- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-07
- Bylos Nr.
- eA-318-968/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06428-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pran.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- G. J., T. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 12.13.1.2Apmokestinamosios pajamos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J. ir T. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. J. ir T. J. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2022 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-151 (7-94/2022) ir atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (21.222 Mr)FR0682-114 „Dėl T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2022-04-27 pastabų“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1), grąžinti atsakovui iš naujo vertinti 2022 m. kovo 28 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-96 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 1) ir priimti naują sprendimą.
2. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja; toliau pareiškėjas ir pareiškėja kartu – pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Komisijos 2022 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-149 (7-95/2022) ir VMI 2022 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. (21.222 Mr)FR0682-113 „Dėl G. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2022-04-27 pastabų“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2; toliau Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 kartu – Sprendimai), grąžinti atsakovui iš naujo vertinti 2022 m. kovo 28 d. patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-97 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 2; toliau Patikrinimo aktas Nr. 1 ir Patikrinimo aktas Nr. 2 kartu – Patikrinimo aktai) ir priimti naują sprendimą.
3. Pareiškėjai skundus grindė šiais iš esmės panašiais argumentais:
3.3. Atsakovas nepagrįstai taikė bendrąjį sutuoktinio turto teisinį režimą sumoms, kurias pareiškėjas gavo iš UAB „Brugtė“. Nurodytos sumos buvo klasifikuotos kaip kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, t. y. B klasės pajamos. Šios pajamos savo turiniu ir esme nėra ir negali būti priskiriamos prie pajamų iš darbinės veiklos, todėl šių pajamų priskyrimas prie Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytos pajamų rūšies yra neteisingas ir negalimas. Be to, UAB „Brugtė“ išmokėjo šias sumas pareiškėjui, kaip atsakingam asmeniui. Atsakingas asmuo yra įmonės paskirtas darbuotojas, kuriam išmokami pinigai padeda padengti su įmonės veikla susijusias išlaidas ir / arba priimti pinigų įplaukas. Taigi, šie pinigai pagal savo kilmę ir esmę neabejotinai priskiriami prie įmonės turto, skirto įmonės kasdienei veiklai – verslui – vykdyti. Pareiškėjas įgijo kontroliuojamąją UAB „Brugtė“ akcijų dalį dar iki santuokos sudarymo, santuokos metu pareiškėja neįdėjo jokio indėlio ir neatliko jokių aktyvių veiksmų (pvz., neįgijo akcijų, nebuvo atsakingu asmeniu), todėl nėra pagrindo traktuoti, jog santuokos metu pareiškėja vertėsi verslu kartu su pareiškėju. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas šį verslą įgijo iki santuokos sudarymo ir juo rūpinosi asmeniškai, tai pripažintina jo asmeniniu turtu CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.
3.4. Nustačius, kad pareiškėjo pajamoms, gautoms iš UAB „Brugtė“, negali būti taikoma CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ta aplinkybė, jog atsakovas šias pajamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino pareiškėjo B klasės apmokestinamomis pajamomis, savaime nėra pakankama spręsti, kad šios pajamos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti ir kad pareiškėja gavo bei naudojo šias pajamas šeimos poreikiams tenkinti. Šiame kontekste atsakovas, siekdamas teisingo ir objektyvaus apmokestinimo bei vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, privalėjo nustatyti, kokias išlaidas pareiškėjų šeimos ūkis patyrė tikrinamuoju laikotarpiu ir kokia jų dalis galbūt buvo padengta naudojant pareiškėjo iš UAB „Brugtė“ gautas pajamas, tačiau atsakovas neatliko šių veiksmų ir tiesiog konstatavo, jog visa aptariama pinigų suma buvo panaudota pareiškėjų šeimos poreikiams tenkinti.
Atsiliepimas
3.5. Atsakovas nurodė, kad sumos, kurias pareiškėjas gavo iš UAB „Brugtė“, buvo pagrindinis pareiškėjų pajamų šaltinis, o šeimos gautų teisėtų pajamų nepakanka statistinėms trijų nepilnamečių ir dviejų suaugusių asmenų vartojimo išlaidoms padengti. Neaišku, kokiu pagrindu atsakovas konstatavo, jog pareiškėjų šeimos namų ūkį sudaro du suaugusieji ir trys nepilnamečiai vaikai, nes kartu su pareiškėjais gyvena tik jų nepilnametis vaikas, o kitų dviejų pareiškėjo vaikų gyvenamosios vietos yra nustatytos su jų motinomis. Pareiškėjas moka alimentus kitiems dviem vaikams, todėl, vadovaujantis CK 3.109 straipsniu, nėra pagrįsta ir teisinga šias išlaidas priskirti prie šeimos ūkio išlaikymo išlaidų. Tokio vertinimo nekeičia aplinkybė, kad pareiškėjo prašymu pareiškėja kelis kartus pervedė alimentus iš savo sąskaitos. Taigi, atsakovas, vertindamas šeimos namų ūkio išlaidas, turėjo vertinti jas pagal statistinius duomenis apie trijų narių šeimos ūkio vidutines vartojimo išlaidas, kurios per 42 mėnesius (skaičiuojant nuo santuokos sudarymo 2016 m. liepos mėn. iki 2019 m. gruodžio mėn.) siekia ne daugiau nei 37 548 Eur.
