- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-01-19
- Bylos Nr.
- eI3-1837-535/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06428-2022-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- G. J., T. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų G. J. ir T. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja G. J. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2022-10-24 sprendimą Nr. S-149 (7-95/2022); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2022-05-27 sprendimą Nr. (21.222 Mr) FR0682 – 113; 3) grąžinti VMI iš naujo vertinti 2022-03-28 patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-97 ir priimti naują sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. J. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo: 1) panaikinti Komisijos 2022-10-24 sprendimą Nr. S-151 (7-94/2022); 2) panaikinti VMI 2022-05-27 sprendimą Nr. (21.222 Mr) FR0682 – 114; 3) grąžinti VMI iš naujo vertinti 2022-03-28 patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-96 ir priimti naują sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas, susipažinęs su pareiškėjos G. J. byloje keliamu ginču, padarė išvadą, kad jis yra susijęs su pareiškėjo T. J. byloje keliamu reikalavimu. Abiejose bylose ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai, priimti atlikus sutuoktinių T. J. ir G. J. laikotarpio nuo 2016-01-01 iki 2019-12-31 mokestinius patikrinimus. Priimant ginčijamus sprendimus buvo vertinamos tos pačios mokestiniam ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės, atlikta sutuoktinių pajamų ir mokesčių analizė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, sujungė administracinę bylą Nr. eI3-6434-535/2022 pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovei VMI ir Nr. eI3-6435-535/2022 pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovei VMI.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nesutinka su priskaičiuotomis sumomis ir mokesčių administratoriaus padarytomis išvadomis, kad jis gavo 129 405,55 Eur pajamų, kurios buvo pripažintos su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis, kurias mokesčių administratorius, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 2 dalies ir 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatas, pripažino jo ir sutuoktinės šeimos pajamomis, taip pat gavo 7 404,50 Eur kito turto pardavimo apmokestinamųjų pajamų, kadangi jis, būdamas santuokoje, gavo 14 809 Eur kito turto pardavimo pajamų, kurioms mokesčių administratorius pritaikė CK 3.88 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį sutuoktinių turto teisinį rėžimą.
Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su šiomis papildomai priskaičiuotomis mokesčių sumomis, jų dydžiu ir VMI bei Komisijos aplinkybių vertinimu ir išvadomis, kurių pagrindu jis įpareigojamas šias sumas sumokėti.
VMI atlikusi jo kontrolės procedūrą konstatavo, kad UAB „Brugtė“, išmokėjusi sumas kaip atskaitingam asmeniui, jis gavo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, t. y. gavo B klasės pajamų, nuo kurių privalėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti Gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM). Kitokio šių išmokėtų sumų vertinimo ir priskyrimo kitai pajamų rūšiai VMI nepateikė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad vadovaujantis VMI konstatuotomis aplinkybėmis, susiklosto situacija, jog jis, būdamas santuokoje su sutuoktine, iš UAB „Brugtė“ gavo kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, kurios nepatenka į CK 3. 88 straipsnio 1 dalies 5 punkto apimtį. Kontrolės metu VMI nustatė, jog „su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos“ pajamas UAB „Brugtė“ jam išmokėjo, kaip atskaitingam asmeniui. Pažymi, kad dėl šios aplinkybės ginčo nėra.
Pareiškėjas paaiškina, kad atskaitingas asmuo, tai įmonės paskirtas darbuotojas, kuriam išmokami pinigai padengti su įmonės veikla susijusias išlaidas ir / arba priimti pinigų įplaukas. Taigi, šie pinigai pagal savo kilmę ir esmę neabejotinai priskiriami prie įmonės turto, skirto įmonės kasdienei veiklai – verslui, vykdyti. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui. Kad UAB „Brugtė“ yra asmeninis jo verslas, pati VMI sutinka, sprendime dėl patikrinimo akto konstatuodama aplinkybes, jog kontroliuojamoji UAB „Brugtė“ akcijų dalis jo buvo įgyta dar iki santuokos sudarymo, o santuokos metu sutuoktinė neįdėjo indėlio ir neatliko aktyvių veiksmų (neįgijo akcijų, nebuvo atskaitingu asmeniui ir pan.), dėl ko būtų galima traktuoti santuokos metu jos vertimąsi verslu kartu su juo. Jis, kaip turintis didžiąją kontrolės bei valdymo dalį, buvęs direktoriumi ir atskaitingu asmeniu, šiuo verslu, įgytu dar iki santuokos, vertėsi bei rūpinosi asmeniškai, kas įrodo, jog pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą tai nekvestionuotinai jo asmeninis turtas – UAB „Brugtė“ verslas, todėl lėšos, skirtos šiam verslui vykdyti, pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punktą pripažįstamos asmenine jo nuosavybe, nors gautos ir esant santuokoje.
Pareiškėjas teigia, kad VMI, nuspręsdama iš UAB „Brugtė“ jam, kaip atskaitingam įmonės asmeniui išmokėtas pajamas kvalifikuoti kaip „kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas“, t. y. B klasės pajamas, pati paneigė CK 3.88 straipsnyje įtvirtintą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją ir byloje surinko pakankamai įrodymų, kurie liudija, jog iš UAB „Brugtė“, kaip atskaitingam asmeniui išmokėti pinigai yra asmeninė Pareiškėjo nuosavybė. Todėl, daugiau nei akivaizdu, jog Komisijos Skundžiamame sprendime pateikiama išvada, jog neva nėra pagrindo nukrypti nuo prezumpcijos, yra neteisinga ir neatitinkanti tikrovės.
Kadangi iš UAB „Brugtė“ išmokėtos, kaip atskaitingam asmeniui, yra jo asmeninė nuosavybė, vadinasi, pareiga pagrįsti šių pinigų panaudojimą įmonės interesams, kaip ir atsakomybė šios pareigos neįgyvendinus, bei su tuo susijusios pasekmės – Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 69 straipsnio pagrindu mokestinės prievolės nustatymas, išimtinai tenka tik jam.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad nustačius, jog pajamoms nėra taikoma CK 3.88 straipsnyje įtvirtinta sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, vadovaujantis vien aplinkybe, kad santuokos metu jo gautoms pajamos iš UAB „Brugtė“ MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu buvo pripažintos jo B klasės apmokestinamomis pajamomis, nėra pakankama spręsti, neatliktus išsamaus vertinimo, jog šios jo gautos B klasės pajamos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti ir, kad jas faktiškai gavo bei naudojo ir sutuoktinė šeimos poreikiams tenkinti.
Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius, siekdamas pagrįsti išvadą, jog jo, kaip atskaitingo asmens iš UAB „Brugtė“ gautos pajamos buvo panaudotos jo ir sutuoktinės šeimos ūkio išlaidoms dengti, turėjo pareigą taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir numatytą įvertinimo metodą. Tokiu pagrindu mokesčių administratorius privalėjo nustatyti kokias jo ir sutuoktinės šeimos ūkis patyrė išlaidas tikrinamuoju laikotarpiu ir kokia jų dalis galimai buvo dengiama panaudojant pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį nustatytus jo, kaip atskaitingo asmens, iš UAB „Brugtė“ gautus pinigus.
