Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamo bankroto administratorės Sandros Gedminienės, ieškinį atsakovams R. K., R. B. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė taikyti civilinę atsakomybę bendrovės vadovui ir akcininkui už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Atsakovas R. K. ir jo atstovas bei atsakovas R. B. su ieškiniu nesutiko, nes nėra visų sąlygų įmonės vadovo ir/ar dalyvio atsakomybei kilti. Taigi byloje kilo ginčas dėl įmonės vadovo ir dalyvio atsakomybės už įmonei padarytą žalą, pažeidus pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, taikymo.

2013-05-15 UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų sprendimas Nr. 13/05-1 patvirtina, kad įmonės direktoriumi nuo 2013-05-15 paskirtas R. K., o įmonės akcininkai, valdantys po 50 procentų visų įmonės akcijų – R. K. ir R. B. (9 b. l.). Taigi atsakovas R. K. yra įmonės direktorius bei akcininkas, o R. B. – įmonės akcininkas. Šiaulių apygardos teismo 2014-03-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-632-357/2014 (4-5 b. l.), patvirtina, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi VSDFV Šiaulių skyrius, o ne vienas iš atsakovų.

Sprendžiant, ar įmonės vadovas ar dalyvis pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą. Ieškovo atstovė teigia, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo nemoki dar 2013-12-31, ir tai grindžia įmonės balansu bei Šiaulių apygardos teismo 2014-03-12 nutartimi, kuria iškelta bankroto byla. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (toliau – ir ĮFAĮ) 2 straipsnio 4 dalį įmonės balansas yra finansinė ataskaita, kurioje nurodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną. Finansinės ataskaitos sudaromos vadovaujantis ĮFAĮ ir apskaitos standartais (ĮFAĮ 15 str. 4 d.). Įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę (ĮFAĮ 3 str. 3, 4 d.). Pagal formuojamą teisminę praktiką, kaip įrodinėjimo priemonė balansas priskiriamas prie rašytinių įrodymų, todėl turi atitikti jam keliamus reikalavimus. Balansui, kaip finansinės apskaitos dokumentui, taip pat keliami specifiniai reikalavimai, vienas jų – balansas turi būti pasirašytas jį sudariusių asmenų. Šie asmenys atsako už balanse nurodytų duomenų tikrumą bei teisingumą. Jeigu balansas nepasirašytas, tai nėra pagrindo juo vadovautis kaip finansinės atskaitomybės dokumentu. Jeigu byloje sprendžiama dėl vadovo ir (ar) akcininko įmonei padarytos žalos, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Minėta, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 str.). Duomenys apie pradelstus įsipareigojimus, jų dydį, palyginus su turto dydžiu, balansuose ar finansinėse ataskaitose neužfiksuoti, todėl nėra galimybės remiantis šiais dokumentais konstatuoti faktą, kada bendrovės pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. Vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 str.). Vertinant balanso kaip atskiros įrodinėjimo priemonės duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą bei darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atspindi turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti; kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys; kad jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (inventorizacijos aktų, ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Pažymėtina, kad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. Taigi, vien tai, kad balansas nesudarytas, nepatvirtintas, trūksta duomenų jam sudaryti arba turimi duomenys neišsamūs, ne visada sudaro pagrindą išvadai, kad žala yra padaryta, o jos dydis atitinka ankstesniame patvirtintame balanse nurodyto turto vertę (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013, 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, kt.). Be to, pagal savo prigimtį įrašai balanse atspindi įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, tačiau nepatvirtina faktinės turto būklės ar vertės, jo egzistavimo natūra. Taigi finansinių ataskaitų įrašai negali būti vertinami kaip betarpiškai patikimi ir patvirtinantys, kad turtas jų sudarymo metu yra įmonėje. Dėl finansinių ataskaitų, įskaitant balansą, įrodomosios reikšmės sąlyginumo teisminėje praktikoje išskiriama, kad sprendžiant ginčus dėl juridinio asmens mokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį rėmimasis balanso duomenimis nustatant įmonės mokumą (nemokumą) paprastai yra pakankamas, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1686/2012; 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2186/2013). Jei kiti byloje esantys įrodymai paneigia balanse įrašytų duomenų teisingumą, įmonės sudarytas balansas nėra vienintelis dokumentas, kurio pagrindu konstatuojamas įmonės mokumas / nemokumas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1406/2011; 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013).

