Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

2. Atsakovas skunde nurodė tokius skundo argumentus:

2.1. Sprendžiant mokestinį ginčą, Komisija ir Muitinės departamentas skirtingai interpretavo Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 35 straipsnio 2 dalies ir Muitinės departamento direktoriaus ir Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1B-439/VA-71 patvirtintų Importuotų ir tiekiamų į kitą Europos Sąjungos valstybe narę prekių neapmokestinimo importo pridėtinės vertės mokesčiu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.5 punkto nuostatas.

2.2. Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Oilcore“ (toliau – ir pareiškėjas), 2018 m. gegužės – spalio mėnesiais pagal 11 importo deklaracijų importavo prekę – naftos bitumą (TARIC kodas 2713 20 00 00). Importuotos prekės deklaruotos 4200 muitinės procedūrai – prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo importo PVM, išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu. Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi teminį pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjas prekes deklaravęs 4200 muitinės procedūrai ir pritaikęs 0 proc. lengvatinį PVM tarifą, prekių, deklaruotų importo deklaracijose Nr. 18LTLC0100IM061046, Nr. 18LTLC0100IM060E48, Nr. 18LTLC0100IM06B469, Nr. 18LTLC0100IM06DA70, Nr. 18LTLC0100IM0827F7, Nr. 18LTLC0100IM0A09F0, Nr. 18LTLC0100IM0A4B56, Nr. 18LTLC0100IM0A9258 neišgabeno per 1 mėnesį nuo apmokestinimo momento į kitą valstybę narę, kaip nustatyta PVMĮ 35 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo įvykdyta viena iš privalomų 4200 muitinės procedūros taikymo sąlygų, Klaipėdos teritorinė muitinė 2019 m. lapkričio 26 d. patikrinimo ataskaita Nr. 9LM320092M importuotoms ir laiku neišgabentoms prekėms pritaikė 21 proc. standartinį PVM tarifą ir apskaičiavo pareiškėjui 542 241 Eur importo PVM nepriemoką bei skyrė 54 280 Eur baudą.

2.3. Nesutikdamas su Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. lapkričio 26 d. patikrinimo ataskaita Nr. 9LM320092M dalyje, kuria pareiškėjui apskaičiuota 542 241 Eur importo PVM nepriemoka bei skirta 54 280 Eur bauda, pareiškėjas pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2020 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1A-92 patvirtino minėtą Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimą. Nesutikdamas su Muitinės departamento 2020 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1A-92, pareiškėjas pateikė skundą MGK, kuri Sprendimu panaikino Muitinės departamento 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1A-92, kuriuo patvirtinta Klaipėdos teritorinės muitinės patikrinimo ataskaitos dalis, kuria pareiškėjui buvo apskaičiuotas 542 241 Eur importo PVM dėl pažeistos 4200 muitinės procedūros bei skirta 10 proc. dydžio 54 280 Eur bauda, ir pareiškėjo skundą perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

2.4. Atsakovas nesutiko su Komisijos padaryta išvada, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvos nacionalinėje teisėje (PVMĮ 35 straipsnio 2 dalyje bei Taisyklių 4.5 punkte) įtvirtintinas reikalavimas importuotas prekes išgabenti į kitą valstybę narę per nustatytą 1 mėnesio terminą, kuris dėl objektyvių priežasčių gali būti pratęstas, negali būti laikomas materialine, t. y. viena iš esminių importuojamų prekių neapmokestinimo importo PVM, sąlyga. Komisija taip pat nurodė, kad, jos vertinimu, PVMĮ 35 straipsnio 2 dalyje bei Taisyklių 4.5 punkte nustatytas prekių išgabenimo per 1 mėnesį terminas yra „formalus reikalavimas“. Visos kitos Komisijos Sprendimo išvados, Muitinės departamento nuomone, vertintinos kaip išvestinės, konstatavus, jog 1 mėnesio terminas yra formalaus pobūdžio bei neesminis pažeidimas, todėl turėjo būti vertinama esminių 4200 reikalavimų įvykdymas, nežiūrint į tai, kad 1 mėnesio prekių išgabenimo terminas buvo pažeistas.