Tačiau VMI netaikė MAĮ 70 straipsnyje nurodomų vertinimo metodų, tiesiog konstatavo, kad jo, kaip atskaitingo asmens, iš UAB „Brugtė“ gauta visa 229 171,04 Eur suma buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti. VMI be teisinio pagrindo konstatuoja, kad iš UAB „Brugtė“ gautos piniginės lėšos buvo pagrindinis šeimos pajamų šaltinis ir šeimos gautų teisėtų pajamų nepakanka statistinėms trijų nepilnamečių ir dviejų suaugusiųjų asmenų vartojimo išlaidoms padengti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad jis nesupranta kokiu pagrindu mokesčių administratorius konstatuoja, jog jo šeimos namų ūkį sudaro du suaugę ir trys nepilnamečiai vaikai. Šeimos namų ūkis, tai grupė po vienu stogu gyvenančių asmenų, kurie tvarko bendrą namų (šeimos) turtą ir kartu gamina, siekdami patenkinti kasdieninius poreikius. Jis su sutuoktine turi vieną nepilnametį vaiką ir visi trys gyvena po vienu stogu. Kitų dviejų jo vaikų gyvenamosios vietos yra nustatytos su jų motinomis, o jis jiems asmeniškai moka alimentus. Iki santuokos atsiradusios prievolės, įskaitant mokami alimentai, yra asmeninė sutuoktinio prievolė ir nėra dengiama iš bendro sutuoktinio turto, kaip tai apibrėžta CK 3.109 straipsnyje, todėl šias išlaidas priskirti prie šeimos ūkio išlaikymo išlaidų iš esmės nėra pagrįsta ir teisinga. Šios prievolės prigimties, t. y. mokamo dviejų vaikų išlaikymo priskyrimo asmeninėms jo išlaidoms, nekeičia ir aplinkybė, jog sutuoktinė jo prašymu per ketverių metų laikotarpį (tikrinamą laikotarpį) kelis kartus alimentų pinigus pervedė iš savo sąskaitos. Juo labiau, tai nesuteikia objektyvaus ir teisėto pagrindo pripažinti, kad jo du vaikai priskiriami prie jo ir sutuoktinės šeimos namų ūkio.
Pareiškėjas teigia, kad šeimos namų ūkį sudaro trys asmenys – du suaugę ir vienas nepilnametis vaikas. Todėl, mokesčių administratoriui teigiant, kad šeimos gautų teisėtų pajamų nepakanka statistinėms vartojimo išlaidoms padengti, turi būti vertinamos vieno nepilnamečio ir dviejų suaugusiųjų asmenų išlaidos. Todėl formaliai būtų pagrįsta teigti, jog tokio dydžio išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu buvo patirtos tenkinant sutuoktinės ir jo atskirai šeimos ūkio išlaidas, plius jo asmenines išlaidas, ir tik tada turėjo būti sprendžiama ar pakanka jo ir sutuoktinės gautų teisėtų pajamų tokio dydžio išlaidoms padengti ar ne. VMI nesivadovavo objektyviais duomenimis, neatliko faktiškai patirtų išlaidų vertinimo, tiesiog sprendė, kad visa 229 171,04 Eur suma, jo, kaip atskaitingo asmens gauta iš UAB „Brugtė“, priskiriama šeimos ūkio išlaidoms dengti ir šiuo pagrindu tiek jam, tiek sutuoktinei skaičiavo mokėtiną GPM.
Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į visa tai, VMI sprendimas pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas perkvalifikuoti jo iš UAB „Brugtė“ gautų pajamų rūšį, nustatant jog jis gavo kitas ne iš darbo santykių ir ne individualios veiklos pajamas, nėra pakankamas pagrindas pagrįstai teigti, jog šias sumas jis ir sutuoktinė faktiškai išleido tiems tikslams, kuriuos nurodo VMI. VMI tik formaliai surinko keletą aplinkybių dėl oficialiai deklaruotų jo pajamų ir selektyviai pateikė keletą išlaidų, tačiau tinkamo tyrimo, kaip tai įpareigoja teisės aktų nuostatos, neatliko, dėl ko mokesčių administratoriaus išvada, jog iš UAB „Brugtė“ 229 171,04 Eur jo ir sutuoktinės buvo faktiškai panaudoti šeimos ūkio išlaidoms dengti, nepagrįsta ir neteisėta. Kitaip tariant, VMI neįrodė, kad jis 229 171,04 Eur sumą panaudojo būtent savo reikmėms.
Pareiškėjas nurodo, kad VMI skunde išdėstytų aplinkybių, kaip tai įpareigoja atlikti teisės aktai, netyrė ir pagrįstų išvadų dėl to, kokias išlaidas jis ir sutuoktinės šeimos ūkis tikrinamu laikotarpiu objektyviai galėjo turėti, kurios galimai galėjo būti dengiamos iš UAB „Brugtė“ gautais pinigais, nepateikė. Kai nėra nustatyta konkrečių ir objektyviai egzistuojančių patirtų išlaidų, teigti kad joms apmokėti buvo išleisti pinigai, iš esmės nei logiška, nei teisinga. Jeigu nėra išlaidų, vadinasi nėra ir pagrindo daryti išvadą, jog pinigai buvo išleisti/panaudoti, o šiuo atveju, įrodytas faktas, jog mokesčių administratorius patikrinimo metu nenustatė, kad jo šeima galėjo patirti 229 171,04 Eur ir daugiau išlaidų.
Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su VMI išvada, kad patikrinimo metu nepateikė dokumentų, pagrindžiančių pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms, VMI neatsižvelgė į paaiškinimus, kad visi dokumentai buvo perduoti buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „Financial acconting & law group“, kuri bankrutavo ir patikrinimo metu jau buvo išregistruota. Taigi, jeigu šių dokumentų nėra ir jie niekada nebuvo pateikti buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovei, 2020-06-30 dienai (kada buvo inicijuotas UAB „Brugtė“ bankroto procesas), turėjo būti bendrovėje fiksuojama jo, kaip atskaitingo asmens skola, o bankroto procese patvirtintas UAB „Brugtė“ debitorinis reikalavimas į jį.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad 2019 metais VMI vykdė UAB „Brugtė“ patikrinimą už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2019-04-30 dėl GPM, VSD ir PSD teisingo apskaičiavimo deklaravimo ir sumokėjimo. Bendrovės patikrinimas buvo užbaigtas 2020-05-04 patikrinimo aktu, Nr. (21.222) FR0680-225, kuriame VMI nustatė, jog pagal UAB „Brugtė“ didžiosios knygos balanso sąskaitoje „24351 T. J.“ tikrinamo laikotarpio pabaigoje, t. y. 2019-04-30, apskaityta Pareiškėjo kaip atskaitingo asmens 314 042,9 Eur skola UAB „Brugtė“. Tačiau, 2020-06-30 dienai sudarytame debitorinių reikalavimų balanse, kuris kartu su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Brugtė“ buvo pateiktas Vilniaus apygardos teismui, jo kaip atskaitingo asmens skolos UAB „Brugtė“ fiksuojamos nėra. Tai reiškia, jog pagal šių oficialių dokumentų duomenis, po 2019-04-30 buvo atlikti buhalterinės apskaitos įrašai, kuriais jo, kaip atskaitingo asmens skola buvo sumažinta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad įprastai atskaitingo asmens skolos mažinimas vyksta pagal pinigų panaudojimą bendrovės interesams pagrindžiančius dokumentus, o šiuos veiksmus atlieka buhalterinę apskaitą tvarkantys asmenys. UAB „Brugtė“ buhalterinę apskaitą tvarkė jo nurodyta bendrovė UAB „Financial acconting & law group“. Dokumentai patvirtina, jog atskaitingo asmens skola buvo sumažinta, vadinasi buhalterinę apskaitą tvarkanti bendrovė, atlikdama buhalterinius įrašus mažinant jo, kaip atskaitingo asmens, skolą UAB „Brugtė“ turėjo pagrindą – išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Tai patvirtina jo teiktų paaiškinimų, kad pirminiai dokumentai buvo perduoti buhalteriams, dėl ko jis neturi objektyvios galimybės jų pateikti, teisingumą ir faktą, jog jam, kaip atskaitingam asmeniui išmokėti pinigai buvo panaudoti UAB „Brugtė“ reikmėms.
Pareiškėjas pažymi, kad VMI šios visos aplinkybės puikiai žinomos, kadangi 2019 metais atliko UAB „Brugtė“ mokestinį patikrinimą ir aktyviai dalyvavo UAB „Brugtė“ bankroto procese. Tačiau, mokesčių administratorius į šias reikšmingas aplinkybes neatsižvelgė ir formaliai atlikęs kontrolės procedūros veiksmus pasinaudojo faktu, jog jis nepateikė pirminių dokumentų ir pritaikęs MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatą apskaičiavo mokėtiną GPM nuo grynųjų iš UAB „Brugtė“ operacijų sumos be teisėto pagrindo spręsdamas, kad pinigai panaudoti jo asmeniniams poreikiams tenkinti.
