- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-10-10
- Bylos Nr.
- e2A-1045-601/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-03819-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas, Edvardas Paliokas, Diana Labokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tileta“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dianos Labokaitės ir Edvardo Palioko,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tileta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-327-1162/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juris LT“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tileta“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovės pusėje – mažoji bendrija „Progarantas“, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tileta“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Juris LT“ bei atsakovei pagal priešieškinį mažajai bendrijai „Progarantas“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Juris LT“ kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės UAB „Tileta“ 1 802,90 Eur skolą, 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidas, 201,34 Eur delspinigių, 8,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Atsakovė UAB „Tileta“ priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2022 m. vasario 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2021-05-24-DS, sudarytą tarp MB „Progarantas“ ir UAB „Juris LT“ dėl 1 802,90 Eur skolos ir delspinigių nuo neapmokėtos skolos, palūkanų ir kitų su reikalavimo teisių įgyvendinimu susijusių išlaidų į skolininkę UAB „Tileta“ bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
3. Ieškovė prašė tenkinti ieškinį, o priešieškinį atmesti. Nurodė, kad 2022 m. vasario 14 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ji perėmė MB „Progarantas“ reikalavimo teisę į atsakovę UAB „Tileta“ pagal MB „Progarantas“ su atsakove UAB „Tileta“ 2021 m. gegužės 24 d. sudarytą sutartį Nr. 2021-05-24-DS, kuria MB „Progarantas“ suteikė atsakovei sutartyje nurodytas paslaugas bei išrašė PVM sąskaitas faktūras apmokėjimui: 1) Nr. DS 5526 2021 m. liepos 30 d. 242,00 Eur; 2) Nr. DS 5674 2021 m. rugpjūčio 31 d. 242,00 Eur; 3) Nr. DS 5858 2021 m. rugsėjo 30 d. 242,00 Eur; 4) Nr. DS 5994 2021 m. spalio 29 d. 242,00 Eur; 5) Nr. DS 6153 2021 m. lapkričio 30 d. 242,00 Eur; 6) Nr. DS 6330 2021 m. gruodžio 31 d. 242,00 Eur; 7) Nr. DS 6455 2022 m. sausio 31 d. 350,90 Eur. Anot ieškovės, MB „Progarantas“ suteikė darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų atlikimo paslaugas atsakovei, t. y. pastaroji faktiškai turėjo MB „Progarantas“, kaip nurodytas funkcijas atliekantį asmenį, kuris turėjo teisę bet kada 2021 m. gegužės 24 d. sutarties galiojimo metu įgyvendinti šioje sutartyje numatytas savo teises. Ieškovė akcentavo, kad mėnesinius mokėjimus atsakovė privalėjo atlikti vien dėl to, kad 2021 m. gegužės 24 d. sutarties galiojimo laikotarpiu turėjo juridinį asmenį, kurio pagalba galėjo bet kada pasinaudoti, t. y. 2021 m. gegužės 24 d. sutarties vykdymas nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti siejamas su konkrečių paslaugų suteikimu ar nesuteikimu. Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei ir 40 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio nuostatomis, kurių ieškovė, pagal suformuotą teismų praktiką, neturi įrodinėti. Negana to, pagal 2021 m. gegužės 24 d. sutarties 3.1 straipsnį, atsakovei pradelsus atsiskaitymo terminą, iš atsakovės gali būti reikalaujama sumokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną nuo priklausančios išmokėti sumos. Ieškovė, įvertinusi sutartyje nustatytą delspinigių dydį, atsižvelgdama į kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, reikalauja iš atsakovės priteisti 2 kartus mažesnius, t. y. 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, kas šiuo atveju sudaro 201,34 Eur sumą. O, skatinant atsakovę greičiau įvykdyti teismo sprendimą, iš atsakovės priteistinos ir procesinės palūkanos, skaičiuotinos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės mokėtina procesinių palūkanų norma yra nustatytina pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 1–2 dalyje, 2 straipsnio 5 dalyje numatytas taisykles, taigi, ieškinį teismui pateikus 2022 m. antrojo pusmečio laikotarpiu, iš atsakovės priteistina procesinių metinių palūkanų norma yra 8,00 proc.