2.5. Muitinės departamento teigimu, vadovaujantis PVMĮ ir Taisyklių nuostatomis, mokesčių lengvatos taikymas įpareigoja ūkio subjektą laikytis visų privalomų procedūros vykdymo sąlygų, tuo pačiu ir 1 mėnesio prekių išgabenimo nuo apmokestinimo momento termino, kuris, teritorinės muitinės sprendimu dėl objektyvių priežasčių gali būti pratęstas. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad importuotos prekės nebuvo išgabentos per nustatytą 1 mėnesio terminą, nėra. Pareiškėjas neginčija, kad 1 mėnesio prekių išgabenimo terminas buvo praleistas, tačiau, jo nuomone, padarytas pažeidimas (t. y. termino praleidimas) yra formalaus pobūdžio, be to, sąlygotas objektyvių aplinkybių: blogų oro sąlygų, didelio prekių kiekio, medžiagos atšildymo, vagonų defektų ir pan. Muitinės departamentas 2020 m. birželio 3 d. sprendime Nr. 1A-92 pažymėjo, jog dėl galinčių kilti objektyviai egzistuojančių aplinkybių ir išgabenimo sunkumų Taisyklėse buvo numatyta galimybė terminą pratęsti, tačiau pareiškėjas privalėjo savalaikiai imtis tam tikrų aktyvių veiksmų, t. y. kreiptis su prašymu į muitinę dėl termino pratęsimo, nurodant objektyvias tokio kreipimosi priežastis, tačiau tai nebuvo padaryta. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad į šalies teritoriją importuotos prekės apmokestinamos PVM, jeigu nustatoma, kad neįvykdyta bent viena Taisyklių 4 punkte nurodyta sąlyga.

2.6. Klaipėdos teritorinė muitinė, atlikusi pareiškėjo teminį mokestinį komercinės veiklos patikrinimą ir patikrinusi prekių, kurių tiekimui į kitą valstybę narę taikomas atleidimas nuo importo PVM, išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu (4200) muitinės procedūros vykdymą, pagrįstai vertino, ar yra įvykdytos visos importuojamų prekių neapmokestinimo importo PVM sąlygos, nustatytos PVMĮ 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 punkte, ir nustačiusi, kad prekės į kitą ES valstybę narę nebuvo išgabentos per laiką, ne ilgesnį kaip 1 mėnuo nuo apmokestinimo momento, pagrįstai konstatavo, jog importuotos prekės apmokestintinos importo PVM. Muitinės departamento manymu, Komisija ginčo atveju peržengė savo kompetencijos ribas, Sprendime PVMĮ 35 straipsnio 2 dalyje ir Taisyklių 4.5 punkte nurodytą reikalavimą PVM lengvatos taikymui įvertinusi kaip formalų reikalavimą ir neesminę importuojamų prekių neapmokestinimo importo PVM sąlygą.

2.7. Aplinkybę, kad terminas nėra tik neesminis ir formalaus pobūdžio reikalavimas, patvirtina ir PVM įstatymo 35 straipsnio pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2020 m. sausio 1 d. Šiuo metu galiojančio PVMĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos taikomos, jeigu importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje, o prekės išgabenamos į kitą valstybę narę per terminą, ne ilgesnį kaip 7 dienos nuo apmokestinimo momento, nurodyto šio Įstatymo 14 straipsnio 12 arba 13 dalyje, dienos (2019 m. spalio 17 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-2487). Taigi, sąlygos PVM lengvatos taikymui šiuo metu yra dar labiau sugriežtintos.

