Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. Jasulaičio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. vasario 12 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo V. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį laiduotojo Z. Š. atsakomybėn BK 40 straipsnio pagrindu 2 metams be užstato, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, V. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 1 metams 6 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2020 m. spalio 25 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, t. y. 2020 m. spalio 24 d., apie 18.50 val. Panevėžyje, ties pastatu, esančiu Liepų al. 17, Panevėžyje, vairavo automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (alkoholio kiekio matuokliu 18.53 val. jam buvo nustatytas 2,74 prom. girtumas, o 19.11 val. jam buvo nustatytas 2,94 prom. girtumas). V. Š., padaręs šią nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant jį BK 40 straipsnio pagrindu laiduotojo Z. Š. atsakomybėn.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių paaiškinimai

3. Atsiliepimu į pareikštą apeliacinį skundą V. Š. gynėjas advokatas R. Plėštis prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nesutinkama su prokuroro teiginiais, kad V. Š. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – specialios teisės atėmimas, yra per švelni ir tokiu būdu formuojamas asmens nebaudžiamumas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, kadangi V. Š. statusas, kaip asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, skiriasi nuo nuteisto kriminaline bausme asmens statuso, taip pat sutinkama su apylinkės teismo argumentais, šiuo tikslu išdėstytais skundžiamame nuosprendyje. Dėl to, mano, kad teismo skundžiamu nuosprendžiu V. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialios teisės atėmimo 1 metams 6 mėnesiams terminas yra adekvatus padarytai nusikalstamai veikai, šioje byloje nustatytoms aplinkybėms ir nuteistojo asmenybei, todėl užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą. Taip pat atsiliepime sutinkama su teismo argumentais skundžiamame nuosprendyje dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – išieškoti iš V. Š. valstybei automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinę vertę atitinkančios pinigų sumos dalį, taikymo, t. y. V. Š. nusikalstamai veikai panaudotas minimas automobilis priklauso Z. Š., automobilis tiek prieš nusikalstamos veikos padarymą, tiek ir po jos priklausė Z. Š., kuris negalėjo žinoti, kad minimas automobilis gali būti panaudotas nusikalstamai veikai daryti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje prokuroro pateiktame apeliaciniame skunde nesutinkama tik su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kurioje atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, keliant klausimus dėl uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones termino ir nusikaltimo padarymo priemonės nekonfiskavimo pagrįstumo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra aktualus BK 68 ir 72 straipsnių nuostatų taikymas ir būtent šiais klausimais apygardos teismas pasisako šioje nutartyje.

Dėl draudimo naudotis specialiąja teise (BK 68 straipsnio) taikymo

7. BK 67 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pilnamečiui asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės šio kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis). Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kelias ir kokias iš jų tikslinga parinkti, kiekvienoje byloje teismas sprendžia individualiai, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, nagrinėjamos padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes. Asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonė skiriama vadovaujantis šių priemonių prevencine paskirtimi. Uždraudimas naudotis specialia teise yra viena iš BK 67 straipsnyje įtvirtintų baudžiamojo poveikio priemonių. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismams visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones skyrimo klausimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, ar BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas eismo saugumo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2010, 2K-431/2013, 2K-401/2014, 2K-261-489/2018). Tačiau šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymas taip pat turi atitikti proporcingumo reikalavimą – tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už tai nustatytos sankcijos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Sprendimą skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę teismas turi priimti, įvertinęs konkrečios baudžiamosios bylos aplinkybių visumą, t. y. uždraudimą naudotis specialiąja teise kiekvieną kartą svarsto teismas, individualiai įvertindamas kaltininko asmenybę, kaltės formą bei rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, teisingumo principo įgyvendinimą ir kitus reikšmingus bylos duomenis, kadangi baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama to paties rezultato, kaip ir bausme (BK 41 straipsnis, 67 straipsnio 1 dalis). Remiantis tuo, atmestinas, kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, negalėjo būti vadovaujamasi V. Š. asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis, kurios yra reikšmingos ir BK 40 straipsnio taikymui.

