Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų R. V. ir A. I. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įsigijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys VĮ „Turto bankas“, VĮ „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjai R. V. ir A. I. (toliau – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį tikslino, prašydami nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą (sandėlį) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 5J1/p tokiomis dalimis: R. V. - 1/3 dalis ir A. I. - 2/3 dalys. Nurodė, kad adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis pavadinimas - (duomenys neskelbtini)), yra pastatų kompleksas, kurį sudaro įvairaus dydžio gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatai. Šiame pastatų komplekse 1983 m. buvo suprojektuoti keturi mūriniai garažai ir trys sandėliukai. Pareiškėjo A. I. tėvai - L. I. ir E. I. bei pareiškėjos R. V. mama - R. V., o vėliau ir patys pareiškėjai, nuosavybės teise valdė butus. Nuo 1984 m., kai buvo pastatyti garažai ir sandėliukai, pareiškėjų tėvai, o dabar ir patys pareiškėjai, sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai valdė sandėliukus, esančius žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), rūpinasi jų priežiūra, laiko juose savo daiktus (retai naudojamus baldus, namų apyvokos daiktus, paveikslus, malkas ir kt.). Kiekvienas sandėliukas turi atskirą įėjimą. Sandėliukus skiria paprasta pertvara (ne „laikančioji“ konstrukcija), todėl jie kartu gali būti laikomi vienu nekilnojamojo turto vienetu – sandėliu. Nekilnojamasis daiktas – sandėlis, nors ir nėra įregistruotas, tačiau egzistuoja natūroje ir yra valdomas pareiškėjų. Pardavę butus adresu (duomenys neskelbtini), pareiškėjai juose negyvena, tačiau sandėlį faktiškai valdo ir naudoja (laiko savo daiktus). Teigia, kad nesant teisinio tikrumo, gali susidaryti padėtis, kai teisėtai pastatytas ir nuolat teisėtai valdomas turtas bus gadinamas, o teisės reikalauti žalos atlyginimo bus apribotos, nes turtas jų vardu neįregistruotas Registrų centre.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad aptariamas Sandėlis nebuvo įrašytas Nekilnojamųjų turto kadastre. Nuosavybės ir kitos daiktinės teisės jokiam asmeniui neįregistruotos. Turimais duomenimis, minėtas sandėliukas nėra Vilniaus miesto savivaldybės apskaitoje ir nebuvo rasta duomenų (informacijos), apie pareiškime minimą 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 nurodyta, kad pagal pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus [...] buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog ginčo negyvenamasis pastatas atitinka CK 4.19 straipsnyje įtvirtintą pagrindinių daiktų (pareiškėjų butų) priklausinio sampratą, todėl jis kaip atskiras nekilnojamasis daiktas negali būti formuojamas (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas) [...]. Ne daikto atskirumas (izoliavimas nuo kitų statinių, atskiras įėjimas ar kt.), bet daikto funkcinis ryšys su kitu daiktu (bendra ūkinė paskirtis, nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui) yra esminis požymis, leidžiantis daiktą vertinti kaip priklausinį. Nagrinėjamu atveju, toks funkcinis ryšys aiškiai nurodytas pačių pareiškėjų pateiktuose dokumentuose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 pažymėta, kad pareiškėjai nepagrindė teiginių apie jų daiktines teises į minėtus sandėliukus ir, kad sandėliukai buvo pastatyti 1983 metais (nutarties 28 punktas). Taigi, atmestini pareiškėjų samprotavimai apie tai, kad sandėlis, pastatytas 1984 metais (dar prieš butų privatizavimą), negali būti laikomas butų priklausiniu. Pareiškėjams neįrodžius visų CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų būtinų sąlygų, pareiškimas atmestinas.

Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime su pareiškimu nesutiko ir pritarė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pozicijai.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime nurodė, kad nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas į ginčo turtą galėtų būti konstatuotas tik jeigu būtų nustatyta visų nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį sąlygų numatytų CK 4.68-4.71 straipsniuose visuma. Žemės sklypas, kuriame stovi ginčo statinys, yra nesuformuota valstybinė žemė. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių statinių teisėtą sukūrimą (nėra duomenų iš archyvo ar kitų institucijų ir pan.). Vilniaus miesto skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau - ŽĮ) 32 straipsnio 3 dalies 9 punktu ir 36 straipsnio 1 dalimi, Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Žemės naudojimo valstybinės kontrolės nuostatų patvirtinimo“, 2018 vasario 1 d. atliko valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) patikrinimą ir nustatė, kad sklype yra mūrinis vientisas statinys, kuriame yra keturi garažai ir sandėliukas (užimtas valstybinės žemės plotas - 27 kv. m.). Vilniaus miesto skyrius 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 49SJN-920-(14.49.105) „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į VTPSI su prašymu pagal kompetenciją išnagrinėti esamą situaciją. VTPSI 2018-06-05 raštu Nr. (23.2)2D-7675 „Dėl sandėliukų (duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad VTPSI atliko patikrinimą ir surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. FAK- 1188, Patikrinimo metu buvo pateikti rašytiniai paaiškinimai, kuriuose pažymėta, kad garažai ir sandėliukas buvo pastatyti pagal tą patį suderintą projektą. Atisžvelgiant į rašte pateiktą informaciją, teisės aktus pažeidimai nenustatyti.

Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime nurodė, kad Pastatas ir daiktinės teisės į jį neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre (toliau NTR). Posistemėje „Matininkas“ pateiktoje Pastato kadastrinių matavimų, atliktų 2019 m. gruodžio 23 d., byloje užfiksuota, kad Pastatas buvo pastatytas 1983-1984 metais, tačiau nėra Pastato statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų. Pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo galėtų būti tenkinamas įrodžius visų CK 4.68-4.71 straipsniuose nurodytų sąlygų buvimą. Į bylą pateiktame perstatomų garažų ir kiemo dalies plane (M 1:100) nurodytų garažų Nr. 1, 2, 3, 4, su kuriais projektuojami trys sandėliukai turi bendrą sieną, statybai buvo išduotas Vilniaus m. Statybos kontrolės inspekcijos 1983 m. rugpjūčio 8 d. leidimas Nr. (duomenys neskelbtini), jo užsakovai - B. B., J. J., F. M. ir J. S.. Garažų statybai buvo išduoti Žemės naudojimo teisės aktai; 1982 m. rugsėjo 22 d. priimtas Vykdomojo komiteto potvarkis Nr. (duomenys neskelbtini) - skirti apie 20 kv. m sklypus mūriniams garažams statyti; 1985 m. gruodžio 12 d. buvo nustatyti garažų kadastro duomenys, tarp kurių nėra duomenų apie sandėliukus; visi garažai priimti naudoti aktais valstybiniam pastato priėmimui; Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1986 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nuspręsta įregistruoti asmeninės nuosavybės teisėmis pastatytus garažus bei atlikta jų teisinė registracija - surašytos išvados pastatų teisinei registracijai atlikti. Archyvinėje dokumentų byloje dokumentų, patvirtinančių Pastato statybos teisėtumą, nėra. Prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas advokatas Artūras Gutauskas palaikydamas procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, prašė pareiškimą tenkinti.

Teismo posėdžio metu liudytas A. G. paaiškino, kad yra pareiškėjų sandėliuko kaimynas. Nurodytu adreu jis pats butą įsigijo 2014 m. rugsėjo mėn. Ten sandėliukas buvo visą laiką.