2.8. Komisija neteisingai interpretavo PVM įstatymo 35 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių 4.5 punkto nuostatas, nepagrįstai konstatuodama, kad aptartose teisės nuostatose įtvirtintinas reikalavimas importuotas prekes išgabenti į kitą valstybę narę per nustatytą terminą, negali būti laikomas materialine, t. y. viena iš esminių importuojamų prekių neapmokestinimo importo PVM, sąlyga, ir kad šis terminas yra „formalus reikalavimas“.

3. Pareiškėjas UAB „Oilcore“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Muitinės departamentas, teigdamas, jog Komisija peržengė savo kompetencijos ribas, spręsdama dėl Taisyklių 4.5 punkto pobūdžio, remiasi vieninteliu argumentu – Komisijos pozicija skiriasi nuo Muitinės departamento pozicijos. Atsakovas, nepateikdamas kompetencijos peržengimo įrodymų, teisinio ir / ar faktinio pagrindo, neįgyvendino bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės. Komisija, priimdama Sprendimą, byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste aiškino ir taikė PVMĮ 35 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių nuostatas, todėl veikė Komijos nustatytos kompetencijos ribose.

3.2. Mokestinio ginčo byloje nėra ginčo, kad prekės yra išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, visą prekių importavimo ir išgabenimo iš Lietuvos Respublikos nepertraukiamą seką pagrindžia dokumentacija, tačiau Muitinės departamento teigimu, šis faktas yra teisiškai nereikšmingas, nes, sprendžiant dėl 4200 muitinės procedūros tinkamo įvykdymo, svarbu nustatyti, ar prekės išvežtos būtent per 1 mėnesio laikotarpį nuo apmokestinimo momento.

3.3. PVMĮ 35 straipsnyje numatyto neapmokestinimo importo PVM sąlygos turi būti aiškinamos ir taikomos inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į Europos Sąjungos nustatytą teisinį reglamentavimą, kurį įgyvendinant yra nustatytos neapmokestinimo (0 proc. PVM tarifo taikymo) sąlygos. 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB, dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės neapmokestina prekių tiekimo, kai tas prekes pardavėjas ar prekes įsigyjantis asmuo išsiunčia ar išgabena į paskirties vietą, esančią Sąjungoje, bet ne jų atitinkamoje teritorijoje, kitam apmokestinamajam asmeniui ar neapmokestinamajam juridiniam asmeniui, kuris veikia kaip toks kitoje valstybėje narėje nei ta, kurioje pradėtas prekių siuntimas ar gabenimas, arba kai tai atliekama pardavėjo ar prekes įsigyjančio asmens vardu. Pareiškėjui įvykdžius PVM direktyvos reikalavimą dėl PVM neapmokestinimo, t. y. prekes išgabenus į paskirties vietą, esančią Sąjungoje, pareiškėjas įgavo teisę nebūti apmokestinamas importo PVM pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies (d) punktą. PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalies ir 143 straipsnio 1 dalies (d) punkto nuostatos yra perkeltos į PVMĮ 49 straipsnio 1 dalį ir 35 straipsnio 1 dalį.