8. Nagrinėjamoje byloje prokuroro apeliaciniu skundu nėra keliamas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo V. Š., kaip atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, pagrįstumo klausimas, o tik kvestionuojamas skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos tokios priemonės taikymo terminas, prašant nustatyti ilgesnį šį terminą, siekiantį baudžiamajame įstatyme numatytą vidurkį. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas, parinkdamas šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą, išsamiai įvertino šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, t. y. nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (nustatytą girtumo laipsnį) bei V. Š. charakterizuojančius duomenis, susijusius su jo ankstesniu baustumu administracine tvarka ir teistumo nebuvimu, to pagrindu padarydamas išvadą, kad jis nėra linkęs pažeisti teisės aktų reikalavimus ir jam inkriminuojama nusikalstama veika yra labiau atsitiktinio pobūdžio. Teisėjų kolegija sutinka su tokiomis pirmos instancijos teismo išvadomis, įvertinus šiuo tikslu reikšmingus bylos duomenis, patvirtinančius, kad padaryta nusikalstama veika yra tyčinė, priskirta nesunkių nusikaltimų kategorijai, kaltininkas visiškai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, byloje nėra duomenų apie šio asmens piktnaudžiavimą alkoholiu, o pati nusikalstama veika yra vienintelis jo gyvenime padarytas šiurkštus teisės pažeidimas. Remiantis šių duomenų visuma, atmestinas kaip nepagrįstas prokuroro apeliacinio reikalavimas iš naujo įvertinti duomenis apie V. Š. ankstesnius baustumus administracine tvarka, juolab teisėjų kolegija vertina tai, kad šios bylos kontekste reikšmingi ankstesni V. Š. padaryti keli KET pažeidimai yra smulkūs, o paskirtos nuobaudos įvykdytos, todėl objektyviai tokie atskiri duomenys negali iš esmės neigiamai apibrėžti V. Š. asmenybę. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodytos nusikalstamos veikos aplinkybės, pagrindžiančios jos didesnį pavojingumą, ir nustatytas V. Š. sunkus girtumas skundžiamame nuosprendyje buvo tinkamai įvertintos, kaip pakankamas pagrindas kartu su kitomis aplinkybėmis skirti šią baudžiamojo poveikio priemonę. Tačiau vien tik šios aplinkybės neturėtų būti laikomos išskirtinėmis ir joms neturėtų būti suteikiama daugiau reikšmės, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, kadangi nagrinėjamu klausimu būtent prieš tai aptarta baudžiamosios bylos aplinkybių visuma pagrindžia tokios poveikio priemonės proporcingumą ir pakankamumą, siekiant užtikrinti BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos veikos prevenciją. Juolab teisėjų kolegija pažymi, kad V. Š. yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir ši aplinkybė rodo mažesnį asmens pavojingumą, teismo pasitikėjimą, kad atleistas nuo atsakomybės asmuo daugiau nenusikals (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas), už kurį dar yra atsakingas ir laiduotojas. Tuo tarpu likę apeliacinio skundo argumentai, susiję su skundžiamu nuosprendžiu paskirtos aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės palyginimu su administracinės atsakomybės taikymu vairuotojams esant neblaiviems bei jiems skiriamomis nuobaudomis, nagrinėjamu atveju yra netinkami dėl skirtingų tokių poveikio priemonių asmeniui taikymo pagrindų ir tikslų, kurie neleidžia sugretinti šių dviejų kategorijų.

Dėl turto konfiskavimo (BK 72 straipsnio) taikymo

9. Pagal BK 67 straipsnį turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, kuri gali būti skiriama kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kai kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais, kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas jeigu yra nustatytas vienas iš būtinų pagrindų, numatytų BK 72 straipsnio 4 dalyje, o nagrinėjamos bylos kontekste yra svarbus pagrindas, numatytas 3 punkte, kai kitam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas jam buvo perleistas kaip kaltininko šeimos nariui ar artimajam giminaičiui. Kartu teismų praktikoje konstatuojama, jog transporto priemonės konfiskavimas gali būti netaikomas, kai nustatoma išskirtinė situacija, leidžianti daryti išvadą, jog automobilio savininkas nėra atsakingas už jo nuosavybės panaudojimą pažeidimo padarymo metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo sprendimuose yra ne kartą nurodęs, jog teismų praktikoje kitiems asmenims priklausantis turtas konfiskuojamas ne visada. Turtas gali būti nekonfiskuotas, kai jis kitiems asmenims pateko be savininko žinios ir dėl pažeidimo nėra turto savininko kaltės arba pažeidžiamas proporcingumo principas tarp padarytos veikos pavojingumo ir sankcijos griežtumo. Taip pat teismų praktikoje nurodyta, kad spręsdamas, ar savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas darant nusikaltimą, teismas įvertina turto perdavimo aplinkybes (pvz., turtas perduodamas asmeniui, kuris verčiasi neteisėta veikla ir turto savininkui šios aplinkybės žinomos; perduotą turtą valdė ir juo naudojosi kaltininkas, o savininkas nesidomėjo jam priklausančio turto likimu) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-500/2010).