4. Atsakovė UAB „Tileta“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, tenkinti priešieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2021 m. gegužės 24 d. pasirašius sutartį su MB „Prograrantas“, buvo sutvarkytos darbuotojų sveikatos pažymos, sutvarkyta dokumentacija ir sutarta, kad porą kartų per mėnesį MB „Progarantas“ atstovas atvyks patikrinti kaip darbuotojai laikosi darbų saugos reikalavimų. Tačiau MB „Progarantas“ atstovas periodiškai neatliko darbų saugos kontrolės, neteikė konsultacijų, nepildė žurnalų. Taigi, ieškovei nepateikė įrodymų, kad atsakovei kokios nors paslaugos buvo suteiktos pagal 2021 m. gegužės 24 d. sudarytą sutartį, 2022 m. vasario 14 d. reikalavimo perleidimo sutartis pripažintina negaliojančia ex officio – pradinė kreditorė MB „Progarantas“ neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, todėl negalėjo jos ir perleisti ieškovei. Be to, anot atsakovės, ieškovė taip pat nepagrįstai prašo priteisti 8 proc. dydžio procesines metines palūkanas, kadangi tarp šalių sudaryta pradinė sutartis nėra priskirtina prie komercinių sutarčių, o pradinė kreditorė pagal sutartį nėra įvykdžiusi savo įsipareigojimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas skundžiamu 2023 m. balandžio 24 d. sprendimu atmetė priešieškinį, o ieškinį tenkino visa apimtimi, t. y. priteisė ieškovei UAB „Juris LT“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Tileta“ 1 802,90 Eur skolą, 201,34 Eur delspinigius, 40,00 Eur ikiteismines skolos išieškojimo išlaidas, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (2 044,24 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2022 m. kovo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 23,00 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas iš atsakovės UAB „Tileta“ taip pat priteisė 13,44 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybės naudai.
6. Teismas, spręsdamas ar atsakovė UAB „Tileta“ pagrįstai neapmokėjo jai MB „Progarantas“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nuo 2021 m. liepos 30 d. tuo pagrindu, jog MB „Progarantas“ neva nesuteikė visų 2021 m. gegužės 24 d. sutartimi numatytų paslaugų, pažymėjo, kad jei atsakovės netenkino paslaugų kokybė, ji galėjo arba reikalauti pašalinti trūkumus, nurodant konkrečias nesuteiktas paslaugas pagal 2021 m. gegužės 24 d. sutartį ir reikalaujant jas suteikti, arba reikalauti sumažinti paslaugų kainą, tačiau atsakovė to nepadarė. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad buvo teikiamos pastabos žodžiu dėl galimai nesuteikiamų tam tikrų paslaugų, neatleido atsakovės nuo pareigos mokėti už paslaugas, kaip tai numatyta 2021 m. gegužės 24 d. sutarties 3.1 punkte, nes iš pačios atsakovės direktorės paaiškinimų teismas nustatė, kad tam tikras paslaugas MB „Progarantas“, vis dėlto, suteikė. Tuo tarpu patikrinimų ar darbuotojai naudoja (tinkamas) asmenines apsaugos priemones periodiškumas, vykimas į objektus, kuriuose UAB „Tileta“ darbuotojai vykdė darbus, darbų saugai reikalingų žurnalų pildymas (išskyrus atvejus, jei įvyktų nelaimingas atsitikimas) sutartyje apskritai nebuvo nustatytas. Negana to, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovei buvo reikalinga sutartis su MB „Progarantas“ tam, kad nepažeisti Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir, kol ji nenutraukta, atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti už teikiamas paslaugas sutartyje nustatyta tvarka, t. y. kartą per mėnesį pagal MB „Progarantas“ išrašomas sąskaitas faktūras. O, kadangi 2021 m. gegužės 24 d. sudaryta sutartis saistė atsakovę ir MB „Progarantas“ iki 2022 m. sausio 31 d., atsakovė UAB „Tileta“ turėjo pareigą sumokėti 1 802,90 Eur skolą, susidariusią neapmokėjus jai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų už 2021 m. liepos–2022 m. sausio mėn.