Kaip jau minėta, UAB (duomenys neskelbtini) nemokumą 2013-12-31 ieškovo atstovė grindė Šiaulių apygardos teismo 2014-03-12 nutartimi, kuria UAB (duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla, ir balansu. Iš pačios nutarties matyti, kad įmonės vadovas nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nedalyvavo, jam procesiniai dokumentai neįteikti, todėl išvada apie įmonės nemokumą padaryta įvertinus balanso duomenis bei turimo turto vertės ir visų įsipareigojimų santykį. Kaip ne kartą yra pasisakęs kasacinės instancijos teismas, nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-06 nutartis c. b. Nr. 3K-3-639/2013). Be to, bankroto bylos iškėlimas yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų pripažinimas, o nemokumas, kaip ekonominė įmonės būklė, kuri šiuo atveju aktuali sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, yra nustatomas ne tik remiantis balanso duomenimis, bet ir vertinant kitus faktorius, t. y. ar įmonė atsiskaito su kreditoriais, ar yra perspektyvus bei pagrįstas veiklos tęsimas ir pan. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nutartis iškelti bankroto bylą nėra pakankamas įmonės nemokumo įrodymas.

Iš 2014-03-23 sudaryto ir įmonės vadovo R. K. pasirašyto 2013-12-31 dienai UAB (duomenys neskelbtini) balanso matyti, kad įmonė finansiniais metais turėjo 145340 turto, o praėjusiais finansiniais metai – 70600, nuosavas kapitalas finansiniais metais sudarė 55893, o praėjusiais finansiniais metais – 54967, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai finansiniais metais – 89447, o praėjusiais finansiniais metais – 15633 (49 b. l.). Lyginant balanse nurodytas sumas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013 m. įmonės turtas sudarė 145340, nuosavas kapitalas sudarė 55893, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 89447, 2013 m. įmonė ilgalaikio turto visai neturėjo, buvo tik trumpalaikis turtas. 2014 m. kovo 23 d. pelno (nuostolių) ataskaita už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-03-22 patvirtina, kad įmonė nurodytu laikotarpiu turėjo 13600 pardavimo pajamų ir 62418 veiklos sąnaudų, iš viso 48818 nuostolių, o už praėjusius metus turėjo 165978 pardavimo pajamų, iš kurių 95709 sudaro bendrojo pelno, atskaičius pardavimo savikainą (70269), bei 98985 veiklos sąnaudų, todėl įmonės nuostoliai už praėjusius finansinius metus sudaro 3276 (71 b. l.). Šie duomenys įrodo tai, kad įmonės finansinė padėtis dar 2013 m. buvo sudėtinga, taip pat tai, kad laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-03-22 įmonės nuostoliai dar išaugo. Tačiau, kaip ir buvo nurodyta aukščiau įmonės balansas nėra pakankamas nustatant įmonės mokumą ar nemokumą, nes jis neatspindi tikrosios turto vertės, ji gali būti didesnė arba mažesnė, be to, vertinant įmonės mokumą ar nemokumą svarbi yra ne visų įsipareigojimų absoliuti suma, o tik pradelsti įsipareigojimai (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai). Be to, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką turėtų būti vertinama aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, ir tai turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt.

Be to, byloje pateikta 2013-10-07 rangos sutartis Nr. 004, sudaryta tarp D. V. įmonės (užsakovas) ir UAB (duomenys neskelbtini) (rangovas), pagal kurią UAB (duomenys neskelbtini) įsipareigojo nuo 2013-10-07 iki 2013-12-07 atlikti remonto darbus (duomenys neskelbtini) (83 b. l.). UAB (duomenys neskelbtini) rangos sutartyje sutartus darbus atliko ir pateikė užsakovui apmokėti 2013-10-24 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0005 24200,00 Lt sumai (94 b. l.), 2013-11-24 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0006 7865,00 Lt sumai (93 b. l.), 2013-11-19 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0007 16335,00 Lt sumai (92 b. l.), 2013-12-06 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0008 5445,00 Lt sumai (91 b. l.), 2013-12-17 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0009 1694,00 Lt sumai (90 b. l.), 2013-12-20 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0010 9450,10 Lt sumai (89 b. l.), 2013-12-20 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0011 2178,00 Lt sumai (88 b. l.), 2013-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0012 13915,00 Lt sumai (87 b. l.), 2013-12-31 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0013 190,00 Lt sumai (86 b. l.), 2014-01-27 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LVF 0014 1331,00 Lt sumai (85 b. l.), iš viso 82603,10 Lt. Iš 2014-04-16 pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos už laikotarpį nuo 2014-03-01 iki 2014-03-31 matyti, kad įmonė buvo sudariusi sandorių už 12 500,00 Lt (51 b. l.).