10. Nagrinėjamoje byloje prokuroro apeliaciniu skundu yra keliamas tik klausimas dėl BK 72 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės realizavimo tvarkos parinkimo pagrįstumo, teigiant, kad nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu turėjo būti priimtas sprendimas ne išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu, o turėjo būti konfiskuotas pats automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaip nusikalstamos veikos priemonė, BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindu. Teisėjų kolegija šiuo tikslu vertina tai, kad šis automobilis yra registruotas ne kaltininko V. Š., o liudytojo Z. Š. vardu, todėl siekiant išspręsti klausimą dėl tokio automobilio konfiskavimo, reikalinga tinkamai ir neabejotinai nustatyti vieną iš BK 72 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų, tai pagrindžiant objektyviais duomenimis. Tuo tarpu įvertinus byloje esančius duomenis, įskaitant ir paties kaltininko V. Š. paaiškinimus ir liudytojo Z. Š. parodymus, kuriais plačiai remiamasi apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija nesutinka, kad nagrinėjamu atveju galima vienareikšmiai ir patikimai konstatuoti BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punkto pagrindo buvimą ir priimti sprendimą dėl minimo automobilio konfiskavimo. Kreiptinas dėmesys į tai, kad kaltininko V. Š. paaiškinimuose ir liudytojo Z. Š. parodymuose yra nurodomos tik bendro pobūdžio aplinkybės apie minimo automobilio įsigijimo aplinkybes, jo naudojimosi ir priežiūros tvarką, pažymint, kad toks automobilis buvo įsigytas bendromis jų lėšomis, yra naudojamas jų bendrai, nors ir kaltininkas daugiausiai rūpinasi jo remontu. Taip pat apeliaciniame skunde pažymima apie kelis kaltininko V. Š. padarytus administracinius nusižengimus su minimu automobiliu, liudytojo Z. Š. turėtą tuo metu kitą automobilį. Vis dėlto, visi šie duomenys vienareikšmiai nepatvirtina to, kad minimas automobilis buvo perduotas valdyti ir naudotis tik V. Š. (savininko sūnui) ir šis juo naudojosi savo nuožiūra, o tikrasis savininkas nesidomėjo jam priklausančio turto likimu. Esant tokioms aplinkybėms, negalima daryti išvados, kad liudytojas Z. Š. su tokiu savo turtu elgėsi nerūpestingai, neatsakingai, kad sudarė sąlygas savo turtą naudoti priešingai visuomenės interesams, juolab pats liudytojas patvirtino, kad sūnaus padarytas nusikaltimas jam buvo visiškai netikėta aplinkybė. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad automobilio, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, konfiskavimo klausimas bylose, susijusiuose su šeimos nario ar artimo giminaičio vykdoma nuolatine kontrabandos ar panašia nusikalstama veikla, ir bylose dėl transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus toks asmuo, turi būti sprendžiamas skirtingai, atsižvelgus į šių nusikalstamų veikų pobūdį bei konkrečias bylos aplinkybes. Remiantis visu tuo, šiuo atveju sankcijos, pasireiškiančios liudytojui Z. Š. priklausančio minimo automobilio konfiskavimu, taikymas nagrinėjamoje situacijoje nebūtų teisingas, vienareikšmiai nenustačius BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punkto būtino pagrindo, ir kartu nepagrįstai nubaudžiant su padarytu nusikaltimu nesusijusį Z. Š., kuris nežinojo ir objektyviai negalėjo žinoti apie sūnaus padarytą nusikaltimą. Nenustačius reikiamų pagrindų minėto automobilio konfiskavimui, nėra pagrindo vertinti prokuroro skundo teiginių apie tokios priemonės taikymo būtinybę prevencijos tikslais.

11. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu BK 68 ir 72 straipsnių nuostatas taikė tinkamai. Keisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl V. Š. taikytų baudžiamojo poveikio priemonių nėra pagrindo. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Jasulaičio apeliacinį skundą atmesti.