3.4. PVM neapmokestinamas importas (pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies (d) punktą) tais atvejais, kai importavus prekes jos tiekiamos neapmokestinant PVM pagal 138 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies c punktą, tik jei importo metu importuotojas importo valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikė informaciją, nurodytą PVM direktyvos 143 straipsnio 2 dalies (a) – (c) punktuose. Tarp šių reikalavimų nėra numatytas prekių išvežimo terminas. Nei PVM direktyvos 138 straipsnis nei 143 straipsnis nenumato termino, per kurį asmenys turi išgabenti prekes tam, kad prekių importas būtų neapmokestintas PVM. Taigi, minėtos normos termino sąlygos neįtvirtina nei kaip formalaus, nei kaip materialinio reikalavimo. Atsižvelgiant į PVM direktyvos 131 straipsnio nuostatas, reikalavimas dėl prekių išgabenimo per nustatytą 1 mėn. terminą, kaip viena iš sąlygų, yra skirta užtikrinti tinkamą ir sąžiningą [paprastą] neapmokestinimo atvejus reglamentuojančių nuostatų taikymą bei užkirsti kelią galimiems mokesčių vengimo, išsisukinėjimo ar piktnaudžiavimo atvejams. Atitinkamai PVMĮ 35 straipsnyje nustatomas prekių išvežimo terminas kaip formalusis reikalavimas (tai atitinkamai įtvirtinta ir Taisyklių 4.5 p.). Aplinkybę, jog termino reikalavimas nėra materialusis importo PVM neapmokestinimo pagrindas patvirtina ir tai, jog nei PVMĮ 35 straipsnyje, nei Taisyklėse (ginčui taikoma redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.) nėra apribojimų dėl nustatytino ilgesnio (galutinio) termino prekėms išgabenti trukmės. Taisyklėse nurodyto prašymo nustatyti ilgesnį prekių išgabenimo terminą nurodytina informacija (prekių aprašymas, prekių saugojimo vieta, kita prekių išgabenimo data ir objektyvios aplinkybės), taip pat apribojimų, iki kada dėl objektyvių aplinkybių gali būti pratęstas prekių išgabenimo terminas, nebuvimas, leidžia teigti, jog nacionalinis reglamentavimas yra reikšmingas prekių kontrolės tikslais, t. y. sudaryti sąlygas kontroliuojančiai muitinei įsitikinti, kad tos pačios importuotos prekės yra skirtos išgabenti ir bus / yra išgabentos į kitą valstybę narę, o importuotojo prekių tiekimas į kitą valstybę narę yra apmokestinamas taikant 0 procentų PVM tarifą. Kadangi byloje taikomas teisinis reguliavimas yra nulemtas ES teisės normų, įvertinus tai, kad PVM direktyva nenumato termino imperatyvo, vadovaujantis ES teisės viršenybės principu, daroma išvada, kad termino prekėms išvežti prigimtis nėra materialinė.

3.5. Priešingai nei nurodo atsakovas, PVMĮ 35 straipsnyje ir PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies (d) punkte įtvirtintas importo PVM neapmokestinimas savaime nėra mokesčio lengvata, tai neapmokestinimo sistemos nuoseklumo užtikrinimas. Byloje esant ginčui tik dėl PVMĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino nesilaikymo (kas buvo sąlygota objektyvių priežasčių) ir to sąlygotų neigiamų sprendimų mokesčių mokėtojui, Komisija pagrįstai sprendė, jog pareiškėjui teisė į neapmokestinimą buvo nepagrįstai paneigta dėl formalaus reikalavimo nesilaikymo.

3.6. Dėl formalių reikalavimų nesilaikymo galima prarasti teisę į neapmokestinimą PVM tik dviem atvejais: (1) jei apmokestinamasis asmuo tyčia sukčiavo mokesčių srityje arba žinojo ar turėjo žinoti, kad jo vykdomas sandoris yra įgijėjo sukčiavimo dalis, ir nesiėmė visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo; (2) dėl formalaus reikalavimo pažeidimo gali būti netaikomas neapmokestinimas PVM, jei dėl šio pažeidimo nebūtų galima pateikti neginčijamo įrodymo, kad esminiai reikalavimai (sąlygos) įvykdyti. Mokestinio ginčo byloje nėra laikoma, kad pareiškėjas vykdė su sukčiavimu susijusią veiklą (sukčiavo pats, ar žinojo apie kitų sandorio šalių sukčiavimą), Muitinės departamentas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjas elgėsi sąžiningai, o prekės realiai buvo išgabentos tiekimo būdu. Pareiškėjui pažeidus formalų reikalavimą per nustatytą terminą išvežti prekes, tačiau nesant tyčinio nesąžiningumo (pvz. prekių išleidimo į laisvą apyvartą, jų sukeitimo, realizavimo perduodant kitam, tiekimo grandinėje nedalyvaujančiam subjektui) ir įrodant, jog esminės sąlygos (tiekimas Sąjungos viduje, prekių faktinis išvežimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos) buvo įvykdytos, nėra teisinio pagrindo paneigti pareiškėjo teisės į neapmokestinimą. Komisijos Sprendime pateikiamas aiškinimas nepažeis PVM direktyvos 131 straipsnio sąlygų dėl mokesčių piktnaudžiavimo užkardymo.