3.6. Atsakovas objektyviais duomenimis nepagrindė, kad visa 229 171,04 Eur suma priskiriama šeimos ūkio išlaidoms padengti, ir nenurodė, kokias dar išlaidas, viršijančias statistines vartojimo išlaidas (229 171,04 Eur – 37 548 Eur = 191 623 Eur), patyrė pareiškėjų šeimos ūkis ir pareiškėjas asmeniškai. Atsakovas nesivadovavo MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir nenustatė pakankamo pagrindo išvadai, jog pareiškėjai šią visą sumą faktiškai išleido tik tiems tikslams, kuriuos nurodė atsakovas. Atsakovas tik formaliai surinko keletą aplinkybių dėl oficialiai deklaruotų pareiškėjo pajamų ir selektyviai pateikė keletą išlaidų, tačiau neatliko tinkamo tyrimo, tokiu būdu pažeisdamas teisės aktų nuostatas.
3.7. Atsakovui neįrodžius, jog sumos, kurias pareiškėjas gavo iš UAB „Brugtė“, buvo išleistos pareiškėjams tenkinant jų šeimos poreikius ir / arba pareiškėjui tenkinant savo asmeninius poreikius, kartu nėra pagrindo teigti, kad šios sumos nebuvo panaudotos UAB „Brugtė“ reikmėms. Atsakovas, konstatuodamas, kad pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių šių pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms, neatsižvelgė į paaiškinimus, jog visi dokumentai buvo perduoti buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „Financial accounting & law group“, kuri bankrutavo ir patikrinimo metu jau buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Tuo atveju, jei tokių dokumentų iš tiesų nėra ir jie nebuvo pateikti buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovė, 2020 m. birželio 30 d. (inicijavus UAB „Brugtė“ bankroto procesą) turėjo būti užfiksuota pareiškėjo, kaip atskaitingo asmens, skola, o bankroto procese patvirtintas UAB „Brugtė“ debitorinis reikalavimas pareiškėjui. Nors, kaip atlikdamas UAB „Brugtė“ patikrinimą nustatė atsakovas, 2019 m. balandžio 30 d. buvo apskaityta pareiškėjo, kaip atskaitingo asmens, 314 042,90 Eur skola UAB „Brugtė“, tačiau 2020 m. birželio 30 d. sudarytame debitorinių reikalavimų balanse nebėra nurodyta pareiškėjo, kaip atskaitingo asmens, skola bendrovei. Tai sudaro pagrindą išvadai, kad UAB „Brugtė“ buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė, atlikdama buhalterinius įrašus dėl pareiškėjo skolos sumažinimo, turėjo tam pagrindą – išlaidas pagrindžiančius dokumentus. VMI pati atliko UAB „Brugtė“ mokestinį patikrinimą ir aktyviai dalyvavo jos bankroto procese, todėl visos šios aplinkybės VMI yra puikiai žinomos. Šiame mokestiniame ginče egzistuoja akivaizdūs neaiškumai, tačiau draudžiama papildomai mokėtino mokesčio apskaičiavimą grįsti neaiškumais, abejonėmis ir prieštaravimais. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjams papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės dėl pareiškėjo gautos 229 171,04 Eur sumos turi būti panaikintos.
3.8. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. C01 pagrindu pardavė 2 vnt. spausdintuvų už 14 809 Eur. Pareiškėjas pateikė paaiškinimus atsakovui, jog jis spausdintuvus įsigijo dar iki santuokos sudarymo, pardavęs savo asmenine nuosavybe turėtas transporto priemones, tačiau atsakovas neatsižvelgė į šiuos paaiškinimus ir pritaikė nurodytoms pajamoms bendrąjį sutuoktinių turto teisinį režimą. Pareiškėjas neturi išsaugojęs minėtų spausdintuvų įsigijimo dokumentų, todėl negali jų pateikti, o Komisija neįvardijo įstatymo, kuris įpareigoja fizinį asmenį kaupti ir saugoti dokumentus, įskaitant turto pirkimo–pardavimo sutartis. Suprantama, kad parduoto turto įsigijimo dokumentų neturėjimas ir nepateikimas mokesčių administratoriui gali sukelti mokesčių mokėtojui tiesiogines neigiamas pasekmes, tačiau tai nereiškia, jog mokesčių mokėtojas negali grįsti parduotos prekės įsigijimo momento fakto kitais (netiesioginiais) įrodymais. Šiuo atveju pareiškėjo pateiktos transporto priemonių pardavimo sutartys tiesiogiai neįrodo, kad minėti spausdintuvai buvo įsigyti iki santuokos su pareiškėja, bet jos patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. pradžioje turėjo asmeninių lėšų šiai įrangai įsigyti. Pareiškėja nenaudojo savo asmeninių lėšų, siekdama prisidėti prie minėtų spausdintuvų įsigijimo, ir net nežinojo apie šios įrangos įsigijimą. Atitinkamai, pajamos, kurias pareiškėjas gavo 2019 metais pardavęs šią įranga, vadovaujantis CK 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu (taip nurodyta skunduose), pripažintinos jo asmeninėmis pajamomis, todėl nėra pagrindo dėl šių pajamų apskaičiuoti pareiškėjai GPM ir susijusias sumas.
4. Atsakovas VMI atsiliepimuose į skundus prašė atmesti pareiškėjų skundus. Atsakovas atsiliepimus į skundus grindė šiais argumentais:
4.1. UAB „Brugtė“ buvo įregistruota 2004 m. gegužės 3 d. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. valdė 51 proc. šios bendrovės akcijų ir buvo jos vadovas, direktorius. Pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, turėjo visapusišką teisę valdyti UAB „Brugtė“ sąskaitoje esančias pinigines lėšas. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Brugtė“ tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui išmokėjo 232 627,60 Eur, iš jų: 20 133 Eur – per banką, 1 024,60 Eur – darbo užmokestis per banką, 211 470 Eur – grynaisiais pinigais. Pareiškėjas iš 20 133 Eur į banko sąskaitą gautų piniginių lėšų 4 655,42 Eur panaudojo su UAB „Brugtė“ veikla susijusioms išlaidoms padengti, 15 477,58 Eur – asmeninėms (šeimos) vartojimo išlaidoms padengti. Pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė dokumentų, pagrindžiančių grynųjų pinigų panaudojimą UAB „Brugtė“ reikmėms, ir tvirtino, kad visi dokumentai perduoti UAB „Financial acconting & law group“. Pareiškėjas teigė, kad jis dalį grynųjų pinigų panaudojo atlyginimams mokėti, tačiau byloje esantys duomenys paneigia šiuos jo teiginius.
