- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-13
- Bylos Nr.
- I-65-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Vadovybės apsaugos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. skunde teismo prašo priteisti iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VAD, atsakovas) nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. dirbtus viršvalandžius, t. y. už 722,5 val. viršvalandžių priteisti 1 467,60 Eur.
Nurodė, jog atsakovas netinkamai taikė 48 val. per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, organizavo tarnybą nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, dėl ko susidarė viršvalandžiai, todėl priteistina už viršvalandinį darbą.
Pareiškėjas nurodo, kad VAD Pastatų apsaugos skyriaus pareigūnų darbas yra nepertraukiamas, o funkcijos reikalauja jų nuolatinio vykdymo. Pareigūnams buvo taikoma 48 valandų per savaitę darbo laiko norma. Į tai įskaitomas ir laikas, kuris būtinas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Dėl taikomos darbo laiko normos ginčo laikotarpiu pretenzijų pareiškėjas nereiškia.
Pabrėžia, kad per 7 dienų laikotarpį dirbdavo daugiau kaip 48 valandas. Pareiškėjas aiškina, kad dėl ydingo darbo pamainų organizavimo darbo laikas, viršijęs 48 valandas per 7 dienas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo apskaitytas kaip viršvalandžiai ir neatsiskaityta kaip numatyta Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalyje.
Pareiškėjas pažymi, jog ginčo laikotarpiu galiojo priimtas VAD 2009 m. balandžio 30 d. direktoriaus įsakymas Nr. V-119 „Dėl Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos administracijos pareigūnų sąrašo bei kitų teisės aktų patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas). Pagal 2.1 punktą savaitės (7 dienų) pradžia buvo laikomas pirmadienis. Nuo 2015 m. vasario 10 d. VAD direktoriaus įsakymu Nr. V-456 „Dėl vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo“ Įsakymas pripažintas netekusiu galios nuo 2016 m. sausio 1 d. ir patvirtintas naujas VAD darbo ir poilsio laiko apskaitos tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kurio 2.9 punkte įtvirtinta analogiška Įstatymo 2.1 punkto nuostata dėl savaitės laiko.
Pasak pareiškėjo, Įsakyme ir Apraše numatytas savaitės pradžios terminas lemia tai, kad jis atsiduria prastesnėje padėtyje nei asmenys, kuriems maksimalios darbo laiko normos skaičiavimas nėra siejamas su bet kuria savaitės diena.
Pareiškėjo nuomone, darbo laiko normos skaičiavimas, susiejant 7 dienų laikotarpį su kažkuria savaitės diena, išbalansuoja pamainų pasiskirstymo netolygumą. Darbo laiko normą skaičiuojant per bet kurį 7 dienų laikotarpį, tokia galimybė sumažėja, o darbdaviui suteikiam daugiau laisvės organizuojant darbą.
Pareiškėjas tvirtina, jog per 7 dienas dirbdavo po 49 valandas, bet tas laikas nebuvo apskaitytas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir nebuvo už jį atsiskaityta su juo.
Pareiškėjas tvirtina, kad įvertinus VAD Pastatų apsaugos skyriaus pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir išmokėtą darbo užmokestį, nuo 2013 m. gegužės iki 2016 m. gegužės mėnesio susidarė 722,5 viršvalandžių, už kuriuos, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 26-1 straipsnio 3 dalimi, neišmokėta 1 467,60 Eur. Šią sumą prašo priteisti iš atsakovo.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes iš dalies, nepalaikė reikalavimo dėl 7 dienų darbo laiko apskaitos, likusią prašymo dalį prašė tenkinti. Šių aplinkybių ir neginčijo. Nesutiko su atsakovo argumentais dėl senaties taikymo. Taip pat nesutiko su atsakovo pateikta pažyma ir teigia, kad nuo 2013 m. gegužės turi būti skaičiuojama neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas VAD atsiliepime į skundą prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 149–152). Be to, papildomame paaiškinime (t. II, b. l. 114–116) prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, kadangi jis su skundu kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 27 d. Departamento manymu, jis gali prašyti priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tik nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. kovo 31 d.
Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjas yra statutinis Departamento valstybės tarnautojas, ginčijamu laikotarpiu ėjęs pareigas VAD Pastatų apsaugos skyriuje, kurias užima iki šiol.
Pasak atsakovo, sisteminė Darbo kodekso nuostatų bei teisės doktrinos analizė suponuoja išvadą, kad vartojamo termino „savaitė (7 dienų laikotarpis)“ prasmė – kalendorinė savaitė, kuri prasideda pirmadienį ir baigiasi sekmadienį.