Iš 2014-02-28 darbo sutarčių su K. M. ir D. T. (72-73, 74-75 b. l.), R. B. parodymų matyti, kad įmonei buvo reikalingi darbuotojai, nes planavo sudaryti rangos sutartį dėl namo statybos, tačiau šis užsakymas buvo atšauktas užsakovui sužinojus apie įmonei iškeltą bankroto bylą. Nurodytas aplinkybes patvirtino liudytoju apklaustas buvęs įmonės darbuotojas D. T., kuris buvo įdarbintas 2014-02-28 nurodytam užsakymui vykdyti. Minėtas liudytojas nurodė, kad ir anksčiau dirbo UAB (duomenys neskelbtini) ir kad už darbą buvo atsiskaitoma laiku.

Atlyginimo žiniaraštis Nr. AŽ/03 už 2014 m. kovo mėnesį patvirtina, kad įmonės darbuotojams buvo išmokėta iš viso 2643,00 Lt atlyginimo (50 b. l.). Duomenų, patvirtinančių, kad 2013-12-31 įmonė nesumokėjo viso darbo užmokesčio savo darbuotojams – nėra. Nagrinėjamu atveju taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio įmonės vadovo pareigas faktiškai ėjęs įmonės akcininkas R. B. pagrįstai tikėjosi, kad nepaisant įsiskolinimo keliems kreditoriams, įmonei pavyks atkurti mokumą, kadangi, nei įmonės vadovu buvęs R. K., nei įmonės akcininkas R. B. nesiėmė jokių įmonei žalą sukeliančių tyčinių veiksmų, o būtent nesudarinėjo su įmone paskolos sutarčių ar kitų sandorių, kurių pagrindu būtų didinamas įmonės įsiskolinimas kreditoriams, įmonėje neįdarbino giminystės ryšiais susijusių asmenų, jiems mokamas atlyginimas nebuvo nepagrįstai didelis, aktyviai ėmėsi naujų užsakymų paieškos, kadangi buvo įdarbinti papildomi darbuotojai, tikėtina, kad iki bankroto bylos iškėlimo turėjo perspektyvų užsakovą. Taigi šie duomenys iš esmės patvirtina, kad įmonė iki 2013-12-31 ir dar 2014 m. pradžioje vykdė veiklą bei gavo pajamas, kurių dalis už 2013 m. tikėtina buvo įrašyta į įmonės turto skiltį balanse, atsiskaitė su darbuotojais, tačiau byloje pateikti rašytiniai įrodymai nėra pakankami tiksliai nustatyti įmonės turtą.

Apibendrinant darytina išvada, kad byloje nėra pakankamai įrodymų konstatuoti įmonės nemokumą 2013-12-31, kadangi neįmanoma nustatyti įmonės 2013-12-31 turėto turto ir per vienerius metus mokėtinų sumų santykio. Teismas reikalavo ieškovo atstovės pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad įmonė 2013-12-31 buvo nemoki, tačiau daugiau įrodymų byloje nepateikta.

Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti tik esant tam tikriems faktams, kuriuos priimta vadinti civilinės atsakomybės sąlygomis. Skiriamos keturios bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, žala (nuostoliai). Kitaip nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Taigi konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė yra preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas.

Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų yra žala. Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, jos tikslas - kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, patirtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį, t. y., nustatant žalos, kilusios dėl įmonės vadovo laiku nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydį yra vertinama ne apskritai bendra įmonės skolų apimtis, o konkreti skolų suma, išaugusi būtent dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014, 2014 m. spalio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014, kt.).