4.2. 2019 m. liepos 17 d. įvykusiame UAB „Brugtė“ kreditorių susirinkime nutarta pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka, bet teismas panaikino šį kreditorių susirinkimo nutarimą ir iškėlė UAB „Brugtė“ bankroto bylą. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 4 d. nutartyje nustatė pagrindą UAB „Brugtė“ bankrotą pripažinti tyčiniu, kadangi nustatyti UAB „Brugtė“ bankroto požymiai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose, įrodo UAB „Brugtė“ vadovo siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti. Lietuvos apeliacinis teismas šią 2021 m. lapkričio 4 d. teismo nutartį iš esmės paliko nepakeistą.
4.3. Atsakovas, siekdamas gauti informaciją apie UAB „Brugtė“ 2016 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu sudarytus sandorius su pareiškėju, pateikiant pirminius ir suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuose atvaizduoti sandoriai, pateikė paklausimus UAB „Brugtė“ nemokumo administratoriui R. S., buvusiam nemokumo administratoriui UAB „Usela“ ir bendrovės apskaitą tvarkiusios likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ bankroto administratoriui UAB „Bankrupta“. Nustatyta, kad nei buvęs UAB „Brugtė“ vadovas (pareiškėjas), nei UAB „Brugtė“ neperdavė R. S. jokių dokumentų, susijusių su aptariamos bendrovės veikla. Iš UAB „Usela“ gautais duomenimis, UAB „Brugtė“ dokumentai buvo perduoti tuo metu bendrovės patikrinimą atliekančiai VMI vyriausiajai specialistei, o baigus patikrinimą, pagal 2019 m. liepos 18 d. dokumento poėmio aktą paimtus dokumentus specialistė grąžino pareiškėjui (dokumente yra pareiškėjo parašas). UAB „Bankrupta“ informavo, kad, iškėlus bankroto bylą, buvę UAB „Financial accounting & law group“ valdymo organai 2019 m. rugsėjo 19 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu perdavė UAB „Bankrupta“ įgaliotam asmeniui R. R. dokumentus, o bendrovę likviduojant, jos dokumentai buvo perduoti saugoti į teritorinį archyvą. Dėl likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimo buvo išsiųstas 2021 m. kovo 18 d. paklausimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvui. Gautas atsakymas, kuriame nurodyta, kad, peržiūrėjus likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ archyvinio fondo 2016–2019 metų dokumentus (išskyrus banko sąskaitų išrašų), kitų dokumentų nerasta. Surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas UAB „Brugtė“ vadovu, neužtikrino Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų laikymosi, neišsaugojo (nepateikė) bendrovės buhalterinių dokumentų, todėl yra pagrindas vertinti, kad pareiškėjo iš UAB „Brugtė“ gautos piniginės lėšos buvo panaudotos jo asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti.
4.4. Pareiškėjo argumentai, jog neteisingai nustatyta, kam buvo panaudotos iš UAB „Brugtė“ gautos ginčo piniginės lėšos, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl šių pajamų apmokestinimo pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) nuostatas, nes pareiškėjas nei VMI, nei Komisijai nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, kuriais būtų galima pagrįsti ginčo sumų panaudojimą UAB „Brugtė“ reikmėms ir tokiu būdu pareiškėjo turėtas ginčo pinigines lėšas priskirti jo neapmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjui neįvykdžius pareigos pagrįsti aplinkybę, kad ginčo pajamos yra ne jo pajamos arba yra neapmokestinamosios pajamos, skundo argumentai dėl pareiškėjo namų ūkio sudėties, statistinių vartojimo išlaidų dydžio ir MAĮ 70 straipsnio taikymo ginčo byloje laikytini teisiškai nereikšmingais. Patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu pagrįstai taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos ir konstatuota, jog pareiškėjas gavo 229 171,04 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų.
4.5. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. C01 pagrindu pardavė mažajai bendrijai (toliau – ir MB) „Celer“ (atstovaujamai direktoriaus – pareiškėjo) (MB „Celer“ inicijuotas likvidavimas) įrangą (2 vnt. spausdintuvų) už 16 000 Eur. Už perduotą įrangą MB „Celer“ atsiskaitė tik iš dalies, t. y. pareiškėjui sumokėjo 14 809 Eur sumą. Kaip matyti, pajamos gautos 2019 metais, t. y. pareiškėjams esant santuokoje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas minėtų spausdintuvų įsigijimo aplinkybes, o vien deklaratyvūs pareiškėjų paaiškinimai, jog įranga buvo įsigyta iki santuokos sudarymo iš nepažįstamo asmens pagal skelbimą interneto svetainėje (nenurodyta kokiame), negali būti laikomi pakankamais įrodymais, leidžiančiais daryti neabejotiną išvadą, jog gautos pajamos turėtų būti laikomos išskirtinai pareiškėjo, o ne šeimos pajamomis.