Pažymi, kad VAD direktoriaus įsakymai, kuriais buvo patvirtinti Darbo ir poilsio laiko apskaitos aprašai, negali būti laikomi norminiais administraciniais aktais, nes yra vidaus administravimo aktai ABTĮ prasme. Pagal savo turinį minėti aprašai yra skirti ne sukurti naujas teisės normas, o techniškai įgyvendinti atitinkamus santykius reglamentuojančias darbo ir tarnybos įstatymų nuostatas.
Šalies argumentai
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde nurodo, jog kiekvieną pamainą nebuvo apskaitoma ir apmokama viena valanda laiko, skirto tarnybiniam ginklui prieš pamainą paimti ir po pamainos grąžinti, tačiau teismui nepateikia įrodymų, pagrindžiančių, kad būtent tiek laiko (30 min. prieš tarnybą ir 30 min. po tarnybos) užtrunka apsiginklavimas ir nusiginklavimas.
VAD, remdamasis Ginklų žurnalų (iš VADIS sistemos) išrašais, atkreipia teismo dėmesį, kad pareiškėjui prireikdavo žymiai mažiau nei po 30 minučių apsiginkluoti / nusiginkluoti (pvz., A. B. 2013 m. rugpjūčio 17 d. turėjo dirbti nuo 7 val. ryto iki 2013 m. rugpjūčio 18 d. 7 val. ryto Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose; ginklą paėmė 6.41 val., t. y. 19 min. prieš pamainos pradžią ir grąžino 7.07, t. y. 7 min. pasibaigus pamainai).
Atsakovo atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neapmokėjimo už viršvalandinį darbą teisėtumo bei pagrįstumo.
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas yra statutinis Departamento valstybės tarnautojas, ginčijamu laikotarpiu ėjęs pareigas Departamento Pastatų apsaugos skyriuje.
Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčo dėl 7 dienų darbo laiko apskaitos teisėtumo nebekelia, tai sprendime šios aplinkybės nebevertintinos.
Šioje byloje ginčo dėl Statuto 29 straipsnio 3 dalyje (Statuto 37 straipsnio 3 dalyje, galiojančioje nuo 2016 m. sausio 1 d.) įtvirtintos sąvokos ,,savaitė (7 dienų laikotarpis)“ turinio nekyla.
Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad nekyla abejonių dėl Departamento direktoriaus Įsakymo 2.1 punkto ir Aprašo 2.9 punkto nuostatų, savaitę (7 dienų laikotarpį) siejančių su kalendorine savaite, teisėtumo ir pagrįstumo (pvz., 2019 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-376-756/2019). Šiuo atveju, kitoks minėtų nuostatų aiškiniams ir vertinimas yra negalimas.
Pareiškėjo esminis skundo argumentas – kad laikas sugaištas apsiginkluojant ir nusiginkluojant turi būti įskaitomas į darbo laiką, kuris trukdavo apie valandą ir šis laikas nebuvo apskaitytas bei jį nesumokėta.
Vertintina, ar apsiginklavimo ir nusiginklavimo laikas gali būti įtraukiamas į darbo laiko paskaitą.
LVAT praktikoje iš esmės pripažįsta, kad nusiginklavimo laikas turėtų būti įtrauktas į darbo laiko apskaitą (pvz., 2018 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-640-520/2018), tačiau šio laiko įtraukimas neturi būti formalus. Iki 2016 m. balandžio 1 d. nebuvus atskiro reguliavimo, kuriuo patvirtinta, koks konkrečiai apsiginklavimo ir nusiginklavimo laikas yra įtraukiamas į VAD pareigūnų darbo laiko apskaitą, į tokią apskaitą galėtų būti įtrauktas tik realus pareigūnų nusiginklavimo laikas konkrečiu laikotarpiu.
Pareiškėjas skunde iš esmės teigia, kad ginčo laikotarpiu ginklo paėmimo procedūra ir nusiginklavimas truko vidutiniškai po 30 min., t. y. iš viso valandą, pateikė savo viršvalandžių skaičiavimus (t. III, b. l. 108–111). Teismas pažymi, kad šiai aplinkybei patvirtinti pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kaip jis atliko skaičiavimus. Teismo vertinimu, jo skaičiavimai negali būti laikomi pagrįstais.
Departamentas teismui pateikė rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais nusiginkluodavo pamainos metu, t. y. nesugaišdavo laiko tarnybos metu pasiruošti tarnybai bei po pamainos grąžinti ginklus, o kartais trukdavo mažiau nei 30 min. (t. III, b. l. 49–55). Byloje teismo įpareigojimu taip pat pateiktas Departamento žiniaraštis apie darbo laiko apskaitą, kuriame pateikti pareiškėjo viršvalandžiai, susidarę dėl faktinio apsiginklavimo laiko (t. III, 59–86), Ginkluotės priėmimo ir išdavimo apskaitos žurnalo kopijos (t. III, b. l. 101–107).