Visų pirma, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų apie tai, koks skolos dydis VMI buvo 2013-12-31, tačiau žinomas Šiaulių apygardos teismo patvirtintas VMI kreditorinis reikalavimas – 40350,31 Lt (4-5, 52 b. l.). Todėl prašomos priteisti žalos dalis – 4 325,79 Lt nepagrįsta rašytiniais įrodymais.

Antra, ieškovo atstovė skolos padidėjimą darbuotojams grindžia paraiškos išmokoms iš Garantinio fondo gauti duomenimis (76-82 b. l.), tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, kad skola darbuotojams 2013-12-31 buvusi 1673 Lt. Paminėtina, kad pagal ĮBĮ 13 straipsnio 4 dalį atleistam darbuotojui išmokama ĮBĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išeitinė išmoka (dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka), su juo atsiskaitoma ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalį darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, tenkinami pirmąja eile iš turimo turto, tačiau gali būti tenkinami ir iš Garantinio fondo lėšų (ĮBĮ 35 str. 7 d.). Antrąja eile tenkinami reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat su darbo užmokesčiu susijęs gyventojų pajamų mokestis (ĮBĮ 35 str. 3, 5 d.). Taigi prievolė sumokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus įmonės bankroto atveju atsiranda tik atleidus įmonės darbuotoją.

Iš 2014-08-21 paraiškos išmokoms iš Garantinio fondo gauti matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė Garantinį fondą išmokėti 18467,93 Lt, iš kurių 3959,07 Lt skirta darbo užmokesčiui, 3242,58 Lt – kompensacijai už nepanaudotas kasmetines atostogas, 7913,07 Lt – išeitinei išmokai, 2338,81 Lt apmokėjimui už prastovas, taip pat banko operacijoms – 14,40 Lt, ir bankroto administratoriui už paraiškos parengimą – 1000,00 Lt (76-77 b. l.). Iš 6 lentelės „Darbuotojų reikalavimų struktūra“ matyti, kad darbo užmokesčio įsiskolinimas iš viso yra 4060,07 Lt, kompensacijos už nepanaudotas atostogas – 3451,67 Lt, išeitinės išmokos – 10340,80 Lt, įsiskolinimo suma už prastovas – 2338,81 Lt, kitos išmokos – 2348,39 Lt, be kitų darbuotojų, darbo užmokesčio įsiskolinimas, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos, įsiskolinimas už prastovas bei kitos išmokos paskaičiuotos ir R. B. bei R. K. (78 b. l.). 7 lentelėje „Darbuotojams prašomos skirti išmokos iš Garantinio fondo“ užfiksuota, kad įsiskolinimas darbuotojams paskaičiuotas nuo 2014-04 (79-81 b. l.). Šie duomenys patvirtina atsakovo R. K. atstovo teiginius, kad į žalos dydį įskaičiuota 1014,40 Lt papildoma lėšų suma, kurią sudaro 14,40 Lt išlaidos banko operacijoms, susijusioms su išmokų darbuotojams išmokėjimu, ir 1000,00 Lt atlyginimas bankroto administratoriui už paraiškos parengimą, nelaikytinos žala kreditoriams, be to, kad darbo užmokestis darbuotojams sudaro palyginti nedidelę sumą. Kadangi darbo užmokestis darbuotojams paskaičiuotas nuo 2014 m. balandžio mėnesio, t.y., įmonei iškėlus bankroto bylą, todėl minėta 3959,07 Lt suma nelaikytina žala kreditoriams. Be to, didžiausios sumos skiriamos kompensacijai už nepanaudotas atostogas, išeitinei išmokai bei už prastovas, tačiau šias sumas būtų turėjusi įmonė išmokėti darbuotojams tiek 2013-12-31, tiek ir įmonei iškėlus bankroto bylą 2014-03-12. Kaip teisingai pastebėjo atsakovo R. K. atstovas – prašomos priteisti iš atsakovų sumos, kurios jiems buvo paskaičiuotos ir išmokėtos kaip darbo užmokesčio įsiskolinimas bei kitos sumos, susijusios su darbo santykiais. Todėl šiuo atveju sutampant kreditoriui ir skolininkui prievolė pasibaigia (CK 6.126 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovas nepagrindė reikalaujamos priteisti dalies žalos, kurią sudaro įsiskolinimų darbuotojams skirtumas – 20 722,12 Lt.