3.7. Vieno mėnesio termino pažeidimas, kai prekės faktiškai buvo tikslingai atsigabentos į Lietuvą su tikslu jas tiekti, ir jos buvo faktiškai išgabentos, nėra tokio pobūdžio pažeidimas, dėl kurio pareiškėjui būtų proporcinga priskaičiuoti importo mokesčius ir baudą. Protingumo ir sąžiningumo principai reikalauja įvertinti situaciją proporcingai ir šis vertinimas yra dar vienas argumentas, kodėl terminas negali būti laikomas materialiuoju reikalavimu. Terminas gali būti pratęsiamas reikalingam terminui esant pateiktam prašymui ir objektyvioms priežastims. Taigi, terminas yra pratęsiamas vadovaujantis subjektyviu viešojo administravimo subjekto aplinkybių vertinimu. Jei terminas būtų laikomas materialia sąlyga, susidarytų neapibrėžta situacija 4200 procedūra besinaudojantiems asmenimis, kadangi prašymas dėl termino pratęsimo yra teikiamas jau pradėjus vykdyti procedūrą ir jau egzistuojant objektyvioms aplinkybėms, neleidžiančioms vykdyti prekių tiekimo. Tokiu atveju muitinės įstaigai laikantis formalistinio požiūrio į terminą ir atmetus prašymą pratęsti terminą, asmeniui tektų mokestinė prievolė ir, nepaisant prekių išvežimo fakto, t. y. procedūros esmės įgyvendinimo, procedūros taikymas taptų neįmanomu.

3.8. Atsakovo prašyme teismui pateiktas argumentas, jog kiekvienas procedūrą aprašančio reikalavimo pažeidimas lemia teisės į neapmokestinimą praradimą neatitinka PVM direktyvos reikalavimų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išaiškinimų. Vadovaujantis Muitinės departamento pateikiama logika, jog terminas yra materialusis reikalavimas, susidarytų teisinei logikai prieštaraujančios situacijos, kai asmenys pažeidę terminą akivaizdžiai mažareikšmiais ir minimaliais terminais, net ir esant objektyvioms išgabenimui trukdančioms aplinkybėms, ar pateikę ne nustatytos formos prašymą terminui pratęsti, prarastų teisę būti neapmokestinti.

3.9. Muitinės departamentas nepagrįstai savo poziciją dėl ginčui aktualiu laikotarpiu teisės normų aiškinimo siekia grįsti PVMĮ 35 straipsnio ir Taisyklių pakeitimais. Ginčui yra taikomos teisės normos, kurios galiojo muitinės procedūros įforminimo metu, t. y. 2018 m. liepos – spalio mėn., todėl teisės normų turinys ir tikslai turi būti aiškinami pagal to laikotarpio normų ir / ar kitų teisės šaltinių turinį. Atsakovo nurodomi PVMĮ 35 straipsnio ir Taisyklių pakeitimai įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. Be to, priimti PVMĮ 35 straipsnio pakeitimai nėra susiję su PVM direktyvos nuostatų pakeitimais, kiek tai susiję su PVM direktyvos 143 straipsnio reikalavimais.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti. Pritarė Muitines departamento prašyme išdėstytiems argumentams ir manė, kad Komisija neteisingai interpretavo PVM įstatymo 35 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių 4.5 punkto nuostatas, todėl Komisijos Sprendimas nepagrįstas.