Pareiškimas netenkinamas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas

Byloje nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini) (ankstesnis pavadinimas (duomenys neskelbtini)), yra pastatų kompleksas, sudarytas iš įvairaus dydžio gyvenamosios ir negyvenamosios paskirties pastatų. 1983 metais jame buvo suprojektuoti keturi mūriniai garažai ir trys sandėliukai. Vilniaus m. vyr. Architektūros ir planavimo valdybos 1983 m. liepos 22 d. suderintame genplane nurodyta, kad vietoje esamų medinių yra projektuojami mūriniai garažai ir sandėliukai gyventojams, kompleksui (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)). Perstatomų garažų ir kiemo dalies plane nurodyti gyventojams numatyti trys projektuojami sandėliukai. Projektoi realizavimo metu, patalpa, vietoj numatytų trijų vienodo dydžio sandėliukų, buvo perskirstyta ir suformuoti du sandėliukai, kurių vienas sudarė 1/3 dalį, o kitas – 2/3 dalis sandėliukams skirto ploto. Minėtame komplekse pareiškėjo A. I. tėvai - L. I. ir E. I. bei pareiškėjos R. V. mama - R. V., o vėliau ir patys pareiškėjai, nuosavybės teise valdė butus: adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2014 m. spalio 29 d. priklausė R. V., o nuo 1993 m. vasario 25 d. iki 2014 m. spalio 29 d. priklausė pareiškėjos mamai R. V. (pareiškėja butą paveldėjo po mamos mirties); butas, adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuo 2004 m. lapkričio 30 d. priklausė pareiškėjui A. I., o nuo 1993 m. sausio 5 d. iki 2000 m. rugpjūčio 2 d. priklausė pareiškėjo tėvui E. I., kuriam mirus, minėto buto 1/2 dalis nuo 2000 m. rugpjūčio 2 d. iki 2004 m. lapkričio 30 d. priklausė pareiškėjo mamai L. I., o kita 1/2 dalis - pačiam pareoiškėjui (mamos dalį pareiškėja spaveldėjo po mamos mirties); butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 1993 m. sausio 5 d. priklausė pareiškėjui A. I.. 2020 m. sausio 7 d. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sandėliukai statinių išdėstymo plane pažymėti 5J1/p ir jiems, kaip vienam nekilnojamojo turto vienetui, suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). NTR duomenimis, butas, butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso M. S. (2019-06-05 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr.4775-7); butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuo 2018 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise priklauso V. S. ir S. S. (2018-04-05 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr.3366); butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise priklauso V. L. ir O. L. (2019-06-25 Pirkimo-pardavimo sutartis Nr.5344-7). NŽT prie ŽŪM 2018 m. vasario 1 d. Žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad valstybinėje žemėje, adresu (duomenys neskelbtini) yra mūrinis vientisas statinys, kuriame keturi mūriniai garažai ir trys sandėliukai. NŽT prie ŽŪM Vilniaus miesto skyrius 2018 m. balandžio 19 d. rašte Nr. 49SJN-920-(14.49.105) nurodyta, kad pažeidimų nenustatyta.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. (žr. Šiaulių apygardos teismo 2019-03-21 nutartis Nr. 2A-161-569/2019 ir kt.).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas ; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t.y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Nekilnojamuoju daiktu įgyjamosios senaties požiūriu gali būti ir teisiškai nesuformuotas iš prigimties nekilnojamasis daiktas, tačiau sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, reikia įvertinti tai, ar konkretus materialusis objektas apskritai gali būti nuosavybės teisės objektas, ar gali būti privačios nuosavybės objektas, o kai siekiama nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą, - ar konkretus daiktas atitinka CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytus nekilnojamojo daikto požymius, ar gali būti teisiškai suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. rugsėjo 22d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009).

Nagrinėjamoje byloje prejudicinę reikšmę turi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6324-790/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018. Kadangi nurodytose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl adreso suteikimo pareiškime nurodytiems sandėliukams. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendime Nr. eI-6324-790/2016 konstatuota, jog pagal ginčo pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus, Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pakankamą pagrindą spręsti, jog ginčo negyvenamasis pastatas atitinka CK 4.19 straipsnyje įtvirtintą pagrindinių daiktų (šiuo atveju –pareiškėjų butų) priklausinio sampratą, todėl jis negali būti formuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (NTKĮ 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas) ir atitinkamai laikomas adreso objektu (Taisyklių 4.3, 4.4 ir 5 punktai). Esminė aplinkybė, kad pagal pateiktus pastato projektavimo, kadastrinių matavimų, statybos užbaigimo dokumentus, ginčo pastatas yra pagalbinio ūkio, skirtas tarnauti gyventojų reikmėms, todėl aiškinimai, kad tai yra atskiras, turintis atskirą įėjimą, izoliuotas nuo butų pastatas, kad tai nėra vienintelė vieta, kurioje pareiškėjai laiko savo daiktus, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl ginčo pastato teisinio statuso. Ne daikto atskirumas (izoliavimas nuo kitų statinių, atskiras įėjimas ar kt.), bet daikto funkcinis ryšys su kitu daiktu (bendra ūkinė paskirtis, nuolatinis tarnavimas pagrindiniam daiktui) yra esminis požymis, leidžiantis daiktą vertinti kaip priklausinį. Toks funkcinis ryšys aiškiai nurodytas ir pačių pareiškėjų pateiktuose dokumentuose.] Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-152-624/2018 sutikta su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu, t.y. pirmiausia jis turi būti nuosavybės teisės objektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi pagrindas yra sąžiningas valdymas, t.y. kai valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). Kad nuosavybės teisė atsirastų įgyjamąja senatimi, valdymas taip pat turi būti teisėtas, t.y. įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2 ir 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).

Konkrečiu atveju, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, aukščiau nurodytiems teismams konstatavus sandėliukų priklausymą butams, o pareiškėjai tuo butus yra pardavę, todėl byloje neįrodžius vienos iš nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų, pareiškėjų prašymas laikomas nepagrįstu ir yra atmetamas.

Teismas, dėl šalių nurodytų kitų argumentų bei aplinkybių, neturinčių esminės reikšmės bylos išsprendimui, plačiau nepasisako, atsižvelgdamas ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90; CPK 3 straipsnio 1, 7 ir 8 dalys, 185 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.