Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gražvydas Poškus, rašytinio pro­ceso tvarka išnagrinėjo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro (toliau – Institucija) viršininko apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutarimo R. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nubaustas už tai, kad 2014 m. birželio 10 d., 15.15 val., (duomenys neskelbtini) gatvių šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje, vairuodamas automobilį „Volkswagen Golf“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuriam neatlikta valstybinė techninė apžiūra, įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui ir susidūrė su automobiliu „Mercedes Benz 250“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris per sankryžą važiavo leidžiamam šviesoforo signalui, ir jį apgadino, pateikė negaliojantį vairuotojo pažymėjimą. Be to, R. Š. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir dėl to, kad jis tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas atmetamas

Ginčo dėl ATPK 123 str. 1 d., 124¹ str. 7 d., 127 str. 2 d. numatytų pažeidimų nėra, todėl aukštesnysis teismas, pritar­da­mas pirmosios instancijos teismo nutarimo motyvams, jų nekartoja ir detaliau neanalizuoja. Apelia­ci­niame skun­du nesutinkama su teismo išvadomis dėl ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo.

Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, įvertinęs ape­liacinio skundo bei skundžiamo nutarimo motyvus ir vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostato­mis, jog apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažei­di­mo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad apylinkės teis­mas, spręsdamas R. Š. administracinės atsakomybės pagal ATPK 130 str. 1 d. klausimą, tin­kamai įvertino bylos aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, vadovavosi Lietuvos Aukščiau­sio­jo Teismo suformuota praktika, todėl pagrįstai R. Š. nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 130 str. 1 d., nesant jo veiksmuose pažeidimo sudėties.

Atsakomybę pagal ATPK 130 str. 1 d. užtraukia <...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, vietos pažeidžiant KET. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybė tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama jam inkriminuojamo administracinio teisės pa­žei­dimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, tai nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Įrodinėjant ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą būtina nustatyti tam tikras, pažeidimo kvali­fikavimui bei asmens kaltės nustatymui reikšmingas aplinkybes, t. y. turi būti nustatyta, kad buvo eis­mo įvykis, kad asmuo su šiuo įvykiu yra susijęs ir, kad jis iš įvykio vietos pasišalino pažeisdamas KET. Nors paminėto straipsnio dispozicijoje aiškiai nėra nurodoma, kokia kaltės forma padaromas šis pa­žei­dimas, tačiau teismų praktikoje tokio pobūdžio byloje yra aiškiai apibrėžta, kad ATPK 130 str. 1 d. nu­ma­tytas pažeidimas gali būti padaromas tik sąmoningu veikimu, t. y. tyčia. Taigi, traukiant asmenį ad­mi­nistracinėn atsakomybėn pagal minėtą normą, turi būti nustatyti ne tik objektyvieji šio pažeidimo sudė­ties požymiai, bet ir tai, kad asmuo suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasišalino iš įvykio vie­tos suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai.

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad R. Š. šviesoforu reguliuojamojoje sankryžoje įvažiavo į ją degant draudžiamam signalui ir susidūrė su automobiliu, kuris per sankryžą važiavo leidžiamam šviesoforo signalui, buvo apgadinti abu automobiliai ir iš eismo įvykio pasišalino, tačiau grįžęs į namus ir pastebėjęs, jog liko apgadinimai ant jo vairuojamo automobilio, paskambino policijos pareigūnams, kurie atvykę po valandos patikrino jo blaivumą, įvykio vietoje apie įvykį nepranešė policijai dėl to, kad nepagalvojo, jog kažkam buvo padaryta žala ir norėdamas nekliudyti kitiems eismo dalyviams. Apie tai, kad policijos pareigūnai netrukus buvo informuoti apie eismo įvykį R. Š. iniciatyva, pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino liudytojas policijos vyresnysis patrulis E. J. (33 b. l.), liudytoja R. B. (34 b. l.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs R. Š. ir liudytojų paaiškinimus, konstatavo, kad R. Š., pasišalindamas iš eismo įvykio vietos, neturėjo tyčios išvengti atsakomybės, kadangi policijos pareigūnai netrukus po įvykio buvo informuoti apie jį, buvo patikrintas R. Š. girtumas, apžiūrėtas jo automobilis. Su tokia išvada sutinka ir Institucijos skundą nagrinėjantis teismas.

Teismas pažymi, kad vertinant nagrinėjamą situaciją formaliai, R. Š. veiksmai po eismo įvykio išvažiuojant iš įvykio vietos atitinka ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymius. Tačiau teismas, spręsdamas dėl subjektyviųjų požymių bu­vi­mo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens veiksmuose, privalo konstatuoti, kad asmuo ne tik suprato sukėlęs eismo įvykį, bet suprato ir tai, kad iš eismo įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai, pa­žeis­damas KET. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo situaciją įvertinti ne formaliai, o išsiaiš­kin­ti, jog šioje konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, tačiau, ją ignoruodamas, pasišalino. Tyčios turinys turi būti nustatomas sistemiškai vertinant tiek admi­nis­tra­ci­nėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus, tiek faktines įvykio aplinkybes, tiek byloje esančius įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką tokio pobūdžio bylose, yra išaiš­ki­nęs, kad duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eis­mo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam žalą (stengėsi paslėpti eis­mo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pa­sišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį su­kė­lęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasi­ša­li­no ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nu­tartys Nr. 2AT-4/2011, 2AT-10/2012, 2AT-11/2012). Į šią aktualią praktiką atsižvelgiama ir apy­gar­dų teismuose nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas pagal apeliacinius skundus (pvz. Vil­niaus apygardos teismo nutarimas Nr. ATP-1108-628/2013, Kauno apygardos teismo nutari­mas Nr. ATP-704-658/2013). Ja vadovavosi ir apylinkės teismas, konstatuodamas, kad nagrinėjamo įvykio metu R. Š. veiksmuose nenustatyta ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo požymių.

Aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog įvertinus šioje byloje esančius duomenis, nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, kad R. Š. iš eismo įvykio vietos pasišalino tyčia. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo pat pradžių R. Š. faktinių pažeidimo aplinkybių neneigė, pripažino, kad pajuto smūgį, tačiau nenorėjo trukdyti eismo ir manė, kad žala nepadaryta, o tai pastebėjęs, informavo policijos pareigūnus. Taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. Š. vyko iš gydymo įstaigos po medicininių procedūrų, yra senyvo amžiaus. Visos šios aplinkybės leidžia aukštesnės instancijos teis­mui sutikti su pirmosios instancijos teismo daryta išvada, kad byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog R. Š. veiksmuose pasišalinant iš eismo įvykio vie­tos yra būtinasis ATPK 130 str. 1 d. nu­ma­tyto pažeisimo sudėties požymis – kaltė. Konstatuojama, kad R. Š. iš eismo įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o są­ži­nin­gai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo. Nustačius, kad R. Š. veiksmuose nėra vieno iš ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidi­mo sudėties požymių – kaltės, administracinio teisės pažeidimo bylos dalis dėl šio pažeidimo pagrįstai nu­trauk­ta.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.