Objektyviai vertinant tai, kas nurodyta, akivaizdu, jog šiame mokestiniame ginče sprendžiant dėl jo apmokestinimo egzistuoja akivaizdūs neaiškumai: kai mokesčių administratoriaus teigimu, jam pinigai buvo išmokėti, kaip atskaitingam asmeniui, kurie neva nebuvo panaudoti bendrovės reikmėms, nors pagal bendrovės apskaitos duomenis fiksuojamas atskaitingo asmens skolos mažinimas, kas patvirtina, jog buvo išlaidauta bendrovės reikmėms ir kai mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas sprendžia, jog jis gautus iš UAB „Brugtė“ pinigus panaudojo savo reikmėms, nors mokesčių administratorius, šių aplinkybių net netyrė, kaip tai įpareigoja atlikti teisės aktų nuostatos.
Pareiškėjas pažymi, kad neaiškumais, abejonėmis ir prieštaravimais grįsti papildomai mokėtino mokesčio apskaičiavimą yra draudžiamą. Tokiu pagrindu jau nustatyta mokestinė prievolė privalo būti panaikinta, o jo atveju akivaizdu, jog mokesčių administratoriaus prievolė jam nustatyta ne objektyviai, neturint pakankamo teisėto pagrindo ir grįsta prieštaravimais bei neaiškumais.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad GPM prievolė ir susijusios sumos iš esmės nustatytos nepagrįstai, dėl ko sprendimas dėl patikrinimo akto bei skundžiamas sprendimas, turi būti panaikinti, o patikrinimo aktas gražintas iš naujo vertinti, siekiant teisingai nustatyti mokestinę prievolę.
Pareiškėja G. J. nurodo, kad skundžiamu sprendimu, sprendimu dėl patikrinimo akto bei patikrinimo aktu ji buvo pripažinta gavusi 99 765,49 Eur pinigų sumą, nuo kurios buvo įpareigota į valstybės biudžetą sumokėti 15 931,89 Eur, iš esmės šiais dviem vieninteliais mokesčių administratoriaus nurodomais pagrindais: atlikus sutuoktinio mokestinį patikrinimą MAĮ 69 straipsnio 1 dalies pagrindu buvo nustatyta, jog sutuoktinis iš UAB „Brugtė“ gavo 229 171,04 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų; nusprendus šioms pajamoms pritaikyti CK 3.88 straipsnio 2 dalies įtvirtintą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio rėžimo prezumpciją.
Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog nurodomas antrasis apmokestinimo pagrindas – bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis rėžimas, sutuoktinio iš UAB „Brugtė“ gautoms pajamoms buvo pritaikytas tik dėl to, jog šias pajamas sutuoktinis gavo būdamas santuokoje su ja, nevertinant, ar jos (99 765,49 Eur apimtyje) faktiškai buvo panaudos jos šeimos poreikiams tenkinti.
Pareiškėja nurodo, jog mokesčių administratoriaus nurodomi apmokestinimo pagrindai nėra nei teisingi nei pakankami, kadangi: mokesčių administratorius nepagrįstai sutuoktinio iš UAB „Brugtė“ gautiems pinigams pritaikė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinio rėžimo prezumpciją; neįgyvendinto teisės aktų keliamų reikalavimų siekiant pagrįsti išvadas, jog šios pajamos faktiškai panaudotos jos šeimos poreikiams tenkinti.
Pareiškėja iš esmės skundą grindžia tais pačiais, kaip ir pareiškėjas, argumentais. Papildomai nurodo, kad CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui. Kad UAB „Brugtė“ yra asmeninis sutuoktinio verslas, pats mokesčių administratorius su tuo sutinka, konstatavęs aplinkybes, jog kontroliuojamoji UAB „Brugtė“ akcijų dalis sutuoktinio buvo įgyta dar iki santuokos su ja sudarymo, o santuokos metu ji neįdėjo jokio indėlio ir neatliko jokių aktyvių veiksmų (neįgijo akcijų, nebuvo atskaitingu asmeniui ir pan.), dėl ko būtų galima traktuoti santuokos metu jos vertimąsi verslu kartu su sutuoktiniu. Kaip didžiąją kontrolės bei valdymo dalį turintis sutuoktinis, buvęs direktoriumi ir atskaitingu asmeniu, jis šiuo verslu, įgytu dar iki santuokos, vertės bei rūpinosi asmeniškai, kas įrodo, jog pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punktą tai nekvestionuotinai sutuoktinio asmeninis turtas – UAB „Brugtė“ verslas, todėl lėšos, skirtos šiam verslui vykdyti, pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 5 punktą pripažįstamos asmenine sutuoktinio nuosavybe, nors ir gautos esant santuokoje su ja.
Mokesčių administratorius, nuspręsdamas iš UAB „Brugtė“ jos sutuoktiniui, kaip atskaitingam įmonės asmeniui, išmokėtas pajamas kvalifikuoti kaip „kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas“, t. y. B klasės pajamas, pats paneigė CK 3.88 straipsnyje įtvirtintą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją ir byloje surinko pakankamai įrodymų liudijančių, jog iš UAB „Brugtė“ kaip atskaitingam asmeniui išmokėti pinigai yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Todėl, daugiau nei akivaizdu, jog Komisijos sprendime pateikiama išvada, jog neva nėra pagrindo nukrypti nuo prezumpcijos, yra neteisinga ir neatitinkanti tikrovės.
Kadangi iš UAB „Brugtė“ išmokėtos lėšos kaip atskaitingam asmeniui yra sutuoktinio asmeninė nuosavybės, vadinasi, pareiga pagrįsti šių pinigų panaudojimą įmonės interesams kaip ir atsakomybė šios pareigos neįgyvendinus, bei su tuo susijusios pasekmės – MAĮ 69 straipsnio pagrindu mokestinės prievolės nustatymas, išimtinai tenka tik pareiškėjui.
Šalies argumentai
Pareiškėja teigia, kad mokesčių administratorius, atlikdamas jos mokestinį patikrinimą bei surašydamas Patikrinimo aktą, netaikė MAĮ 70 straipsnį bei jame nurodomų vertinimo metodų, o tiesiog vadovaudamasis tuo, jog sutuoktinio atžvilgiu pritaikė MAĮ 69 straipsnio nuostatas, konstatavo, jog jos sutuoktinio, kaip atskaitingo asmens iš UAB „Brugtė“ gauta visa 229 171,04 Eur (iš šios sumos 99 765,49 Eur tenkantys jai) suma buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti. Tokią išvadą VMI, be jokio teisinio pagrindo, grindžia iš esmės tiesiog konstatuodama, kad sutuoktinio tikrinamuoju laikotarpiu iš UAB „Brugtė“ gautos piniginės lėšos buvo pagrindinis sutuoktinio bei jos pajamų šaltinis ir jų gautų teisėtų pajamų nepakanka statistinėms trijų nepilnamečių ir dviejų suaugusiųjų asmenų vartojimo išlaidoms padengti.
Pareiškėja nurodo, kad nesupranta, kokiu pagrindu VMI konstatuoja, jog jos šeimos namų ūkį sudaro du suaugę ir trys nepilnamečiai vaikai. Šeimos namų ūkis, tai grupė po vienu stogu gyvenančių asmenų, kurie tvarko bendrą namų (šeimos) turtą ir kartu gamina, siekdami patenkinti kasdieninius poreikius. Ji su sutuoktiniu turi vieną nepilnametį vaiką ir visi trys gyvena po vienu stogu. Kiti du vaikai yra tik sutuoktinio, kurių gyvenamoji vieta nustatyta su jų motinomis, o sutuoktinis pagal teismo sprendimus moka jiems alimentus. Iki santuokos teismo priteistos sumos, įskaitant mokami alimentai, yra asmeninė sutuoktinio prievolė ir nėra dengiama iš bendro sutuoktinio turto, kaip tai apibrėžta CK 3.109 straipsnyje, todėl šias išlaidas priskirti prie jos šeimos ūkio išlaikymo išlaidų iš esmės nėra pagrįsta ir teisinga. Šios prievolės prigimties, t. y. mokamo dviejų vaikų išlaikymo priskyrimo asmeninėms jos sutuoktinio išlaidoms, nekeičia ir aplinkybė, jog ji savo sutuoktinio prašymu per ketverių metų laikotarpį (Tikrinamą laikotarpį) kelis kartus alimentų pinigus pervedė iš savo sąskaitos. Juo labiau, tai nesuteikia objektyvaus ir teisėto pagrindo pripažinti, jog sutuoktinio du vaikai priskiriami prie jos šeimos namų ūkio.
