Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-487-557/2013

Teisėjas V. Vainius Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01175-2010-5

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Zigmo Pociaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. ir jos gynėjo adv. H. Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. nuteista pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Š. nuteista už tai, kad nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens tariamą teisę, pavartodama fizinę prievartą nukentėjusiajam: 2010-08-07 apie 17.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, prie karjero, esančio Perkėlos g. Klaipėdos r. ribose, L. Š. manydama, kad A. J. mobilaus ryšio telefoną „Nokia 5130“ pagrobė D. J., ir siekdama priversti pastarąjį prisipažinti pagrobus telefoną bei jį grąžinti, reikalavo D. J. grąžinti telefoną, o jam atsisakius vykdyti šį reikalavimą, panaudojo fizinę prievartą, tai yra sugriebė D. J., gim. (duomenys neskelbtini), už rankų, nutempė jį iki vandens, po ko pakėlusi įmetė į vandenį ir reikalaudama prisipažinti pagrobus mobilaus ryšio telefoną paėmė ranka jam už kaklo, taip sukeldama fizinį skausmą, ne mažiau kaip vieną kartą panardino jo galvą po vandeniu, atimdama nukentėjusiajam galimybę kvėpuoti, tokiu būdu nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą A. J. tariamą teisę, pavartodama fizinę prievartą nukentėjusiajam.

Apeliaciniu skundu nuteistoji ir jos gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį ir bylą nutraukti esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, numatytai BK 29 str.; nenustačius pagrindo nutraukti bylą - panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - išteisinti L. Š. neįrodžius jos dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Nurodo, kad su Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžiu nesutinka, mano, kad skundžia­mas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

Pažymi, kad pagal LR Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos kon­venciją, BPK, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, bylos teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės (šiuo atveju - fizinės ar psichinės prievartos prieš nukentė­jusįjį panaudojimas) turi būti nustatytos patikimai ir neabejotinai, kadangi baudžiamajame procese, skirtingai nei civiliniame procese, tikimybių pusiausvyros principas, įrodinėjant reikšmingas bylai aplinkybes, negalioja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2005 m. gruodžio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-544/2005 nurodė, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą buvo nustatęs, kad nekaltumo prezumpcija, ginama Konvencijos 6 str. 2 d., reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant abejonės“. Ši samprata taip pat apima ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p., kuriame išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Neginčijamu kaltės ir kitų reikšmingų bylai aplinkybių nustatymu, be kita ko, įgyvendinamas vienas pagrindinių baudžiamojo proceso principų - nekaltumo prezumpcijos principas. Asmens kaltė bei kitos bylai reikšmingos aplinkybės nustatinėjamos įrodinėjimo proceso metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje pažymėjo, kad įrodinėjimas yra viena svarbiausių baudžiamojo proceso sudėtinių dalių ir viena pagrindinių baudžiamojo proceso subjektų veiklos krypčių. Atsižvelgiant į įrodinėjimo proceso svarbą, mano, jog šio proceso metu teismas privalo būti itin dėmesingas, o įrodymai turi būti vertinami objektyviai ir griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, ka­dangi priešingu atveju gali būti sukeltos ypatingai neigiamos pasekmės, tame tarpe ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

Susipažinus su skundžiamu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. nuosprendžiu matyti, kad L. Š. kaltė yra grindžiama išimtinai liudytojų parodymais. Liudytojų, įtariamųjų ir kaltinamųjų parodymų vertinimo aspektu atsižvelgtina į Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 4 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. lA-94/2011 – „pagal susiformavusią teismų praktiką, įtariamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai negali būti pripažinti kaltę patvirtinančiais ar paneigiančiais arba kitas reikšmingas bylai aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais. Šie parodymai gali būti reikšmingi kitų teismo posėdžio metu išnagrinėtų įrodymų vertinimui, teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi“. Be to, vertinant nukentėjusiojo D. J. naudai liudijusių V. C., S. L., V. P., V. Š. parodymus, kuriais teismas grindžia L. Š. kaltę, pažymėtina, kad pats nukentėjusysis yra suinteresuotas duoti sau naudingus parodymus, o minėti liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, todėl taip pat yra suinteresuoti duoti D. J. poziciją atitinkančius parodymus. Klaipėdos rajono apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, šių aplinkybių neįvertino, taip pat neatsižvelgė į tai, kad kitų L. Š. kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra pagrįstas pakankamu kiekiu patikimų jrodymų.

Įrodymų pakankamumo klausimu taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tvirtina, jog tai, kad fizinė prievarta buvo panaudota, įrodo tiek nukentėjusiojo D. J., tiek liudytojų V. C., S. L., V. Š. parodymai, kurie visiškai gal ir nesutampa, tačiau vienas kitą papildo ir atitinka byloje nustatytas visas faktines aplinkybes. Tai akivaizdžiai deklaratyvūs ir nepagrįsti teismo teiginiai, kadangi, kaip minėta, jokių kitų objektyvių L. Š. kaltės įrodymų byloje nėra, o faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatinėjo tik iš liudytojų parodymų, todėl joks liudytojų parodymų ir kitų bylos faktinių aplinkybių sutapimas negalėjo būti ir nebuvo nustatytas.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas, pripažindamas L. Š. kalta, rėmėsi liudytojo E. Ž. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, bei atmetė šio liudytojo parodymus, duotus teisme, remdamasis tuo, kad teisme E. Ž. parodymus davė bandydamas padėti L. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su pirmosios instancijos teismo motyvais negalima sutikti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. birželio 3 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2008 nurodė, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 str. nustatyta tvarka. BPK 20 str. numatyti įrodymų požymiai paprastai atskleidžiami analizuojant konkrečias BPK normas, reglamentuojančias duomenų rinkimą, pateikimą, tikrinimą, pripažinimą įrodymais ir įrodymų vertinimą. BPK 276 str. 1 d. numatyti atvejai, kada teisiamajame posėdyje gali būti balsu perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. To paties straipsnio 4 d. nustatyta, kad byloje esantiem parodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai. Tai reiškia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra duomenys, kurie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje duotus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus bei kitus įrodymus, bendrame bylos duomenų kontekste turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus laikantis BK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių. Taigi nors ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra reikšmingi formuojant teismo vidinį įsitikinimą dėl reikšmingų bylai aplinkybių, šie parodymai laikomi duomenimis, o ne įrodymais, kadangi įrodymais pripažįstami tik teismo posėdyje ištirti ir patikrinti duomenys. Tai dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir atmetė šio liudytojo parodymus, duotus teisme.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas savo nuosprendyje nurodo, kad L. Š. kaltė padarius jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra įrodyta, veika kvaliflkuotina pagal BK 294 str. 2 d., nes nustatyta, kad ji, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nereali­zuotą kito asmens tariamą teisę, panaudodama fizinę prievartą nukentėjusiajam. Mano, kad šie Klaipėdos rajono apylinkės teismo teiginiai yra deklaratyvūs, kadangi nebuvo nustatyti visi L. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai.