4.6. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjų santuoka įregistruota 2016 m. liepos 8 d. Nėra duomenų apie pareiškėjų sudarytą vedybų sutartį, kurioje būtų atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai, o povedybinė sutartis sudaryta 2020 m. gruodžio 4 d. Byloje nėra duomenų ir apie tai, jog santuokoje įgyjamas turtas buvo įsigytas ir valdomas kurio nors iš pareiškėjų asmeninės nuosavybės teise (nors ginčo lėšas iš UAB „Brugtė“ gavo pareiškėjas, tačiau jos nebuvo panaudotos šios bendrovės reikmėms) arba kad pareiškėjai kartu netvarkė šeimos ūkio. Taigi, pripažintina, kad, vadovaujantis GPMĮ 3 straipsniu ir 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kiekvienas iš sutuoktinių (pareiškėjų) faktiškai gavo po pusę ginčo pajamų.
4.7. Mokestiniame ginče nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą tvirtinti, kad atsakovas padarė teisingas išvadas dėl pajamų paskirstymo pareiškėjams apmokestinimo GPM tikslais. VMI teisingai taikė GPMĮ nuostatas ir įvykdė jam MAĮ 67 straipsnyje 1 dalyje įtvirtintą pareigą, todėl pagrįstai nusprendė, jog yra pagrindas ginčo pajamas (iš UAB „Brugtė“ gautas pinigines lėšas ir kito turto pardavimo pajamas) pripažinti pareiškėjų apmokestinamosiomis pajamomis ir jas apmokestinti pagal atitinkamas GPMĮ nuostatas.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjų G. J. ir T. J. skundus.
6. Teismas nustatė, kad:
6.1. VMI atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. kovo 28 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. 1, kuriame nustatė, jog pareiškėjas su sutuoktine (pareiškėja) tikrinamuoju laikotarpiu gavo 129 405,55 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų bei 7 404,50 Eur kito turto pardavimo apmokestinamųjų pajamų, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, pareiškėjui apskaičiuota mokėtina 21 408,82 Eur GPM suma.
6.2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Patikrinimo akto Nr. 1 išvadomis, 2022 m. balandžio 27 d. pateikė rašytines pastabas. VMI, išnagrinėjusi minėtą patikrinimo aktą ir pateiktas pastabas, 2022 m. gegužės 27 d. priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą Nr. 1 ir jame apskaičiuotą mokesčių sumą, taip pat patvirtino apskaičiuotus 5 134,90 Eur GPM delspinigius ir skyrė 6 422 Eur GPM baudą.
6.3. Pareiškėjas 2022 m. birželio 16 d. pateikė skundą Komisijai, kuri 2022 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. S-151(7-94/2022) pakeitė Sprendimą Nr. 1 ir vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 21 408,82 Eur GPM, 5 134,90 Eur GPM delspinigius ir 6 422 Eur GPM baudą nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 21 408,82 Eur GPM, 5 134,90 Eur GPM delspinigius ir 6 329 Eur GPM baudą.
6.4. VMI taip pat atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir 2022 m. kovo 28 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. 2, kuriame nustatė, jog pareiškėja su sutuoktiniu (pareiškėju) tikrinamuoju laikotarpiu gavo 99 765,49 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų bei 7 404,50 Eur kito turto pardavimo apmokestinamųjų pajamų, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus, pareiškėjai apskaičiuota mokėtina 16 644,40 Eur GPM suma.
6.5. Pareiškėja, nesutikdamas su Patikrinimo akto Nr. 2 išvadomis, 2022 m. balandžio 27 d. pateikė rašytines pastabas. VMI, išnagrinėjusi šį patikrinimo aktą ir pateiktas pastabas, 2022 m. gegužės 27 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą Nr. 2 ir jame apskaičiuotą mokesčių sumą, taip pat patvirtino apskaičiuotus 3 520,58 Eur GPM delspinigius. Skyrė 4 993,20 Eur GPM baudą.
6.6. Pareiškėja 2022 m. birželio 16 d. pateikė skundą Komisijai, kuri 2022 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. S-149(7-95/2022) pakeitė Sprendimą Nr. 2 ir vietoj nurodymo pareiškėjai sumokėti į biudžetą 16 644,40 Eur GPM, 3 520,58 Eur GPM delspinigius ir 4 993,20 Eur GPM baudą nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 16 644,40 Eur GPM, 3 520,58 Eur GPM delspinigius ir 1 664 Eur GPM baudą.
7. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų argumentus, jog pareiškėjas iš UAB „Brugtė“, kaip atskaitingas asmuo, gavo 229 171,04 Eur lėšų, tačiau šios lėšos nebuvo skirtos asmeninėms (šeimos) vartojimo išlaidoms padengti, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad UAB „Brugtė“ buvo įregistruota 2004 m. gegužės 3 d. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. valdė 51 proc. UAB „Brugtė“ akcijų ir buvo jos vadovas, direktorius. Pareiškėjas, kaip UAB „Brugtė“ vadovas, turėjo visapusišką teisę valdyti bendrovės sąskaitoje esančias pinigines lėšas, o UAB „Brugtė“ tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui, kaip atskaitingam asmeniui, turėjo teisę išmokėti 229 171,04 Eur sumą, kuri turėjo būti išleista UAB „Brugtė“ reikmėms. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė atsakovui išmokėtos minėtos sumos išleidimą UAB „Brugtė“ reikmėms pagrindžiančių dokumentų.