Pareiškėja nurodo, kad išvada, jog ji 2019 metais gavo 7 404,50 Eur pajamų, grindžiama aplinkybe, jog sutuoktinis 2019-08-05 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. C01 pagrindu MB „Celer“ pardavė 2 vienetus spausdintuvų (toliau – Įrangą) už 14 809 Eur. Mokesčių administratorius šioms sutuoktinio gautoms pajamos pritaikė CK 3.88 straipsnyje įtvirtintą bendrąjį sutuoktinių turto teisinį rėžimą ir jai nustatė sumokėti dalį nuo šių pajamų tenkančios GPM sumos (712,51 Eur).
Pareiškėja su tokiu aplinkybių teisiniu vertinimu nesutinka dėsto CK nuostatas ir teigia, kad jos sutuoktinis nurodė mokesčių administratoriui, o taip pat ir 2022-04-27 pateiktose pastabose, kad Įrangą jis įsigijo dar iki santuokos su ja sudarymo, t. y. iki 2016-07-08, pardavęs savo asmenine nuosavybe turėtas transporto priemones. Ji yra pateikusi sutuoktinio transporto priemonių pardavimo sutartis, pagal kurias matyti, jog transporto priemonės buvo parduotos 2016 metų sausio mėnesį, kas patvirtina, jog pinigai, kuriuos sutuoktinis panaudojo Įrangai įsigyti, buvo gauti pusę metų iki sudarant santuoką. Tai įrodo, jog 2016 metų pradžioje jos sutuoktinis Įrangos įsigijimui turėjo asmeninių lėšų iš kurių iki santuokos įsigijo Įrangą, dėl ko šios Įrangos pardavimo pajamos pagal CK 3.89 straipsnio nuostatas pripažįstamos asmeninėmis sutuoktinio pajamomis.
Pareiškėja pažymi, jog pateiktos sutuoktinio transporto priemonių pardavimo sutartys, nors ir tiesiogiai neįrodo, kad Įranga buvo įsigyta iki santuokos, tačiau tai objektyvūs duomenys pagrindžiantys, kad 2016 metų pradžioje sutuoktinis Įrangos įsigijimui turėjo asmeninių lėšų.
Mokesčių administratorius, spręsdamas dėl apmokestinimo, turi vadovautis ne tik formaliais įrodymais bei sandorių forma, tačiau taip pat privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais (MAĮ 8 str. 3 d.). Svarbus faktas, jog šiuo atveju iš esmės nėra ginčijama nustatyta mokėtina GPM prievolė nuo Įrangos pardavimo pajamų. Ji ir sutuoktinis, teikdami paaiškinimus dėl Įrangos įsijimo aplinkybių siekia, kad būtų teisingai nustatyta prievolė, tenkanti sutuoktiniui, o ne jai. Todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, mokesčių administratoriui nėra pagrindo ignoruoti ir nevertinti jų nurodomų aplinkybių, kad Įranga buvo įsigyta iki santuokos sudarymo ir kad už tokiu pagrindu kylančios prievolės įgyvendinimą asmeniškai yra atsakingas jos sutuoktinis.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepimuose su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimuose dėsto iš esmės tuos pačius motyvus.
Nurodo, kad UAB „Brugtė“ įregistruota 2004-05-03. Laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2019-12-31 pareiškėjas valdė 51 proc. akcijų ir buvo bendrovės vadovas, direktorius. Pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, turėjo visapusišką teisę valdyti bendrovės sąskaitoje esančias pinigines lėšas. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui išmokėjo 232 627,60 Eur, iš jų: 20 133 Eur per banką, 1 024,60 darbo užmokestis per banką, 211 470 Eur grynais pinigais. Pareiškėjas iš 20 133 Eur į banko sąskaitą gautų piniginių lėšų 4 655,42 Eur panaudojo su bendrovės veikla susijusioms išlaidoms padengti ir 15 477,58 Eur panaudojo asmeninėms (šeimos) vartojimo išlaidoms padengti. Tikrinamuoju laikotarpiu iš UAB „Brugtė“ pareiškėjas gavo grynaisiais pinigais 211 470 Eur. Patikrinimo metu pareiškėjas jokių dokumentų, pagrindžiančių grynųjų pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms nepateikė ir nurodė, kad visi dokumentai buvo perduoti buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „Financial acconting & law group“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad dalį grynųjų pinigų panaudojo atlyginimų mokėjimui, tačiau byloje esantys duomenys paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl atlyginimų mokėjimo grynais pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškina, kad 2019-07-17 įvykusio bendrovės kreditorių susirinkimo protokolu Nr. 1, bendrovei pritaikytas bankroto procesas ne teismo tvarka, UAB „Brugtė“ administratoriumi paskirta UAB „Usela“. Teismo sprendimu buvo panaikintas atsakovės UAB „Brugtė“ 2019-07-17 kreditorių susirinkimo nutarimas dėl šios bendrovės bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka. Teismo nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Brugtė“. Nuo 2020-09-23 bendrovės nemokumo administratoriumi paskirtas – R. S.. Vilniaus apygardos teismas 2021-11-04 nutartimi nustatė, kad yra pagrindas UAB „Brugtė“ bankrotą pripažinti tyčiniu, kadangi nustatyti UAB „Brugtė“ bankroto požymiai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 ir 5 punktuose, įrodo UAB „Brugtė“ vadovo siekį privesti įmonę prie bankroto ir yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti. Lietuvos apeliacinis teismas iš esmės paliko 2021-11-04 nutartį nepakeista.
Atsakovė nurodo, kad siekdama gauti informaciją apie UAB „Brugtė“ 2016-01-01 - 2019-12-31 laikotarpiu sudarytus sandorius su pareiškėju, pateikiant pirminius ir suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuose sandoriai atvaizduoti (Didžiosios knygos sąskaitas, apyvartos žiniaraščius, banko sąskaitų išrašus, kasos knygą ir kt.) bendrovės nemokumo administratoriui – R. S., buvusiam nemokumo administratoriui UAB „Usela“, bendrovės apskaitą tvarkiusios likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ bankroto administratoriui UAB „Bankrupta“ išsiųsti paklausimai. Paskirtas bendrovės nemokumo administratorius R. S. informavo, kad jis daugkartinai visais įmanomais komunikacijos kanalais (telefonu, registruotu ir elektroniniu paštu) bandė susisiekti, kreiptis į buvusį UAB „Brugtė“ vadovą T. J.. Pareiškėjui nevykdant pareigos pateikti UAB „Brugtė“ dokumentus surašytas 2020-09-16 įsakymas dėl UAB „Brugtė“ dokumentų ir turto perdavimo. Taip pat R. S. 2020-10-02 kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo buvusiam vadovui T. J.. Turimais duomenimis jokių dokumentų, susijusių su įmonės veikla nei buvęs vadovas T. J., nei UAB „Brugtė“ R. S. neperdavė. Iš UAB „Usela“ gautais duomenimis UAB „Brugtė“ dokumentai buvo perduoti tuo metu bendrovės patikrinimą atliekančiai VMI vyriausiajai specialistei, baigus patikrinimą, pagal 2019-07-18 dokumento poėmio aktą paimtus dokumentus specialistė grąžino pareiškėjui (dokumente yra pareiškėjo parašas). UAB „Bankrupta“ 2021-03-15 informavo, kad iškėlus bankroto bylą, buvę likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ valdymo organai 2019-09-19 dokumentų priėmimo – perdavimo aktu perdavė paskirto administratoriaus UAB „Bankrupta“ įgaliotam asmeniui R. R. dokumentus, o įmonę likviduojant, bendrovės dokumentai buvo perduoti saugoti į teritorinį archyvą. Dėl likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimo buvo išsiųstas 2021-03-18 paklausimas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvui. Gautas atsakymas, kuriame nurodyta, kad peržiūrėjus likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ archyvinio fondo 2016-2019 m. dokumentus (išskyrus banko sąskaitų išrašų), kitų dokumentų nerasta.