Atsiliepimas

18. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymint:

18.1. Pareiškėjui neįvykdžius visų privalomų neapmokestinimo importo PVM sąlygų, jo prekių, išgabentų į kitą valstybę narę per ilgesnį nei 1 mėnesio terminą nuo apmokestinimo momento, tiekimui negalėjo būti taikomas 0 procentų PVM tarifas. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas įgavo teisę nebūti apmokestinamas importo PVM pagal PVM direktyvos 143 straipsnio 1 dalies d punktą, kadangi PVM direktyva nėra tiesiogiai taikomas teisės aktas ir jos nuostatoms perkelti yra rengiami nacionaliniai teisės aktai, kurie neturi prieštarauti direktyvos nuostatoms bei kuriais privalo vadovautis atitinkamos valstybės narės.

18.2. Atsakovas, įvertinęs PVM įstatymo 35 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 4, 4.5, 5.1 ir 5.2 punktų nuostatas, pažymi, kad mokesčių lengvatos taikymas įpareigoja ūkio subjektą laikytis visų privalomų procedūros vykdymo sąlygų, tuo pačiu ir 1 mėnesio prekių išgabenimo nuo apmokestinimo momento termino, kuris teritorinės muitinės sprendimu dėl objektyvių priežasčių gali būti pratęstas. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad importuotos prekės nebuvo išgabentos per nustatytą 1 mėnesio terminą, nėra. Ginčui aktualioje Taisyklių redakcijoje buvo numatyta galimybė terminą pratęsti, tačiau pareiškėjas dėl termino pratęsimo nesikreipė.

18.3. Atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką 1 mėnesio termino laikymasis yra privaloma sąlyga 4200 procedūros sąlyga (žr. pvz., 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1930/2013; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1409-662/2018; 2013 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2935/2012).

18.4. Muitinės departamentas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog, įvertinus tai, kad PVM direktyva nenumato termino imperatyvo, vadovaujantis ES teisės viršenybės principu, termino prekėms išvežti prigimtis nėra materialinė ir pareiškėjo teisė į PVM neapmokestinimą negali būti paneigta dėl formalaus reikalavimo nesilaikymo. Priešingai teismo padarytai išvadai, nacionalinėje teisėje nustatytas reikalavimas importuotas prekes išvežti per nustatytą terminą yra jokiu būdu ne „formalus reikalavimas“, o būtina, t. y. privaloma sąlyga PVM lengvatos taikymui.

18.5. Ir Komisija, ir pirmosios instancijos teismas savo sprendimuose nepagrįstai vadovavosi ESTT išaiškinimu sprendime byloje C-108/17, nes šioje byloje buvo keliami prejudiciniai klausimai, neatitinkantys šio ginčo situacijos, t. y. dėl termino, kaip sąlygos PVM lengvatos taikymui, byloje nėra pasisakyta, ir šis klausimas apskritai nebuvo keliamas. ESTT nagrinėta byla susijusi su Taisyklių 71 punkto, kuriame įtvirtinta nuostata, įpareigojanti importuotoją nedelsiant informuoti teritorinę muitinę, jeigu pasikeičia prekių saugojimo vieta, prekių pirkėjas – kitos valstybės narės PVM mokėtojas ir / arba valstybė narė, į kurią išgabenamos prekės, nurodant muitiniam tikrinimui pateiktuose dokumentuose, pateikiant naujus duomenis, paaiškinant pasikeitimų priežastis ir pridedant tai patvirtinančių dokumentų kopijas, taikymu. ESTT „formaliu“ reikalavimo nesilaikymu pripažino asmens, kuriam tiekiamos prekės, pasikeitimą (t. y. nagrinėtoje byloje prekės patiektos kitam asmeniui, nei nurodyta importo deklaracijoje). Draudimas keisti prekių įgijėją kitu nei nurodyta deklaracijoje nėra PVM lengvatos taikymo sąlyga, nurodyta PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 punkte, tuo tarpu 1 mėnesio termino reikalavimas yra konkrečiai nurodyta sąlyga, kurios privaloma laikytis norint pasinaudoti PVM lengvata, todėl termino imperatyvo priskyrimas formaliam reikalavimo nesilaikymui yra nepagrįstas.