8. Teismas pažymėjo, jog VMI nustatė, kad UAB „Brugtė“ 2016–2019 metais dirbo 6 darbuotojai (T. J., G. J., A. G., J. D., M. G., D. K.). Iš UAB „Brugtė“ metinės A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos (forma FR0573) už 2016–2017 metus matyti, kad ši bendrovė už 2016 metus deklaravo (atskaičius GPM) 19 012,28 Eur, iš jų: pareiškėjui – 3 936,01 Eur, pareiškėjai – 1 860,43 Eur, A. G. – 11 067 Eur, J. D. – 2 148,84 Eur; deklaracijoje FR0573 už 2017 metus deklaravo (atskaičius GPM) 18 885,45 Eur, iš jų: pareiškėjui – 4 076,02 Eur, A. G. – 8 893,32 Eur, M. G. (dirba nuo 2017 m.) – 1 672,71 Eur, J. D. – 4 243,40 Eur; deklaracijoje GPM312 už 2018 metus deklaravo (atskaičius GPM) 14 843,75 Eur, iš jų: pareiškėjui – 4 385,75 Eur, M. G. – 5 694 Eur, J. D. – 4 764 Eur, A. G. – 0,00 Eur, pareiškėjai – 0,00 Eur, D. K. – 0,00 Eur; deklaracijoje GPM312 už 2019 metus deklaravo (atskaičius GPM) 9 953,90 Eur, iš jų: pareiškėjui – 3 225,82 Eur, J. D. – 3 024 Eur, M. G. – 3 437,46 Eur, A. G. – 254,26 Eur, pareiškėjai – 12,36 Eur.
9. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas A. G. mokėjimo pavedimais pervedė 2018 m. liepos 20 d. – 230 Eur, 2018 m. rugpjūčio 2 d. – 400 Eur, 2018 m. rugpjūčio 6 d. – 50 Eur, 2019 m. rugsėjo 4 d. – 350 Eur, paskirtis – „skolos grąžinimas“. A. G. paaiškino, kad buvo paskolinusi pareiškėjo žmonai pinigų, pareiškėjas juos grąžino mokėjimo pavedimais. Pareiškėjas 2016 ir 2019 metais mokėjimo pavedimais pervedė J. D. 1 350 Eur. J. D. teigimu, atsakymas persiųstas iš pareiškėjos el. pašto: „atrašyk taip...T. J. prašymu skolinau pinigus...Paskolintus pinigus T. J. grąžino.“ Pareiškėjas 2019 metais mokėjimo pavedimais pervedė M. G. 4 399 Eur. M. G. paaiškino, kad jį su pareiškėju sieja verslo santykiai, jis nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2019 m. liepos 17 d. dirbo UAB „Brugtė“, po pastarosios bendrovės bankroto toliau dirbo MB ,,Celer“, o pinigai buvo atlygis už atliktus darbus, MB „Celer“ klientams suteiktas įvairias reklamos gamybos paslaugas.
10. Teismas akcentavo, jog VMI pagal UAB „Brugtė“ 2016–2019 metų banko sąskaitos išrašą nustatė, kad darbuotojams (A. G., J. D., M. G.) atlyginimai kiekvieną mėnesį buvo mokami banko pavedimais (pavedimų paskirtyje nurodoma „atlyginimas 2016 01,02,03....“ ir pan.). Pareiškėjui 2017 metais trimis banko pavedimais iš viso pervesta 1 024,60 Eur. Banko sąskaitoje UAB „Brugtė“ mokėjimų darbuotojoms pareiškėjai ir D. K. nenustatyta. Pareiškėja patikrinimo metu pateikė informaciją (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) pažymą) apie pagrindines 2016–2019 metų laikotarpiu gautas pajamas, kurias sudarė motinystės išmoka, vaiko priežiūros ir nedarbo išmokos.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismo vertinimu, šios VMI nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad išdėstyti duomenys paneigia pareiškėjo pastabose nurodytus argumentus dėl atlyginimų mokėjimo grynaisiais pinigais.
12. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų argumentus dėl buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „Financial accounting & law group“ perduotų UAB „Brugtė“ dokumentų, pažymėjo, kad, remiantis 2019 m. liepos 17 d. įvykusio UAB „Brugtė“ kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 1, UAB „Brugtė“ pritaikytas bankroto procesas ne teismo tvarka, UAB „Brugtė“ administratoriumi paskirta UAB „Usela“. UAB „Brugtė“ statusas – likviduojama dėl bankroto. VMI pateikė apeliacinį skundą dėl tariamo bankroto procedūrų vykdymo neteisėtumo. UAB „Brugtė“ 2019 m. birželio 27 d. (mokestinio patikrinimo metu, 2020 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktas Nr. (21.222)FR0680-225) pateikė patikslintas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, kuriose apskaičiuota didelė pridėtinės vertės mokesčio mokėtina suma, dėl ko UAB „Brugtė“ tapo skolinga valstybės biudžetui. VMI, būdama didžiausia minėtos bendrovės kreditore, nebuvo informuota apie 2019 m. liepos 17 d. šaukiamą UAB „Brugtė“ kreditorių susirinkimą. Teismo sprendimu buvo panaikintas UAB „Brugtė“ 2019 m. liepos 17 d. kreditorių susirinkimo nutarimas dėl šios bendrovės bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka. Teismo nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Brugtė“. Nuo 2020 m. rugsėjo 23 d. UAB „Brugtė“ nemokumo administratoriumi paskirtas R. S..
13. Teismas nustatė, kad VMI, siekdama gauti informaciją apie UAB „Brugtė“ 2016 m. sausio 1 d. – 2019 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu sudarytus sandorius su pareiškėju, pateikiant pirminius ir suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuose minėti sandoriai atvaizduoti (Didžiosios knygos sąskaitas, apyvartos žiniaraščius, banko sąskaitų išrašus, kasos knygą ir kt.), išsiuntė paklausimus UAB „Brugtė“ nemokumo administratoriui R. S., buvusiam nemokumo administratoriui UAB „Usela“ ir likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ bankroto administratoriui UAB „Bankrupta“. R. S. informavo atsakovą, kad jis ne kartą visais įmanomais komunikacijos kanalais (telefonu, registruotu ir elektroniniu paštu) bandė susisiekti su buvusiu UAB „Brugtė“ vadovu (pareiškėjui); pastarajam nevykdant pareigos pateikti UAB „Brugtė“ dokumentus, buvo surašytas 2020 m. rugsėjo 16 d. įsakymas dėl UAB „Brugtė“ dokumentų ir turto perdavimo; R. S. 2020 m. spalio 2 d. kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo pareiškėjui, bet teismas netenkino šio prašymo. Turimais duomenimis, nei UAB „Brugtė“, nei buvęs jos vadovas (pareiškėjas) neperdavė R. S. jokių dokumentų, susijusių su šios bendrovės veikla. UAB „Usela“ nurodė atsakovui, kad, gautais duomenimis, UAB „Brugtė“ dokumentai buvo perduoti minėtos bendrovės patikrinimą atliekančiai VMI vyriausiajai specialistei ir, baigus patikrinimą, pagal 2019 m. liepos 18 d. dokumento poėmio aktą grąžinti pareiškėjui; šią aplinkybę patvirtina dokumente esantis pareiškėjo parašas.
