Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto O. P. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarimu O. P. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51¹⁴ straipsnio 2 dalį administracine nuobauda – 434 Eur bauda už tai, kad jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrovė) direktoriumi, neįvykdė Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento pakartotinio privalomojo 2016 m. rugpjūčio 30 d. nurodymo Nr. 09-KE-28/2016 atliekas, kodu 19 12 10, kurios nuo šių atliekų paėmimo iš atliekų turėtojo (t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d.) yra laikomos ilgiau kaip 3 dienas pastate, kurio unikalus Nr. 4598-0010-8073, nedelsiant iki 2016 m. rugsėjo 8 d. pristatyti į atitinkamus šių atliekų apdorojimo įrenginius. 2016 m. rugpjūčio 30 d. nurodymo įvykdymo patikrinimo rezultatai fiksuoti 2016 m. rugsėjo mėn. patikrinimo akte Nr. 09-KD-138/2016. Tuo O. P. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – AAVKĮ) 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.O. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarimą dėl jo nubaudimo pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti, nesant jo veikoje šio pažeidimo sudėties.Skunde nurodo, kad, siekiant pagrįstai ir teisėtai patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį, be subjektyviųjų šio pažeidimo sudėties požymių turi būti tinkamai nustatyti ir įrodyti objektyvieji šio pažeidimo sudėties požymiai, be kita ko, priešinga teisei veika, ko pirmosios instancijos teismas nepadarė, kadangi nagrinėjamu atveju negalėjo būti konstatuotas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno pakartotinai duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymas laiku. Nurodo, kad Bendrovė turi teisę vykdyti atliekų apdorojimo veiklą – 2016 m. liepos 28 d. išduotas Taršos leidimas Nr. TL-U.5-14/2016 atliekų apdorojimui ir laikymui (toliau – Taršos leidimas), pagal kurį Bendrovė atliekų laikymo aikštelėje, uždaroje patalpoje, esančioje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Įrenginys), gali laikyti nepavojingas degiąsias atliekas, kodu 19 12 10, ir veiklos metu susidariusias mišrias komunalines atliekas, kodu 20 03 01, (toliau – Atliekos). Įvertinus tai, kas išdėstyta, vadovaujantis aplinkos apsaugą ir atliekų tvarkymą reglamentuojančiomis teisės normomis, Bendrovė gali surinkti, vežti ir laikyti atliekas Įrenginyje. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – Vilniaus RAAD) 2016 m. rugpjūčio 24 d. patikrinimo aktas Nr. VR-14.7-461, iš kurio matyti, kad Vilniaus RAAD pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) prašymą dėl tarnybinės pagalbos suteikimo atliko neplaninį uždarosios akcinės bendrovės „Energesman“ (toliau – UAB „Energesman“) patikrinimą dėl galimai neteisėto atliekų perdavimo Bendrovei. Šiame akte Vilniaus RAAD konstatavo, kad UAB „Energesman“ perduodama po mišrių komunalinių atliekų rūšiavimo susidariusias degiąsias atliekas (19 12 10) 340,18 tonų į Bendrovę nepažeidė bendrų aplinkos apsaugą bei atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o minėtos atliekos buvo perduotos teisėtam atliekų tvarkytojui, kuris turi reikalingą Taršos leidimą tokiai ūkinei veiklai vykdyti bei turintis teisę priimti ir saugoti degias atliekas pagal atliekos kodą 19 12 10. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nutarimu jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn, kadangi Bendrovė turi teisę priimti bei saugoti Atliekas ir Departamentas nepagrįstai ir neteisėtai 2016 m. rugpjūčio 16 ir 30 d. nurodymais reikalauja tokias Atliekas pašalinti. Nagrinėjamu atveju nebuvo jokio pagrindo Bendrovei duoti 2016 m. rugpjūčio 30 d. nurodymą ir už jo neįvykdymą patraukti jį administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį.Atkreipia dėmesį, kad dėl 2016 m. rugpjūčio 30 d. privalomojo nurodymo, už kurio neįvykdymą jis patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį, Bendrovė pateikė Panevėžio apygardos administraciniam teismui skundą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime ir nurodė, kad, apskundus privalomąjį nurodymą, jo įvykdymo termino eiga nestabdoma, vis dėlto, aplinkybė, jog paduotas ir priimtas skundas dėl 2016 m. rugpjūčio 30 d. privalomojo nurodymo, savaime yra itin svarbi, sprendžiant tiek dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn už tokio nurodymo neįvykdymą laiku, kadangi gali būti pripažinta, jog toks nurodymas iš tiesų yra nepagrįstas ir neteisėtas, tiek dėl šios administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo eigos ir jos sustabdymo, kadangi priešingu atveju asmuo gali būti patraukas administracinėn atsakomybėn už privalomojo nurodymo neįvykdymą laiku, kuris vėliau gali būti pripažintas nepagrįstu ir naikintinas. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. privalomojo nurodymo reikalavimai nebuvo įvykdyti laiku, privalėjo vertinti ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. nurodyme nustatytą terminą bei jo pagrįstumą, tačiau to nepadarė, nors skundžiamame nutarime ir nurodė, kad pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas, sprendžiant asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁴ straipsnį klausimą, būtina nustatyti, ar privalomasis nurodymas galėjo būti objektyviai įvykdytas per jame nustatytą terminą. Pabrėžia, kad 2016 m. rugpjūčio 30 d. nurodyme nustatytas tik 9 dienų, iš kurių 2 dienos yra nedarbo, terminas įvykdyti reikalavimus, nors AAVKĮ 21 straipsnio 1 dalis nustato iki 2 mėnesių terminus reikalavimams įvykdyti. Tokiais veiksmais ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. nurodyme nustatytu 9 dienų, iš kurių 2 nedarbo, terminu buvo pažeistos ne tik Bendrovės teisės bei interesai, bet ir AAVKĮ 21 straipsnio 1 dalyje bei 4 straipsnio 2 ir 5 punktuose nustatyti minimalios ir proporcingos kontrolės naštos bei objektyvumo principų reikalavimai. Be to, iš 2016 m. lapkričio 15 d. antstolės Svetlanos Kastanauskienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 0056/16/4 matyti, kad Bendrovei yra ribojamas patekimas į jai nuosavybės teise priklausančias patalpas bei trukdoma išvežti Atliekas. Ši aplinkybė papildomai patvirtina teiginius, jog Departamento duodamų privalomųjų nurodymų vykdymas, ypač juose nustatytais terminais, objektyviai yra itin sudėtingas ir reikšmingai apsunkintas dėl kitų asmenų neteisėtų veikų.Remdamasis skunde išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teigia, kad jis nepagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį ir dėl to, jog nagrinėjamu atveju nėra konstatuotinas administracinio teisės pažeidimo sudėties subjektyviosios pusės požymis – kaltė (ATPK 9 straipsnis). Kaltės nebuvimas savaime yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas nepagrįstai.Be to, skunde kelia jam paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, neįvertino visų baudos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių, be kita ko, kad nėra galiojančių įsiteisėjusiais sprendimais jo atžvilgiu paskirtų administracinių nuobaudų už aplinkos apsaugą reglamentuojančių ar kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimus. ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis formali, todėl šiuo pažeidimu nebuvo ir nėra daroma jokia žala aplinkai ar kitiems asmenims. Taip pat Bendrovė laikosi jai taikomų teisės aktų reikalavimų, yra apskundusi Departamento priimtus sprendimus ir veiksmus, kurių pagrįstumo ir teisėtumo klausimai kol kas nėra išspręsti. Mano, kad nurodytos aplinkybės, net ir nusprendus, kad jis pagrįstai nubaustas pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalį, yra pakankamos spręsti, jog jam turėjo būti paskirta minimali šio straipsnio sankcijoje numatyta 289 Eur dydžio bauda.Skundas netenkinamas.Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksui (toliau – ANK), kuris pakeičia iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK, spręstina, ar nėra pagrindų dėl veikos perkvalifikavimo, kad būtų sušvelninta pažeidėjui atsiradusi atsakomybė. Taigi, įgyvendinant 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį ANK, pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymas Nr. XII-1869) (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalį administracinius teisės pažeidimus, už kuriuos iki 2017 m. sausio 1 d. buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nutarimai dėl nuobaudos skyrimo dar neįsiteisėjo, šio įstatymo 3 straipsnyje numatytais atvejais, gavus administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens prašymą (šis prašymas gali būti įtrauktas ir į skundą ar apeliacinį skundą), perkvalifikuoja teismas ar institucija, priėmusi nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, arba