Šiaulių apygardos teismo 2014-03-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-632-357/2014 (4-5 b. l.), nurodyta, kad įmonės skola VSDFV Šiaulių skyriui 2013-12-31 buvo 16 437,70 Lt, o iš Šiaulių apygardos teismo 2014-08-18 nutarties matyti, kad teismas patvirtino patikslintą VSDFV Šiaulių skyriaus kreditorinį reikalavimą 35 605,17 Lt (8 b. l.). Nurodytas kreditorinis reikalavimas patikslintas atsižvelgiant į įmonės darbuotojų atleidimo laiką. Iš 7 lentelės „Darbuotojams prašomos skirti išmokos iš Garantinio fondo“ matyti, kad 6 įmonės darbuotojai buvo atleisti 2014-04-25, o 2 buvo atleisti 2014-06-09 (79-81 b. l.). Taigi dalis žalos - 18 511,65 Lt paskaičiuota netiksliai, nes dalis skolos VSDFV Šiaulių skyriui priklausė nuo bankroto procedūrų, o daugiau duomenų apie skolos dydžio skirtumą VSDFV Šiaulių skyriui laikotarpiu nuo 2013-12-31 iki 2014-03-12 nepateikta.

Atsižvelgiant į nurodyta, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė žalos kreditoriams dydžio.

Dar viena civilinės atsakomybės sąlyga - neteisėti veiksmai. Sie­kiant nustatyti, ar asmuo elgėsi teisėtai, nustatoma, kam ir kokias šis asmuo turėjo pareigas ir ar jas pažeidė. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismų praktikoje nurodoma, kad sprendžiant dėl vadovo elgesio standarto ir nustatant, ar vadovas yra atlikęs neteisėtus veiksmus, svarbu turėti omenyje tai, kad bendrovę ir jos valdymo organus sieja fiduciariniai, tai yra tarpusavio pasitikėjimu grindžiami, santykiai (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1590/2002, kt.). Tai lemia, kad visi valdymo organai, suprantama, ir vadovas, privalo veikti išimtinai bendrovės interesais. Faktui, kad bendrovės vadovas atlieka neteisėtus veiksmus, konstatuoti reikia nustatyti, kad jis pažeidžia savo, kaip bendrovės vadovo, pareigas ir veikia priešingai bendrovės interesams. Vadinasi, kad būtų konstatuoti vadovo neteisėti veiksmai ir atsirastų jo civilinė atsakomybė, reikia konstatuoti, kad buvo pažeistos vadovo fiduciarinės pareigos, įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje, Akcinių bendrovių įstatyme (16 str. 1 d. 5 p.), kituose teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose.

Be kita ko, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija, vadovas (savininkas) atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu, vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu. Todėl nustačius, kad įmonės vadovas (savininkas), nors ir esant tam sąlygoms, nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, bet toliau vykdė veiklą, siekdamas išsaugoti įmonę, atgaivinti jos veiklą, vien dėl bankroto bylos neinicijavimo negalima taikyti civilinės atsakomybės. Priešingu atveju būtų paneigta įmonės vadovo teisė veikti savarankiškai, priimti rizikingus sprendimus, ieškoti parterių, tuo pačiu būtų paneigta ir įprasta verslo praktika. Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-493/2012).

Ieškovo atstovė teisme teigė, kad abu atsakovai pažeidė savo įsipareigojimus įmonei, nes nesielgė pakankamai rūpestingai ir atidžiai ir nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be kita ko, dar ir padidino įmonės skolos dydį, priimdami 2014-02-28 dirbti dar 2 darbuotojus.