14. Teismas, apžvelgęs MAĮ 19 straipsnio 2 dalies ir 14 straipsnio 2 dalies bei Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatavo, kad pareiškėjas, būdamas UAB „Brugtė“ vadovu neužtikrino Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų laikymosi, neišsaugojo (nepateikė) bendrovės buhalterinių dokumentų.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas, apžvelgęs MAĮ 10 straipsnio ir 69 straipsnio nuostatas bei jas aiškinančią teismų praktiką, nurodė, kad atsakovas Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 priėjo prie pagrįstos išvados, kad patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos ir konstatuota, jog pareiškėjas gavo 229 171,04 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų.
17. Teismas nesutiko su pareiškėjų pozicija dėl įrangos (2 spausdintuvų) pardavimo lėšų, nes transporto priemonių pardavimo sutartys neįrodo minėtos įrangos įsigijimo momento, o vien deklaratyvūs paaiškinimai, jog ši įranga buvo įsigyta iki santuokos iš nepažįstamo asmens pagal skelbimą interneto svetainėje (nenurodyta kokiame), negali būti laikomi pakankamais įrodymais, jog gautos pajamos turėtų būti laikomos išskirtinai pareiškėjo, o ne šeimos pajamomis. Pareiškėjai nei VMI, nei teismui nepateikė šios įrangos įsigijimo dokumentų.
18. Teismas, spręsdamas dėl lėšų, kurias gavo pareiškėjas, priskirtinumo sutuoktinių bendrajai jungtinei nuosavybei, apžvelgė CK 3.87 ir 3.88 straipsnių nuostatas ir pažymėjo, kad pareiškėjas gautas 229 171,04 Eur pajamas panaudojo savo asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti, o būtent: mokėjimams maisto prekių ir aprangos parduotuvėse, kavinėse, už paslaugas sveikatos priežiūros ir sveikatingumo įstaigose, vaistinėse, vaikų ugdymo įstaigose, laisvalaikio praleidimo vietose ir kitoms vartojimo išlaidoms padengti. Nors pareiškėjai teigė, kad pareiškėjas iš UAB „Brugtė“ gautas pajamas naudojo tik šios bendrovės arba savo asmeninėms reikmėms, tačiau byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog gautos pajamos buvo naudojamos, be kita ko, ir šeimos poreikiams tenkinti.
19. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjų argumentus, jog pareiškėjo mokami alimentai vaikams iš ankstesnių jo santykių yra asmeninės jo išlaidos, sutiko su VMI išvada, kad tokius teiginius paneigia patikrinimo metu nustatytos aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu į I. M. (pareiškėjo sutuoktinio vaiko motina) banko sąskaitą atliko 19 pavedimų, kuriais pervesdavo sumas nuo 142 iki 270 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „J. alimentai“. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad pareiškėjai vedė bendrą ūkį, dengė vienas kito įsipareigojimus, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo gautas pajamas priskirti vien tik jam.
20. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai sudarė 2020 m. gruodžio 4 d. povedybinę sutartį, kurioje susitarė, kad bet koks nekilnojamas, kilnojamas turtas, piniginės lėšos, piniginiai indėliai, vertybiniai popieriai bei kitas turtas, įgytas kiekvieno sutuoktinio vardu po sutarties sudarymo, pripažįstamas asmenine kiekvieno sutuoktinio nuosavybe; pajamos arba turtas, gauti po šios sutarties sudarymo, yra šias pajamas ar turtą gavusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad santuoka sudaryta 2016 m. liepos 8 d., o povedybinė sutartis sudaryta 2020 m. gruodžio 4 d., pareiškėjų gautoms pajamoms iki 2020 m. gruodžio 4 d. taikomos CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sutuoktinių turto teisinio režimo nuostatos bei įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, suponuojanti išvadą, kad gautos abiejų sutuoktinių pajamos priskiriamos lygiomis dalimis kiekvienam iš sutuoktinių. Atsižvelgiant į tai, VMI pagrįstai apskaičiavo pareiškėjo mokestinę prievolę nuo gautų pajamų už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., o pareiškėjai – nuo santuokos sudarymo momento, t. y. už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 8 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.
21. Teismas, vadovaudamasis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, konstatavo, kad atsakovas nepažeidė teisės aktų nuostatų, veikė savo kompetencijos ribose, Sprendimus Nr. 1 ir Nr. 2 pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktu teisiniu jų vertinimu, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti nei šiuos sprendimus, nei Komisijos 2022 m. spalio 24 d. sprendimus Nr. S-149 (7-95/2022) ir Nr. S-151 (7-94/2022). Atitinkamai, nėra pagrindo grąžinti VMI iš naujo vertinti Patikrinimo aktus Nr. 1 ir Nr. 2 bei priimti naujus sprendimus.
III.