teismas, kuris nagrinėja skundą ar apeliacinį skundą dėl nutarimo byloje. Vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, asmens veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. Analizuojant Įstatymo nuostatas, šiuo atveju pagrindų perkvalifikuoti veiką O. P. atžvilgiu nėra. Nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu galiojusi ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalies sankcija numatė baudą piliečiams nuo 289 iki 579 Eur ir pareigūnams – nuo 579 iki 2027 Eur arba nušalinimą nuo pareigų, o ANK 317 straipsnio 2 dalis, numatanti administracinę atsakomybę už analogiško pažeidimo padarymą, numato baudą asmenims nuo 300 iki 560 Eur ir juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 600 iki 2000 Eur. Šių baudų vidurkių skirtumas asmenims yra 4 Eur, o pareigūnams – 3 Eur, todėl ANK numatyta atsakomybė nelaikytina švelnesne (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punktas).Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti po 2017 m. sausio 1 d., teisena vyksta pagal ANK. Administracinių teisės pažeidimų, dėl kurių protokolai, o ATPK 262 straipsnyje nurodytais atvejais – pareiškimai surašyti iki 2017 m. sausio 1 d. ir kurie buvo perkvalifikuoti vadovaujantis Įstatymo 4 straipsniu, teisena vyksta pagal ANK (Įstatymo 5 straipsnio 3 dalis). Kitais, šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nenurodytais, atvejais teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK (Įstatymo 5 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad O. P. protokolas už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalyje, surašytas iki 2017 m. sausio 1 d., šio administracinio teisės pažeidimo bylos teisena vyksta pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusį ATPK.ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.Išnagrinėjus administracinėn atsakomybėn patraukto O. P. apeliacinio skundo argumentus ir teismui pateiktą administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. A2.3.-433-1027/2016 medžiagą, darytina išvada, kad Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarimas, priešingai nei mano apeliantas, yra teisėtas ir pagrįstas, jo argumentacija pakankama.Nors O. P. savo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 51¹⁴ straipsnio 2 dalyje, neigia, jo kaltė įrodyta viešame pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais: 2016 m. rugsėjo 22 d. administracinio teisės pažeidimo protokolu (b. l. 2), Departamento 2016 m. rugsėjo 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje (b. l. 3-4), Atliekų tvarkytojų registro duomenimis (b. l. 11-13), susirašinėjimo su Aplinkos apsaugos agentūra dokumentais (b. l. 14-18), išrašu iš Nekilnojamojo turto registro (b. l. 19-28), 2016 m. rugsėjo 13 d. patikrinimo aktu (b. l. 29-30), pavedimu atlikti patikrinimą (b. l. 31), Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Ignalinos agentūros paklausimu ir akcinės bendrovės „Aksa“ (toliau – AB „Aksa“) atsakymu į paklausimą (b. l. 32-33), 2016 m. rugpjūčio 30 d. privalomuoju nurodymu (b. l. 36), kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais. Šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad O. P., būdamas Bendrovės direktoriumi, iki 2016 m. rugsėjo 8 d. atliekų, kodu 19 12 10, kurios nuo šių atliekų paėmimo iš atliekų turėtojo (t. y. nuo 2016 m. rugpjūčio 3 d.) yra laikomos ilgiau kaip 3 dienas pastate, kurio unikalus Nr. 4598-0010-8073, nepristatė į atitinkamus šių atliekų apdorojimo įrenginius, t. y. nurodytu terminu pakartotinai neįvykdė privalomojo nurodymo ir tuo pažeidė AAVKĮ 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.Apygardos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99 Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog O. P. padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Praktiškai dėl visų apeliacinio skundo argumentų pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, rėmėsi formuojama teismų praktika panašios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, vadovaudamasis tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui naujų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto skundo argumentu, jog kol nėra išspręstas klausimas dėl privalomojo nurodymo teisėtumo ir pagrįstumo Panevėžio apygardos administraciniame teisme, minėtas nurodymas neprivalo būti vykdomas.