18.6. Pripažinus, kad termino reikalavimas, kaip sąlyga PVM lengvatos taikymui, vis tik yra formalus reikalavimas, kurio galima nepaisyti, susiklostytų ydinga situacija, kai muitinės pareigūnas, atliekantis mokestinį patikrinimą ir tikrinantis 4200 procedūros įvykdymą, galėtų savo nuožiūra spręsti, koks terminas taikytinas prekių išvežimui, tuo tarpu patikrinimą atliekantys asmenys privalo vadovautis teisės aktų nuostatomis ir griežtai laikytis juose įtvirtintų reikalavimų.

19. Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame pašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bei priteisti iš atsakovo visas pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

20. Pareiškėjas pakartoja atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai nurodydamas:

20.1. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog ginčo prekės yra išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Mokestinio ginčo byloje atsakovas neįrodinėja, kad pareiškėjas vykdė su sukčiavimu susijusią veiklą. Pareiškėjas yra įgyvendinęs materialiąsias PVM neapmokestinimo sąlygas, kylančias iš PVM direktyvos, t. y. yra perdavęs teisę kaip savininkui disponuoti preke naujam įgijėjui. Pagal suformuotą jurisprudenciją prekių tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas PVM tik tuo atveju, jeigu įvykdytos trys sąlygos, t. y. jei teisė kaip savininkui disponuoti preke yra perduota įgijėjui, jei tiekėjas įrodo, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje.

20.2. Teisinis reglamentavimas bei naujausia ESTT praktika pagrindžia, jog teisė į neapmokestinimą nėra prarandama, jeigu yra įgyvendintos materialiosios sąlygos (nustatytas prekių išvežimo terminas nėra viena iš jų), o asmens, siekiančio neapmokestinimo veiksmuose nėra sukčiavimo ir / ar nesąžiningumo.

20.3. Prekių išvežimo termino svarba turi būti vertinama atsižvelgiant į PVM direktyvos keliamus ir paties neapmokestinimo importo PVM tikslus, kadangi termino išlaikymas pats savaime nėra 4200 procedūros tikslas. PVM įstatymo 35 straipsnyje numatyto neapmokestinimo importo PVM sąlygos turi būti aiškinamos ir taikomos inter alia (be kita ko) atsižvelgiant į Europos Sąjungos nustatytą teisinį reglamentavimą, kurį įgyvendinant yra nustatytos neapmokestinimo (0 proc. PVM tarifo taikymo) sąlygos. Priešingai nei nurodo atsakovas, nacionalinis reglamentavimas ir vieningos ES teisės taikymo kontekste numatytos PVM neapmokestinimo sąlygos turi būti aiškinamos laikantis ES teisės aktų.

20.4. ESTT sprendimo byloje C-108/17 pateikti išaiškinimai, į kuriuos buvo atsižvelgta ir administracinio teismo praktikoje, patvirtina, jog PVMĮ 35 straipsnyje ir Taisyklėse nustatytos sąlygos turi būti aiškinamos ir šios nuostatos bylos faktinėms aplinkybėms turi taikomos atsižvelgiant į PVM direktyvos sąlygas ir tikslus, o ne siaurai lingvistiškai aiškinant nacionalinio reglamentavimo nuostatas. Ginčo atveju, PVM neapmokestinamas importas (pagal PVM direktyvos 143 str. 1 d. (d) p.) tais atvejais, kai importavus prekes jos tiekiamos neapmokestinant PVM pagal 138 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies c punktą, tik jei importo metu importuotojas importo valstybės narės kompetentingoms institucijoms pateikė informaciją, nurodytą PVM direktyvos 143 straipsnio 2 dalies (a) – (c) punktuose. Tarp šių reikalavimų nėra numatytas prekių išvežimo terminas.

