo stipriai pažeistas puvinio nuo pat apačios iki viršaus. Be to iš ieškovės teismui pateiktų nuotraukų matyti, kad išvirtęs medis buvo pažeistas ne tik iš vidaus, bet ir jo šakos buvo apdžiūvusios, aplūžusios, todėl laikytina, kad teismas visai nepagrįstai vadovavosi atsakovo specialistų, kurie be kita ko laikytini šališkais, pateiktais vertinimais. Nuvirtęs medis buvo labai pažeistas ne kenkėjų, o puvinio, tik atsakovės specialistai iki tol, kol medis nenuvirto, nesugebėjo to nustatyti. Šiomis aplinkybėmis neabejotinai peršasi išvada, kad atsakovės darbuotojai nesiėmė pakankamų priemonių nuvirtusio medžio pavojingumo identifikavimui, ignoravo žodinius gyventojų pranešimus, kas ir sąlygojo medžio nuvirtimą ir žalą ieškovei.

16. Teismo sprendime nurodytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 470 „Dėl valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimo patikėjimo teise Alytaus miesto savivaldybei“ miško sklypai, tarp jų ir sklypas, kuriame augo nuvirtęs medis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), perduotas Alytaus miesto savivaldybei patikėjimo teise prižiūrėti, saugoti ir tvarkyti viešosios paskirties rekreacijai ir poilsiui. Ir nors formaliai nurodytas sklypas iš atsakovės pagal 2023 m. liepos 12 d. Nacionalinės žemės tarnybos perdavimo - priėmimo aktą savivaldybei buvo perduotas netrukus po įvykio, ieškovės nuomone, jam gali būti taikomi nurodytų taisyklių bendrieji reikalavimai, nes Vyriausybės nutarimas ir pasikeitęs sklypo režimas jau prieš įvykį buvo žinomas ir atsakovei, o faktiškai sklypas dar buvo atsakovės žinioje. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad vadinamasis miško sklypas yra miesto teritorijoje, išvirtęs medis augo ne miško glūdumoje, o apie 20 arų ploto miškelyje ir prie pat kelio, kuriuo tiek ieškovė, tiek kiti asmenys naudojosi įvažiavimui į savo namų valdas, todėl jo medžių priežiūrai atsakovė turėjo skirti didesnį dėmesį.

17. Teismas svarbią reikšmę priskyrė aplinkybei, kad VMU iki 2023 m. liepos 6 d. įvykio nebuvo gavusi jokio raštiško suinteresuotų asmenų prašymo pašalinti ar nugenėti aptariamą medį, kad nebuvo jokių duomenų, paklausimų, kad tas medis keltų grėsmę gyventojų ar jų turto saugumui, ir kad atsakovei nebuvo jokių indikacijų kreiptis į kompetentingą instituciją dėl leidimo kirsti mišką išdavimo. Teismo nuomone, neturint raštiškos informacijos apie konkretaus želdinio stovį bei galimą grėsmę aplinkai atsakovei nėra pakankamo pagrindo rūpintis kiekvienu medžiu, todėl VMU negali būti atsakinga už kilusį įvykį. Pastebi, kad po įvykio buvo nupjautas ne vienas arti nurodyto pravažiavimo buvęs, galimai pavojų kėlęs medis, kas matoma iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų (Nr. 21, 22). Tai tiesiogiai patvirtina, kad pažeistam ar šiaip pavojingam medžiui nustatyti atsakovei nereikėjo jokių suinteresuotų asmenų kreipimusi, pranešimų ar kt.

18. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad VMU jai adresuotame 2023 m. liepos 24 d. rašte pripažįstamas faktas, jog jokie miško sanitariniai kirtimai nurodytame sklype nebuvo vykdomi ir kad tai patvirtina atsakovo neteisėtus veiksmus - neteisėtą neveikimą ir pažymėjo, kad VMU tame rašte tik nurodė, jog iki 2023 m. liepos 6 d. įvykio nebuvo gavusi raštiško suinteresuotų asmenų prašymo pašalinti ar nugenėti byloje minimą medį, tačiau teismas sprendime nurodė, kad sklype, kuriame augo medis, UAB „ORDO“ VMU užsakymu 2021 m. vykdė pavojingų šakų genėjimą, kad 2022 m. pavojingų medžių genėjimas buvo atliekamas kitame miško žemės sklype, todėl esą ieškovės teiginiai, kad VMU nesirūpino savo patikėjimo teise valdomų miškuose augančių medžių tvarkymu ir priežiūra yra nepagrįsti. Taigi, atsakovė ieškovei ir teismui teikė prieštaringus duomenis - ieškovei, kad sanitariniai kirtimai nebuvo vykdomi, teismui - kad pavojingų šakų genėjimas buvo vykdomas. Atsakovės pateikti dokumentai apie atsakovės miško sklype atliktus medžių genėjimus tik patvirtina, kad nurodytame atsakovės miško sklype vis dėlto buvo reikalas medžius genėti ir gal iškirsti, bet medžio, kuris išvirto, iki įvykio atsakovė nei apgenėjo, nei iškirto. Ieškovė į VMU atstovus dėl pavojingų prie pravažiavimo augančių medžių žodžiu su pasiūlymu apgenėti juos arba nukirsti ne kartą kreipėsi ne tik pati, bet ir jos kaimynė, tačiau dėl prašymų nebuvo imtasi jokių veiksmų, o teismas šiuos reikšmingus duomenis ignoravo. Ieškovės nuomone, nėra paneigta atsakovės pareiga prižiūrėti savo medį. Iš įvykio aplinkybių teismui neturėjo kilti abejonių, kad automobilis buvo sužalotas būtent užvirtusio medžio. Šiomis aplinkybėmis nebėra reikalo įrodinėti priežastinį ryšį, jis akivaizdus.

19. Teismas sprendime kėlė abejonių dėl žalos padarymo fakto ir dydžio, dėl automobilio apgadinimo laiko ir remonto apimties. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovė neįvykdė savo pareigos įrodyti reikalavimą dėl žalos dydžio, nurodė, kad ieškovė pateikė 2023 m. lapkričio 29 d. UAB „Autoalas“ remonto sąmatą Nr. 20230810, kurioje nurodyta, jog transporto priemonės savininkei dėl apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudaro 10 815,13 Eur, 2023 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą ir 2023 m. gruodžio 1 d. mokėjimo pavedimą, nurodė, kad nepateikta kitų dokumentų, pvz., defektų nustatymo akto ir apgadinimų nuotraukų, liudijančių apie realiai būtent ieškovės nurodyto įvykio (o ne kokio nors kito) metu patirtą žalą; patvirtinančių, kad automobilio apgadinimai tikrai buvo ir kad jie padaryti 2023 m. liepos 6 d. įvykio metu, kad nepateikė jokio vertinimo, kuris pagrįstų, kad visi sąskaitoje nurodyti remonto darbai buvo būtini. Ieškovė pažymi, kad pateikė eilę nuotraukų ir iš įvykio vietos, ir darytų remonto įmonėje, iš kurių matyti automobiliui įvykio metu padaryti apgadinimai. Be to, iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų (Nr. 1, 6, 13, 14) matyti, kad įvykio metu automobiliui buvo stipriai sudaužytas priekinis stiklas. Akivaizdu, kad su tokiu stiklu ir kitais automobilio apgadinimais juo nebuvo galima naudotis ir patirti dar kokius nors eismo įvykius ir apgadinimus, todėl teismo argumentas, kad automobilis galimai galėjo patirti sugadinimų/pažeidimų ir po minėto įvykio, yra visiškai nepagrįsta prielaida.

Atsiliepimas

20. Atsakovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti.

21. Nurodė, kad esant ginčui dėl miško teritorijoje augusio medžio, turi būti vadovaujamasi miške augančio medžio priežiūrai, apsaugai ir tvarkymui aktualiu teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos miškų įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose. Šis miško žemės sklypas neabejotinai atitinka miško sąvoką, kaip tai įtvirtinta Miškų įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje. 2023 m. liepos 5 d. VMU, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2023 m. m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 470 „Dėl valstybinės miškų ūkio paskirties žemės sklypų perdavimo patikėjimo teise Alytaus miesto savivaldybei“, Nacionalinei žemės tarnybai perdavė valstybei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). 2023 m. liepos 12 d. Nacionalinė žemės tarnyba pasirašė Perdavimo - priėmimo aktą.

Šalies argumentai

22. Ieškovė nepagrįstai nurodo, kad VMU turi pareigą rūpintis kiekvienu pavieniu miške augančiu medžiu, kad VMU neteisėti veiksmai pasireiškia tuo, jog VMU neva laiku neįvertino konkretaus ginčo medžio pavojingumo ir jo nepašalino. Teismų praktikoje jau yra pasisakyta dėl Miškų įstatymo nuostatų, kurios reikšmingos ir šiam ginčui. Šioje byloje teismas vertino, kad „teisinė pareiga ir prievolė nagrinėjamu atveju negali būti objektyviai absoliutinama, t. y. nėra objektyviai pakankamo pagrindo atsakovui besąlygiškai rūpintis kiekvienu medžiu, neturint reikiamos raštiškos informacijos apie konkretaus želdinio stovį bei galimą grėsmę aplinkai. Teismas nenustatė, kad iki minėto įvykio atsakovė būtų gavusi raštišką suinteresuotų asmenų prašymą pašalinti ar nugenėti augantį medį, nėra jokių duomenų, paklausimų, kad medis, nulūžo ir apgadino ieškovės automobilį, keltų grėsmę gyventojų ar jų turto saugumui. Nėra nustatyta, kad institucija būtų išdavusi leidimą šio medžio nukirtimui (pašalinimui) ar atskirų jo dalių (šakų) genėjimui ir nesiėmė jokių veiksmų kontroliuoti jo vykdymą“.