22. Pareiškėjai G. J. ir T. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundus.
23. Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunduose teismui išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo:
23.1. Įsiteisėjusiuose oficialiuose dokumentuose – VMI 2020 m. gegužės 4 d. patikrinimo akte Nr. (21.222) FR0680-225, surašytame atlikus UAB „Brugtė“ patikrinimą, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartyje, kuria UAB „Brugtė“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, – užfiksuota, jog dokumentų, kurie pagrįstų pinigų panaudojimą UAB „Brugtė“ veikloje, nepateikimo aplinkybė pagrindžia tai, jog pareiškėjas pripažintinas skolingu UAB „Brugtė“ pinigų sumą, kuri buvo išmokėta laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Vadinasi, pareiškėjas negali būti laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. gavusiu apmokestinamųjų pajamų.
23.2. Nustačius, kad UAB „Brugtė“ išmokėjo pareiškėjui pinigus, kuriais jis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. naudojosi neatlygintinai, būtų galima pagrįstai spręsti, kad pareiškėjas gavo pajamas natūra, ir šias pajamas apmokestinti, t. y. 15 proc. GPM skaičiuoti nuo mokėtinų palūkanų už naudojimąsi UAB „Brugtė“ išmokėtais pinigais laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis GPMĮ nuostatomis, gyventojo gauta paskola – įsiskolinimas galėtų būti pripažintas gyventojo pajamomis, kai išnyksta reikalavimas grąžinti įsiskolinimą, t. y. pasibaigus prievolei, tačiau atsakovas neišsiaiškino, ar užfiksuotas pareiškėjo įsiskolinimas UAB „Brugtė“ dar vis gyvuoja, kokia apimtimi pareiškėjas gavo naudą.
23.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio režimo taikymo visai 229 171,04 Eur sumai. Teismas akcentavo pareiškėjo gautų pajamų „faktinį“ panaudojimą šeimos (pareiškėjo ir pareiškėjos kartu) poreikiams tenkinti, tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nėra surinkta tai patvirtinančių įrodymų, ir neišnagrinėjo pareiškėjų argumentų šiuo aspektu. Remiantis statistiniais duomenimis, pareiškėjų šeimos išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu (per 48 mėnesius) sudarė ne daugiau nei 42 912 Eur, todėl pareiškėjui, kaip atskaitingam asmeniui, išmokėtų pinigų – 58 389,58 Eur – galėjo pakakti pareiškėjų šeimos išlaidoms „faktiškai“ padengti. Atsižvelgiant į tai, mokestinė prievolė tiek pareiškėjui, tiek pareiškėjai negali būti laikoma nustatyta teisingai.
23.4. Teismas tinkamai neįvertino pareiškėjų argumentų, kad pareiškėjas 2019 metais parduotus 2 spausdintuvus įsigijo dar iki santuokos sudarymo 2016 m. liepos 8 d. Šiai įrangai įsigyti buvo panaudoti pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantys pinigai, kuriuos jis gavo pardavęs savo transporto priemones. Dėl šių priežasčių ir vadovaujantis CK 3.89 straipsniu, dėl minėtos įrangos pardavimo gautos pajamos pripažintinos pareiškėjo asmeninėmis pajamomis. Pareiškėjai iš esmės neginčija prievolės mokėti GPM nuo minėtos įrangos pardavimo pajamų, tačiau ši prievolė tenka tik pareiškėjui, ne pareiškėjai.
Atsiliepimas
24. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepimuose į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo padarytomis išvadomis ir jų motyvais bei papildomai akcentuoja UAB „Brugtė“ bankroto aplinkybes (finansinės operacijos faktiškai nevyko nuo 2016 m., bet jos buvo įforminamos siekiant gauti pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, o pareiškėjas, sukeldamas UAB „Brugtė“ tyčinį bankrotą, siekė nutraukti bendrovės veiklą, negrąžinant įsiskolinimo, ir kt.). Atsakovas pažymi, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog didžioji dalis pareiškėjui 2016–2019 metais išmokėtų UAB „Brugtė“ lėšų, kurių paskirtis – „įmonės reikmėms“, buvo naudojamos pareiškėjo (jo šeimos) vartojimo išlaidoms apmokėti, pavyzdžiui, UAB „Brugtė“ vardu įsigytos statybinės medžiagos bei prekės buvo naudojamos asmeninėms reikmėms. Pareiškėjas nepagrindė 229 171,04 Eur lėšų panaudojimo UAB „Brugtė“ veiklai užtikrinti. Teismas tiek šias lėšas, tiek spausdintuvų pardavimo pajamas pagrįstai pripažino šeimos pajamomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio bei jo delspinigių ir baudų, mokesčių administratoriui nustačius, jog ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjai nedeklaravo vieno iš jų (t. y. T. J.) iš UAB „Brugtė“ gautų 229 171,04 Eur dydžio apmokestinamųjų pajamų (toliau – ir ginčo pajamos), nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.
26. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjų skundus, konstatavęs, kad jie nepateikė dokumentų, pagrindžiančių gautų piniginių lėšų panaudojimą UAB „Brugtė“ reikmėms. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai, remdamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškėjo iš UAB „Brugtė“ gautos ginčo pajamos yra kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, kurias pareiškėjai panaudojo asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti.
27. Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad (i) Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 9 d. nutartyje konstatavo, jog ginčo pajamos yra paskola, kurią pareiškėjas T. J. ginčo laikotarpiu gavo iš UAB „Brugtė“, todėl pareiškėjas negali būti laikomas ginčo laikotarpiu gavusiu apmokestinamųjų pajamų; (ii) pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į tai, kad byloje esą nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių faktinį ginčo pajamų panaudojimą šeimos poreikiams tenkinti; (iii) pirmosios instancijos teismas nepakankamai motyvavo atsakymą į pareiškėjų argumentus, kad pareiškėjas 2019 metais parduotus 2 spausdintuvus įsigijo dar iki santuokos sudarymo 2016 m. liepos 8 d., dėl ko pajamos, gautos dėl minėtos įrangos pardavimo, turėjo būti pripažintos pareiškėjo asmeninėmis pajamomis.