20.5. Pareiškėjo nuomone, tai, jog PVM mokėtojo pasikeitimo draudimas, kai keičiama į kitą subjektą, nei nurodyta deklaracijoje, nėra PVM lengvatos taikymo sąlyga, nurodyta PVM įstatymo 35 straipsnyje ir Taisyklių 4 punkte, o 1 mėnesio terminas buvo konkrečiai nurodytas Taisyklių 4.5 punkte, nedaro įtakos MGK sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Abiem atvejais yra kalbama apie reikalavimą, kuris nėra nurodytas kaip materialus reikalavimas PVM direktyvoje. Nacionalinių reikalavimų, nepaisant jų įtvirtinimo būdo ar vietos nacionalinėje teisėje, aiškinimas yra nulemtas Europos Sąjungos teisės viršenybės principo reikalavimų. Šie nacionaliniai reikalavimai turi atitikti PVM direktyvos tikslą, šiuo konkrečiu atveju – užtikrinti sąžiningą prekių tiekimą ir užkardyti sukčiavimo PVM schemas.

20.6. Atsižvelgiant į PVM direktyvos 131 straipsnio nuostatas, reikalavimas dėl prekių išgabenimo per nustatytą 1 mėn. terminą, kaip viena iš sąlygų, yra skirta užtikrinti tinkamą ir sąžiningą [paprastą] neapmokestinimo atvejus reglamentuojančių nuostatų taikymą bei užkirsti kelią galimiems mokesčių vengimo, išsisukinėjimo ar piktnaudžiavimo atvejams. Atitinkamai PVMĮ 35 straipsnyje yra nustatomas prekių išvežimo terminas kaip formalusis reikalavimas (tai atitinkamai įtvirtinta ir Taisyklių 4.5 p.).

20.7. Atsakovas sutinka su Komisijos ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl 1 mėnesio termino kaip reikalavimo formalumo, ir pažymi, jog byloje esant ginčui tik dėl PVMĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino nesilaikymo (kas buvo sąlygota objektyvių priežasčių) ir to sąlygotų neigiamų sprendimų mokesčių mokėtojui, MGK ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog konkretaus ginčo faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjui teisė į neapmokestinimą buvo nepagrįstai paneigta dėl formalaus reikalavimo nesilaikymo, ir šie sprendimai atitinka ESTT pateikiamus išaiškinimus.

20.8. Muitinės departamento išreikšta pozicija dėl itin formalaus teisės normų aiškinimo yra ydinga, kadangi kiekvienas teisę taikantis subjektas privalo vadovautis bendraisiais teisės principais, priimti ne tik teisėtus, bet ir teisingus sprendimus, ir būtent dėl šios priežasties byloje reikšmingos aplinkybės, neleidusios pareiškėjui laiku įgyvendinti prekių išgabenimo reikalavimo, liko realiai nenagrinėtos. Mokesčių administratorius realiai nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jų įtakos pareiškėjo gebėjimui įgyvendinti keliamus reikalavimus, taip pat nevertino padaryto pažeidimo proporcingumo aspektu, todėl MGK sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas grąžinti klausimą nagrinėti iš naujo, įpareigojant centrinį mokesčių administratorių atsižvelgti į visas bylai reikšmingas aplinkybes, yra pagrįstas ir teisingas. Pareiškėjo nuomone, itin specifinis importuotos prekės pobūdis ir jautrios fizikinės savybės, kurių atstatyti esant atšiaurioms oro sąlygoms pareiškėjas operatyviai neturėjo galimybės, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šios aplinkybės yra tiek reikšmingos bylai, jog jų nevertinimas sąlygojo neteisingo ir neteisėto mokestinio sprendimo priėmimą.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo prašymą panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 31 d. sprendimą ir palikti galioti Muitinės departamento 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 1A-92. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria atsakovo apeliacinio skundo argumentams ir mano, kad tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai interpretavo PVM įstatymo 35 straipsnio 2 dalies bei Taisyklių 4.5 punkto nuostatas.