Atsakovė teigia, kad iš surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas, būdamas bendrovės vadovu, neužtikrino Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau - BAĮ) laikymosi, neišsaugojo (nepateikė) bendrovės buhalterinių dokumentų. Atsižvelgiant į tai, patikrinimo metu pagrįstai vertinta, kad pareiškėjo iš bendrovės gautos piniginės lėšos buvo panaudotos pareiškėjo asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti.
Atsakovė nurodo, kad aplinkybė, kad pareiškėjo teigimu, neteisingai nustatyta, kam buvo panaudotos jam iš UAB „Brugtė“ gautos ginčo piniginės lėšos (mokesčių administratoriaus teigimu, pareiškėjo asmeninėms (šeimos) išlaidoms padengti), neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl šių pajamų apmokestinimo pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatas, nes pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei Komisijai nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, kuriais būtų galima pagrįsti ginčo sumų panaudojimą UAB „Brugtė“ reikmėms ir tokiu būdu pareiškėjo turėtas ginčo pinigines lėšas (229 171,04 Eur) priskirti pareiškėjo neapmokestinamosioms pajamoms. Pareiškėjui neįvykdžius pareigos pagrįsti aplinkybę, kad ginčo pajamos yra ne jo pajamos arba yra neapmokestinamosios pajamos, skundo argumentai dėl pareiškėjo namų ūkio sudėties, statistinių vartojimų išlaidų dydžio ir MAĮ 70 straipsnio netaikymo ginčo byloje laikytini teisiškai nereikšmingais. Taigi pareiškėjo iš UAB „Brugtė“ 2016–2019 m. gautos 229 171,04 Eur piniginės lėšos, kurios nebuvo panaudotos UAB „Brugtė“ reikmėms, pagrįstai pripažintos pareiškėjo pajamomis, nes pagal GPMĮ nuostatas prievolė mokėti GPM kyla gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gauna pajamų.
Atsakovė dėsto MAĮ 69 straipsnio nuostatas, teismų praktiką, patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir nurodo, kad patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu pagrįstai taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos ir konstatuota, jog pareiškėjas gavo 229 171,04 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų.
Atsiliepimas
Atsakovė paaiškina, kad 2019-08-05 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. C01 pagrindu pareiškėjas pardavė MB „Celer“ (atstovaujama direktoriaus - pareiškėjo) įrangą (2 vienetus spausdintuvų (MJV160 serija G93BE 820 – 8 000 Eur ir MJV160 serija G76BE 450 – 8 000 Eur)) už 16 000 Eur. Už perduotą įrangą MB „Celer“ atsiskaitė tik iš dalies, t. y. pareiškėjui sumokėjo 14 809 Eur sumą. VMI, vadovaudamasi GPMĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatomis pareiškėjo 2019 m. gautas 14 809 Eur kito turto pardavimo pajamas pripažino B klasės pajamomis, kurias pareiškėjas pagal GPMĮ nuostatas, per mokestinį laikotarpį 2019 m. gautas 148 09 Eur kito turto pardavimo pajamas turėjo prievolę apskaičiuoti, deklaruoti bei nuo gautų pajamų sumokėti GPM.
Atsakovė, atsakydama į pareiškėjų argumentus, kad lėšos gautos už įrangą turi būti priskirtos asmeniškai pareiškėjui, pažymi, kad vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatomis – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; <...> pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pajamos gautos 2019 metais, t. y. esant santuokoje. Jokių įrodymų apie prekės įsigijimo aplinkybes pareiškėjas nepateikė nei patikrinimo metu, nei kartu su skundais. Vien deklaratyvūs pareiškėjų paaiškinimai, jog įranga buvo įsigyta iki santuokos iš nepažįstamo asmens pagal skelbimą tinklapyje (nenurodyta kokiame), negali būti laikomi pakankamais įrodymais leidžiančiais daryti neabejotiną išvadą, jog gautos pajamos turėtų būti laikomos išskirtinai pareiškėjo, o ne šeimos pajamomis.
Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje nustatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui.
Atsiliepimas
Atsakovė cituoja CK 3.88 straipsnio nuostatas, teismų praktiką ir nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka įregistruota 2016-07-08. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta duomenų, kad sutuoktiniai būtų sudarę vedybų sutartį, kurioje būtų atribotos kiekvieno sutuoktinio asmeninės lėšos ir jų įgijimo būdai (povedybinė sutartis sudaryta 2020-12-04). Byloje nėra duomenų ir apie tai, jog santuokoje įgyjamas turtas buvo įsigytas ir valdomas kurio nors iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise (nors ginčo lėšas iš UAB „Brugtė“ gavo pareiškėjas, tačiau jos nebuvo panaudotos bendrovės reikmėms). Byloje surinkti duomenys, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, neleidžia teigti, jog laikotarpiu, kuriuo buvo gautos ginčo pajamos (2016–2019 m.), pareiškėjas ir jo sutuoktinė kartu netvarkė šeimos ūkio. Taigi, pripažintina, kad kiekvienas iš sutuoktinių, GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, požiūriu, faktiškai gavo po pusę ginčo pajamų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų nukrypti nuo CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatytos prezumpcijos. Taigi mokesčių administratorius pagal minėtus surinktus faktinius duomenis neturėjo pagrindo daryti išvados, kad turėtų atskirai skaičiuoti kiekvienam iš sutuoktinių jų po santuokos sudarymo gautas (apmokestinamomis pripažintas) pajamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratorių sprendimų, kuriuose konstatuoti pareiškėjų mokestiniai pažeidimai ir apskaičiuoti mokėtini papildomi mokesčiai ir su jais susijusios sumos, taip pat dėl ikiteismine tvarka pareiškėjų skundus išnagrinėjusios Komisijos sprendimų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad VMI atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2019-12-31 ir surašė 2022-03-28 patikrinimo aktą Nr. (21.222)FR0680-96, kuriame nustatė, jog pareiškėjas su sutuoktine tikrinamuoju laikotarpiu gavo 129 405,55 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, bei 7 404,50 Eur kito turto pardavimo apmokestinamųjų pajamų, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.
Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus pareiškėjui patikrinimo metu apskaičiuota mokėtina 21 408,82 Eur GPM suma.
Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis, 2022-04-27 pateikė rašytines pastabas. VMI, išnagrinėjusi patikrinimo aktą ir pateiktas pastabas, 2022-05-27 sprendimu Nr. (21.222Mr)FR0682-114 patvirtino patikrinimo aktą ir jame apskaičiuotą mokesčių sumą. Taip pat patvirtino apskaičiuotus 5 134,90 Eur GPM delspinigius. Skyrė 6 422 Eur GPM baudą.
Pareiškėjas 2022-06-16 pateikė skundą Komisijai, kuri išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2022-10-24 sprendimu Nr. S-151(7-94/2022) pakeitė VMI sprendimą ir vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 21 408,82 Eur GPM, 5 134,90 Eur GPM delspinigius ir 6 422 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 21 408,82 Eur GPM, 5 134,90 Eur GPM delspinigius ir 6 329 Eur GPM baudą.
Byloje taip pat nustatyta, kad VMI atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2019-12-31 ir surašė 2022-03-28 patikrinimo aktą Nr. (21.222)FR0680-97, kuriame nustatė, jog pareiškėja su sutuoktiniu tikrinamuoju laikotarpiu gavo 99 765,49 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų, bei 7 404,50 Eur kito turto pardavimo apmokestinamųjų pajamų, kurių nedeklaravo, neapskaičiavo ir nesumokėjo į biudžetą GPM.
Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus pareiškėjai patikrinimo metu apskaičiuota mokėtina 16 644,40 Eur GPM suma.
Pareiškėja 2022-06-16 pateikė skundą Komisijai, kuri 2022-10-24 sprendimu Nr. S-149(7-95/2022) pakeitė VMI sprendimą ir vietoj nurodymo pareiškėjai sumokėti į biudžetą 16 644,40 Eur GPM, 3 520,58 Eur GPM delspinigius ir 4 993,20 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 16 644,40 Eur GPM, 3 520,58 Eur GPM delspinigius ir 1 664 Eur GPM baudą.
Pareiškėjai, nesutikdami su VMI ir Komisijos sprendimais pateikė skundus teismui.
Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas iš UAB „Brugtė“, kaip atskaitingas asmuo, gavo 229 171, 04 Eur lėšų, tačiau nesutinka, kad jos nebuvo panaudotos UAB „Brugtė“ reikmėms ir priskirtos asmeninėms (šeimos) vartojimo išlaidoms padengti.
Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „Brugtė“ įregistruota 2004-05-03, adresu (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2019-12-31 pareiškėjas valdė 51 proc. akcijų ir buvo bendrovės vadovas, direktorius. Konstatuotina, kad pareiškėjas, kaip bendrovės vadovas, turėjo visapusišką teisę valdyti bendrovės sąskaitoje esančias pinigines lėšas, o bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui, kaip atskaitingam asmeniui turėjo teisę pareiškėjui išmokėti 229 171,04 Eur suma, kurios turėjo būti išleistos UAB „Brugtė“ reikmėms.
Teismas, įvertinęs mokestinio patikrinimo medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė išmokėtos sumos išleidimą UAB „Brugtė“ reikmėms pagrindžiančių dokumentų.
Patikrinimo metu pareiškėjas pastabose nurodė, kad iš UAB „Brugtė“ paimdavo pinigus kaip avansininkas ir darbuotojams išmokėdavo darbo užmokestį grynais pinigais.
VMI nustatė, kad UAB „Brugtė“ 2016-2019 m. dirbo 6 darbuotojai (T. J., G. J., A. G., J. D., M. G., D. K.). Iš bendrovės pateiktos metines A klasės išmokų, nuo jų išskaičiuoto ir sumokėto pajamų mokesčio deklaracijos (forma FR0573) už 2016-2017 m. matyti, kad bendrovė už 2016 m. deklaravo (atskaičius GPM) 19 012,28 Eur, iš jų: pareiškėjui – 3 936,01 Eur, G. J. – 1 860,43 Eur, A. G. – 11 067 Eur, J. D. – 2 148,84 Eur. Deklaracijoje FR0573 už 2017 m. deklaravo (atskaičius GPM) 18 885,45 Eur, iš jų: T. J. – 4 076,02 Eur, A. G. – 8 893,32 Eur, M. G. (dirba nuo 2017 m.) – 1 672,71 Eur, J. D. – 4 243,40 Eur. Deklaracijoje GPM312 už 2018 m. deklaravo (atskaičius GPM) 14 843,75 Eur, iš jų: pareiškėjui – 4 385,75 Eur, M. G. – 5 694 Eur, J. D. – 4 764 Eur, A. G. – 0,00 Eur, G. J. – 0,00 Eur, D. K. – 0,00 Eur. Pateiktoje deklaracijoje GPM312 už 2019 m, deklaravo (atskaičius GPM) 9 953,90 Eur, iš jų: pareiškėjui – 3 225,82 Eur, J. D. – 3 024 Eur, M. G. – 3 437,46 Eur, A. G. – 254,26 Eur, G. J. – 12,36 Eur.
Patikrinimo metu VMI taip pat nustatė, kad pareiškėjas A. G. mokėjimo pavedimais pervedė 2018-07-20 – 230 Eur, 2018-08-02 – 400 Eur, 2018-08-06 – 50 Eur, 2019-09-04 – 350 Eur, paskirtis „skolos grąžinimas“. A. G. paaiškino, kad buvo paskolinusi jo žmonai pinigų. T. J. juos mokėjimo pavedimais grąžino. Taip pat pareiškėjas 2016 m. ir 2019 m. mokėjimo pavedimais J. D. pervedė 1 350 Eur. J. D. teigimu (atsakymas persiųstas iš G. J. el. pašto: atrašyk taip...T. J. prašymu skolinau pinigus...Paskolintus pinigus T. J. grąžino.
VMI, surinkusi kredito įstaigų duomenis, nustatė, kad pareiškėjas 2019 m. mokėjimo pavedimais M. G. pervedė 4 399 Eur. M. G. paaiškino, kad su T. J. jį sieja verslo santykiai, nuo 2017-09-13 iki 2019-07-17 dirbo jo vadovaujamoje įmonėje UAB „Brugtė“. Po bankroto toliau dirbo MB ,,Celer“. Pinigai buvo atlygis už atliktus darbus. Suteiktos buvo įvairios reklamos gamybos paslaugos, jos buvo suteiktos MB „Celer“ klientams.
VMI pagal UAB „Brugtė“ 2016-2019 m. banko sąskaitos išrašą nustatė, kad darbuotojams (A. G., J. D., M. G.) atlyginimai kiekvieną mėnesį buvo mokami banko pavedimais (pavedimų paskirtyje nurodoma „atlyginimas 2016 01,02,03....“ ir pan.). T. J. 2017 m. trimis banko pavedimais iš viso pervesta 1024,60 Eur. Banko sąskaitoje UAB „Brugtė“ darbuotojoms G. J. ir D. K. mokėjimų nenustatyta. G. J. patikrinimo metu pateikė informaciją (SoDros pažymą) apie pagrindines 2016-2019 m. laikotarpio gautas pajamas, kurias sudarė motinystės išmoka, vaiko priežiūros ir nedarbo išmokos.
Teismo įsitikinimu, VMI nustatytos aplinkybės, leidžia teigti, kad išdėstyti duomenys paneigia pareiškėjo pastabose nurodytas aplinkybes dėl atlyginimų mokėjimo grynais pinigais.
Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose taip pat nurodė, kad visi dokumentai buvo perduoti buhalterinę apskaitą tvarkiusiai UAB „Financial accounting & law group“. Minėta UAB „Brugtė“ buhalterinę apskaitą tvarkanti įmonė buvo likviduota, o jos dokumentai perduoti saugoti į teritorinį archyvą
Bylos duomenys patvirtina, kad VMI 2021-03-18 paklausimu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos archyvą, kuris atsakyme nurodė, kad jokių kitų UAB „Financial accounting & law group“ 2016–2019 metų dokumentų (išskyrus sąskaitų išrašus) archyviniame fonde nerasta.
VMI surinktais duomenimis 2019-07-17 įvykusio bendrovės kreditorių susirinkimo protokolu Nr.1, bendrovei pritaikytas bankroto procesas ne teismo tvarka, UAB „Brugtė“ administratoriumi paskirta UAB „Usela“. Bendrovės statusas – likviduojama dėl bankroto. VMI pateikė apeliacinį skundą dėl tariamo bankroto procedūrų vykdymo neteisėtumo. Bendrovė 2019-06-27 (mokestinio patikrinimo metu, 2020-05-20 patikrinimo aktas Nr. (21.222)FR0680-225) pateikė patikslintas pridėtinės vertės mokesčio deklaracijas, kuriose apskaičiuota didelė pridėtinės vertės mokesčio mokėtina suma, dėl ko bendrovė tapo skolinga valstybės biudžetui. VMI, būdama didžiausia bendrovės kreditorė, nebuvo informuota apie 2019-07-17 šaukiamą bendrovės kreditorių susirinkimą. Teismo sprendimu buvo panaikintas atsakovės UAB „Brugtė“ 2019-07-17 kreditorių susirinkimo nutarimas dėl šios Bendrovės bankroto procedūros vykdymo ne teismo tvarka. Teismo nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Brugtė“. Nuo 2020-09-23 bendrovės nemokumo administratoriumi paskirtas – R. S..