7. Teismas padaręs išvadą, kad atsakovė UAB „Tileta“ turėjo pareigą trečiajam asmeniui MB „Progarantas“ sumokėti skolą, susidariusią neapmokėjus jai išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, taip pat konstatavo, kad MB „Progarantas“ reikalavimo teisė pagal 2021 m. gegužės 24 d. sutartį buvo galiojanti jos perleidimo ieškovei UAB „Juris LT“ momentu. Todėl sprendė, kad priešieškinis reikalaujant pripažinti negaliojančia 2022 m. vasario 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2021-05-24-DS, sudarytą tarp MB „Progarantas“ ir UAB „Juris LT“, turi būti atmestas kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo argumentai
8. Apeliaciniame skunde atsakovė UAB Tileta prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti, taip pat priteisti atsakovei iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paslaugų teikimą, t. y. teismo išvada, kad atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti už teikiamas paslaugas sutartyje nustatyta, tvarka, padaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.716 straipsnio 1 dalį, kuri imperatyviai nurodo, kad klientas moka už suteiktas paslaugas, o ne todėl, kad yra sudaryta sutartis;
8.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis netinkamos kokybės paslaugų teikimą, kadangi nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne todėl, kad paslaugos buvo teikiamos netinkamos kokybės, bet kad jos apskritai nebuvo teikiamos;
8.3. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad MB „Progarantas“ nepažeidė tarp jos ir atsakovės sudarytos sutarties 2.5.13 punkto, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles įtvirtintas CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, kadangi periodiškumo nenustatymą teismas turėjo vertinti paslaugų teikėjo nenaudai, nes būtent paslaugų teikėjas pasiūlė nurodytas sąlygas ir pateikė paruoštą sutartį. Be to, šie teismo argumentai prieštarauja CK 1.5 straipsnio nuostatoms, kadangi teismo išvados neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, o taip pat yra nelogiškos, kadangi leidžia vienai šaliai numatytų pareigų apskritai nevykdyti. Atsakovės nuomone, teismas, esant tokioms aplinkybėms, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, turėjo pats nustatyti periodiškumą;
8.4. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.722 straipsnyje nustatytą paslaugų tiekėjo pareigą pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo ir nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, kad paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip (nagrinėjamu atveju nesusitarė kitaip), nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinių paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas;
8.5. Pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, t. y. neįvertino tarp atsakovės ir trečiojo asmens pasirašytos paslaugų teikimo sutarties, pagal kurią atsakovė turėjo pareigą mokėti tik už suteiktas paslaugas. Juolab, kad įrodinėjimo naštą teismas nepagrįstai perkėlė atsakovei, nors pareigą apie teiktas paslaugas turėjo įrodyti ieškovė ir trečiasis asmuo;
8.6. Pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas tenkinti priešieškinį, kadangi MB „Progarantas“ negalėjo perleisti to, ko neturėjo, t. y. neįgijusi reikalavimo teisės į atsakovę (nesuteikusi atsakovei sutartyje numatytų paslaugų nuo 2021 m. birželio mėnesio, todėl neįgijusi ir teisės gauti apmokėjimą), negalėjo sudaryti reikalavimo perleidimo sutarties.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Apeliacinis skundas atmestinas.
11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
12. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas byloje nėra.
Faktinės bylos aplinkybės
13. Nustatyta, kad 2021 m. gegužės 24 d. apeliantė (atsakovė UAB „Tileta“) su trečiuoju asmeniu ir atsakove pagal priešieškinį MB „Progarantas“ sudarė sutartį Nr. 2021-05-24-DS (toliau – Sutartis), kuria MB „Progarantas“ įsipareigojo teikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų atlikimo, gaisrinės saugos konsultacijos paslaugas (Sutarties 1 punktas), detalizuotas sutarties 2.1.1. – 2.1.7. ir 2.5.1. - 2.5.15. punktuose, o apeliantė įsipareigojo už suteiktas paslaugas mokėti kartą į mėnesį sutarties 3.1 punkte nurodyto dydžio mokestį (arba 242 Eur, arba 350,90 Eur). Už 2021 m. gegužės ir birželio mėnesį suteiktas MB „Progarantas“ paslaugas (apeliantės direktorės teigimu buvo sutvarkytos darbuotojų sveikatos pažymos, suteiktos atestacijos, patikrintos žinios) apeliantė atsiskaitė, vėliau pateiktų PVM sąskaitų faktūrų (1. Nr. DS 5526 2021 m. liepos 30 d. 242,00 Eur; 2. Nr. DS 5674 2021 m. rugpjūčio 31 d. 242,00 Eur; 3. Nr. DS 5858 2021 m. rugsėjo 30 d. 242,00 Eur; 4. Nr. DS 5994 2021 m. spalio 29 d. 242,00 Eur; 5. Nr. DS 6153 2021 m. lapkričio 30 d. 242,00 Eur; 6. Nr. DS 6330 2021 m. gruodžio 31 d. 242,00 Eur; 7. Nr. DS 6455 2022 m. sausio 31 d. 350,90 Eur) apeliantė neapmokėjo, motyvuodama paslaugų nesuteikimu. 2022 m. sausio 30 d. Sutartis nutraukta. MB „Progarantas“ 2022 m. vasario 14 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su ieškove UAB „Juris LT“, kuria MB „Progarantas“ perleido ieškovei savo reikalavimo teisę į apeliantę pagal Sutartį (2021 m. gegužės 24 d. MB „Progarantas“ sutartį su apeliante).