BK 2 str. 4 d. nurodo, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Ši nuostata akcentuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-10/2010 išaiškinta, kad nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą, visuma. Pasisakydamas dėl BK 294 str. numatytos nusikalstamos veikos Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taipogi yra nurodęs, kad nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai - veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai - kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu bau­džiamosios teisės prasme, būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 str. numatytos sąlygos (kasacinė byla Nr. 2K-215/2009). BPK 294 str. 2 d., pagal kurią L. Š. patraukta baudžiamojon atsakomybėn, numato baudžia­mąją atsakomybę asmeniui, kuris savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. BK 294 str. 2 d. objektyviosios pusės požymius sudaro veikos objektas - valdymo tvarka, pavojinga veika - savavališkas ir nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos ginčijamos ar pripažįstamos, tačiau nerealizuo­tos teisės įgyvendinimas, būdas - fizinės ar psichinės prievartos panaudojimas prieš nukentėjusįjį ar jo artimą asmenį. Kadangi BK 294 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama prie tyčinių nusikalstamų veikų, būtina nustatyti kaltininko tyčią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir netei­sėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę (kasacinė byla Nr. 2K-432/2009).

Įvertinus byloje nagrinėjamą situaciją darytina išvada, kad L. Š. veiksmuose nenustatyti visi jai inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai. Kalbant apie objektyviuosius požymius pažymi, kad nebuvo įrodyta, jog L. Š. panaudojo fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, be to, nebuvo nustatyta ir pavojinga veika. L. Š., sulaikydama nukentėjusįjį, siekė ne įgyvendinti ginčijamą teisę, o perduoti teisėsaugos institucijoms nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį. Nustatinėjant subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius taipogi vertintina, kokiu tikslu L. Š. sulaikė nukentėjusįjį. Kaip minėta, nukentėjusiojo sulaikymu nebuvo įgyvendinama ginčijama teisė, o sudarytos galimybės teisėsaugos institucijoms tinkamai ištirti nusikalstamos veikos (telefono vagystės) aplin­kybes. Taigi L. Š. psichinis santykis su jos atliktais veiksmais parodo, jog ji nesiekė ginčijamos teisės įgyvendinimo, todėl laikytina, kad nebuvo nustatytas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis - tyčia.

BK 28-35 str. numato baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes. Viena iš minėtų aplinkybių - asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas. BK 29 str. 1 d. nustato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Šioje byloje nagrinėjamu atveju jei L. Š. ir padarė nukentėjusiajam tam tikros žalos, tai buvo padaryta siekiant perduoti galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį teisėsaugos institucijoms, t. y. buvo jos baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. vasario 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2006 nurodo, kad esminė BK 29 str. taikymo sąlyga yra sulaikančiojo įsitikinimas, kad asmuo, kurį jis sulaiko, yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Šioje byloje nagrinėjamu atveju L. Š. pagrįstai tikėjo, kad nukentėjusysis pavogė A. J. mobiliojo ryšio telefoną, nukentėjusysis, pareikalavus telefoną grąžinti, ėmė bėgti, o jį sulaikiusi L. Š. kreipėsi į policiją. Tuo atveju, jei L. Š. bus pripažinta kalta pagal jai pareikštus kaltinimus, bus formuojama netinkama ir ydinga teismo praktika, pilietiškai pasielgęs asmuo, siekęs sulaikyti ir perduoti teisėsaugai nusikaltimą atlikusį asmenį, pats patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Mano, kad tokia praktika akivaizdžiai neigiamai paveiks visuomenę, sudarys klaidingą įspūdį, jog bandymas sulaikyti nusikal­timus padariusius asmenis yra beprasmis. Šie argumentai buvo nurodyti pirmosios instancijos teismo gynėjo baigiamojoje kalboje, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Mano, kad nurodyti motyvai ir argumentai patvirtina, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir naikintiną nuosprendį.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

L. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal BK 294 str. 2 d. už tai, kad nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens tariamą teisę, pavartodama fizinę prievartą nukentėjusiajam, t. y. manydama, kad A. J. mobilaus ryšio telefoną pagrobė D. J., ir siekdama priversti pastarąjį prisipažinti pagrobus telefoną bei jį grąžinti, reikalavo D. J. grąžinti telefoną, o jam atsisakius vykdyti šį reikalavimą, sugriebė jį už rankų, nutempė iki vandens, pakėlusi įmetė jį į vandenį ir, reikalaudama prisipažinti pagrobus mobilaus ryšio telefoną, paėmė ranka jam už kaklo, taip sukeldama fizinį skausmą, ir ne mažiau kaip vieną kartą panardino jo galvą po vandeniu, atimdama nukentėjusiajam galimybę kvėpuoti.

Tiek nuteistoji L. Š., tiek jos gynėjas nesutinka su apylinkės teismo pripažintomis įrodytomis aplinkybėmis ir L. Š. nuteisimu pagal BK 294 str. 2 d., anot jų, nuteistosios L. Š. veiksmuose nėra BK 294 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos, t. y. nebuvo įrodyta, kad L. Š. nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo fizinę prievartą, nebuvo nustatyta pavojinga veika, kadangi ji, sulaikydama nukentėjusįjį, siekė ne įgyvendinti ginčijamą teisę, o perduoti teisėsaugos institucijoms nusikalstamą veiką galimai padariusį asmenį, o taip pat jos veiksmuose nebuvo tyčios. Apeliantų nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi nepakankamais ir tik L. Š. kaltinančiais įrodymais, taip pat rėmėsi liudytojo parodymais, kurie buvo gauti pažeidžiant baudžiamojo proceso normas, teismas savo išvadas grindė tik kai kuriais įrodymais, o ne įrodymų visuma, nenurodė motyvų, kodėl atmetė nuteistąją teisinančius įrodymus, neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusiojo liudytojai yra suinteresuoti duoti nukentėjusiajam palankius parodymus, be nukentėjusiojo ir jo liudytojų parodymų jokių kitų objektyvių L. Š. kaltės įrodymų, anot apeliantų, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats atlikęs įrodymų tyrimą, kadangi pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį rėmėsi liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie nustatyta tvarka nebuvo ištirti teisiamojo posėdžio metu, bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog nuteistosios L. Š. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 294 str. 2 d.