Atsakovai neneigė, kad žinojo, jog įmonės finansinė padėtis nėra gera, vien dėl šios priežasties R. K. išvyko ieškoti užsakymų į Vilnių, tačiau pagrįstai tikėjosi išvengti įmonės nemokumo, padengti kreditoriams susidariusius įsiskolinimus, kadangi vykdė veiklą, įmonė gavo pajamas, atsiskaitydavo su darbuotojais, taigi ir nedidino įmonės įsiskolinimų dydžio, ieškojo naujų užsakymų ir turėjo vieną potencialų užsakymą, todėl 2014-02-28 priėmė dirbti dar 2 darbuotojus. Aukščiau aptarti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina atsakovų teiginius, todėl teismas pakartotinai apie tai nepasisako. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėta įmonės vadovo veikla (naujų užsakymų paieška, įdarbinimas), atsižvelgiant į įmonės veiklos sritį (individualių namų statyba) ir darbų sezoniškumą priskirtina normaliai verslo rizikai. Priešingi įmonės veiklos principams ir tikslams veiksmai ar kitokie veiksmai, kuriems esant padidinami kreditoriniai reikalavimai, byloje nenustatyti, tokių faktų nenurodė ir ieškovo atstovė teismo posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad atsakovų veiksmai nebuvo neteisėti.

CK 6.248 straipsnio 1 dalis nustato bendrą taisyklę, jog civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas. CK 6.248 straipsnio 3 dalis įtvirtina objektyvią kaltės sampratą: laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Tai reiškia, kad atsakymas į klausimą, ar žalos padaręs asmuo yra kaltas ar ne, turi būti pateikiamas vertinant ne jo psichikos, psichologinę būklę, bet elgesį, remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (lot. bonus pater familias) elgesio standartu. Jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalos išvengęs, tokiu atveju žalos padaręs asmuo yra kaltas. Kitaip nei kitos civilinės atsakomybės sąlygos, kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Taigi konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos (nuostolių) atsiradimą, kaltė būtų preziumuojama, todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovai kalti (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009, kt.). Kadangi kaltė yra preziumuojama, pats bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, turėjo įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-1590/2002, kt.). Remiantis teismų praktika, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2012 m. vasario 1 d., priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ieškovo atstovė neįrodė, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, taigi atsakovų kaltė šiuo atveju nepreziumuojama ir ją turi įrodyti ieškovas. Nors ieškovo atstovė teigė, kad atsakovų kaltė pasireiškė kaip nerūpestingumas, kadangi jie nebuvo pakankamai apdairūs, rūpestingi ir atidūs, ir toliau savo veiksmais didino įmonės skolas, t.y., elgėsi nerūpestingai, tačiau šiuo atveju ieškovas neįrodinėjo atsakovų tyčios ar didelio neatsargumo, o ir byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių tyčią ar didelį neatsargumą. Todėl konstatuotina, kad atsakovų kaltė dėl žalos atsiradusios jiems laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįrodyta.

Likusi civilinės atsakomybės sąlyga yra priežastinis ryšys. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas neįrodė esant žalą bei neteisėtus atsakovų veiksmus, todėl priežastinis ryšys nenustatinėtinas. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (buhalterinės apskaitos dokumentai, paraiška išmokoms iš Garantinio fondo gauti su priedais, darbo sutartys su darbuotojais ir kt.) taip pat atsakovų ir liudytojo parodymai patvirtina priešinga – kad įmonės kreditoriniai įsiskolinimai padidėjo ne dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, atsakovai ėmėsi visų priemonių įmonės įsiskolinimams padengti ir pagrįstai tikėjosi išvengti įmonės nemokumo.

Iš aptarto matyti, kad ieškovas neįrodė, kad UAB (duomenys neskelbtini) buvo nemoki 2013-12-31, kreditoriams buvo padaryta žala neteisėtais atsakovų veiksmais, iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų neįmanoma tiksliai nustatyti žalos kreditoriams dydžio, taip pat neįrodė ir likusių civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės ir priežastinio ryšio. Dėl to teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo ieškinį ir jį atmeta.

Bylinėjimosi išlaidos ir kiti procesiniai klausimai.

Ieškovas BUAB (duomenys neskelbtini) nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas pagal įstatymą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), todėl, ieškinį atmetus, iš ieškovo valstybei bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 80 str., 88 str., 96 str. 2 d.).

Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-22 nutartimi (26-27 b. l.) byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotos 3704,06 Lt sumai, atsakovui R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš Garantinio fondo skirtos lėšos, esančios ieškovo kaupiamojoje sąskaitoje. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260 straipsniais, 263 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-22 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - Garantinio fondo lėšų, priklausančių atsakovui R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir esančių ieškovo kaupiamojoje sąskaitoje, 3704,06 Lt sumai areštą palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.