Šiuo atžvilgiu sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos aktualus ir Darbo kodekse nustatytas reglamentavimas, kiek tai susiję su senaties terminu pareikšti reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Pažymėtina, kad nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nėra sureguliavęs terminų pareikšti reikalavimus dėl išmokų, susijusių su valstybės tarnybos santykiais, priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl išmokų, susijusių su tarnybos santykiais, turi būti taikomas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Respublikos darbo kodekso redakcijos nuo 2017 m. liepos 1 d. 15 straipsnyje) nustatytas bendrasis 3 metų ieškinio senaties terminas.
Atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. ir teigia, kad jis į teismą su skundu kreipėsi 2016 m. gruodžio 27 d., tai turi teisę gauti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2013 m. gruodžio 27 d.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. gruodžio 27 d. (t. I, b. l. 1) dėl nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. susidariusios darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjas praleido Darbo kodekse nustatytą trejų metų senaties terminą skundui pateikti dėl nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. susidariusios darbo užmokesčio dalies priteisimo. Taigi, pareiškėjo teisės ginamos nuo 2013 m. gruodžio 27 d.
Pareiškėjas nesutiko su senaties taikymu, tačiau nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių praleistas terminas galėtų būti atnaujinamas. Teismas ex officio tokių aplinkybių nenustatė. Esant šioms aplinkybėms, teismas taiko ieškinio senatį ir pareiškėjo skundo dalį dėl nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gruodžio 27 d. susidariusios darbo užmokesčio dalies priteisimo atmeta.
Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad į pareiškėjo pamainos trukmę įtraukus apsiginklavimo trukmę laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. susidarė 36,25 val. viršvalandžių, už kuriuos pareiškėjui turi būti priteisiama 203,30 Eur (2013 m. gruodis–2014 m. gruodis) ir 204,70 Eur (už 2015 m. sausio–2016 m. kovo mėn.) (t. III, b. l. 114–116, 117, 118). Atsakovas neginčijo pareiškėjo teisės gauti viršvalandžius už apsiginklavimą.
Teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovo pateiktais paaiškinimais bei skaičiavimais, pareiškėjas sumų dydžio neginčijo.
Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio dalį už nusiginklavimo laikotarpį, t. y. 30 min. po pamainos. Statuto 37 straipsnio 2 dalis, galiojusi ginčo laikotarpiu, nustatė, kad į pamainos trukmę įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apsiginkluoti ir atsiskaityti už tarnybos rezultatus. Statuto 37 straipsnio 4 dalis, įsigaliojusi 2017 m. liepos 1 d., nustato, kad į darbo laiką įskaičiuojamas laikas, skirtas pareigūnams instruktuoti, apginkluoti ar pamainai perduoti (priimti). „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ žodis „apsiginkluoti“, ,,apginkluoti“ aiškinamas kaip aprūpinti ginklais, karo reikmenimis. Taigi Statuto 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka ,,apsiginklavimas“ yra susijusi su ginklų paėmimu (apsirūpinimu ginklu). Sąvoka ,,apsiginklavimas“ nėra susijusi su ginklų grąžinimu. Ginklo grąžinimas nagrinėjamu atveju nelaikomas atsiskaitymu už tarnybos rezultatus, nes atsiskaitymas už tarnybos rezultatus Departamente prilyginamas pamainos perdavimui (priėmimui), pareigūnams pamainos perdavimą (priėmimą) pažymint budėjimo priėmimo –perdavimo apskaitos žurnale. Pamainos perdavimo (priėmimo) laikas sutampa su pareigūnų pamainos pradžios ar pabaigos laiku. Taigi teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už nusiginklavimo laikotarpį yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Tai atitinka ir aktualią LVAT suformuotą praktiką (pvz., 2019 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-376-756/2019).
Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes ir galiojantį teisinį reglamentavimą bei aktualią ginčui taikytiną teismų praktiką, sprendžia, kad pareiškėjo darbo laiko apskaitą VAD iš esmės vykdė tinkamai, tačiau į pareiškėjo darbo laiko apskaitą nepagrįstai nebuvo įtrauktas apsiginklavimo prieš tarnybą laikas, už kurį iš atsakovo pareiškėjui priteisiama iš viso 408 Eur.
Likusi pareiškėjo skundo dalis atmetama kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. B. (A. B.) iš atsakovo Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 408 Eur (keturis šimtus aštuonis eurus) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už viršvalandinį darbą, susidariusią nuo 2013 m. gruodžio 27 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.
Kitą pareiškėjo A. B. (A. B.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.