Savavaldžiavimas, kaip nusikalstama veika, aprašytas pagrindine (BK 294 str. 1 d.) ir kvalifikuota (BK 294 str. 2 d.) sudėtimis. Pagal BK 294 str. 1 d. atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymo požymis atriboja baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą nuo administracinės, numatytos ATPK 188 str. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, tiesioginis nusikaltimo objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.136 str. ir 1.137 str.

Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 str.), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su tokiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, jog tikrosios ar tariamos teisės nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai.

Be to, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-267/2011).

Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu įstatymų leidėjas nurodo smurtinį šio nusikaltimo padarymo būdą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija kasacinėje nutartyje Nr. 2K-P-183/2012 išaiškino, kad kaltinimas pagal BK 294 str. 2 d. turi būti pagrįstas visų požymių, įtvirtintų to paties straipsnio 1 d., visuma, taip pat ir to, kad savavaldžiauta panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, nustatymu. Taigi pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 str. 2 d. turi būti nustatyta ne tik psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (kasacinė byla Nr. 2K-150/2013).

Nuteistoji L. Š. neigia, jog aiškindamasi A. J. mobilaus ryšio telefono dingimo aplinkybes, nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu vartojo fizinę prievartą. Teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 26) ji parodė, kad 2010-08-07 prie karjerų susitiko vaikus, su kuriais buvo susitikę dvi dienas prieš įvykį, ir su jais kalbėjosi, reikalavo grąžinti pavogtą telefoną, priešingu atveju iškvies policiją. D. J. pradėjo bėgti, paslydo ir įkrito į karjerą. Už kaklo ji jo nelietė, jį tik ištraukė iš vandens, o po to laikė, kol atvažiuos policija. Ji nematė, kas pavogė telefoną, tačiau žmonės sakė, kad būtent tie vaikai paėmė telefoną ir pabėgo.

Nuteistosios L. Š. versiją, kad ji nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu fizinės prievartos nevartojo, teismo posėdžio metu palaikė ir liudytojai E. Ž. bei T. D.. Be to, L. Š. teisinančią versiją ikiteisminio tyrimo metu palaikė ir ikiteisminio tyrimo teisėjos apklaustas liudytojas A. J..

Liudytojas E. Ž. teismo posėdžio metu (t. 2, b. l. 26-27) parodė, jog dieną prieš įvykį kažkuris iš vaikų pavogė jo draugo telefoną. Pokalbis su vaikais dėl telefono buvo. L. kalbėjo su nukentėjusiuoju, o jis pradėjo isterikuoti ir bėgti. Tada L. jį pagavo, vedė, ir jis pats įkrito į vandenį. L. jį ištraukė, vaiko ji netampė. Ką L. sakė vaikui vandenyje, nežino, nes jo nebuvo šalia, jis buvo krante, apie 20 m nuo vandens.

Liudytojas T. D. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 49-50) parodė, jog nuvažiavus prie karjero ir A. pasidėjus telefoną po užklotu nuėjo maudytis, o kai parėjo, telefono neberado. Netoliese buvo berniukai, tačiau kai jie grįžo, jų jau nebebuvo. Po kelių dienų jie vėl nuvažiavo, ir ten buvo tie patys berniukai, tad jie pradėjo klausinėti. Vienas berniukas pradėjo bėgti, o L. su A. jį gaudyti. Nukentėjusysis bėgo palei vandenį. Jis nukrito ir L. jį pagavo. Kaip jis vandenyje buvo, nematė. Pagavusi nukentėjusįjį, L. Š. jį atsivedė vėl kalbėtis. Berniukas draskėsi, bandė pabėgti. Jis nematė, ar jie buvo link vandens nuėję, jis stebėjo, kol berniukas gynėsi.

Liudytojas A. J. ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 87-89, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) parodė, kad nuvažiavę prie karjerų pasimaudyti, t. y. į tą vietą, kur jam buvo pavogę telefoną, pamatė kelis vaikus. Tada jis ir jo pusseserė L. Š. nuėjo prie vaikų paklausti, kur dingo jo mobilus telefonas. Vienas iš berniukų išsigando, išblyško ir pradėjo bėgti. Pabėgo 4-5 metrus, užkliuvo už vielos, slydo ir įkrito į vandenį. L. pribėgo ir greitai ištraukė tą vaikiną. Prie vandens jie užtruko neilgai, L. jį greitai ištraukė iš vandens ir pastatė ant kranto. Tada ji jo paklausė, kodėl jis bėga, jei jis nevogė, ir paskambino policijai.

Iš liudytojų E. Ž. bei T. D., kurie yra nuteistosios L. Š. draugai, bei liudytojo A. J., kuris yra nuteistosios pusbrolis, parodymų matyti, jog, anot jų, nuteistoji L. Š. nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu fizinės prievartos nenaudojo, tik mėgino išsiaiškinti A. J. telefono dingimo aplinkybes, o kai nukentėjusysis ėmė bėgti, jį pasivijo ir sulaikė, kad nepabėgtų. Tačiau apeliacinis teismas aukščiau aptartus nuteistosios ir liudytojų parodymus vertina kritiškai, kadangi jie tarpusavyje nesutampa, yra prieštaringi. Nuteistoji L. Š. nurodo, kad nukentėjusysis D. J. pradėjo bėgti, paslydo ir įkrito į karjerą (vandenį). Liudytojas A. J. parodė, kad nukentėjusysis D. J. bėgdamas užkliuvo už vielos, paslydo ir įkrito į vandenį. Tuo tarpu liudytojas E. Ž. parodė, kad iš pradžių L. Š. pagavo bėgantį nukentėjusįjį, o į vandenį jis įkrito tada, kai L. Š. jį vedė. Liudytojas T. D. nurodo dar kitas įvykio aplinkybes, t. y., kad nukentėjusysis pradėjo bėgti, o L. Š. su A. J. ėmė jį gaudyti, nukentėjusysis nukrito, L. Š. jį pagavo ir atsivedė jį vėl kalbėtis. Šis liudytojas nurodė stebėjęs visą įvykių eigą nuo nukentėjusiojo pabėgimo, jo pagavimo ir jo atsivedimo, tačiau, kad nukentėjusysis kuriuo tai metu būtų įkritęs į vandenį, jis nurodė nematęs, todėl iš šio liudytojo parodymų seka, kad nukentėjusysis D. J. nei bėgdamas, nei vedamas L. Š. į vandenį įkritęs nebuvo. Kaip matyti, šių asmenų parodymai dėl to, kada ir kokiu būdu nukentėjusysis D. J. atsirado vandenyje nesutampa, yra prieštaringi, todėl apeliacinis teismas liudytojų E. Ž. ir T. D. teismo posėdžio metu duotus parodymus bei liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus vertina kaip siekimą padėti L. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtus jos veiksmus nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu. Šie liudytojai yra nuteistosios draugai bei giminaitis, todėl akivaizdu, kad jie yra suinteresuoti duoti nuteistajai L. Š. palankius parodymus.

Teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 27) buvo apklaustas ir liudytojas T. S., kuris taip pat yra nuteistosios draugas. Jis parodė, kad atvažiavę išsimaudyti prie karjerų pamatė, jog yra tie patys vaikai, kurie prieš dieną pavogė telefoną. Visi po truputį pradėjo su tais vaikais kalbėtis. L. su vaikais kalbėjo ramiai, klausė, kas pavogė telefoną. Su berniuku L. kalbėjo taip pat ramiai, po to jos tonas buvo rimtesnis. Ji neprašė vaiko prisipažinti, kad jis pavogė telefoną. Ji tik klausė, ar jis pavogė. Sakė, kad iškvies policiją. Kaip vaikas atsirado vandenyje, jis nematė, taip pat nematė, kaip jį išvedė iš vandens. Ar vaikas įkrito į vandenį, ar jį įstūmė, jis nematė. Daug ko nematė, nes maudėsi. Kai policija atvažiavo, jo jau nebebuvo, šlapio vaiko jis nematė. L. su A. labiau aiškinosi, kas pavogė telefoną. Kaip matyti, šis liudytojas nurodė įvykius stebėjęs tik iki L. Š. pokalbio su vaikais, tolesnės įvykio eigos nurodė nematęs, kadangi maudėsi, todėl jo parodymai nei patvirtina, nei paneigia nuteistosios L. Š. kaltę.

Nuteistosios L. Š. aukščiau aptarti parodymai vertinami kaip jos pasirinkta gynybos nuo jai pareikšto kaltinimo pozicija, siekiant išvengti atsakomybės, kadangi jos versiją paneigia ir ją kaltinančią versiją patvirtina nukentėjusiojo D. J., liudytojų V. C., S. L., V. Š., V. P. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai, liudytojų L. J. bei J. C. teismo posėdžio metu duoti parodymai, o taip pat ikiteisminio tyrimo metu liudytojo E. Ž. duoti parodymai.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 37-40, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) nukentėjusysis D. J. parodė, kad su draugais V., S. ir V. maudėsi. Jiems išsimaudžius ir apsirengus prie jų atėjo mergaitė ir berniukai. Jie pradėjo gerti alų ir sakė, kad jis pavogė telefoną. Po to jam paėmė už gerklės, tempė į vandenį, mergina jį už gerklės įstūmė į vandenį, po to į vandenį įlipo pati, paėmė jį ant rankų ir norėjo įmesti giliau. Kai jis įkrito į vandenį, ta mergaitė jį skandino. Ji spaudė jam kaklą ir stūmė galvą į vandenį. Liepė prisipažinti. Jis sakė, kad neėmė, tad vėl nardino po vandeniu. Ji jį ištraukdavo ir vėl murkdydavo. Ištraukdavo kas 10-20 sekundžių. Kai ištraukdavo, sakydavo „prisipažink“, truputį palaikydavo ir vėl murkdė po vandeniu. Tie vaikinai juokėsi. Jis jautėsi blogai, jam trūko oro, vanduo bėgo į nosį ir į burną, prašė jį paleisti. Jo galvą į vandenį panardino kokius 5-6 kartus. Į vandenį panardindavo visą galvą. Po to atvažiavo kitų vaikų dėdė ir pasakė: „nekankinkit, bet kvieskit policiją ir išsiaiškins“. Jam išlipus iš vandens, jis buvo laikomas vaikinų. Po to jis buvo tempiamas iki tilto. Mergaitė jį tempė už marškinėlių. Taip pat mėgino jam suduoti. Berniukas, kuriam dingo telefonas, taip pat norėjo jam suduoti, bet netrenkė. Jam skaudėjo gerklė, liko žymės nuo nagų ir kraujavo. Po to ta mergaitė liepė savo draugams policijoje sakyti, kad ji jam nieko nedarė, viską išsigalvoja.

Liudytojas V. C. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 48-51, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) parodė, kad jis, D., V. ir S. maudėsi prie karjerų. Kai jie ruošėsi eiti namo, su draugais atėjo mergaitė, kuri skandino D.. Kai ta mergaitė priėjo, D. niekur nebėgo. Mergaitė klausė, kas paėmė telefoną. Iš pradžių ji paklausė mergaičių ir Siga pasakė, kad prie rūbų buvo D. ir A.. Kadangi tą dieną A. nebuvo, mergaitė pradėjo klausinėti D.. Jie buvo netoliese, kai D. šnekėjo su mergaite. Mergaitė klausė D., ar jis paėmė telefoną, jis sakė, kad telefono neėmė. Tada mergaitė tempė D. į vandenį už rankos, bet neįtempė. Po to paėmė abiem rankom ir įmetė į vandenį. D. sakė, kad neėmė telefono. Tada mergaitė paėmė D. už kaklo, sprando ir murkdė galvą į vandenį. Ji jį laikė vandenyje ir ištraukdavo. Tai darė kokius tris kartus po kokią minutę laiko. Kai ji D. ištraukdavo, jis būdavo visas raudonas, jo kvėpavimas buvo kaip po ilgo bėgimo. Po to mergaitė ištraukė D. iš vandens ir jį laikė apstoję tie didieji berniukai, o mergaitė skambino policijai. Berniukas, kurio telefonas buvo pavogtas, norėjo spirti D. į galvą, bet nepataikė. Jie pasakė, jog susitars tarpusavyje, kad nieko neskandino ir nemušė. Į tą vietą, kur atvažiavo policija, jie ėjo keturiese ir iš kitos kompanijos ėjo ta mergaitė ir vienas berniukas. Jis ėjo savo noru, o D. ta mergaitė laikė už rūbų. Po įvykio D. sakė, kad buvo baisu, jam ant kaklo buvo tos mergaitės nagų žymės ir jam skaudėjo kaklą.

Apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 60-62, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) liudytoja S. L. parodė, kad jai, V., D. ir V. atvažiavus prie karjero, atėjo meteris bei vaikinai ir pasakė D., kad jis pavogė telefoną. Jis pasakė, kad nevogė. Moteris sakė geriau prisipažinti gražiuoju, nes bus bloguoju. Tačiau D. sakė, kad telefono neėmė. Moteris pirma tampė D. per smėlį už rankos, pastūmė, įmetė jį į vandenį, paėmė už kaklo ir murkdė į vandenį. Vandenyje jie buvo kokias 5 min. Į vandenį 1 kartą įmurkdė ir ištraukė. Toks dėdė pasakė: „taip neišspręsite, kvieskite policiją“. Ir ta moteris iškvietė. Eidama su tais vaikinais ji tarėsi, kad jo neskandino. D. buvo visas šlapias ir išsigandęs.

Liudytoja V. Š. apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos (t. 1, b. l. 81-83, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu) parodė, kad atvažiavus maudytis teta pasakė, jog jeigu neatiduos telefono, iškvies policiją. Teta sakė, kad telefoną pavogė D., o D. sakė, kad telefoną pavogė K.. V. davė K. telefoną, jai paskambino ir ji pasakė, kad nieko nežino. D. išsigando ir pradėjo kaltinti K., bet teta pasakė, kad jai neįdomu ir kad telefonas būtų. Teta pasakė: „kviečiu policiją“. Ji paskambino policijai ir pradėjo skandinti D.. D. visas buvo įtemptas į vandenį. Į vandenį jį tempė teta ir dėdė. D. norėjo išlįsti, pakvėpuoti, bet teta vėl nardino jo galvą po vandeniu ir laikė, bet neilgai. Ji matė, kad nardino vieną kartą. Kai D. ištraukė iš vandens, jis kosėjo ir buvo visas raudonas. Teta su dėde jį tempė prie policijos mašinos.

Aukščiau aptarti nukentėjusiojo D. J. parodymai bei parodymai liudytojų V. C., S. L. ir V. Š., kurie betarpiškai stebėjo nuteistosios L. Š. veiksmus, patvirtina, kad L. Š. atliko kaltinime jai inkriminuotus neteisėtus veiksmus nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu, t. y., kad ji reikalavo D. J. grąžinti pavogtą telefoną, o jam atsakius, kad telefono jis neėmė, sugriebė jį už rankų, nutempė jį iki vandens, pakėlusi įmetė į vandenį, po to vėl reikalaudama prisipažinti, kad pagrobė telefoną, paėmė ranka jam už kaklo ir panardino jo galvą po vandeniu. Netikėti ar abejoti šių liudytojų, betarpiškai stebėjusių daromą nusikaltimą, parodymais apeliacinis teismas neturi pagrindo. Nors liudytojai V. C., S. L. bei V. Š. yra nukentėjusiojo D. J. draugai, laikyti, kad jie apkalba nuteistąją L. Š., nėra jokio pagrindo, kadangi nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, kad šie liudytojai yra suinteresuoti melagingai apkaltinti L. Š.. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios leistų įtarti, kad nukentėjusysis apkalba nuteistąją. Aplinkybių, dėl ko pastarieji galėtų apkalbėti nuteistąją, nenurodė nei pati nuteistoji, nei jos gynėjas.

Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagal kurią, anot apeliantų, įtariamojo, liudytojo ar nukentėjusiojo parodymai negali būti pripažinti kaltę patvirtinančiais ar paneigiančiais arba kitas reikšmingas bylai aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais, šie parodymai gali būti reikšmingi kitų teismo posėdžio metu išnagrinėtų įrodymų vertinimui, teismo vidinio įsitikinimo formavimuisi. Tačiau kartu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo byloje buvo kalbama apie įtariamosios parodymus, duotus tyrėjui. Toliau teismas pasisakė, kad šia prasme įrodymu gali būti pripažinti įtariamosios parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. birželio 28 d. Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 4 punkte pažymėjo, jog asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl aukščiau aptarti nukentėjusiojo D. J. bei liudytojų V. C., S. L. bei V. Š. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, nagrinėjamu atveju laikytini tinkamais įrodymais L. Š. kaltei pagrįsti.

Anot apeliantų, iš nuteistosios pusės būtų visiškai nelogiška kviesti policijos pareigūnus, jei ji prieš tai būtų atlikusi nukentėjusiojo atžvilgiu kokius nors smurtinio pobūdžio veiksmus. Tačiau iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo D. J. bei liudytojų V. C. ir S. L. parodymų matyti, jog jie girdėjo, kaip L. Š. tarėsi su savo draugais policijos pareigūnams sakyti, jog nukentėjusiajam niekas nieko nedarė, jo neskandino ir kad jis viską išsigalvoja. Kad L. Š. tarėsi su draugais dėl tikrųjų konfliko aplinkybių nuslėpimo, įrodo aukščiau aptarti nenuoseklūs ir iki galo nesuderinti jų parodymai. Susitarusi su draugais, kad šie liudys jos naudai, ir manydama, jog tokiu būdu bus patvirtinta jų versija bei paneigti nukentėjusiojo ir jo liudytojų parodymai, L. Š. iškvietė policijos pareigūnus. Tad aplinkybė, kad ji iškvietė policijos pareigūnus, nepaneigia fakto, kad iki to nukentėjusiojo atžvilgiu ji naudojo fizinę prievartą.

Teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo apklaustos liudytojos L. J. ir J. C..

Liudytoja L. J. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 26) parodė, kad jai yra žinoma tiek, kiek jai jos vaikas ir jo draugai papasakojo apie įvykį. Vaikas buvo visas šlapias ir su kraujosruvom ant kaklo atvežtas į policiją. Vaikas jai paaiškino, kad maudėsi prie karjerų, o šalia buvo kiti jaunuoliai. Kažkas iš tų jaunuolių pasigedo telefono ir mergina liepė jos vaikui jį grąžinti. Jis paaiškino, kad ta mergina jam griebė už sprando, įsitempė į vandenį ir murkdė jį į vandenį paleisdama ir vėl paimdama jį, taip murkdė kelis kartus. Ji jam sakė, kad prisipažintų arba jį paskandins. Vaikas sakė, kad kažkoks vyras visa tai matė ir jis merginai sakė, kad ji kviestų policiją, jei pavogė telefoną. Tada ji pati iškvietė policiją. Jos vaikui prie kaklo buvo raudonos žymės. Kraujosruvos ant vaiko kaklo buvo iš to, kad jis buvo temptas į vandenį. Drabužiai į odą įsiveržė. L. Š. pirštais spaudė kaklą iš galo ir vedė vaiką į vandenį. Smaugtinės žymės atsirado nuo įsirėžusių marškinėlių, o ne nuo pirštų. Vien ant kaklo buvo žymės – aplink kaklą. Viena ilga žymė iš abiejų kaklo pusių buvo, iš priekio iki šono. Vaikas sakė, kad jį skandino veidu žemyn, murkdė, spaudė kelis kartus. Sakė, kad jį už pakarpos murkdė ir rėkė prisipažinti, jog pavogė telefoną. Kiek laiko skandino, nežino, tačiau sakė, kad ne kartą, o kelis, ir vis kartojo prisipažinti.