28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
29. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas tikrinamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais, teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais. Tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstyta, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, ir pareiškėjai iš esmės nenurodė naujų aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.
30. Įvertinus pareiškėjų procesiniuose dokumentuose (visų pirma, apeliaciniame skunde) išdėstytus argumentus, matyti, jog pareiškėjai iš esmės nesutinka su ginčijamais mokesčių administratoriaus sprendimais dėl to, kad mano, jog mokesčių administratorius ir teismas nepagrįstai taikė turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 str. 1 d.) ir ginčo pajamas pripažino gyventojų pajamų mokesčiu apmokestintinomis pajamomis.
31. Mokesčių administratoriaus teisę mokestį apskaičiuoti taikant turinio viršenybės prieš formą principą reglamentuoja MAĮ 69 straipsnio 1 dalis. Joje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
32. Aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas pažymėtina, kad šia teisės norma yra detalizuojamas turinio viršenybės prieš formą principas, kurio veikimas pasireiškia tuo, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (MAĮ 10 str.). Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia inter alia (be kita ko) tai, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai formaliai užfiksuota „ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė“, sukelianti atitinkamas mokestines teisines pasekmes, atitinka MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią tokių ūkinių operacijų išraišką bei nesiremti užfiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos tokias ūkines operacijas atliekant. Visais atvejais šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamas nuo įrodinėjimo taisyklių taikymo.
33. Pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
34. Pareiškėjai apeliacinės instancijos teismui neginčija, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš UAB „Brugtė“, kaip atskaitingas asmuo, gavo ginčo pajamas (t. y. 229 171,04 Eur) ir kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad paminėta suma buvo išleista UAB „Brugtė“ reikmėms. Jie nepateikė dokumentų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas, jog ginčo pajamos buvo naudojamos asmeniniams pareiškėjų poreikiams tenkinti. Taip pat byloje nėra ginčo dėl ginčijamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose nurodytų GPM sumų, jų delspinigių ir baudos apskaičiavimo.
35. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 9 d. nutartyje esą konstatavo, jog ginčo pajamos yra paskola, kurią pareiškėjas ginčo laikotarpiu gavo iš UAB „Brugtė“, todėl pareiškėjas negali būti laikomas ginčo laikotarpiu gavusiu apmokestinamųjų pajamų, o mokesčių administratorius turėjo išsiaiškinti, ar užfiksuotas pareiškėjo įsiskolinimas UAB „Brugtė“ dar vis gyvuoja, kokia apimtimi pareiškėjas gavo naudą.
36. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1383-798/2021 priėmė išnagrinėjęs T. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2652-803/2021, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Brugtė“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Skirtingai nei teigia pareiškėjai, paminėtose nutartyse nėra nustatyta ir (arba) konstatuota, kad dėl ginčo pajamų ginčo laikotarpiu tarp pareiškėjo T. J. ir UAB „Brugtė“ buvo sudaryta paskolos sutartis. Priešingai, yra nustatyta, kad ginčo pajamos, kaip ir kitos paminėtose teismo nutartyse minimo sumos, pareiškėjui buvo pervestos nesant tam aiškaus pagrindo ir ginčo pajamų pareiškėjas šiai įmonei nėra grąžinęs. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad paminėtos Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 4 d. ir (arba) Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartyse nustatytos aplinkybės užkerta galimybę mokesčių administratoriui apskaičiuoti mokestį, taikant turinio viršenybės prieš formą principą (MAĮ 69 str. 1 d.), ar kitaip, nei įvertinta nagrinėjamu atveju, vertinti tikrąjį ginčui aktualių ūkinių operacijų, turinčių reikšmės ginčo pajamų apmokestinimui, turinį.
37. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų, konstatuoja, kad teismas pagrįstai sprendė, jog, pareiškėjams nepateikus 2019 metais parduotų 2 spausdintuvų įsigijimo dokumentų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad iš jų pardavimo gautos pajamos turėjo būti pripažintos pareiškėjo asmeninėmis pajamomis. Priešingi apeliacinio skundo teiginiai yra atmestini. Vien tai, kad pareiškėjai kitaip vertina byloje esančius įrodymus ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvuota pozicija, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šiuo aspektu teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reguliuojančias proceso teisės normas.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi Nutarties 34–37 punktuose paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrindė pareiškėjams apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o pareiškėjai mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų nenuginčijo. Pritariant pirmosios instancijos teismo motyvams ir aplinkybių, susijusių ginčo pajamų apmokestinimu, vertinimui, darytina išvada, kad tikrinamame teismo sprendime pagrįstai konstatuota, jog atsakovas pagrįstai, remdamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalimi, sprendė, kad pareiškėjo iš UAB „Brugtė“ gautos ginčo pajamos yra kitos su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, kurias pareiškėjai panaudojo asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pastaruoju aspektu netinkamai vertino įrodymus ir neatsižvelgė į tai, jog byloje nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių faktinį ginčo pajamų panaudojimą šeimos poreikiams tenkinti, yra nepagrįsti (deklaratyvūs).
39. Atsakant į apeliaciniame skunde reiškiamas abejones dėl tikrinamo teismo sprendimo motyvų pakankamumo, pažymėtina, kad teismas detaliai išanalizavo pareiškėjų skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Todėl pareiškėjų teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo motyvų nepakankamumo atmetami.
40. Dėl kitų procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.
41. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų G. J. ir T. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.