13.1. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – AAVKĮ) 23 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad skundo padavimas nesustabdo privalomojo nurodymo vykdymo. AAVKĮ 24 straipsnyje nurodyta, kad jeigu privalomasis nurodymas laiku neįvykdomas, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas privalo patraukti administracinėn atsakomybėn asmenį, neįvykdžiusį privalomojo nurodymo, už šio nurodymo neįvykdymą, už aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų, dėl kurių buvo duotas privalomasis nurodymas, pažeidimus (jei pažeidimas trunkamasis), taip pat pakartotinai duoti privalomąjį nurodymą, kurio įvykdymo terminai nustatomi remiantis šio skirsnio nuostatomis, arba, jei privalomasis nurodymas duotas dėl priežasčių, nurodytų šio įstatymo 18 straipsnio 5 punkte, pareikšti ieškinį teisme dėl aplinkai padarytos žalos atlyginimo.

13.2. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatyme įtvirtinti privalomojo nurodymo įvykdymo ir privalomojo nurodymo apskundimo terminai nėra tarpusavyje susiję, t. y. privalomąjį nurodymą apskundus jo įvykdymo termino eiga nestabdoma, ir kitoks aiškinimas prieštarautų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo paskirčiai, jame įtvirtintam teisiniam reguliavimui. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 punkte numatyta, jog aplinkos apsaugos valstybinė kontrolė grindžiama prevencijos principu – užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams, siekti išvengti neigiamo poveikio aplinkai, įstatymo 21 straipsnio 1 dalis įtvirtina bendrą privalomojo nurodymo įvykdymo tik maksimalų terminą (ne ilgesnis kaip 2 mėnesiai), įstatymo 23 straipsnio 4 dalis įtvirtina operatyvų skundo dėl privalomojo nurodymo nagrinėjimą, kas tik patvirtina būtinumą aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams greitai reaguoti į fiksuojamus pažeidimus. Šio teisinio reguliavimo laikomasi ir teismų praktikoje (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis Nr. ATP-683-626/2015, Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis ATP-271-498/2016). Taigi, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, aplinkybė, kad privalomasis nurodymas apskųstas administraciniam teismui, nesustabdo jo vykdymo ir neatleidžia asmens nuo prievolės jį vykdyti.

13.4. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad nors administraciniame teisme sprendžiamas Privalomojo nurodymo Nr. (17-KE-11) ir Pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. (09-KE)-28 teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, šių nurodymų galiojimas nesustabdytas. Taip pat pažymėtina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016-10-20 nutartimi atmetė pareiškėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, t. y. nesustabdė Privalomojo nurodymo Nr. (17-KE-11) ir Pakartotinio privalomojo nurodymo Nr. (09-KE)-28 galiojimo. Atsižvelgiant į tai, kad Pakartotinis privalomasis nurodymas, kuris yra analogiškas pirmajam Privalomajam nurodymui, galioja bei numatytas terminas (iki 2016-09-08), per kurį apeliantas privalėjo įgyvendinti skundžiamame akte nurodytus įpareigojimus, jau yra suėjęs, egzistuoja visos aplinkybės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorių O. P. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁴ str. 2 d. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl institucijos duotų privalomųjų nurodymų reikalavimų pagrįstumo bei teisėtumo ir institucijos kompetencijos šioje byloje nenagrinėtinos, nes privalomojo nurodymo apskundimui yra įtvirtinta atskira tvarka (AAVKĮ 23 straipsnis), to pagrįstai nesvarstė ir pirmosios instancijos teismas.

16. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹⁰ straipsniu, 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 302¹³ straipsniu,

nutaria:

Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarimą palikti nepakeistą ir O. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.