Liudytoja J. C. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 50) parodė, kad jai paskambino iš policijos ir paprašė atvykti pasiimti sūnų. Ji pasiėmė abu vaikus. Jos vaikas buvo sausas, o D. buvo visas šlapias, ant kaklo buvo žymės. Policininkai sakė, kad skandino, mušė. D. visas drebėjo. Jie pasakojo, kad prieš kelias dienas maudėsi ir kažkas ten kažkam paėmė telefoną, o po kelių dienų vėl nuvažiavus ten buvo tie patys ir D. skandino, smaugė.

Kaip matyti, šios liudytojos tiesiogiai konflikto nematė, apie įvykį joms tapo žinoma iš vaikų pasakojimų. Ir nors jų parodymų teisingumas, kaip teigia apeliantai, tiesiogiai priklauso nuo D. J. ir V. C. parodymų teisingumo, aukščiau aptarta, jog apeliacinis teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo D. J. bei liudytojo V. C. parodymais, todėl nėra pagrindo netikėti ir liudytojų L. J. bei J. C. parodymais apie įvykio aplinkybes, kurios joms tapo žinomos iš sūnų pasakojimų. Apeliacinis teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nepaneigta, kad kraujosruvų žymės, kurias ant nukentėjusiojo kaklo matė abi liudytojos, nukentėjusiajam D. J. galėjo atsirasti nuo į kaklą įsispaudusių marškinėlių, kai L. Š. laikė jį ir vedė pas policijos pareigūnus, tačiau ši aplinkybė taip pat nepaneigia, kad nuteistoji L. Š. dar iki to nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu vartojo fizinę prievartą - sugriebė jį už rankų, nutempė jį iki vandens, pakėlusi įmetė į vandenį ir paėmusi ranka jam už kaklo panardino jo galvą po vandeniu. Tokie nuteistosios veiksmai smurtinių žymių ant nukentėjusiojo kūno galėjo nepalikti, tačiau tai nereiškia, kad jie nebuvo atlikti. Liudytojos L. J. bei J. C. parodė, jog joms iš vaikų pasakojimo tapo žinoma, kad D. J. buvo skandinamas. Šie liudytojų L. J. bei J. C. parodymai sutampa su nukentėjusiojo D. J. bei liudytojų V. C., S. L. ir V. Š. parodymais, todėl apeliacinis teismas jais remiasi kaip netiesioginiais įrodymais, pagrindžiančiais L. Š. kaltę.

Ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo apklausta ir liudytoja V. P. (t. 1, b. l. 71-73, parodymai perskaityti teisiamojo posėdžio metu), kuri parodė, jog tai, kas vyko su D., ji žino tik iš pasakojimo, paties skandinimo nematė. Jai sakė, kad įmetė į vandenį. Jai pasakojo D.. Nors ši liudytoja tiesiogiai konflikto nematė, apie įvykį jai tapo žinoma iš nukentėjusiojo D. J., kurio suinteresuotumas melagingai apkalbėti nuteistąją L. Š. nenustatytas. Apeliacinis teismas šios liudytojos parodymais, kaip ir liudytojų L. J. bei J. C. parodymais, remiasi kaip netiesioginiais įrodymais, pagrindžiančiais L. Š. kaltę.

Apylinkės teismas, pripažindamas, kad L. Š. padarė jai inkriminuotą nusikaltimą, rėmėsi ir liudytojo E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai duotais parodymais (t. 1, b. l. 92-93, parodymai perskaityti apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu), kur jis parodė, kad būdamas ant kranto matė, kaip L. pakėlė berniuką ir nusinešė iki vandens, kur jį lyg tai pasodino ar paguldė, tiksliai negali nurodyti. Po to, kai L. tą berniuką įtempė į vandenį, L. sakė tam berniukui, kad grąžintų telefoną, o jei ne, tai iškvies policiją. Kiek jis matė, tai L. skriaudė tik vieną berniuką. Taip pat matė, kaip L. tampė tą berniuką už marškinėlių.

Anot apeliantų, šie liudytojo E. Ž. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra tik duomenys, o ne įrodymai, be to, jie buvo gauti pažeidžiant BPK nuostatas, todėl jais remtis negalima, privalu remtis liudytojo E. Ž. teismo posėdyje duotais parodymais.

BPK 186 str. 1 d. inter alia nustatyta, jog jaunesnį kaip aštuoniolikos metų liudytoją apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas šio Kodekso 184 str. 3, 4, 5 dalyse nustatyta tvarka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas arba šio Kodekso 184 str. 1 d. numatytais atvejais. To paties straipsnio 5 d. inter alia nustatyta, jog jaunesnio kaip aštuoniolikos metų liudytojo apklausoje turi teisę dalyvauti jo atstovas. Proceso dalyvių prašymu arba ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo iniciatyva į jaunesnių kaip aštuoniolikos metų liudytojo apklausą privalo būti kviečiamas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, kurie padeda apklausti nepilnametį, atsižvelgdami į jo socialinę ir psichologinę brandą. Iš šio straipsnio nuostatų seka, jog nepilnamečio liudytojo apklausą ikiteisminio tyrimo teisėjas atlieka, kai vaiko interesais to prašo jo atstovas, prokuroras ar gynėjas; kai liudytojo nebus įmanoma apklausti nagrinėjimo teisme metu; kai liudytojas nagrinėjimo teisme metu gali pakeisti parodymus arba pasinaudoti teise atsisakyti duoti parodymus; arba kai liudytojas ikiteisminio tyrimo teisėjui duos išsamesnius parodymus. Kitais atvejais nepilnametį liudytoją apklausia prokuroras arba ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Nepilnamečio liudytojo apklausoje privalo dalyvauti valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas arba psichologas, nepilnamečio liudytojo atstovas tokioje apklausoje taip pat turi teisę dalyvauti, tačiau jo dalyvavimas nėra privalomas. Taip pat pažymėtina, jog tuo atveju, kai nepilnamečio liudytojo apklausą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras, įstatymas nenumato pareigos apie tai pranešti įtariamajam ar jo gynėjui. Tokia pareiga prokurorui kyla, jei nepilnametį liudytoją apklausia ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 184 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju nepilnametis liudytojas E. Ž. 2011-04-06 buvo apklaustas Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK KPS tyrėjos V. G., dalyvaujant (duomenys neskelbtini) mokyklos socialinei pedagogei L. D. bei (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistei I. G..