VMI tikslu gauti informaciją apie UAB „Brugtė“ 2016-01-01 - 2019-12-31 laikotarpiu sudarytus sandorius su T. J., pateikiant pirminius ir suvestinius buhalterinės apskaitos dokumentus, kuriuose minėti sandoriai atvaizduoti (Didžiosios knygos sąskaitas, apyvartos žiniaraščius, banko sąskaitų išrašus, kasos knygą ir kt.) bendrovės nemokumo administratoriui – R. S., buvusiam nemokumo administratoriui UAB „Usela“, Bendrovės apskaitą tvarkiusios likviduotos UAB „Financial accounting & law group“ bankroto administratoriui UAB „Bankrupta“ išsiuntė paklausimus.
Bendrovės nemokumo administratorius R. S. informavo, kad jis ne kartą visais įmanomais komunikacijos kanalais (telefonu, registruotu ir elektroniniu paštu) bandė susisiekti, kreiptis į buvusį UAB „Brugtė“ vadovą T. J.. Gyventojui nevykdant pareigos pateikti UAB „Brugtė“ dokumentus surašytas 2020-09-16 įsakymas dėl UAB „Brugtė“ dokumentų ir turto perdavimo. Taip pat R. S. 2020-10-02 kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo buvusiam vadovui T. J.. Teismas nemokumo administratoriaus R. S. prašymą dėl baudos skyrimo T. J. atmetė. Turimais duomenimis jokių dokumentų, susijusių su įmonės veikla nei buvęs vadovas T. J., nei UAB „Brugtė“ R. S. neperdavė.
VMI dėl UAB „Brugtė“ buhalterinės apskaitos dokumentų kreipėsi į UAB „Usela“. Gautais duomenimis UAB „Brugtė“ dokumentai buvo perduoti tuo metu bendrovės patikrinimą atliekančiai VMI vyriausiajai specialistei, baigus patikrinimą, pagal 2019-07-18 dokumento poėmio aktą paimtus dokumentus specialistė grąžino T. J.. Šią aplinkybę patvirtina dokumente esantis T. J. parašas.
MAĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Pagal to paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) arba apskaitos paslaugas teikiančiai įmonei, arba apskaitos paslaugas savarankiškai teikiančiam asmeniui. Pagal BAĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsakomybė už įmonės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus tenka įmonės vadovui.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatuoja, kad pareiškėjas, būdamas bendrovės vadovu neužtikrino BAĮ nuostatų laikymosi, neišsaugojo (nepateikė) bendrovės buhalterinių dokumentų.
Teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dokumentų, pagrindžiančių gautų piniginių lėšų panaudojimą bendrovės reikmėms, nepateikė, mokesčių administratorius pagrįstai vertino, kad pareiškėjo iš UAB „Brugtė“ gautos 229 171,04 Eur piniginės lėšos buvo panaudotos asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti, ir, remdamasis MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjas gavo 229 171,04 Eur kitas su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamas.
VMI surinkti banko išrašų duomenys, kurie detaliai aprašyti patikrinimų aktuose, todėl teismas jų neatkartos, leidžia teigti, kad T. J. sau, kaip atskaitingam asmeniui, iš UAB „Brugtė” išsimokėdamas pinigines lėšas, kurios nebuvo panaudotos UAB „Brugtė” reikmėms, siekė mokestinės naudos, t. y. gauti iš bendrovės neapmokestinamų pajamų, bei tokiu būdu išvengti GPM mokėjimo. Tai, kad UAB „Brugtė“ dalis T. J. laikotarpiu nuo 2016-01-01 iki 2019-12-31 išmokėtų piniginių lėšų bei UAB „Brugtė“ lėšomis atliktų mokėjimų už įsigytas prekes ir paslaugas, iš viso 229 171,04 Eur, buvo panaudotos ne įmonės reikmėms ir veiklai užtikrinti, o T. J. asmeniniams (šeimos) poreikiams ir vartojimo išlaidoms apmokėti.
Pagal MAĮ 10 straipsnio nuostatas, mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Specifinis teisinis instrumentas, kuriuo remiantis mokesčiai gali būti perskaičiuojami taikant šį principą, yra įtvirtintas MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką (šių sandorių ar ūkinių operacijų rezultatai yra formaliai fiksuojami buhalterinėje apskaitoje, tačiau mokesčių mokėtojo siekiamos palankesnės apmokestinimo sąlygos negali būti taikomos jam dėl to, kad mokesčių įstatymas tokių pasekmių dirbtinai sukurtoms aplinkybėms nesiekė priskirti (vykdomi sandoriai stokoja ekonominės prasmės, bet teikia mokestinės naudos ir pan.). Todėl mokesčių administratorius atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, nustato, kad sandorio ar ūkinės operacijos turinys, užfiksuotas dokumentuose, neatitinka realaus to sandorio ar ūkinės operacijos turinio ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų įstatymų atitinkamas nuostatas, kurios pagal mokesčio įstatymo tikslą ir prasmę taikytinos esant nustatytai tikrajai atliktų veiksmų ar jų grupės kokybinei ir kiekybinei išraiškai, t. y. tikriesiems sandorio, ūkinės operacijos ar bet kokios jų grupės sudarymo tikslams.
MAĮ 69 straipsnio 1 dalies atveju, mokesčio prievolė pažeidžiama piktnaudžiavimu teise, o tai yra atvejai, susiję su dirbtinai sukuriama teisine situacija, lemiančia mokestinę naudą. Tai reiškia, kad sudaryti sandoriai yra visiškai dirbtini ir ekonomiškai nepagrįsti, kuriais siekiama vien mokestinės naudos. Konstitucinis teismas savo sprendime yra konstatavęs, kad neteisėtos mokestinės naudos įgijimas pažeidžia mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus (MAĮ 7, 8 straipsniai), nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys. Šiuos principus pažeidžianti veikla negali būti laikoma teisėta veikla.
Taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio ar ūkinės operacijos sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą, atliekamas retrospektyvus paties sandorio (ūkinės operacijos) ir jo teisinių pasekmių vertinimas.
Pažymėtina, kad nei MAĮ 10 straipsnis, nei MAĮ 69 straipsnis negali paveikti mokestinių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų ar sukurti naujas taisykles, bet sudaro prielaidas jas kvalifikuoti pagal atitinkamas mokesčių įstatymo nuostatas, kurios būtų taikomos eliminavus iškreiptas ar slepiamas aplinkybes. Tokiu atveju sandoriai, kuriais piktnaudžiauta, turi būti apibrėžti iš naujo taip, kad būtų atkurta situacija, egzistavusi nesant piktnaudžiavimo būdu sudarytų sandorių.
Priešingu atveju būtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningo mokesčių mokėjimo principai, kadangi gyventojas, kuriam numatyta pagrindinė mokesčių mokėjimo pareiga, fiktyviai, motyvuodamas vieninteliu tikslu – mokestinės naudos siekiu, perkelia gyventojų pajamų mokesčio mokėjimą kitam subjektui ir taip piktnaudžiauja savo mokestinėmis teisėmis. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Taigi teisė neturėtų ginti asmens, kuris piktnaudžiauja mokesčių teisės aktais. Konstitucinis Teismas 2003 m. lapkričio 17 d. nutarime pažymėjo, kad mokesčiai turi būti apskaičiuojami sąžiningai, kad draudžiama mokesčio įstatymo nustatytą prievolę pažeisti piktnaudžiavimu, kad esant piktnaudžiavimui mokesčio administratorius, nustatydamas mokesčio bazę, atkuria iškreiptas ar slepiamas aplinkybes, kad mokesčių mokėtojas turi konstitucinę pareigą sąžiningai mokėti mokesčius. Teisingumo ir protingumo principai reikalauja, kad nesąžiningas mokesčių mokėtojas neturėtų nepagrįstai gauti mokestinės naudos ir išvengti atsakomybės vien dėl to, kad įstatymu yra nustatyta taisyklė, numatanti mokestį išskaičiuojančiam asmeniui bendro pobūdžio pareigą išskaičiuoti ir sumokėti mokestį nuo A klasės pajamų už mokesčio mokėtoją.