Dėl ginčo esmės
14. Bylos esmė - ar apeliantė turi pareigą atsiskaityti pagal Sutartį. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu (su ieškiniu), nes mano, kad MB „Progarantas“ neturėjo teisės reikalauti atsiskaitymo pagal Sutartį, nes nesuteikė paslaugų, ko pasekoje negalėjo ir perleisti savo reikalavimo ieškovei.
15. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir tinkamai motyvavo teismo sprendimą bei nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundų argumentus, juos papildo.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, kokių tikslų siekė šalys, sudarydamos Sutartį, ar tokia Sutartis buvo reikalinga (būtina) apeliantei, ar Sutartis iš tikrųjų nebuvo vykdoma.
17. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. CK 6.193 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
18. Tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo metodą, taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019). Nustatant tikruosius šalių ketinimus, kai šalių pozicijos skiriasi, būtina atsižvelgti ne tik į tam tikrų sąvokų įprastinę sampratą, bet kartu įvertinti sutarties tikslus bei pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-309-378/2017).
19. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad svarbus ir šalių elgesys po sutarties sudarymo: pats sutarties vykdymas, jos netinkamas vykdymas, šalių reiškiami reikalavimai viena kitai, pretenzijos, pranešimai apie vykdymo trūkumus, įvykdymo priėmimas, atsisakymas priimti įvykdymą ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalių elgesys po sutarties sudarymo vis dėlto negali įrodyti tikrosios šalių valios ir net gali būti priešingas tam, ko šalys siekė sudarydamos sutartį, tačiau vis dėlto jis tam tikrais atvejais gali leisti įžvelgti tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019).
20. Nagrinėjamu atveju Sutarties dalykas yra teikti apeliantei darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų atlikimo, gaisrinės saugos konsultacijos paslaugas.
21. Byloje nustatyta, kad apeliantės veikla buvo susijusi su statybomis (teikė betonavimo paslaugas, pagalbinių darbuotojų įdarbinimo ir pan.), tačiau už darbų saugą ir darbuotojų sveikatą atsakingo asmens neturėjo (apeliantės direktorės paaiškinimai). Apeliantės direktorė nurodė, kad sutartyje su rangove UAB „YIT Lietuva“ apeliantei, kaip subrangovei, buvo įrašyta prievolė rūpintis darbų sauga, numatant baudą už netinkamą jos vykdymą.
22. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbdavys, siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, paskiria vieną ar daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų arba steigia darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą (toliau šiame straipsnyje – darbdavio paskirti asmenys). Jeigu įmonėje nėra tokių asmenų arba jų nepakanka, kad būtų tinkamai organizuojamos darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinės priemonės, darbdavys gali sudaryti sutartį su Lietuvos Respublikos arba bet kurios kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar kitos Europos ekonominės erdvės valstybės (toliau šiame straipsnyje – valstybė narė) piliečiu, kitu fiziniu asmeniu, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktuose jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis (toliau šiame straipsnyje – fizinis asmuo), ir (ar) Lietuvos Respublikoje įsteigtu juridiniu asmeniu ar kitoje valstybėje narėje įsteigtu juridiniu asmeniu ar kita organizacija, ar jų filialais (toliau šiame straipsnyje – juridinis asmuo) dėl darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų ar jų dalies atlikimo. Visais atvejais darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų, atsižvelgiant į įmonės ekonominės veiklos rūšį, darbuotojų skaičių ir profesinę riziką, turi būti pakankamai, kad jie galėtų organizuoti įmonėje darbuotojų saugos ir sveikatos prevencines priemones.