23. Teigia, jog pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Šiuo atveju ne tik neegzistuoja VMU neteisėti veiksmai, bet ir priežastinis ryšys tarp prašomos atlyginti žalos ir tariamai neteisėtų veiksmų, ieškovės nuostoliai nėra ir negali būti laikomi VMU veiksmų rezultatu. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad žalos atsiradimas nėra sąlygotas VMU neteisėtų veiksmų (neveikimo). VMU, atlikdama jai skirtas funkcijas, neatliko jokių neteisėtų veiksmų ar neteisėtai neveikė, todėl negalima daryti išvados, kad reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl VMU neveikimo, o tai reiškia, kad byloje neįrodytas neteisėtas VMU neveikimas (medžio nepriežiūra) ir priežastinis ryšys tarp automobiliui padarytos žalos ir galimai VMU neteisėto neveikimo, kas eliminuoja VMU pareigą atlyginti žalą.

24. Ieškovės teigimu teismas nepagrįstai konstatavo, kad „VMU specialistai apžiūrėję ir įvertinę lūžusį medį, konstatavo, jog tuopa buvo žalia ir atrodė sveika, jokių pavojų keliančių požymių nepastebėta, vizualiai nustatyti, kad ji su centriniu puviniu neįmanoma“. VMU nurodo, jog jos kvalifikuoti miškininkystės srities specialistai apžiūrėję įvykio vietą bei įvertinę lūžusį medį, konstatavo, jog tuopa buvo žalia ir atrodė visiškai sveika, jokių pavojų keliančių požymių nepastebėta, vizualiai nustatyti, kad ji su centriniu puviniu neįmanoma. Vadovaujantis ieškovės logika būtų precedentas, kad VMU tariamai kiltų pareiga (nesuderinama su pamatiniu Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomu miško apsaugos principu) iškirsti valstybės ir visuomenės turtą bei konstitucinę vertybę - valstybinį mišką, kadangi, ieškovės įsitikinimu, net ir vizualiai nepažeistas medis turėtų būti kertamas, kadangi galbūt viduje jis yra pažeistas puvinio. Tik jei apskritai neliktų medžių (tuomet nebūtų ir miško) - nebūtų rizikos, susijusios su žalos, padarytos dėl nulūžusio medžio.

25. Ieškovė nurodo, kad visi liudytojai galėtų patvirtinti aplinkybes apie oro sąlygas, vėjo greitį ir medžio būklę. VMU nuomone, toks prašymas yra perteklinis ir nepagrįstas. Sprendžiant prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes. VMU vertinimu E. K. liudijimas būtų šališkas ieškovės atžvilgiu, parodymai neobjektyvūs, VMU kyla abejonių dėl jo turimos kvalifikacijos medžių būklės vertinimo klausimu. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Vilniaus priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Alytaus priešgaisrinė gelbėjimo tarnybos pareigūnų bei policijos pareigūnų turima informacija užfiksuota į bylą pateiktose pažymose. Be to, pareigūnų parodymai praėjus beveik 1,5 metų nuo įvykio, ypač įvertinus tai, jog pareigūnai per visą šį laikotarpį dalyvavo ne viename įvykyje, galimai būtų paviršutiniški.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

26. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

Dėl naujų įrodymų

27. Ieškovė su apeliaciniu skundu teikia į bylą naujus įrodymus: 2023 m. rugpjūčio 11 d. remonto sąmatą, HTM patikslintą pažymą ir prašo šiuos rašytinius įrodymus prijungti prie bylos. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju ieškovė teikiamus naujus įrodymus galėjo teikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus būtų atsisakęs priimti. Ieškovė nenurodo, kodėl būtinybė teikti šiuos duomenis iškilo vėliau ir kodėl jų neteikė pirmosios instancijos teismui, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pagrindo priimti ieškovės teikiamus naujus įrodymus nėra.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

28. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kviesti liudytoją E. K., išreikalauti iš Alytaus AVPK duomenis, kokie pareigūnai buvo atvykę pagal pranešimą prie R. K. namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir iškviesti šiuos pareigūnus liudytojais? išreikalauti iš Alytaus priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos duomenis, kokie pareigūnai buvo atvykę pagal pranešimą prie R. K. namo ir iškviesti šiuos pareigūnus liudytojais.

29. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo diskrecijos teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 322 straipsnis). Šalis gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje apeliantė ir jos atstovas advokatas dalyvavo, apeliantė teikė papildomus įrodymus, paaiškinimus. Apeliantė turėjo galimybę teikti prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, liudytojų apklausimo, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nėra, bei, jog dalyvaujančių byloje asmenų teisės būti išklausytiems pakankamu įgyvendinimu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme traktuotina šalių galimybė teismui teikti procesinius dokumentus. Dėl to nurodytas apeliantės prašymas atmetamas, byla pagal CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

30. Byloje nustatyta, kad 2023 m. liepos 6 d., apie 7 val. E. K. - R. K. sutuoktinis išvarė ieškovei nuosavybės teise priklausantį automobilį Toyota RAV4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš namų ((duomenys neskelbtini)) garažo ir pastatė šalia namų. Po kelių minučių išėjęs važiuoti į darbą ieškovės vyras pamatė, kad ant automobilio užgriuvęs šalia (duomenys neskelbtini)esančio VMU priklausiusio medelyno teritorijoje (žemės sklypo unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) augęs medis ir apgadino automobilį. Ieškovė pateikė 2023 m. lapkričio 29 d. UAB „Autoalas” remonto sąmatą Nr. 20230810, kurioje nurodyta, jog transporto priemonės savininkei dėl šio įvykio metu apgadinto automobilio padaryti nuostoliai sudaro 10 815,13 Eur.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

31. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas netenkino jos ieškinio dėl žalos atlyginimo. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 10 815,13 Eur žalos atlyginimą. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė (savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (savivaldybei) pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

32. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). LVAT praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr. 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.).

33. Nagrinėjamu ieškovės turto sugadinimo atveju dėl medžio nuvirtimo ant automobilio neteisėti veiksmai turi būti suprantami kaip asmens netinkamas rūpinimasis (nesirūpinimas) jo teritorijoje esančių želdynų ir želdinių priežiūra bei neužtikrinimas, kad jo teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl atsakovės veiksmų neteisėtumo, kuri yra būtinoji civilinės atsakomybės taikymo sąlyga, pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus darė išvadą, kad ši sąlyga yra neįrodyta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai. Kaip nustatyta byloje, VMU patikėjimo teise valdytas žemės sklypas, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra miško ūkio paskirties žemė, ką patvirtina į bylą pateikti VĮ Registrų centro išrašo duomenys. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 5 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad VMU patikėjimo teise valdo, naudoja jai teisės aktais perduotus valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą. Miškų įstatymo paskirtis - reglamentuoti miškų atkūrimą, apsaugą bei naudojimą ir sudaryti teisines prielaidas, kad visų nuosavybės formų miškai būtų tvarkomi pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus, užtikrinant racionalų miškų išteklių naudojimą, užtikrinant biologinės įvairovės išsaugojimą, miškų produktyvumo didinimą, kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę, galimybę dabar ir ateityje atlikti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas nedarant žalos kitoms ekosistemoms. Šiems procesams tinkamai įgyvendinti, vykdoma miškų inventorizacija, kurios tikslas nustatyti miško išteklius, jų kokybę, teikti informaciją apie miškų gamtinę ir ūkinę būklę (LR Miškų įstatymo 13 straipsnio 1 punktas). Miškų inventorizacijos ir miškų apskaitos tvarką, turinį ir periodiškumą nustato Aplinkos ministerija (Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 13 straipsnio 5 punktas). Miškų ūkio veikla organizuojama ir visi miškų atkūrimo, naudojimo ir miško žemių tvarkymo darbai atliekami vadovaujantis miškotvarkos projektu (Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 14 straipsnis). Medynuose gali būti vykdomi pagrindiniai, ugdomieji, sanitariniai ir specialieji miško kirtimai, išskyrus Miškų įstatyme nustatytus draudimus ir apribojimus. Miško kirtimo būdai, kirtimų amžius, aplinkosaugos ir technologiniai reikalavimai nustatomi aplinkos ministro tvirtinamose Miško kirtimų taisyklėse (Lietuvos Respublikos Miškų įstatymo 16 straipsnio 2 punktas). 2010 m. sausio 27 d. LR Aplinkos ministro įsakymo Nr. D1-79 „Dėl miško kirtimo taisyklių patvirtinimo“ 77 punkte nurodyta, kad sanitariniai miško kirtimai vykdomi visuose miškuose atsižvelgiant į Miško sanitarinės apsaugos taisyklių reikalavimus. Sanitariniai miško kirtimai saugomose teritorijose vykdomi laikantis tų teritorijų planavimo dokumentų, nuostatų ir kitų veiklą šiose teritorijose reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pagal 2007 m. balandžio 11 d. LR Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-204 „Dėl miško sanitarinės apsaugos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Miško sanitarinės apsaugos taisyklių 29 punkto nuostatas, sanitariniais kirtimais turi būti iškirstos tik žalių eglių vėjavartos, vėjalaužos, snieglaužos ir labai pažeisti medžiai iki medžių liemenų pavojingų kenkėjų apsigyvenimo juose. Sanitariniais miško kirtimais taip pat gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai.

34. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė nebuvo gavusi jokio pranešimo, kad ginčo medis būtų buvęs nudžiūvęs, skilęs ar kitaip pažeistas, jog būtų keliantis pavojų aplinkiniams. Kaip numatyta įstatyme, sanitariniais kirtimais gali būti kertami kitų medžių rūšių labai pažeisti medžiai ir sausuoliai. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog šis ginčo medis būtų buvęs pažeistas ar sausuolis. Priešingai, pati ieškovė byloje nurodo, kad medis buvo žalias, tai patvirtina ir byloje esančius nuotraukos. Tik medžiui lūžus ir nukritus paaiškėjo, kad jo kamienas yra supuvęs. Nulūžusį medį apžiūrėję atsakovės darbuotojai nustatė, kad tuopa buvo žalia ir atrodė visiškai sveika, jokių pavojų keliančių požymių nepastebėta, vizualiai nustatyti, kad ji su centriniu puviniu neįmanoma. Aplinkybę, kad atsakovė rūpinosi ginčo vietoj augančiais medžiais patvirtina tai, kad UAB „ORDO“ atsakovės užsakymu 2021 m. vykdė pavojingų šakų genėjimą sklype, kuriame augo ginčo medis. Taigi, kadangi nebuvo akivaizdžių medžio pažeidimo požymių, kurie būtų lėmę pareigą atsakovei atlikti sanitarinį miško kirtimą, taip pat nesant duomenų, kad atsakovė būtų buvusi raštu informuota apie pavojingą medį ir į tokį pranešimą nebūtų reagavusi, byloje nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovė atliko kokius nors neteisėtus veiksmus. Nesant neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nebepasisako apie žalą, priežastinį ryšį ir kaltę, nes nesant bent vienos iš bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų, turtinė prievolė atlyginti žalą neatsiranda (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.246 - 6.249 straipsniai).

35. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažyma nepaneigia fakto, kad Alytuje galėjo būti kilęs didelis (stiprus) vėjas, sąlygojęs medžio lūžį. Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principais. Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Lygiateisiškumo principas (CPK 17 straipsnis) įrodinėjimo proceso kontekste reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas ginčo šalims turi užtikrinti lygias galimybes įrodyti savo reikalavimus ar atsikirtimus bei juos vertinti lygiai teisingai pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013). Tinkamas civilinio proceso principų laikymasis yra pagrindas tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Šiuo atveju ieškovė nurodė, kad tuo metu, kai įvyko ieškovei žalą sukėlęs įvykis – medžio nuvirtimas, toje vietoje nebuvo stipraus vėjo. Tai ji įrodinėjo pažyma, patvirtinančia, kad Lazdijų stotyje buvo nedidelis vėjas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad tarp Lazdijų, kur buvo matuotas vėjo stiprumas, ir Alytaus, kur įvyko ginčo įvykis, yra apie 50 km atstumas ir tokia pažyma negali patvirtinti vėjo nebuvimo Alytuje fakto. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė byloje neįrodinėja, kad įvykio metu būtų buvęs stiprus vėjas, ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra. Šios aplinkybės įrodymas ar neįrodymas iš esmės neturėtų įtakos teismo sprendimui, kuriuo nustatyta, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.

36. Apeliantė nesutinka su tuo kaip pirmosios instancijos teismas vertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė teigia, kad teismas neanalizavo specifinių įrodymų, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius neaiškumus. Apeliantė iš esmės nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą ir grindžiamas byloje esančiais įrodymais.

37. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

38. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės, todėl sprendžia, jog ieškovės apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Alytaus apylinkės teismo 2024 m. spalio 14 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

nutaria:

Ieškovės R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo 2024 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rūta BurdulienėRosita PatackienėDainius Rinkevičius