Teisiamojo posėdžio metu buvo apklaustos liudytojos V. G., I. G. bei L. D..

Liudytoja - tyrėja V. G. parodė (t. 2, b. l. 48), kad socialinė darbuotoja skambino vaikų tėvams ir tėvai neprieštaravo, kad jų vaikai bus apklausinėjami. Tėvams buvo skambinama prie jos, tad ji žinojo, kad tėvai leido. Viskas buvo surašyta iš vaikų žodžių. Vaikai patys skaitė protokolus, skaitė ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė.

Liudytoja - Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė I. G. parodė (t. 2, b. l. 48-49), kad vaikai elgėsi laisvai, viską papasakojo, nebuvo to, kad kažkas juos spaustų. Su apklausos turiniu ji susipažino, neatitikimų nebuvo. Viskas buvo surašyta taip, kaip vaikai pasakojo. Tėvų nebuvo, todėl pasirašė ji. Socialinė darbuotoja skambino vaikų tėvams ir klausė dėl apklausos.

Liudytoja - socialinė darbuotoja L. D. parodė (t. 2, b. l. 49), kad jai dalyvaujant buvo apklausti du berniukai. Viską surašė, jai ir vaikams buvo duota perskaityti, vaikai skaitė ir pasirašė. Vaikų pasakojimas atitiko protokolą. Vaikams nebuvo jokios baimės, jokio streso, spaudimo taip pat nebuvo. Ji skambino kažkuriam iš tėvų, kito tėvams galimai neprisiskambino, gerai visko neprisimena.

Kaip matyti, liudytojos V. G. ir I. G. nurodė, jog nepilnamečių liudytojų tėvams dėl pastarųjų apklausos buvo skambinta, tuo tarpu liudytoja L. D. negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad visiems tėvams pavyko prisiskambinti. Apeliantas teisingai pastebėjo, jog byloje nėra neginčijamų duomenų apie tai, kad nepilnamečio liudytojo E. Ž. atstovams buvo pranešta apie jo apklausą, galimai jiems nebuvo sudaryta galimybė išreikšti prašymą dėl jų atstovaujamo nepilnamečio apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ar pasinaudoti BPK 186 str. 5 d. numatyta teise dalyvauti apklausoje, tačiau kolegija laiko, kad tai negali paneigti atliktos apklausos rezultatų, kadangi, laikantis imperatyvių įstatymo nuostatų, apklausiant nepilnametį liudytoją E. Ž. dalyvavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas, kuris padėjo apklausti nepilnametį. Apeliacinio teismo vertinimu, nepilnamečio liudytojo apklausos metu dalyvaujant valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui, buvo užtikrinta nepilnamečio liudytojo teisių ir jo teisėtų interesų apsauga, buvo tinkamai ginami ir atstovaujami jo interesai. Nei socialinė pedagogė, nei valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė nepastebėjo, kad atliekant nepilnamečio E. Ž. apklausą būtų daromas koks tai spaudimas, nurodė, jog apklausiami vaikai jautėsi laisvai, nebuvo jokios baismės ar streso, visi perskaitė protokolą, protokolo turinys atitiko liudytojo pasakojimą, tad jį pasirašė. Todėl abejoti nepilnamečio liudytojo E. Ž. parodymais, ikiteisminio tyrimo metu duotais tyrėjai, kuriuos jis taip pat patvirtino savo parašu, apeliacinis teismas neturi pagrindo. Nors liudytojas E. Ž. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 26-27) ėmė keisti savo pirminius parodymus, nurodė, kad mokykloje apklausiamas policijos pareigūnų buvo išsigandęs, apeliacinis teismas tokią jo poziciją laiko siekiu padėti L. Š..

Pranešimas apie įtarimą L. Š. buvo įteiktas 2010-11-04 (t. 1, b. l. 119-120). Nuo 2010-11-10 L. Š. su advokatu sudarė susitarimą dėl jos gynimo ikiteisminiame tyrime ir baudžiamojoje byloje visų instancijų teismuose (t. 1, b. l. 124, 125, 126). Tiek įtariamajam, tiek jo gynėjui įstatymas suteikia teisę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, teikti prašymus papildyti ikiteisminį tyrimą. 2011-04-15 buvo paskelbta L. Š. apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, galimybę susipažinti su medžiaga, teikti papildymus, prašymus (t. 1, b. l. 158). Tą pačią dieną taip pat ir gynėjui buvo įteiktas pranešimas apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą bei apie tai, kad galima susipažinti su tyrimo medžiaga, pateikti prašymus papildyti tyrimą (t. 1, b. l. 157). Todėl gynėjas, manydamas, kad 2011-04-06 tyrėjos atlikta nepilnamečio liudytojo E. Ž. apklausa nėra pakankama ir yra tikslinga jį apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, turėjo teisę ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams pateikti tokį prašymą. Iš bylos medžiagos matyti, jog L. Š. gynėjas Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos rajono PK 2010-11-15 buvo pateikęs prašymą (t. 1, b. l. 127) nepilnametį liudytoją A. J. apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau prašymo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir nepilnametį liudytoją E. Ž. jis neteikė, įstatymo suteikta teise nepasinaudojo.

BPK 44 str. įtvirtindamas kaltinamojo teisę į teisingą procesą, garantuoja jam ir teisę užduoti klausimus kaltinimo liudytojams (BPK 44 str. 5 d., 7 d.). Ši kaltinamojo teisė suponuoja reikalavimą, kad jam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų. Apeliacinio teismo vertinimu, ši garantija nėra pažeidžiama, jei kaltinamajam tokia galimybė suteikta parodymų davimo metu arba vėliau procese. Liudytojas E. Ž. buvo apklausiamas ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 26-27). Tiek L. Š., tiek jos gynėjas posėdyje dalyvavo, tad byloje klausimus liudytojui nuteistoji ir jos gynėjas turėjo galimybę pateikti ir gynėjas pasinaudojo šia galimybe nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad nagrinėjamu atveju buvo suvaržyta nuteistosios L. Š. teisė į teisingą procesą.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės bylos Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010).