23. Taigi, šios nutarties 21-22 punktuose nurodytos aplinkybės, leidžia spręsti, kad apeliantei buvo būtina sudaryti ir turėti sutartį su įmone, kuri užtikrintų darbuotojų saugą ir sveikatą pas apeliantę. Tokia sutartis ir buvo sudaryta su MB „Progarantas“, kuri, apeliantės direktorės teigimu, pirmaisiais mėnesiais sutvarkė darbuotojų sveikatos pažymas, suteikė atestacijas, patikrino darbuotojų žinias, t. y. suteikė paslaugas. Toks paslaugų suteikimas leidžia spręsti, kad apeliantei buvo teikiamos Sutartyje nurodytos paslaugos, o Sutartyje numatytas vienodas kasmėnesinis atlygis už teikiamas paslaugas tik patvirtina, kad Sutartyje nebuvo numatytas apmokėjimas tik už faktiškai suteiktas paslaugas, t. y. galėjo būti taip, kad vieną mėnesį galimai buvo suteikta daugiau paslaugų, negu numatytas atlygis, o kitą mėnesį galimai nebuvo faktiškai suteikta paslaugų, nes tam nebuvo poreikio, tačiau tai nereiškia, jog MB „Progarantas“ nevykdė Sutartinių įsipareigojimų ir nebuvo pasiruošęs jų vykdyti, prireikus apeliantei. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantė, šiuo atveju Sutarties turėjimas, t. y. turėjimas atsakingą asmenį už darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų ar jų dalies atlikimą, suponuoja ir pareigą atsiskaityti už atsakingo asmens funkcijų vykdymą (net ir esant jam „budėjimo“ rėžime, t. y. esant pasirengusiam bet kuriuo metu atlikti Sutartyje numatytas funkcijas), nepriklausomai nuo to, kaip kokybiškai, ar nekokybiškai šis asmuo atlieka savo pareigas. Tuo pačiu pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad apeliantė kreipėsi į MB „Progarantas“ dėl Sutartyje numatytų paslaugų suteikimo (pvz.: konsultacijos), o ši atsisakė suteikti šią paslaugą, t. y. kad MB „Progarantas“ nevykdė savo Sutartinių įsipareigojimų esant poreikiui. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantė patirtų kokias nors neigiamas pasekmes dėl to, kad MB „Progarantas“ neva nevykdė savo Sutartinių įsipareigojimų (pvz.: buvo paskirta bauda), priešingai, vien Sutarties turėjimas apeliantei suteikė (naudą) galimybę, nepažeidžiant nei įstatyminių nuostatų, nei sutartinių įsipareigojimų, vykdyti savo ūkinę-komercinę veiklą.
24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantės tikroji valia (tikslas) buvo turėti ginčo Sutartį, kuri buvo jai būtina, bet ne faktinis jos vykdymas, ar juo labiau apmokėjimas tik už faktiškai suteiktas paslaugas (kas ir nenumatyta Sutartyje). Kad apeliantę tenkino Sutarties turėjimas (galiojimas), patvirtina tai, jog apeliantė, turėdama teisę, jos nenutraukė 6 mėnesius (nereiškė jokių pretenzijų dėl jos galimai nevykdymo ir pan.), o ir vėliau, kaip matyti, Sutartis buvo nutraukta MB „Progarantas“ iniciatyva (2021 m. gruodžio 31 d. el. paštu pranešė apie sutarties nutraukimą), nes 2021 m. gruodžio 31 d. el. laišku apeliantė tik išreiškė nesutikimą mokėti pagal Sutartį, bet neišreiškė noro nutraukti sutartį.
25. Nepagrįstu laikytinas apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.722 straipsnio nuostatas dėl ataskaitos pateikimo ir tuo pačiu kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020). Pažymėtina, kad CK 6.722 straipsnyje numatyta, kad, jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo: 1) kliento reikalavimu pranešti jam <...>; 2) kliento reikalavimu nedelsdamas pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą. Taigi, įstatyme numatyta, kad ataskaita teikiama tuomet, kai klientas reikalauja. Nagrinėjamu gi atveju nenustatyta, kad apeliantė būtų reikalavusi pateikti ataskaitą. Taip pat apeliantė nepagrįstai remiasi kasacinio teismo nutartimi (Nr. e3K-3-23-219/2020), nes jos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių. Kasacinio teismo nutartyje konstatuota, kad „Byloje nustatyta, kad bylos šalys (juridiniai asmenys) 2012 m. lapkričio 28 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo teikti ieškovei reklamos kūrybos, gamybos bei konsultacijų ir rinkodaros valdymo paslaugas, o ieškovė įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas. Pagal sutarties sąlygas atsakovė privalėjo pateikti ieškovei paslaugų ataskaitą už praėjusį mėnesį suteiktas paslaugas ir mokėtiną už jas sumą; ieškovė, iš dalies ar visiškai sutikdama su nurodytomis paslaugomis ir mokėtina suma, privalėjo raštu patvirtinti ataskaitą visiškai ar iš dalies; tik po šio veiksmo atsakovė turėjo įgyti teisę išrašyti ieškovei PVM sąskaitą faktūrą“. Nagrinėjamu gi atveju nebuvo jokio susitarimo dėl ataskaitos pateikimo, jos tvirtinimo ir pan.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl išsamiau dėl jų nepasisakoma. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-781/2023).
27. Apibendrinant kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti šio sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
28. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 24 d. sprendimą nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.