Teismo įsitikinimu, VMI sprendimuose priėjo pagrįstą išvadą, kad patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu taikytos MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos ir konstatuota, jog pareiškėjas gavo 229 171,04 Eur kitų su darbo santykiais nesusijusių ir neindividualios veiklos pajamų.
Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su Įrangos pirkimu, t. y. lėšos gautos už Įrangą turi būti priskirtos asmeniškai pareiškėjui, nes buvo įsigyta iki santuokos sudarymo pardavus turėtas 2 transporto priemones, konstatuotina, kad transporto priemonių pardavimo sutartys neįrodo Įrangos įsigijimo momento, o vien deklaratyvūs paaiškinimai, jog Įranga buvo įsigyta iki santuokos iš nepažįstamo asmens pagal skelbimą tinklapyje (nenurodyta kokiame), negali būti laikomi pakankamais įrodymais, leidžiančiais daryti neabejotiną išvadą, jog gautos pajamos turėtų būti laikomos išskirtinai pareiškėjo, o ne šeimos pajamomis. Pareiškėjai nei VMI, nei teismui nepateikė Įrangos įsigijimo dokumentų.
Pareiškėja nesutinka, kad jos sutuoktinio gautos pajamos buvo priskirtos šeimos pajamoms ir padalintos abiem sutuoktiniams.
Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktų nuostatomis – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno
jų vardu; pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
LVAT praktikoje (LVAT 2013-01-07 išplėstinės kolegijos nutartis adm. byloje Nr. A-602-2280/2012; 2016-02-23 nutartis adm. byloje Nr. A-293-556/2016 ir kt.) pažymėta, jog būtina vertinti sandorių sudarymo aplinkybes, kitus duomenis, sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas nukrypti nuo turto (pajamų) dalijimo tarp sutuoktinių lygiomis dalimis prezumpcijos. Nesant tokio pobūdžio aplinkybių, laikytina, kad pajamas gavo lygiomis dalimis abu sutuoktiniai.
Teismo įsitikinimu, įvertinus patikrinimo metu surinktus duomenis, nėra pagrindo nukrypti nuo CK 3.87 straipsnio nuostatos, jog po santuokos sudarymo gautos pajamos laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Atsižvelgus į CK nuostatas, reglamentuojančias sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto teisinį režimą, ir į GPMĮ nuostatas, laikoma, kad pajamos yra gautos abiejų sutuoktinių.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sutuoktinis gavo 229 171,04 Eur kitas su darbo santykiais nesusijusias ir neindividualios veiklos pajamas, kurias panaudojo savo asmeniniams (šeimos) poreikiams tenkinti, o būtent: mokėjimams maisto prekių ir aprangos parduotuvėse, kavinėse, už paslaugas sveikatos priežiūros ir sveikatingumo įstaigose, vaistinėse, vaikų ugdymo įstaigose, laisvalaikio praleidimo vietose ir kt. vartojimo išlaidoms padengti.
Nors pareiškėja nurodo, kad jos sutuoktinis iš UAB „Brugtė“ gautas pajamas naudojo tik bendrovės arba savo asmeninėms reikmėms, tačiau byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog gautos pajamos buvo naudojamos, be kita ko, ir šeimos poreikiams tenkinti.
Pareiškėja taip pat teigia, kad jos sutuoktinio mokami alimentai vaikams iš ankstesnių jo santykių yra asmeninės sutuoktinio išlaidos. Teismas sutinka su VMI išvada, kad pareiškėjos teiginius paneigia patikrinimo metu nustatytos aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja tikrintuoju laikotarpiu į I. M. (pareiškėjo sutuoktinio vaiko motina) banko sąskaitą atliko 19 pavedimų, kuriais pervesdavo sumas nuo 142 iki 270 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodydama „J. alimentai“. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad pareiškėja su sutuoktiniu vedė bendrą ūkį, dengė vienas kito įsipareigojimus, todėl pareiškėjos sutuoktinio gautų pajamų priskirti vien tik pareiškėjos sutuoktiniui nėra teisinio pagrindo.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja su sutuoktiniu yra sudariusi 2020-12-04 Povedybinę sutartį, kurioje šalys susitarė, kad bet koks nekilnojamas, kilnojamas turtas, piniginės lėšos, piniginiai indėliai, vertybiniai popieriai bei kitas turtas įgytas kiekvieno sutuoktinio vardu po sutarties sudarymo pripažįstamas asmeninė kiekvieno sutuoktinio nuosavybė. Pajamos arba turtas gautos po šios sutarties sudarymo yra šias pajamas ar turtą gavusio sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
Teismas konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, kad santuoka sudaryta 2016-07-08, povedybinė sutartis sudaryta 2020-12-04, sutuoktinių gautoms pajamoms iki 2020-12-04 taikomos CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos sutuoktinių turto teisinio režimo nuostatos bei įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, suponuojanti išvadą, kad gautos abiejų sutuoktinių pajamos priskiriamos lygiomis dalimis kiekvienam iš sutuoktinių. Atsižvelgiant į tai, VMI pagrįstai pareiškėjos sutuoktiniui mokestinės prievolės nuo gautų pajamų apskaičiavo už laikotarpį nuo 2016-01-01 iki 2019-12-31, o pareiškėjai nuo santuokos sudarymo momento, t. y. už laikotarpį nuo 2016-07-08 iki 2019-12-31.
Teismas įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pareiškėjui, kaip atskaitingam asmeniui iš UAB „Brugtė“ buvo išmokėta 229 171,04 Eur suma, kurios išleidimą UAB „Brugtė“ reikmėms pagrindžiančių dokumentų pareiškėjas mokesčių administratoriui nepateikė. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas ir nusprendė, kad ši pareiškėjo gauta pinigų suma patenka į bendrąjį sutuoktinių turto teisinį rėžimą, buvo panaudota pareiškėjo ir jo sutuoktinės šeimos ūkio išlaidoms dengti, dėl ko mokėtiną GPM pareiškėjui apskaičiavo nuo 129 405,55 Eur sumos, o nuo kitos sumos dalies (99 765,49 Eur) GPM prievolę nustatė pareiškėjo sutuoktinei (pareiškėjai).
Pareiškėjai teigia, kad Komisijos sprendimai priimti nevertinus jų argumentų ir pateiktų įrodymų.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad asmeniui kreipiantis į teismą po to, kai jis pasinaudojo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl išankstinės ginčų sprendimo institucijos (šiuo atveju Komisijos) sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Esminis teisinio išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos aiškinimo aspektas yra tai, kad teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., LVAT 2020-03-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020). Nagrinėjamo ginčo atveju skundų reikalavimai dėl VMI sprendimų panaikinimo atmesti, todėl pareiškėjų skunduose nurodyti argumentai dėl galimai nepakankamai motyvuotų Komisijos sprendimų, netinkamų, pareiškėjų nuomone, įrodymų vertinimo nėra teisiškai reikšmingi, todėl teismas jų nenagrinėja ir dėl to plačiau nepasisako.
Teismas pažymi, kad vadovaujantis MAĮ 67 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Aiškindamas šių teisės normų turinį LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai (žr., pvz., LVAT 2010-11-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010-10-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011-12-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012-05-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015-10-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015 ir kt.).
Pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ginčo sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, teisės aktų nuostatų nepažeidė, veikė savo kompetencijos ribose, sprendimus pagrindė faktinėmis aplinkybėmis ir pateiktu teisiniu jų vertinimu, todėl VMI 2022-05-27 sprendimo Nr. (21.222 Mr) FR0682 – 113 ir VMI 2022-05-27 sprendimo Nr. (21.222 Mr) FR0682 – 114, taip pat Komisijos 2022-10-24 sprendimo Nr. S-149 (7-95/2022) ir Komisijos 2022-10-24 sprendimo Nr. S-151 (7-94/2022) panaikinti teismas neturi teisinio pagrindo.
Atitinkamai nėra pagrindo grąžinti VMI iš naujo vertinti 2022-03-28 patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-97 ir 2022-03-28 patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-96 ir priimti naujus sprendimus.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997-12-19 sprendimas Hell prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016-07-01 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjų G. J. ir T. J. skundus atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.