Pažymėtina, jog liudytojo E. Ž. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nėra vieninteliai duomenys, kuriais remiantis grindžiama L. Š. kaltė. Aukščiau aptarta, jog L. Š. kaltę įrodo tiesioginiai įrodymai - nukentėjusiojo D. J., liudytojų V. C., S. L. bei V. Š. parodymai, o taip pat netiesioginiai įrodymai – liudytojų L. J., J. C. bei V. P. parodymai. Todėl nors liudytojo E. Ž. parodymai, ikiteisminio tyrimo metu duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, jais apeliacinis teismas remiasi tikrindamas kitus byloje surinktus įrodymus bei formuodamas savo vidinį įsitikinimą.

Anot apeliantų, nuteistoji L. Š., sulaikydama nukentėjusįjį, siekė ne įgyvendinti ginčijamą teisę, o perduoti teisėsaugos institucijoms nusikalstamą veiką – A. J. mobiliojo ryšio telefono vagystę galimai padariusį asmenį, todėl, jei ji ir padarė nukentėjusiajam tam tikros žalos, tai buvo padaryta siekiant perduoti galimai nusikalstamą veiką padariusį asmenį teisėsaugos institucijoms, todėl jos veiksmuose yra BK 29 str. numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė – asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas.

BK 29 str. 1 d., 2 d. nustatyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Asmens, atremiančio nusikalstamą veiką padariusio asmens pasipriešinimą, veikai taikomos šio kodekso 28 str. nustatytos būtinosios ginties taisyklės. Taigi BK 29 str. nustato sąlygas, kurioms esant, asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas šalina baudžiamąją atsakomybę už pažeidėjui padarytą žalą. Šiame straipsnyje kaip būtinos sulaikymo teisėtumo sąlygos nurodyta tai, kad sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, vengti sulaikymo ir kitaip jo negalima sulaikyti. Tačiau pažymėtina, jog minėta įstatymo norma nesuteikia teisės naudoti prievartą kaip kerštą, juolab mažamečiam asmeniui.

Aukščiau aptartais įrodymais byloje nustatyta, kad nuteistoji L. Š. nukentėjusiojo D. J. atžvilgiu pavartojo fizinę prievartą po to, kai pareikalavo grąžinti pavogtą A. J. mobilaus ryšio telefoną, o D. J. atsisakė tai padaryti nurodydamas, kad jokio telefono jis nevogė. Šiuo atveju teisė buvo tariama, nes pavogtą daiktą buvo mėginama išreikalauti ne iš to asmens, nes ir atlikus atitinkamą tyrimą liko nenustatyta, kas padarė nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 113, 114). Nuteistoji L. Š., būdama įsitikinusi, kad A. J. mobilaus ryšio telefoną pavogė būtent D. J., nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, nesikreipdama į teisėsaugos institucijas, nors teisių gynimo procedūrą turto vagystės atveju reglamentuoja baudžiamojo proceso įstatymas, ignoruodama įstatymo reikalavimus, vartodama fizinę prievartą nukentėjusiojo atžvilgiu, A. J. teises gynė (vykdė) pati. Todėl tas vykdymas buvo savavališkas. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškė tuo, kad nuteistoji L. Š. pasirinko tokį teisių įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Taip veikdama ir nesikreipdama į teisėsaugos institucijas, ji pati ėmė vykdyti teisingumą.

Nukentėjusysis D. J. nusikaltimo padarymo jo atžvilgiu metu buvo mažametis. Nuteistoji L. Š., būdama pilnametė ir fiziškai stipresnė už nukentėjusįjį, ne tik pastarojo įsakmiai reikalavo grąžinti telefoną, bet ir pavartojo jo atžvilgiu fizinę prievartą, t. y. sugriebė jį už rankų, nutempė iki vandens, pakėlusi įmetė į vandenį, reikalaudama prisipažinti pagrobus mobilaus ryšio telefoną, paėmė ranka jam už kaklo ir nardino jo galvą po vandeniu. Liudytojai V. C., S. L. bei V. Š. parodė (t. 1, b. l. 48-51, 60-62, 81-83), kad kai D. J. L. Š. ištraukdavo iš vandens, jo veidas būdavo raudonas, jis kosėjo, jo kvėpavimas buvo sunkus. Jie buvo išsigandę, atrodė, kad D. J. paskandins. D. J. taip pat buvo išsigandęs. D. J. po įvykio V. C. sakė, kad buvo baisu. Nukentėjusysis D. J. patvirtino (t. 1, b. l. 37-40), kad jis jautėsi blogai, jam trūko oro, vanduo bėgo į nosį ir burną. Jam skaudėjo kaklą. Liudytoja J. C., kuri po įvykio vyko į policijos komisariatą pasiimti sūnaus V. C. ir nukentėjusiojo D. J., teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 50) parodė, jog D. J. visas buvo šlapias ir drebėjo. Nukentėjusiojo D. J. mama L. J. teisiamojo posėdžio metu (t. 2, b. l. 26) parodė, kad sūnui po įvykio buvo sustreikavusi sveikata, jam tai buvo didelis košmaras, jis bijo susitikti L. Š.. Po įvykio sūnus lankėsi pas psichologą, pas psichologą – psichiatrą dėl įvykio lankosi ir šiuo metu, nes vaikas turi problemų.

Remdamasis aukščiau aptartu apeliacinis teismas laiko, jog nuteistosios L. Š. tyčiniais, agresyviais, neteisėtais ir pavojingais nukentėjusiosio sveikatai veiksmais (nukentėjusiojo tąsymas, įmetimas į vandenį, jo galvos nardinimas po vandeniu) buvo sukurta mažametį D. J. bauginanti situacija, pastarasis prarado saugumo jausmą, patyrė išgąstį, jautė baimę, o dėl įvykio metu patirtų išgyvenimų teko lankytis ir pas gydytojus. Apeliacinis teismas laiko, kad tokiais neteisėtais nuteistosios L. Š. veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiojo D. J. teisėms ir teisėtiems interesams, jo sveikatai. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios L. Š. veiksmai visiškai atitinka BK 294 str. 2 d. dispoziciją, pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas nuteistosios L. Š. veiksmams pritaikytas tinkamai.

Esant nustatytoms aplinkybėms nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistosios L. Š. kaltės ir jos veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistosios kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Nuteistąją L. Š. išteisinti ar kitokiu būdu keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistosios L. Š. ir jos gynėjo adv. H. Mackevičiaus apeliacinį skundą atmesti.